Netgi nebūtų tikslu teigti, jog Graikija, Čekija arba Slovakija yra labiausia pažeidžiamos Rusijos įtakos prasme NATO ir ES valstybės.
Žvelgiant atgal į KGB istoriją ir jos veiklos metodus, taip pat ir aktyviąsias priemones, įtarimų dėl pažeidžiamų Vakarų vietų gali kilti net ten, kur daugelis jų net nebando ieškoti.
Vokietijos užsienio politika keitėsi staigiai
Kone didžiausia visų laikų NATO krize daugelis apžvalgininkų ir politikos analitikų iki šiol vadina 2003-uosius metus, kai Vokietija, Prancūzija ir Belgija blokavo karinę NATO paramą Turkijai, kuri jos paprašė dėl galimos Irako grėsmės JAV ruošiantis pulti šią šalį.
Šis veto buvo jau anksčiau kilusių nesutarimų aljanse, kuris pasidalino į JAV norą ginklu išspręsti Irako diktatoriaus Saddamo Husseino problemą rėmusių ir šiam norui prieštaravusių valstybių grupes, kulminacija. Turkijai formaliai aktyvavus NATO sutarties ketvirtąjį straipsnį, reikalaujantį visų aljanso valstybių konsultacijų, jei viena mano, kad jos saugumui gresia pavojus, buvo kilusi reali grėsmė Aljanso patikimumui, kuris yra jo gyvavimo pagrindas.
Nei dabar, nei tuomet niekas neabejoja, kad pagrindine šios krizės „iniciatore“ (nesvarbu, kaip vertinsime patį JAV sprendimą veltis į karą Irake) buvo Vokietija ir tuometinis jos kancleris Gerhardas Schroederis, dabar jau atvirai tarnaujantis „Gazprom“ ir V.Putino interesams. Vokietijos laikraštis „Kieler Nachrichten,“ kritikavęs kanclerio poziciją tuomet savo kritiką suformulavo būtent geopolitiniame kontekste.
„Schroederio tikslas (karo išvengimas) negali būti niekaip kritikuojamas. Tačiau dabartiniu metu panašu, kad kancleris dėl savo misijos aukoja visus užsienio politikos ryšius, užmegztus per pastaruosius 60 metų. Dabar tampa vis labiau akivaizdus faktas, kad kalbos apie išskirtinį Vokietijos kelią buvo ne kalbos klaida, o vidinio kanclerio įsitikinimo išraiška. Nuo neįtikėtino kaclerio naivumo užima kvapą: nė nemirktelėjęs Schroederis demonstruoja vienybę su Putinu, kariaujančiu Čečėnijoje, ir su Kinijos vyriausybe, kuri tankais traiškė opozicijos atstovus. Vien tam kad mestų iššūkį savo naujam priešui Vašingtone“, - rašė „Kieler Nachrichten“.
Būtent G.Schroederis buvo tuomečio Vokietijos, Prancūzijos ir Belgijos aljanso iniciatorius. Šis aljansas žengė tiek toli, kad, prisijungus Liuksemburgui ėmė svarstyti net savo atskiros karinės sąjungos sukūrimą.
“Vasario 10-oji – juoda data Vokietijos istorijoje. Tą dieną Vokietija praktiškai sugriovė NATO bloką, sudariusi nelemtą suokalbį su Belgija ir Prancūzija, kuri apskritai vienašališkai buvo pasitraukusi iš karinės integracijos programos 1966 metais. Šiaurės Atlanto aljansas gali formaliai pratęsti savo egzistavimą, kažkokios besiplečiančios etikėtės, neturinčios jokios ideologinio pagrindo, pavidalu, panašiai kaip ESBO. O JAV nuo šiol sudarys koalicijas su tomis dabartinėmis NATO narėmis, su kuriomis joms bus parankus, ir pačios imsis užtikrinti partnerių saugumą”, - 2003 metų vasario viduryje padėtį nedviprasmiškai įvertino Vokietijos savaitraštis “Rheinicher Merkur”.
Šiuos dramatiškus pačios Vokietijos spaudos teiginius pateikiu ne tam, kad iliustruočiau, jog G.Schroederio pozicija neturėjo palaikymo Vokietijoje. Bent jau iki tol, kol ėmė kelti grėsmę NATO, karui Irake priešiška Vokietijos kanclerio politika sulaukė tikrai nemažos paramos šalyje ir netgi padėjo jam laimėti 2002 metų rinkimus.
