V. Putino Rusija. J. Primakovo spąstai Vakarams, arba šis tas apie V. Putino taikos planą

Praėjusiame straipsnių ciklo „Vladimiro Putino Rusija“ rašinyje apžvelgus prielaidas, kurios leidžia manyti, kad būtent Dmitrijaus Rogozino klanas yra pagrindiniai agresijos prieš Ukrainą architektai ir vykdytojai, natūralu būtų panagrinėti, kas iš Rusijos valdžios klanų labiausiai priešinasi agresijai ir kaip tai daro.

Tačiau įvykiai Ukrainoje ir pasaulyje verčia reaguoti į aktualijas. Juo labiau, kad šie įvykiai, jei žvelgsime į juos per V.Putino režimo klanų prizmę, padės dar labiau paaiškinti tą sistemą, kurią bandome nagrinėti visame šiame straipsnių cikle.

Be to, tai gali padėti atkleisti gresiančias klaidas, kurias vėl gali padaryti Vakarai, vedini pačių kilniausių taikos troškimų. Taigi, šis rašinys, vaizdžiai tariant, yra apie vilkus avies kailyje arba buvusio Rusijos premjero, jos užsienio žvalgybos vadovo ir užsienio reikalų ministro Jevgenijaus Primakovo klano įtaką Kremliaus užsienio politikai apskritai ir dabartiniam “V.Putino taikos planui” Ukrainoje konkrečiai.

Iškalbingas žvilgsnis į praeitį

Iš pradžių pateiksiu šiek tiek chronologijos, kuri dabar, žvelgiant atgal, atrodo tikrai iškalbinga. Tarsi netikėtai sutapo, kad rugpjūčio 26 d., prieš prasidedant Minske numatytoms Rusijos ir Ukrainos prezidentų Vladimiro Putino ir Petro Porošenkos deryboms, Rusijos dienraštis “Komersant” ir įtakingo JAV užsienio politikos žurnalo “The Atlantic” svetainė internete paskelbė apie 24 punktų Ukrainos taikos planą. Šį planą esą sukūrė Suomijos Boisto saloje susitikę JAV ir Rusijos ekspertai. Beje, iš karto paskelbta, kad pats susitikimas įvyko dar birželį, bet kodėl apie jį pranešta tik dabar, nepaaiškinama.

Pasaulinė naujienų agentūra “Associated Press”, remdamasi Suomijos užsienio reikalų ministerijos atstovu, tą pačią dieną paskelbė, kad birželį Suomijoje vyko slaptos derybos tarp JAV ir Rusijos Ukrainos klausimu. Akivaizdu, kad visais atvejais kalbėta apie tą patį susitikimą – tik Suomijos atstovas jį lyg tyčia pavadino ne kažkokiu ekspertų susitikimu, o slaptomis JAV ir Rusijos derybomis.

Vėliau “Associated Press” pranešimą viešai patvirtino ir Suomijos užsienio reikalų ministras Errki Tuomioja. Jis neatskleidė, kas dalyvavo derybose, tačiau teigė, kad “užsienio reikalų ministerija padėjo organizuoti susitikimą JAV ir Rusijos pusių prašymu”. Prezidento Sauli Niinisto atstovas paneigė, kad šalies prezidentas dalyvavo Rusijos ir Amerikos derybose, tačiau nepaneigė, kad jos vyko.

Vien toks tariamo ekspertų susitikimo oficialus apibūdinimas kaip slaptų JAV ir Rusijos derybų ar bent jau susitikimo, kurį oficialiai padėjo rengti Suomijos užsienio reikalų ministerija “JAV ir Rusijos pusių prašymu” sukelia pakankamai minčių pamąstyti. Todėl pirmiausia grįžkime dar labiau į praeitį.

Oficialiai skelbta, kad birželio 9 d. Suomijoje apsilankė ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris susitiko ne tik su savo Suomijos kolega E.Tuomioja, bet ir šalies prezidentu S.Niinisto. Manyti, kad tokios krizės Ukrainoje akivaizdoje jis aptarinėjo tik Suomijos ir Rusijos dvišales problemas ir būtų naivu. Tačiau šaltiniai pačioje Rusijoje teigia labai konkrečiai – S.Lavrovas tuomet su Suomijos lyderiais aptarė būsimo JAV ir Rusijos susitikimo vietą ir formatą.

