Vienos emigracijos dienoraštis. Po kelių dienų blaškymosi – pirmasis darbas

Pirmoje šios istorijos dalyje aprašiau savo kelionę į Angliją autobusu ir bandymą susirasti darbą. Agentūra „Įdarbinimas Anglijoje“ mums parūpino naują būstą ir būdą iki jo atvykti, bet darbo turėjome ieškotis patys.

„Vital Recruitment“ išlaikėme anglų kalbos testą ir pažiūrėjome filmą apie darbo fabrike taisykles.

Kovo 2 diena, ketvirtadienis

Nors mums žadėjo darbą bulvių fabrike, po kelių dienų beprasmio blaškymosi po miestą ir sėdėjimo namuose, kuriuose dar neįvestas internetas, pagaliau sulaukiame skambučio iš „Vital Recruitment“: piečiau nuo Bostono, Spaldingo miestelyje esančiame „Bakavoro“ fabrike, reikalingi pagalbiniai darbininkai.

Pusė devynių vakaro. Bostono stotyje laukiame autobuso kartu su dešimtimis treningus dėvinčių darbininkų. Didžioji dalis – jauni žmonės, dar neturintys trisdešimties metų.

Stotyje išgirstu istorijų, kaip kažką išmetė iš fabriko už keiksmažodį arba kaip ką nors paaukštino, nes susibendravo su vaiseriu.

Vyresnio amžiaus darbininkai dalinasi žiniomis, kokie vaistai nuo nugaros ar galvos skausmo yra geriausi, pasakoja, kaip šeima tikisi gauti konsulinį namą. Beveik visi rūko cigaretes, retas suka suktines iš tabako.

Grupė merginų šnekasi rumuniškai, prie suoliuko rūko pora rusiškai kalbančių latvių, vienas kitas lietuvis, keletas bulgarų, portugalų, o visi likusieji lenkai. Dauguma moka angliškai arba rusiškai, todėl susišnekėti nėra labai sudėtinga.

Keliomis minutėmis ankščiau iki sutarto laiko į stotį atvyksta didelis keleivinis autobusas su užrašu „Bakkavor“, į kurį susėdame. Vairuotojas paklausia vardo ir sąraše padeda varnelę. Darbininkai per rankas siunčia dar du segtuvus lapų. Juose randame savo pavardes ir cechų pavadinimus. Į darbo pradžios laiko laukelį parašome, kad pradėsime pusę vienuolikos. Dabar nuo algos bus nuskaičiuoti 5 svarai už kelionę. Pagyvenęs lietuvis Julius mus pagąsdina, kad jei nepasirašysime šiuose dokumentuose, tuos 5 svarus teks sumokėti antrąkart.

„Šie lapai yra jūsų pinigai už kelią,“ – jis mus pamoko.

Po pusvalandį trukusio važiavimo į Spaldingą, įsukame į didžiulę fabriko teritoriją. Julius paaiškina, kad čia draudžiama rūkyti ne tam skirtose vietose ir jokiais būdais negalima kramtyti gumos. Prieš keletą mėnesių įvyko skandalas, kai vienas pirkėjas „Tesco“ mišrainėje rado kramtomą gumą. Yra buvę ir kitų gėdingų nutikimų: žiebtuvėlis kuskuse, žiedas arba tušinuko dangtelis salotose, todėl kišenėse draudžiama turėti daiktų ar nešioti papuošalus.

Kadangi iki darbo pradžios liko pusantros valandos, užsiimame vietas žmonių prikimštoje valgykloje. Pagaliau išgirstu ne tik lenkų ar rumunų, bet ir anglų kalbą. Tiesa, „Bakavore“ dirbantys britai nėra tokie kaip mes, per agentūras užsakomi operatyviniai darbuotojai. Jie jau įsidarbinę tiesiogiai, vaikšto su garsą izoliuojančiomis ausinėmis ir yra gavę šiltus mėlynos spalvos megztinius su emblemomis, ant kurių pavaizduotas fabriko logotipas.

Valgykloje galima nusipirkti stiprios tirpios kavos už 15 pensų, kuri mums atrodo palyginus skani. Yra keletas maisto aparatų, pilnų šokoladukų, traškučių ir sausainių, žinoma, tik tų, kurių sudėtyje neįdėta riešutų ar kitokių fabriko teritorijoje netoleruojamų alergenų. Dar tolėliau parduodami sumuštiniai ir suktiniai už 1,70 £.