Tačiau šie pavyzdžiai iliustruoja, kokia dramatiška buvo padėtis ir tai, kad, G.Schroederio politika mažų mažiausiai nedemonstravo įprasto tęstinumo, o radikalaus posūkio iniciatorius buvo asmeniškai tuometis Vokietijos kancleris ir jo vyriausybė.
Priežasčių reikia ieškoti praeityje?
Tiek paties G.Schroederio, tiek tuometės Vokietijos veiksmai buvo aiškinami įvairiai. Dažnai buvo teigiama, kad tai demonstruoja besikeičiantį Berlyno vaidmenį tarptautinėje arenoje ir besikeičiančius nacionalinius interesus – savotišką „naujosios Vokietijos“ gimimą.
2003 metų vasario 21-ąją laikraštis „Die Welt“ išspausdino kone programiniu galimą laikyti A.Merkel straipsnį, kurio esmę pasako jau pavadinimas „Schroederis nekalba visų vokiečių vardu“. Niekados savo pozicijos nepakeitusi ir NATO bei transatlantinei saugumo sistemai ištikima likusi A.Merkel 2005 metais nugalėjo G.Schroederį ir valdo Vokietiją iki šiol. O jokios „schroederiškos Vokietijos“ gimimo mes neišvydome. Skirtingai negu nemažos dalies vokiečių dabar jų tautos gėda laikomos paties G.Schroederio karjeros pabaigos po V.Putino sparnu – „Gazprom“ vadovybėje.
Tiesa, dažniausiai G.Schroederio postas „Gazprom“ laikomas V.Putino dovana jam tik už „Nord Stream“ projektą, tačiau visai gali būti, kad tai – atlygis už viso gyvenimo nuopelnus. Ir bandymas sugriauti NATO gali būti vienas iš jų.
Šiame kontekste tikrai verta prisiminti mano rašiniuose jau ne kartą minėtą aukščiausio rango į Vakarus pabėgusį sovietų bloko žvalgybos pareigūną, buvusį Rumunijos užsienio žvalgybos vadovą Ioną Mihai Pacepą ir jo tų pačių 2003 metų vasarį žurnalo „National Review“ internetinėje svetainėje paskelbtą komentarą „Berlyno naujoji antiamerikietiškoji ašis“ („Berlin‘s New Anti-American Axis“), kurioje jis, remdamasis savo žiniomis apie KGB veiklą Vokietijoje SSRS laikais, turimais faktais bei liudininkų parodymais, aiškina Vokietijos vyriausybės pasirinktos NATO griovimo politikos priežastis.
Straipsnyje daugybė detalių, kurios tikrai vertos žinoti analizuojant “specialiąsias priemones”, kuriomis KGB silpnino Vakarus ar net bandė griauti jų struktūras dar SSRS laikais. Tačiau šiame rašinyje joms tikrai nėra vietos. Juo labiau, kad šiuo aspektu verta atidžiau pažvelgti ne vien į J.Fischerio, bet ir dar kelių tos pačios 1998 metų spalį sudarytos Vokietijos vyriausybės narių biografijas – pirmiausia paties kanclerio G.Schroederio, kurio pats I.O.Pacepa šiame straipsnyje dar nemini.
Advokatai - neatsitiktiniai
Daugelis už Vokietijos ribų galbūt net nežinojo arba seniai pamiršo vieną prieštaringiausių šio Vokietijos kanclerio biografijos detalių. Jis buvo ne tik to paties antiamerikietiško jaunimo judėjimo narys, kaip ir J.Fischeris, bet ir ištikimas bei labai daug nusipelnęs vieno RAF įkūrėjų Horsto Mahlerio advokatas. O pats H.Mahleris, kaip dabar jau žinoma (tai paaiškėjo, jau gerokai po to, kai G.Schroederis baigė politinę karjerą), buvo KGB partnerės – Rytų Vokietijos saugumo tarnybos “Stasi” agentas.
KGB ir jos partnerių komunistinėse Rytų Europos šalyse veiklos praktiką žinantiems ir tyrinėjantiems ekspertams nekyla abejonių, kad atsitiktinių žmonių tarp demaskuotų sovietų bloko saugumo struktūrų agentų advokatų paprasčiausiai nebūdavo.
Geriausiu pavyzdžiu galėtų būti garsusis Prancūzijos teisininkas Jacquesas Vergesas, kuriam dėl kone visų kruviniausių XX amžiaus teroristų (taip pat ir “Stasi” bei KGB visuomet remto Carloso Šakalo) ir diktatorių gynimo prilipo “velnio advokato” pravardė.
