Rašinys apie Vladimiro Jevtušenkovo bylą taip pat neišvengiamai buvo susijęs su informacija ir apie J.Primakovo klaną, nes oligarchas laikytinas šio klano nariu.
Tačiau prie J.Primakovo asmenybės verta sugrįžti dar kartą. Juo labiau, kad būtent J. Primakovas yra palikęs aiškiausių pėdsakų Lietuvoje. Maža to, šie pėdsakai susiję su labai įdomiais Lietuvos istorijos etapais. Bet apie šiuos pėdsakus – kitame rašinyje. O kol kas pažvelkime į J. Primakovo biografiją.
Kodėl kratosi KGB pėdsako?
Pačioje Rusijoje J. Primakovas dažniausiai vadinamas jos politikos patriarchu. Tačiau daug tiksliau jį, ko gero, būtų vadinti vienu dabartinio V. Putino režimo – KGB klanų pagrindu susiformavusios valdžios sistemos – tėvų-įkūrėjų. Būtent tai yra J. Primakovo ir jo klano galios pagrindas. Nors neseniai 85 metų sulaukęs politikas pats jau daug metų nebeužima jokių įtakingų postų. O Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, iki agresijos Ukrainoje, jis atrodo, buvo beveik pamirštas.
J. Primakovas po 1991 metų rugpjūčio pučo dar spėjo net oficialiai tapti SSRS KGB pirmininko pirmuoju pavaduotoju ir KGB pirmosios vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgyba) vadovu. Po Belovežo girios susitarimų, kuriais buvo išardyta SSRS, jis ėmė vadovauti Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybai.
Tačiau šis vienu artimiausių paskutiniojo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo aplinkos žmonių laikytas žurnalistas ir akademikas visuomet bandė aiškinti esą į saugumo ir žvalgybos tarnybas SSRS žlugimo laikotarpiu jis pateko iš šalies. Nors visiškai neigti savo ryšių su KGB ir nesiryžta.
„Manęs kartais klausia, ar aš dirbau KGB. Ne, nedirbau. Tada neleido kaip agentų naudoti darbuotojų, kurie buvo prie partijos CK, o „Pravda“ buvo laikraštis prie CK. Tačiau kai kurias užduotis mes atlikinėjome. Pavyzdžiui, aš kelis kartus per karą važiavau į Irako šiaurę, pas kurdus. Mes tada siekėme padėti atkurti taiką”, - aiškino J. Primakovas ir šių metų spalio 15 d. portale DELFI išspausdintame interviu.
Kituose viešuose pasisakymuose J. Primakovas irgi visuomet neigė pats buvęs susijęs su KGB, tačiau atskleidė „turėjęs daug draugų”. Ir ne bet kur, o Pirmojoje vyriausiojoje valdyboje, kuriai ir ėmė „atsitiktinai” vadovauti po 1991 metų pučo Maskvoje.
Suabejoti, ar J. Primakovas yra visiškai atviras, leistų vien Stanislavo Levčenkos, kuris pats dirbo SSRS KGB pirmajai vyriausiajai valdybai su žurnalisto priedanga, bet 1979 metais pabėgo į JAV, liudijimas. Šį liudijimą S. Levčenka paskelbė dar 1993 metų rudenį specialioje tarptautinėje konferencijoje „KGB: vakar, šiandien, rytoj”, konferencijos medžiaga 1994 metais išleista specialiu rinkiniu „KGB: vchiera, segodnia, zavtra”.
„Bet kurio sovietinio laikraščio korespondento pareigos buvo patogi priedanga KGB karininkų darbui užsienyje. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, visiškai neperdedu, 50 proc. sovietinių žurnalistų užsienyje iš tiesų dirbo žvalgybai. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje iš 12 „Novojie vriemia” korespondentų užsienyje 10 buvo KGB karininkai, o vienas iš dviejų likusių buvo visiems žinomas Iona Andronovas, kurį į JAV išsiuntė asmeniniu Jurijaus Andropovo nurodymu. Didelė dalis „Komsomolskaja pravda”, „Izvestija”, „Pravda” užsienio korespondentų vienu ar kitu laiku dirbo KGB arba karinei žvalgybai – GRU”, - apie tuometes realijas liudijo S. Levčenka, taip netiesiogiai paneigdamas J. Primakovo aiškinimus.
Akademikas ir karininkas
Rusijos viešojoje erdvėje gandai, kad J. Primakovas su KGB bendradarbiavo jau nuo pirmojo kurso Maskvos orientalistikos instituto Arabistikos fakultete, sklando taip pat jau seniai. Kitais duomenimis, bendradarbiavimas prasidėjo nuo paskutinio kurso šiame institute.