Kitoje valgyklos pusėje įrengta parduotuvė darbuotojams, praminta stafšopu. Čia gali rasti už simbolinę kainą parduodamos fabrike pagamintos produkcijos. Du suktinius, kurie tipiniame prekybos centre kainuoja apie du svarus, stafšope nusipirksi už 50 pensų.

Sėdime valgykloje, vartome anglų mėgstamus dienraščius „Sun“ ir „The Daily Telegraph“, o Julius tuo metu pasakoja apie fabriko darbuotojo kasdienybę.

„Dirbu per kelis fabrikus. Susimokėjau paskolą Lietuvoje, sėkmingai išsimaitinu ir išlaikau sūnų,“ – giriasi Julius.

Jis mums pataria dirbti keliuose fabrikuose vienu metu, jei tik įdarbinimo agentūra pasiūlys tokią galimybę. Pasak Juliaus, apsiriboti vienu neverta, nes gali tekti laukti prastovas, kol „Bakavorui“ vėl prireiks naujų pagalbinių darbininkų.

Vyras mus moko, kad norint nepražūti Anglijoje privalu domėtis pasaulio politikos aktualijomis ir žiūrėti žinias. Jo nuomone, pasaulis dabar eina iš proto.

„Tas Brexitas yra visiškas nuprotėjimas. Argi anglai patys eis dirbti juodą darbą fabrike? Mes varome jų ekonomiką į priekį. Be to, pažiūrėkite, ką amerikiečiai išrinko prezidentu,“ – nervingai kalba Julius.

Pusė vienuolikos, metas pradėti darbą. Vos įėjusi į fabriko prieangį, skaitydama ant sienos pakabintas taisykles, užsidedu mėlyną plaukų tinkliuką. Tie, kas dirba jau ne pirmą savaitę, yra asmeniškai užsakomi paties fabriko, tiksliau, gavo vadinamąjį šiftą, arba yra jau pasirašę kontraktus, ant tinkliuko viršaus velkasi baltas kepuraites.

Tymlyderiai ir menedžeriai dėvi mėlynas. Kadangi tai mano pirmoji diena ir dirbsiu delikatesų ceche, išsirenku geltoną mokinio kepuraitę.

Patenku į spintelių ir batams skirtų lentynų skyrių. Ten nusivelku sportbačius, atsargiai perlipu specialų slenkstį ir pamatau kabyklą, ant kurios sukabinta šimtai baltų guminių batų, fabriko viduje vadinamų tiesiog velingtonais. Kontraktus turintys darbuotojai savo velingtonus užrakina mažomis spynelėmis, todėl tenka vilktis tokius, kokius randi, nepaisant jų patogumo, švarumo ir dydžio. Deduosi garsą izoliuojančias ausines, nusiplaunu rankas ir užsimetu baltą darbinį chalatą.

Delnu pastumiu „Deli High Care“ cecho duris. Patalpoje be proto daug triukšmo, kurį nustelbia garsiai skambantis radijas. Krečia drebulys – gali pagalvoti, kad patekai į milžinišką šaldytuvą. Čia vėl tenka plautis rankas. Pro šalį einantis vaiseris mane subara, kad neišsipurškiau jų dezinfekcine rankų priemone.

Šalia įėjimo budintis tymlyderis kiekvienam iš mūsų paskiria linijas, kuriose dirbsime. Tada užsidedame baltas darbines pirštines, kad būtų šilčiau, o virš jų dar vienas iš latekso. Ant rankų užsivelkame rankovių apdangalus iš į plastikinį maišelį panašios mėlynos medžiagos.

Linijos lyderė lietuvė Morta mane nuveda prie specialaus plieninio stalo ir parodo, kaip nusistatyti potsu praminto permatomo plastikinio indelio tarą svarstyklėse. Po jomis yra nuolat kuskusu su paprikomis pildomas padėklas. Man tą mišinį tenka imti rankomis, dėti į indelį, pamatuoti jo masę ir statyti ant važiuojančio konvejerio.

Potsą užlaminuos milžiniškas „ProSeal“ laminavimo aparatas. Vėliau indelis bus uždengtas dangteliu ir konvejeriu keliaus į pakavimo cechą, kur ant kiekvieno iš jų lipdomos etiketės. Trys tūkstančiai kuskuso mišinio pilnų indelių bus sudėti į kartonines dėžutes, o jos – sukrautos ant palečių.