Apie paties J.Vergeso ryšius su Sovietų Sąjungos KGB gandai sklandė, ko gero, nuo jo karjeros pradžios. Viena iš teorijų skelbė, kad aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje net 8 metams paslaptingai dingęs J.Vergesas iš tikrųjų tuo metu mokėsi KGB mokyklose politinės padėties vakarų Europoje destabilizavimo meno. Tiesa, tiek ši teorija, tiek ir visi ankstesni gandai apie J.Vergeso ryšius su KGB taip ir liko neįrodyti.
Ir vis dėlto dabar jau žinant ir turint dokumentais patvirtintų įrodymų apie apie KGB veiklos metodus Sovietų Sąjungos laikais, išvadą apie vienokius ar kitokius šio advokato ryšius su SSRS slaptosiomis tarnybomis galima daryti vien dėl jo biografijos.
Iš pradžių buvęs komunistinio antikolonistinio judėjimo dalyvis, 1950 metais jis suvažiavime Prahoje išrinktas į Tarptautinės studentų sąjungos vadovaujančius organus. Vėliau J.Vergesas net kelerius metus gyveno Prahoje ir dirbo šioje organizacijoje. Tai, kad Tarptautinė studentų sąjunga buvo Sovietų Sąjungos ir jos KGB remta organizacija, buvo žinoma dar SSRS egzistavimo laikais, tačiau jos vaidmenį, ko gero, iškalbingiausiai iliustruoja kaip J.Vergeso dalyvavimo organizacijos veikloje metu jai vadovavusio Aleksandro Šelepino asmenybė. Mat A.Šelepinas vėliau buvo paskirtas SSRS KGB vadovu.
Taikiklyje – ilgus metus
2010 metų rugsėjį žurnalo “The American Spectator” interneto svetainėje tas pats I.M.Pacepa paskelbė savo komentarą apie neseniai JAV sulaikyto rusų šnipų dešimtuko – vadinamųjų nelegalų keltą grėsmę “Tiesa apie nelegalus” (“Truth about Illegals”). Šiame komentare buvęs Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas svarbiame kontekste mini ir G.Schroederį bei šio buvusio Vokietijos kanclerio biografiją.
“Aukšto rango nelegalai, tokie kaip Wehneris (turimas galvoje Šaltojo karo metu buvęs vienas Vokietijos socialdemokratų partijos lyderių Herbertas Wehneris – M.L.), padėjo Kremliui patraukti į savo pusę kitus įtakingus vakarų Vokietijos politikus. Nebuvo sutapimas, kad 2002 metais tradiciškai proamerikietiškos Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Gerhardas Schroederis sutiko prisidėti prie Putino, priešindamasis kone visoms JAV užsienio politikos iniciatyvoms. Ir, žinoma, nebuvo joks atsitiktinumas, kad 2005 metais, kai G.Scroederis pralaimėjo rinkimus, siekdamas trečią kartą tapti kancleriu, jis tapo vienu aukščiausių milžiniškos valstybės valdomos bendrovės “Gazprom”, kuriai tuo metu vadovavo dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pareigūnų” – rašė I.O.Pacepa.
Tačiau dar įdomesnis šiame kontekste yra Rusijos žvalgybos SVR atsargos papulkininkio Viktoro Kalašnikovo 2007 metų birželį laikraštyje “Kommersant” paskelbtas interviu apie socialistinės Vokietijos žvalgybą “Stasi” ir SSRS žvalgų veiklą Vokietijoje. Štai viena citata iš šio interviu:
“Naudingų idiotų” armija VFR (Vokietijos Federacinėje Respublikoje – M.L) ir kitose šalyse buvo nuolat papildoma naujais savanoriais. O per “draugystės stovyklas”, kurias Kryme ir Kaukaze rengdavo komjaunimo centro komitetas, praeidavo minios pradedančių kapitalistinių šalių politikų. Iš mūsų jie išvykdavo nusiteikę kovoti prieš imperializmą visomis formomis ir padėti palestiniečiams, nikaragviečiams, mozambikiečiams ir taip toliau. Prieš šį perspektyvų jaunimą mums likdavo kalnai informacijos ir “kompromato” (dėl to labiausiai stengėsi ypač patikimos komjaunuolės). Ir tai padėjo pagrindus Sovietų Sąjungos ir Rusijos žvalgybos agentūrai dešimtmečiams į priekį. Tarp jų buvo ne tiek ir mažai ambicingų ir gabių vakarų vokiečių, kurie buvo apimti kairiųjų idėjų ir dėkingi sovietiniams draugams, kad šie “išvedė juos į žmones”.Beje, vienas iš tų jaunų žmonių buvo Gerhardas Schroederis”.