Pasakodamas vieną 1972 metų epizodą iš J. Primakovo, oficialiai tuomet užėmusio Maskvos pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instututo (Institut mirovoj ekonomiki i meždunarodnych otnošienyji – IMEMO) direktoriaus pavaduotojo postą, karjeros, O. Kaluginas viską suformulavo nedviprasmiškai. Jis pavadino J. Primakovą „kylančia sovietų mokslo žvaigžde ir tuo pat metu daugelį metų žinomu KGB agentu, slapyvardžiu „Maksimas” (toks J. Primakovo tėvo vardas – M.L.).
Tokį O. Kalugino liudijimą, kuris jau ir taip pakankamai atskleidžia ne tik J. Primakovo ryšius su KGB, bet ir ypač svarbų vaidmenį, kurį jis vaidino sovietų žvalgybos struktūrose, iškalbingai papildo dar vienas garsus perbėgėlis į Vakarus – buvęs Rumunijos užsienio žvalgybos DIE vadovas Ionas Mihai Pacepa.
2013 metais išleistoje knygoje „Disinformation” („Dezinformacija”) I.M. Pacepa, kuris tapo aukščiausio rango sovietų bloko saugumo tarnybų atstovu, kada nors apskritai pabėgusiu į Vakarus, rašo: „Mažai kas žino, kad Palestinos išlaisvinimo organizacija buvo sukurta ir finansuojama KGB. Mažai kas žino ir tai, kad Maskvos orientalistikos institutas, kuriame politiškai susiformavo Mahmoudas Abbasas (dabartinis palestiniečių lyderis iš tiesų mokėsi šiame institute, kurį baigė ir J. Primakovas – M.L.) tuo metu slapta buvo pavaldus KGB ir tik KGB rekomenduoti užsieniečiai galėjo įstoti ten mokytis. Mažai kas taip pat žino, kad M. Abbaso daktaro disertacijos vadovas buvo KGB karininkas Jevgenijus Primakovas, vėliau tapęs žvalgybos vadovu „demokratinėje” Rusijoje. Anuomet J. Primakovas taip pat buvo ir S. Husseino patarėjas”.
Atkreiptinas dėmesys, kad I.M. Pacepa, ne kartą darbo klausimais asmeniškai bendravęs su SSRS KGB vadovu J. Andropovu ir žinojęs daugybęs KGB paslapčių, „akademiką J. Primakovą”, kaip jį įprasta apibūdinti Rusijoje, vadina net ne KGB bendradarbiu ar ypač vertingu agentu, o tiesiog KGB karininku.
S. Talbottas teigia asmeniškai pažinojęs J. Primakovą ir kitą akademiką bei J. Primakovo draugą Georgijų Arbatovą. Tvirtindamas, kad J. Primakovą siejo glaudūs ryšiai su KGB, jį ir G. Arbatovą, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas vadina, nei daugiau nei mažiau - tuomečio KGB vadovo J. Andropovo „protežė”.
Asmeninis J. Primakovo draugas nuo studijų Orientalistikos institute laikų buvo ir V. Kriučkovo pavaduotojas Pirmojoje vyriausioje valdyboje, bei valdybos „S” („nelegalai”) vadovas Vadimas Kirpičenka.
Dar vienas asmeninis J. Primakovo draugas buvo taip pat „arabistas”, ekonomikos mokslų daktaras Igoris Beliajevas. O I. Beliajevo sūnus buvo vedęs Viktoro Čebrikovo dukterį. V. Čebrikovas savo ruožtu taip pat buvo J. Andropovo komandos narys. Į KGB iš partinių struktūrų jis perėjo 1967 metais, kai KGB vadovauti ėmė J. Andropovas ir čia iš karto užėmė labai svarbų kadrų skyriaus vadovo postą.
1982 metais J. Andropovui tapus faktiniu SSRS vadovu - Komunistų partijos centro komiteto generaliniu sekretoriumi - V. Čebrikovas iš pradžių paskirtas KGB pirmininko pirmuoju pavaduotoju, o jau po kelių mėnesių – ir KGB vadovu. Teigiama, kad taip į SSRS viršūnę pakilęs J. Andropovas siekė išlaikyti ir asmeninę KGB kontrolę.
Dar vienas asmeninis J.Primakovo draugas ir ilgametis jo klano narys Arkadijus Volskis buvo J. Andropovo patarėjas ekonomikos klausimais, kai šis jau vadovavo visai SSRS.