Kovo 3 diena, penktadienis

Pusė septynių ryto. Važiuosime namo.

„Pažadinkite Bostone,“ – taria paskutinis į rytinį autobusą įlipantis keleivis ir po kelių minučių užmiega.

Pagaliau pamatau Linkolnšyro grafystės vaizdus saulės apšviestus: dirbami laukai, traktoriai, melioracijos grioviai, besiganančios karvės ir nė vieno medžio. Anglų laukai labai tvarkingi, o juose dirba dešimtys tokių pat per agentūras užsakytų darbuotojų kaip mes. Panorama pro autobuso langą nė kiek neprimena stereotipinės Anglijos, kokią esu mačiusi senuose filmuose. Po truputį pradedu pasiilgti lietuviškų miškų ir pelkių.

Sugrįžusi į Bostoną vis dar jaučiuosi pilna energijos, todėl nusprendžiu pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis ir užsuku į vieną iš populiariausių kavinių Bostone. Užsisakau juodos arbatos su pienu už du svarus ir prisijungiu prie visame skvere veikiančio belaidžio interneto ryšio.

Prie manęs prieina padavėjas ir lenkišku akcentu paklausia, iš kur aš. Išgirdęs, kad esu lietuvė, jis trumpam pradingsta ir ima kažko ieškoti.

„Viena mūsų klientė parvežė, – sako vaikinas, grįžtamas su dėžute „Vilniaus“ saldainių. – Bus jums prie arbatos ir primins Lietuvą“.

Kovo 13 diena, pirmadienis

„Faster faster! Rapide rapide! Greičiau greičiau!“ – keliomis kalbomis darbuotojus skubina mūsų linijos lyderis lenkas Alešas.

Jis dainuodamas kažkokiame animaciniame filmuke girdėtą žaismingą dainelę sustabdo liniją ir ištraukinėja užstrigusius potsus iš pakibusio „ProSeal“. Konvejeriui vėl pradėjus veikti, Alešas prieina prie manęs ir paprašo, kad dažniau šypsočiausi.

Tačiau šypsotis nepavyksta, nes jaučiu, kaip ima pykinti nuo rūgštaus kuskuso mišinio kvapo ir nuovargio. Suprantu, kad nebegaliu dirbti. Atrodo, kad išprotėsiu nuo kasnakt beveik identiško fabrike per radiją skambančio „Feel good“ hitų grojaraščio. Pasakau tymlyderiui, kad man bloga.

Atsisėdu valgykloje ir laukiu, kada į Spaldingą atvyks kitas autobusas. Čia susipažįstu su antrą valandą ryto savo pietus valgančiu Džeikobu, kuris jau beveik dešimt metų naktimis dirba „Bakavore“.

„Pasirinkau naktinę pamainą, nes keltis penktą ryto būdavo tikra kančia. Anglijoje rytais šalta ir baisiai sunku išsiversti iš lovos. Taigi, savo pietus valgau naktį, – sako jis. – Paprastai pietauju vienas, nes čia sunku susirasti ilgalaikių draugų. Dauguma yra tokie, kaip tu, per agentūras užsakomi darbuotojai, keičiantys fabrikus kaip kojines“.

Džeikobas pasakoja, kad jo šaknys yra afrikietiškos. Pilietinio karo metais Pietų Afrikos Respublikoje jo seneliai jautėsi nesaugiai ir emigravo į Portugaliją, kur Džeikobas buvo užaugintas. Baigęs mokyklą ir informacines technologijas koledže, kuris, pasak jo, nedavė jokios naudos, jaunas vyras atvyko į Angliją ir tiesiogiai įsidarbino „Bakavoro“ fabrike. Džeikobo sesuo šiuo metu gyvena Libijoje ir yra aktorė, vaidinanti Libijos telenovelėse, o jam tenka beveik dešimtmetį dirbti už minimalią valandinę algą fabrike ir įsakinėti tokiems kaip aš.

„Darbas man patinka, nes labai lengvas. Iš „Bakavoro“ atleidžia tik tuo atveju, jei neturi nei rankų, nei kojų, – jis prisipažįsta paklaustas, ar svajoja apie įdomesnį darbą. – Tačiau jaučiuosi čia įstrigęs“.