Šis interviu, žinoma, taip pat dar nėra įrodymas, kad G.Schroederis buvo nuo jaunystės augintas KGB agentas, kaip reiktų suprasti, jeigu skaitytume tai, kas parašyta, paraidžiui. Tokiems kaltiniams reiktų daugiau įrodymų ir tokiais tyrimais turėtų užsiimti Vokietijos žvalgyba.
Tačiau jei pasirodytų, jog G.Schroederis iš tiesų dalyvavo tuose “draugystės stovyklose” Sovietų Sąjungoje, tolesnė jo karjera, bent jau analitiškai, didelių abejonių nekeltų.
Pasitikėjimo niekuomet nenuvylė
Kad ir kaip būtų, net jei buvęs Vokietijos kancleris “Stasi” ir KGB sluoksniuose buvo laikomas tik “naudingu idiotu”, akivaizdu, kad bent jau šių tarnybų pasitikėjimą jis visuomet turėjo. Ir visai nesvarbu, sąmoningai ar nesąmoningai, šio pasitikėjimo G.Schroederis niekuomet nenuvylė – ypač dėl pozicijos NATO atžvilgiu.
Pateiksiu tik kelis faktus.1979 metų gruodį Šiaurės Atlanto Aljanso šalių užsienio reikalų ir gynybos ministrai priėmė vadinamąjį “NATO dvejopą sprendimą”, kuriuo pasiūlė Varšuvos paktui abipusiškai apriboti savo vidutinio nuotolio balistinių raketų skaičių. Kartu nuspręsta, kad, jei pasiūlymas bus atmestas, didinti Vakarų Europoje dislokuojamų tokių pačių raketų skaičių. G.Schroederis iš karto stojo į šio sprendimo priešininkų gretas ir aktyviai prisijungė prie, kaip dabar jau žinoma, dažnai KGB organizuotų ir finansuotų vadinamųjų taikos judėjimų protesto akcijų, kartu mesdamas iššūkį NATO.
Reikia pripažinti, kad, vos atėjęs atėjęs į valdžią Vokietijoje 1998 metais, G.Schroederis priėmė visiškai priešingą NATO griovimui sprendimą dėl jo šalies dalyvavimo Jugoslavijos bombardavimo kampanijoje. Nors šiai kampanijai nebuvo gautas JT leidimas, G.Schroederis, kaip ir J.Fischeris parėmė idėją, kad Vokietijos pajėgos pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios dalyvautų karinėje operacijoje.
Tačiau tokią tuometę G.Schroederio poziciją galbūt galima buvo paaiškinti tuomet dar jo visiška nepatirtimi kaclerio poste ir nenoru susikurti problemų demonstruojant kažkokią išskirtinę poziciją. Nes dabar jau G.Schroderis atvirai teigia, ka dir NATO oro kampanija prieš Jugoslaviją, prie kurios jis pats prisidėjo, buvo tarptautinės teisės pažeidimas.
Vėliau G.Schroederio valdoma Vokietija prisidėjo ir prie operacijos Afganistane, bet šią operaciją vienaip ar kitaip rėmė ir Rusija. O dar vėliau G.Schroederis pradėjo kone asmeninę vendetą prieš JAV ir NATO 2002-2003 metais.
Tačiau ir net ir 2003-ųjų įvykiais, kai NATO, kaip minėta, G.Schroederio pastangomis buvo pristumta prie žlugimo ribos, viskas nesibaigė. 2005 metų vasarį, net jau pasitraukęs iš Vokietijos kanclerio posto, G.Schroderis tiek savo šalį, tiek visą pasaulį nustebino, o Rusiją pradžiugino pasiūlymu kažkokiems “garsiems žmonėms abejose Atlanto pusėse” ieškoti naujo NATO vaidmens, nes esą esamas paseno.
Ko gero, tiksliausiai pasiūlymo, kuris, aišku, niekuomet net nebuvo pradėtas rimčiau svarstyti, esmę apibūdino Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”: “kai jau atrodė, kad transatlantiniai ryšiai vėl atšilo, jis prasimanė kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje, kuri akimirksniu viską grąžino į visiško įšalo zoną”.