A.Kosygino žento vaidmuo
Tokie J. Primakovo ryšiai artimiausioje J. Andropovo aplinkoje jau savaime yra iškalbingi. Tačiau yra dar viena viena esminė detalė. Sovietų Sąjungos ir jos KGB tyrinėtojai kone vieningai sutaria, kad vadinamosios „Perestroikos”, kuria buvo bandoma reformuoti Sovietų Sąjungą, sumanytojas buvo ne dėl jos išgarsėjęs SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas, o būtent J. Andropovas.
Jau minėtas A.Volskis, patarinėjęs J. Andropovui ekonomikos klausimais, 2002 metais interviu „Moskovskij komsomolec” tvirtino, kad Sovietų Sąjunga apskritai nebūtų žlugusi, jei pertvarką būtų spėjęs įgyvendinti J. Andropovas, o ne vėliau jos ėmęsis M. Gorbačiovas.
„Migloti įtarimai, kad su sovietų ekonomika vyksta kažkas negero valdančiajai viršūnėlei iškilo dar septintojo dešimtmečio viduryje. Taig, pati ekonominių reformų idėja kilo nepriklausomai nuo „čekistų” – likus dar keleriems metams iki tol, kol J.Andropovas ėmė vadovauti KGB. Pirmasis 1965-1970 metais pabandęs imtis kai kurių šalies ekonomikos pertvarkymų buvo SSRS ministrų tarybos pirmininkas A.Kosyginas. Tačiau partinis aparatas šiose reformose įžvelgė pasikėsinimą į jo valdžią – taip šis pirmasis nedrąsus bandymas pereiti prie rinkos santykių buvo užgniaužtas”, - rašo O.Grečenevskis savo straipsnių rinkinyje „Istoki nashiego demokratichieskogo rezhyma” („Mūsų demokratinio režimo ištakos”).
Tiesa, ar tikrai KGB nebuvo susijusi ir su A.Kosygino reformų bandymu, irgi galima suabejoti. Mat daugelis sutaria, jog tiek tuomečių A.Kosygino, tiek J.Andropovo reformų vienu architektų laikyti vertėtų A.Kosygino žentą Džermeną Gvišianį.
Paties Dž.Gvišianio kilmė – tikrai iškalbinga. Jis - NKVD generolo, Lavrentijaus Berijos asmeninės apsaugos viršininko Michailo Gvišianio sūnus. M.Gvišianis bene labiausiai išgarsėjo kaip čečėnų ir ingušų tautų budelis, ne tik asmeniškai vadovavęs masinei šių tautų deportacijai 1944 metais, bet ir įsakęs sudeginti gyvus 700 vieno kaimo gyventojų.
Tačiau Džermenas esą pasuko ne tėvo pėdomis į KGB, o akademiko keliu. Panašiu, kaip J.Primakovas. Tiesa, O.Grečenevskis tvirtina, kad ir Dž.Gvišianis „aiškiai buvo arba užsienio žvalgybos generolas, arba „neetatinis” labai aukšto rango bendradarbis, turėjęs galimybę susisiekti asmeniškai su pačiu J.Andropovu”.
Sutapimas - Dž.Gvišianio įseserė buvo pirmoji J.Primakovo žmona Laura Charadzė. Nors pats J.Primakovas šio ryšio niekuomet neslėpė, tačiau viešai jis dažniausiai teigia tą patį, ką skelbė ir jau minėtame interviu DELFI. Esą A.Kosygino žentas jo karjerai jokio įtakos nedarė, nei L.Charadzė, nei jis pats jokių karjeros ambicijų niekada neturėjo, o viską tiesiog lėmė likimas.
Tačiau į D.Gvišianio vaidmenį įgyvendinant arba ruošiantis įgyvendinti KGB planus reformuoti Sovietų Sąjungą, kaip ir paties J.Primakovo vietą šiuose planuose iš tiesų verta pažvelgti atidžiau.
Netrukus po to, kai A.Kosyginas 1964 metais tapo SSRS ministrų tarybos pirmininku, 1965 metais Dž.Gvišianis paskirtas Valstybės komiteto mokslui ir technikai (Gosudarstvienyj komitet po naukie i technikie – GKNT) vadovo pavaduotoju. Daugelis tyrinėtoju šį komitetą tiesiogiai sieja su SSRS moksline-technine žvalgyba, teigia, kad jame dirbo daugybė KGB ir GRU kadrinių karininkų ar net vadina „KGB moksliniu-techniniu filialu”. Vienuose ar kituose planuose reformuoti SSRS jam esą visuomet buvo skirtas esminis vaidmuo.