Kada tiksliai įvyko pats susitikimas Boisto saloje, nekelbiama. Tačiau galima daryti prielaidą, kad tai galėjo įvykti tarp birželio 9 d. ir birželio 20 d., kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pirmą kartą paskelbė taikos planą ir paliaubas. Nes aš drįsčiau teigti, jog visa įvykių logika rodo, kad Boisto derybos nevyko už P.Porošenkos nugaros – Ukraina apie jas buvo mažų mažiausiai informuota.

O ir Rusija lyg tyčia būtent tuo metu parodė “geros valios ženklą” – birželio 25 d. staiga atšaukė Federacijos Tarybos dar kovo 1 d. patvirtintą leidimą V.Putinui panaudoti šalies ginkluotąsias pajėgas Ukrainoje. Ir toks, beje, pačioje Rusijoje labai nevienareikšmiškai įvertintas atšaukimas buvo paaiškintas “nacionaliniais Rusijos interesais”. Tuo tarpu oficialus Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas Konstantinas Dolgovas liepos 5 d., taigi jau po paliaubų žlugimo ir net I.Girkino priverstinio pabėgimo iš Slaviansko, vis tiek pareiškė, kad “karinė konflikto Ukrainoje fazė baigsis daugiausia per kelias savaites”.

O tai, kad separatistai paliaubų nesilaikė ir iš esmės jas sužlugdė nesileidami į jokias kalbas, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, paaiškina faktas, jog jiems tuomet dar vadovavo ne taikos, o tiesioginės Rusijos intervencijos siekusio D.Rogozino klano pasiuntiniai Igoris Girkinas ir Aleksandras Borodajus.

Tiesa, reikia pripažinti, kad P. Porošenkos derybos su V.Putinu tuomet, atrodo, taip pat nepasistūmėjo iš mirties taško. Mat P. Porošenko planas, kaip dabar aiškėja, dar nė iš tolo neatitiko nei Boisto grupės pasiūlymų, nei Rusijos reikalavimų. S.Lavrovas šį planą net pavadino “labiau primenančiu ultimatumą” ir ši iniciatyva tuomet žlugo.

Tačiau būtent po žlugusių derybų prasidėjo jau minėtas sėkmingas Ukrainos pajėgų puolimas, vis labiau ir labiau speičiant į kampą teroristus. Nors ginklai ir samdiniai iš Rusijos į Ukrainą jau tuomet buvo siunčiami per nesaugomą sieną (V.Putinas tam tikrai nesipriešino), tiesioginės intervencijos, už kurią net atvirai agitavo D.Rogozino klano aplinka, taip ir neįvyko.

Atvirkščiai, prasidėjo ypač sunkiai tradiciniais Rusijos analizės metodais paaiškintina I.Girkino dikreditavimo kampanija. Yra pakankamai prielaidų teigti, kad šios kampanijos veidu tapęs Kremliui artimas politologas Sergejus Kurginianas veikė vieno įtakingiausių klanų lyderio Igorio Sečino užsakymu. Tačiau apie tai kitą kartą.

Šį kartą, dėmesį sutelkiant į J.Primakovo klano vaidmenį, svarbus tik pats faktas, tarsi prieštaraujantis Rusijos karinių planų logikai. Taip pat svarbūs (ypač po to, kai buvo numuštas Malaizijos keleivinis lėktuvas) ir pradėti skleisti gandai, kad Kremlius netgi pasiryžęs likviduoti visus teroristų lyderius. Jie esą Maskvai nebereikalingi. Todėl netgi buvo pasirodę vilčių, kad karinis antiteroristinės operacijos užbaigimas ir Ukrainos pajėgų pergalė – ne už kalnų. Tačiau tiesiog leisti Ukrainai užbaigti konfliktą be jokios naudos Rusijai Maskvoje nenorėjo ir negalėjo ne vien D.Rogozino klanas.