Asmeninio ryšio paslaptis
Vėliau dviejų šalių lyderių santykiai šiek tiek atšilo. Tačiau viskas kardinaliai ir staiga, nuo pat pirmojo susitikimo, pasikeitė, kai į valdžią Rusijoje atėjo buvęs KGB agentas V.Putinas, su kuriuo G.Schroederis užmezgė tokius glaudžius ryšius, kokie H.Kohliui su B.Jelcinu nė nesisapnavo.
Tiesa, M.Thumannas randa racionalių, jokiais galimos ilgametės Kremliaus įtakos G.Schroederiui argumentais negrindžiamų dviejų lyderių išskirtinių santykių paaiškinimų. Pasak jo, šiuos santykius daugiausia lėmė asmeniniai ir biografiniai ryšiai (mano minimi dalykai tarp jų neišskiriami – M.L.), sutampantys globaliniai interesai ir strateginė partnerystė energetikos versle.
Tačiau mano minimame G.Schroederio biografijos kontekste jų nuo pirmo susitikimo užsimezgęs išskirtinis ryšys būtent su buvusiu KGB agentu V.Putinu, pasibaigęs vienu aukščiausių postu “Gazprom” vadovybėje, irgi vertas paminėjimo.
Beje, ir V.Putinas galbūt nebuvo toks pilkas ir neįtakingas KGB agentas, koks dažnai piešiamas įvairiose jo biografijose.
Rusijos laikraštis “Versija”, kuris, beje, visuomet buvo pagrindinio V.Putino konkurento kovoje dėl prezidento posto Jevgenijaus Primakovo įtakos sferoje, 2000 metų sausį paskelbė, kad V.Putinas padėjo KGB palaikyti ryšius su šveicarų teroristu Bruno Bregetu, garsiojo Carloso “Šakalo” bendražygiu.
JAV ir Rusijos žurnalistei ir rašytojai Mašai Gessen 2011 metais pavyko surasti vieną buvusį V.Putino “kontaktą” iš tos pačios “Raudonosios armijos frakcijos”, kurios bent jau vieno įkūrėjų advokatu buvo G.Schroederis.
Rusijai palankus darbas nenutrūksta
Visi šie sutapimai – tikrai verti žinoti ir analizuoti. Juo labiau, kad dar vienas politiku tapęs buvęs H.Mahlerio advokatas Hansas Christianas Strobele, kuris dabar yra Žaliųjų partijos atstovas Vokietijos parlamente, iki šiol sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja ne tik ne tik šiaip Rusijai palankiose bet tiesiogiai Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) organizuojamose akcijose.
Būtent taip nutiko, kai 2013 metų rudenį H.Ch.Strobele demonstratyviai nuvyko į Maskvą tartis dėl garsiojo buvusio JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) agento Edwardo Snowdeno liudijimo Vokietijai tiriant JAV surengtą jo politikų šnipinėjimo kampaniją, kurios tyrimas, kaip minėta, neseniai baigėsi oficialiu nutraukimu dėl įrodymų stokos.
H.Ch.Strobele taip pat aktyviai siekė, kad Vokietija pati suteiktų prieglobstį E.Snowdenui, kartu, žinoma, gerokai pakenkdama santykiams su JAV.
Nors apie tai jau rašiau, H.Ch Strobele aktyvumo kontekste verta pakartoti E.Snowdeno skandalas yra ne šiaip skandalas, o dar viena klasikinė Rusijos specialiųjų tarnybų “aktyviųjų priemonių” operacija. Tai ne kartą argumentavo autoritetingas šių reikalų ekspertas, buvęs tos pačios NSA analitikas, o vėliau JAV karo laivyno koledžo (U.S. Naval War College) nacionalinio saugumo profesorius Johnas R.Schindleris.
Maža to, tai, kad H.Ch.Strobele vizitas į Maskvą buvo parengtas Rusijos FSB, patvirtina net Vokietijos specialiųjų tarnybų pareigūnai. Ir, beje, jau senokai akivaizdu, jog vienas pagrindinių šios “aktyviųjų priemonių” operacijos tikslų yra lygiai toks pats, kokio sąmoningai ir nesąmoningai siekė G.Schroederio vyriausybė – sutraukyti Europos ryšius su JAV ir taip susilpninti arba ir viso sugriauti NATO.
Būtent tokias istorines KGB veiklos sąsajas su dabartimi būtina analizuoti bandant geriau suprasti, kokie yra tikrieji V.Putino režimo tikslai ir kokiais būdais Kremlius jų siekia.