Tačiau Dž.Gvišianio vaidmuo neapsiribojo vien GKNT. Jis stovėjo prie pirmųjų Šaltojo karo bandymų užmegzti patvaresnį bendradarbiavimą ar bent jau ryšį tarp SSRS ir Vakarų. 1968 metais Dž.Gvišianis kartu su garsiu Italijos pramonininku ir antifašistinio judėjimo veikėju Aurelio Peccei stovėjo prie vadinamojo Romos klubo ištakų.
1972 metais A.Kosygino žentas kartu su tuo pačiu A.Peccei įkūrė Tarptautinį taikomosios sisteminės analizės institutą (International institute for applied systems analysis – IIASA). Šis institutas tapo dar JAV prezidento Lyndono Jonsono 1966 metais suformuluotos idėjos apie būtinybę bendradarbiauti Vakarų ir Rytų mokslininkams nekarinėje srityje realizavimu. Iš JAV pusės idėjos realizavimu užsiimti paskirtas McGeorge’as Bundy. Tačiau iš SSRS pusės jam skirta žvalgybinė ir SSRS reformų rengimo užduotis.
1976 metais Dž.Gvišianis Maskvoje įkūrė IIASA padalinį - Visasąjunginį sisteminių tyrimų mokslinių tyrimų institutą (Vsiesojuznyj nauchno-isliedovatelskij institute sistemnyx isliedovaniji - VNIISI). Šio instituto vaidmenį rengiant vienokius ar kitokius SSRS pertvarkymo planus nedviprasmiškai apibūdina, pavyzdžiui, garsiosios „500 dienų programos”, kuria bendru M.Gorbačiovo ir Boriso Jelcino sutarimu buvo bandoma pereiti nuo planinės SSRS ekonomikos į rinkos santykius, autoriaus, akademiko Stanislavo Šatalino citata.
S.Šatalinas, kuris pats dirbo VNIISI, jau po SSRS žlugimo pasakojo: „lemties dėka VNIISI vis labiau tapo „svetimų” metodų transplantacijos į sovietinę ekonomiką idėjiniu centru. Beje, SSRS vadovybė tikslingai tam netrukdė”.
VNIISI pavadinimą tikrai verta įsiminti. Prie jo būtinai grįšiu, kai nagrinėsiu kitus – daugiausia vadinamuosius „liberalų” klanus. Tačiau šį kartą, bandant išsiaiškinti J.Primakovo klano susikūrimo istoriją, mums svarbi tik pati Dž.Gvišiano asmenybė, jo ryšys su J.Primakovu ir į Vakarus dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nusidriekę saitai.
Jie galėtų būti puikiu papildymu tos informacijos apie senus J.Primakovo klano ryšius ir net struktūras Vakaruose, kurią jau pateikiau nagrinėdamas šio klano „taikos pastangas” po Rusijos agresijos Ukrainoje.
Tačiau grįžkime prie J.Primakovo. Jo įtaką SSRS valdžios viršūnėse ir vaidmenį įgyvendinant J.Andropovo planus geriausiai iliustruoja tai, kad J.Primakovas asmeniškai dalyvavo politinėse intrigose dėl M.Gorbačiovo išrinkimo SSRS komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi ir daug prisidėjo, kad ši kova būtų laimėta.
Žinomas Rusijos istorikas Aleksandras Ostrovskis savo knygoje „Kto postavyl Gorbachiova” (“Kas paskyrė Gorbačiovą?) išsamiai aprašo šį vaidmenį. Bet, ko gero, geriausiai tai apibūdina citata iš šios knygos: „tai (M.Gorbačiovo išrinkimas – M.L.) buvo iš anksto surežisuota užkulisių kombinacija, kurią sumaniai įvykdė Anatolijus Gromyka, Jevgenijus Primakovas, Aleksandras Jakovlevas ir Vladimiras Kriučkovas.
Nors apie J.Primakovo vaidmenį išrenkant M.Gorbačiovą galima rasti daugybę ir tų įvykių liudininkų pasakojimų, pacituosiu tik dar vieną sakinį iš tos pačios A.Ostrovskio knygos: „Už J.Primakovo ir A.Jakovlevo nugarų stovėjo ta pati institucija – SSRS KGB ir, svarbiausia, Pirmoji vyriausioji valdyba, kuriai vadovavo V.Kriučkovas”.
Visus šiuo faktus būtina turėti galvoje kalbant apie J.Primakovo klaną. Šioje šviesoje ir jo paties iškilimas į SSRS (buvo vienų SSRS Aukščiausiosios tarybos rūmų - Sąjungos tarybos pirmininkas), o vėliau Rusijos valdžios viršūnes (Užsienio žvalgybos vadovas, užsienio reikalų ministras, premjeras) neatrodo didelis atsitiktinumas.
Svarbu suprasti, kad dar SSRS laikais susiformavę klaniniai KGB ryšiai išliko stipresni už bet kokias partines ar net ideologines nuostatas. Geriausias pavyzdys – V.Kriučkovo likimas.
Nors paskutiniuoju SSRS KGB vadovu tapęs V.Kriučkovas 1991 metų rugpjūtį palaikė pučą prieš M.Gorbačiovą ir tapo GKČP nariu, o J.Primakovas išliko lojalus iš pradžių M.Gorbačiovui, o paskui B.Jelcinui, tai nereiškė klaninių ryšių nutraukimo. V.Kriučkovas, vos išėjęs iš kalėjimo, tapo labai svarbia J.Primakovo besiformuojančio klano figūra – ėmė dirbti praėjusiame rašinyje minėto V.Jevtušenkovo kurtos verslo imperijos saugos ir analitinėje tarnyboje.
Suprasti iš pirmo žvilgsnio gana keistą J.Kobzono ir kai kurių kitų asmenų vaidmenį J.Primakovo klano sistemoje gali padėti B.Jelcino dukros Tatjanos Jumaševos (Djačenko) viešai paskelbti prisiminimai.
„Pirmasis politinis konfliktas (tarp B.Jelcino ir J.Primakovo klano nario, tuomečio Maskvos mero J.Lužkovo – M.L.) įvyko 1994 metų rudenį. Koržakovas (B.Jelcino apsaugos vadovas, KGB generolas Aleksandras Koržakovas, konkuruojančios J.Primakovo-J.Lužkovo klanui KGB grupuotės narys – M.L.) ėmė įtikinėti prezidentą, kad Lužkovas rengia sąmokslą prieš valstybės vadovą. Nešiojo pažymas. Raportavo apie Maskvos merijos ir asmeniškai Lužkovo ryšius su Maskvos kriminalinėmis grupuotėmis. Josifas Kobzonas ne savo valia tapo šios atakos auka. Koržakovui pasistengus, kartą įrašytas į failus, kaip nusikalstamos mafijos krikštatėvis, Kobzonas visiems laikams neteko teisės įvažiuoti į JAV. Amerikiečių imigracinės tarnybos užvėrė garsiajam Rusijos dainininkui įvažiavimą į šalį. Ir, nepaisant daugkartinių oficialių Rusijos asmenų, taip pat ir neoficialių, bandymų įtikinti imigracines ir specialiasias JAV tarnybas, kad informacija apie J.Kobzoną melaginga, jis ir dabar negali įvažiuoti į šią šalį.
O konfliktas su Lužkovu didėjo. Viskas baigėsi absoliučiai užribine situacija, kai priešais Maskvos meriją nuaidėjo šūviai. Vieni į kitus šaudė prezidento saugumo tarnybos darbuotojai ir Maskvos FSK (Federalnaja sluzhba kontrazvedki – Federalinė kontržvalgybos tarnyba) atstovai. Tik stebuklas išgelbėjo miestą nuo kruvino dviejų specialiųjų tarnybų susirėmimo. Po šio incidento Maskvos FSK vadovas Jevgenijus Savostjanovas buvo atleistas”, - rašė 2010 metais T.Jumaševa, dėl pasipiktinimo J.Gaidaro juodinimu po mirties netikėtai nusprendusi praskleisti kovų, vykusių Rusijos valdžios viršūnėse, uždangą.
Iškalbinga J.Savostjanovo karjera
T.Jumaševos pasakojime išskirtina ne tik J.Kobzono, bet ir J.Savostjanovo figūra, nes būtent ji gali atskleisti dar vieną niuansą, kaip J.Primakovo klanas įsitvirtino valdžioje SSRS žlugimo laikotarpiu.
Knygoje „FSB vzryvajiet Rosjiju” („FTS sprogdina Rusiją), kurią parašė vėliau Londone poloniu nunuodytas čia prieglobstį gavęs buvęs FST agentas Aleksandras Litvinenka ir 1978 metais į į JAV emigravęs istorikas Jurijus Felštinskis, yra iškalbinga citata.
„Kelių transformacijų ir pavadinimų keitimų serijos, kurią inicijavo pati specialioji tarnyba, tikslas buvo nukreipti smūgį į valstybės saugumo tarnybą, kaip struktūrą, išsaugoti ne tik pačią organizaciją, nors ir decentralizuotą, bet ir kadrus, archyvus, agentūrą. Milžinišką vaidmenį gelbėjant KGB nuo sutriuškinimo suvaidino Jevgenijus Savostjanovas Maskvoje (tas pats, kurį mini T.Jumaševa – M.L.) ir Sergejus Stepašinas Leningrade (vieno dabartinių Rusijos KGB pagrindu susiformavusių KGB klanų lyderis, buvęs Rusijos premjeras – M.L.). Ir vienas, ir kitas turėjo demokratų reputaciją ir buvo paskirti tam, kad reformuotų ir kontroliuotų KGB. Tačiau iš tikrųjų ir vienas, ir kitas iš pradžių buvo infiltruoti valstybės saugumo į demokratinius judėjimus, o vėliau jau iškelti į vadovaujančius postus naujojoje specialiojoje tarnyboje, kad neleistų demokratams sutriuškinti KGB. Ir nors daugybė kadrinių ir neetatinių KGB-MB (Miniterstvo bezopasnosti – Saugumo ministerija.) – FSK – FSB (Federalnaja sluzhba bezopasnosti – Federalinė saugumo tarnyba) darbuotojų bėgant metams pasuko į verslą arba politiką, struktūra iš esmės buvo išsaugota būtent Savostjanovo ir Stepašino dėka. Maža to, jei anksčiau KGB buvo politiškai kontroliuojama partijos, kuri tarnyboms buvo savotiškas stabdis, nes bet kuri rimta operacija buvo vykdoma tik su Politinio biuro pritarimu, tai po 1991 metų MB-FSK-FSB Rusijos erdvėje ėmė veikti visiškai savarankiškai ir nekontroliuojama”, - teigė A.Litvinenka ir J.Felštinskis minėtoje knygoje.
T.Jumaševos primintą 1994 metų pabaigoje susišaudymu pasibaigusį incidentą tarp A.Koržakovo ir J.Savostjanovo tarnybų daug atviriau savo biografijoje savo asmeniniame tinklapyje aprašo pats J.Savostjanovas. Pasirodo, jis, neturėdamas net FST vadovybės leidimo, pasiuntė savo pavaldinius neva sutrukdyti „neteisėtiems operatyviniams veiksmams prieš „Most-bank” vadovą Vladimirą Gusinskį”
Taigi, klaninis interesas KGB į demokratų gretas infiltruotam J.Savostjanovui jau tuomet buvo svarbesnis už tarnybines instrukcijas, pavaldumo ryšius ir kitus panašius dalykus. Įdomu, kad pats V.Gusinskis, jau minėtojo J.Felštinskio teigimu, Sovietų Sąjungos laikais buvo dar vieno J.Andropovo komandos nario 5-osios KGB valdybos vadovo Filipo Bobkovo agentas.
Beje, 1996 metais į Kanadą emigravęs ir su J.Felštinskiu bei šachmatų didmeistriais Viktoru Korčnojumi ir Borisu Gulko knygą „KGB igrajiet v šachmaty” (KGB žaidžia šachmatais) parašęs buvęs 5-osios KGB valdybos darbuotojas Vladimiras Popovas tvirtina, kad J.Kobzonas irgi buvo to paties F.Bobkovo agentas.
O V.Gusinskis gali būti ta grandis, kuri šį klaną visiems laikams sujungė ir su J.Lužkovu. Nes, kaip savo knygoje „Kriostnyj otec Kremlia Boris Berezovsky, ili istorija razgroblienyja Rosiji” („Kremliaus krikštatėvis Borisas Berezovskis arba Rusijos išgrobstymo istorija”) rašė 2004 metais nužudytas garsus žurnalistas, „Forbes” rusiškosios versijos redaktorius Paulas Chlebnikovas, V.Gusinskis dar devintajame dešimtmetyje susipažino ir užmezgė glaudžius ryšius su J.Lužkovų kooperatyvų kūrimosi metu. O vėliau J.Lužkovo vadovavimas Maskvai tapo V.Gusinskio verslo imperijos pamatu.
Tačiau dar įdomiau, kad net ir po tokio „išsišokimo” J.Savostjanovo karjera toli gražu nebuvo palaidota.
Tačiau dar įdomiau, kad B.Jelcino 1994 metais atleistas iš pareigų J.Savostjanovas vos po poros metų – 1996-aisiais to paties B.Jelcino buvo pakylėtas į dar neregėtas karjeros aukštumas. Jis tapo prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, atsakingas už kadrų politiką. Taip atsitiko po garsiojo skandalo, kai 1996 metų vasarą jau minėtojo Rusijos prezidento apsaugos vadovo A. Koržakovo įsakymu vyriausybės rūmuose buvo sulaikyti du B.Jelcino rinkimų štabo nariai - Sergejus Lisovskis ir Arkadijus Jevstafjevas.
Sulaikytieji su savimi turėjo dėžę nuo kompiuterio, kurioje buvo maždaug pusė milijono dolerių. Tapo aišku, kad tie pinigai buvo iš B.Jelcino rinkimų štabo „juodosios kasos”. Kodėl B.Jelcino apsaugos vadovas staiga ėmė demaskuoti nešvarius savo viršininko rinkimų kampanijos triukus KGB klanų požiūriu visiškai aišku – tiesiog vieni klanai taip kovojo prieš kitus. Lygiai kaip ir susišaudymo 1994 metais atveju.
Kai B.Jelcinas po „dėžės su pinigais skandalo” atstatydino A.Koržakovą ir jo bendražygius FST vadovą Michailą Barsukovą bei vicepremjerą Olegą Soskovecą, J.Savostjanovas užėmė minėtą aukštą postą B.Jelcino administracijoje. Tačiau 1998 metais vėl neteko pareigų. Nagrinėjant klanų sistemą Rusijos valdžioje svarbi priežastis, kodėl J.Savostjanovas buvo B.Jelcino atleistas antrąjį kartą. Pasirodo, jis per daug uoliai stengėsi, kad J.Primakovas būtų paskirtas premjeru.
Taigi J.Savostjanovo biografija tikrai pakankamai atskleidžia tiek klaninę dabartinės Rusijos sistemos prigimtį, tiek J.Primakovo klano šaknis, siekiančias dar J.Andropovo KGB planus.
Baigiant apie J.Savostjanovą galima tik paminėti, kad jis ir po 1998 buvo nuolat susijęs su J.Primakovo klano politinėmis arba verslo struktūromis. Iki šių metų liepos jis buvo jau ne kartą minėto V.Jevtušenkovo imperijos padalinio „Sistema Mass-media” direktorių tarybos pirmininkas. Jis tebėra ir įvairių kitų, tarp jų ir tarptautinių, J.Primakovo klano įtakos struktūrų narys.
Žinant visus šiuos istorinius faktus visai kitokį patikimumą įgauna ir J.Felštinskio teiginiai, kad B.Jelcino parinkimo operacija iš esmės buvo kova tarp dviejų pagrindinių KGB pagrindu susiformavusių klanų.
„Perskaitykite mano „Korporaciją” (J.Felštinskio knyga „Korporacyja. Rosija i KGB vo vriemiena prezidenta Putina” – „Korporacija. Rusija ir KGB prezidento Putino laikais” – M.L.) ten apie tai kai kas yra, ir net Gusinskio KGB pseudonimas nurodytas. Taigi visos „Most” (taip vadinosi V.Gusinskio verslo imperija – M.L.) struktūros, kurias kūrė Gusinskis, iš tiesų per jį kūrė Bobkovas.
Buvo kuriama struktūra, kuri turėjo konkuruoti su Koržakovo vadovaujama prezidento apsaugos tarnyba, paralelinė FSB (SB-FSK) struktūra. Po to Gusinskio-Bobkovo-Lužkovo-Primakovo konkurentu tapo Putinas-Abramovičius-Berezovskis-Vološinas. Laimėjo antrieji. Galėjo laimėti pirmieji. Skirtumo nebūtų buvę jokio”, - tokiais žodžiais J.Felštinskis į vieno savo skaitytojo klausimą internete atsakė šių metų balandį.
2002 metais, kai jau nuo V.Putino režimo buvo priverstas slapstytis Londone, B.Berezovskis garsios Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos buvo paklaustas, ar nesigaili, kad atvedė į valdžią V.Putiną.
„Prisiminkite, tarp ko buvo pasirinkimas. Tarp Putino ir Primakovo. Galiu pasakyti, kad, jeigu dabar iš 2002-ųjų metų grįžčiau atgal, būčiau padaręs tą patį sprendimą”, - atsakė B.Berezovskis.
Šiame interviu yra ir dar viena svarbi citata. Kai J.Latynina paklausė, kodėl, jei B.Berezovskis jau toks stiprus, jis atsidūrė emigracijoje Londone, o ne Kremliuje, tremtyje atsidūręs oligarchas prisipažino: „Aš padariau vieną sisteminę klaidą. Aš galvojau, kad pagrindinė jėga, kliudanti reformoms – tai komunistai. Bet tai – FST, tiksliau SSRS KGB”.
Žurnalistei toks atsakymas nepasirodė įtikimas. Ji ėmė ginčytis, kad panašią idėją savo knygoje „FSB vzryvajiet Rosiju” jau kėlė J.Felštinskis ir A.Litvinenka, bet J.Latyninai esą tai neatrodo rimta.
Štai, kaip skambėjo B.Berezovskio atsakymas į tokius J.Latyninos samprotavimus: „Ši organizacija išliko kaip dvasios brolystė, nusikaltimų brolystė. KGB buvo sovietų valstybės stuburas, ją sudarė žmonės, kuriuos mokė vykdyti nusikaltimus ir kuriems aiškino, kad tai – ne nusikaltimai. Ir šie žmonės niekur nedingo. Taip, KGB suskilo į daugelį konkuruojančių grupuočių, aptarnaujančių savo arba svetimus interesus. Tačiau pasirodė, kad dezintegracija buvo paprasčiausia mimikrijos forma. Imkime, pavyzdžiui, Aleksandrą Koržakovą. Šis žmogus buvo asmeninis Andropovo apsaugininkas. Ši žmogų dešimt kartų kiaurai „peršvietė”. Ir jūs manote, kad jis savanoriškai pasiliko su atstatydintu B.Jelcinu (turimas galvoje B.Jelcino atstatydinimas iš kandidatų į politinio biuro narius 1987 metais, kai jis griežtai sukritikavo M.Gorbačiovą ir esą nepakankamas jo reformas – M.L.). Aš stebėjau, kaip B.Jelciną bandė paversti alkoholiku, visišku nuliu. Jūs galvojate, kad tai – irgi atsitiktinumas?”
Po V.Putino atėjimo į valdžią, nepaisant to, kad buvo greitai „sutrypti” sistemai nepaklusti bandę oligarchai - tiek J.Primakovo stovyklos narys V.Gusinskis, tiek ir pats prie V.Putino atvedimo į valdžią prisidėjęs B.Berezovskis, klanai niekur nedingo – tik dar labiau sustiprėjo. Sustiprėjo ir J.Primakovo klanas, nors jis ir pralaimėjo kovą V.Putinui.
Apie dabartines J.Primakovo klano struktūras – tiek politines, tiek ir verslo - ir jo narius jau rašiau ankstesniuose rašiniuose. Išvardyti visus reiktų atskiro rašinio. Juo labiau, kad šio straipsnio tikslas apskritai buvo kitas - parodyti, kaip ši sistema kūrėsi.
Tiesa, V.Volodiną kai kas jau vadina atskiro klano lyderiu, tačiau, žinodamas jo iškilimo istoriją, aš drįsčiau tvirtinti, kad V.Volodinas – J.Primakovo klano narys. Galbūt jis jau rengiamas būti naujuoju klano lyderiu, kai J.Primakovas dėl amžiaus arba mirties turės visiškai pasitraukti, bet kol kas V.Volodiną yra pagrindo laikyti būtent J.Primakovo, o ne atskiro klano nariu.
V.Matvijenko vaidmenį apskritai geriausiai apibūdintų kažkada jai Rusijoje prilipinta pravardė „Nožki Primakova” („Primakovo kojytės”). Toks seksistinis požiūris į tuomet jau vicepremjero postą užėmusią politikę Rusijoje nieko nestebino – juo labiau, kad ji pati elgėsi gana neįprastai, net ir vyriausybės rūmuose vilkėjo kelių nedengusius sijonus. Tačiau pravardės esmė, kad tai – ne šiaip „kojytės”, o J. Primakovo statytinė, ištikima jam iki šiol.
Artimu J. Primakovui laikytinas ir dabartinis Rusijos užsienio žvalgybos vadovas, buvęs premjeras Michailas Fradkovas. Ar jį galima laikyti šimtaprocenčiu šio klano nariu, reikėtų didesnių tyrimų, tačiau nuo sovietinių laikų artimi M. Fradkovo ryšiai su kai kuriais įtakingais J. Primakovo klano nariai, o vėliau ir pačiu J. Primakovu – neabejotini.
Be politinių ir verslo struktūrų labai svarbiomis J.Primakovo klano įtakos struktūromis laikytinos jau minėto M.Šmakovo „nepriklausomos profsąjungos” bei Aleksandro Šochino vadovaujama Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjunga (Rosijskij sojuz promyšlienikov i predprenimatelej). Daugiau vardinti šį kartą, ko gero, jau nebeverta.
