Prilėkusi jaunoji nuvilko savo vyrui švarką ir puolė mazgoti, o neištvėręs jaunikis prisitraukė ant stalo didelėje lėkštėje stovinčią šaltieną ir ant jos užmigo. „Jaunoji dar pasakė, kur mums, muzikantams, miegoti ir nuėjo plauti lėkščių, nes viską juk reikėjo sutvarkyti. Tokia va pirmoji naktis“, - juokiasi A. Taparauskas.

Šiuolaikinėms poroms kelti vestuves sovietmečiu būtų tikras košmaras. Svečius į vestuves kviesti galėtų tik tėvai, o jose dalyvautų visi kaimynai, visai nesvarbu, ar su jais artimai bičiuliaujasi, ar norėtų gerklę perpjauti. Apie įmantrią šukuoseną jaunoji galėtų tik pasvajoti – pamergės tiesiog sušukuotų plaukus ar kiek suveltų rankomis, kad geriau laikytųsi nuometas. Ne tokia romantiška būtų ir pirmoji naktis, kurią tikriausiai tektų praleisti pas kaimyną. Ryte iš lovos pakeltų ne kvapnios kavos aromatas, o dar po vakar neišsiblaivęs, garsiai dainą traukiantis akordeonistas. Apie patogias lovas ir minkštus patalus pasvajoti galėtų ir vestuvių svečiai – kuriems pasisektų būtų paklota namie, o kiti turėtų tenkintis miegu palapinėje ar tiesiog ant šieno.

Jaunosios ašaros versdavo iš koto

Pasiruošimas vestuvėms įprastai prasidėdavo kraujo praliejimu – tėvai papjaudavo kiaulę ir prigamindavo vyniotinių, virdavo šaltieną, kimšdavo dešras. Vestuvės visada vykdavo namie ir tik pačioje sovietmečio pabaigoje turėjo galimybę švęsti kolūkio centruose ar valgyklose. „Nors buvo nepriteklius – stalai buvo perkrauti. Maistą gamindavomės patys, nieko nepirkdavome. Iš tos kiaulės visko pridarydavo, dar žuvų Neryje prigaudydavo. Šeimininkės kepdavo sausainius, pyragus, maišydavo mišraines“, - prisimena Kaišiadorių rajono Zūbiškių kaime gyvenanti Danutė Rumševičienė.

Vietoje šiais laikais ant vestuvių stalo taip dažnai matomų krevečių, švelnių putėsių ar gurmaniškų patiekalų, dideliuose induose stovėdavo pridrėbtos burokėlių ar pupelių mišrainės, drebėjo želė tortai. Deficito laikais žmonės sukosi kaip išmanydavo – į stalą tiekdavo ant kopūsto lapų pečiuje iškeptus bulvinius blynus, stalai lūžo ne tik nuo maisto, bet ir alkoholio: „Kadangi nebuvo tokių gražių butelių kaip šiandien, samagoną išpilstydavo į paprastas bonkes ir ant jų pabroliai su pamergėmis pripiešdavo piešinių, visaip užvadindavo, pavyzdžiui, jaunosios ašaros, velnio lašai, jaunikio karčioji. Prisimenu, kad jaunosios ašaros buvo labai sūrios, baisiai neskani degtinė buvo, nes pridėdavo druskos.“

Svečiai iš tiesų gerdavo kibirais. Nespėdavo užsiversti stikliuką – tuojau koks svirduliuojantis svetys vėl skelbdavo tostą ir visi turėjo išgerti. Ir taip diena iš dienos, kol baigdavosi šventė. „Šeimininkės atnešdavo gaspadorės padarytą maistą, pastatydavo ant stalo ir išeidavo su tuščiais buteliais. Tik ateina su naujais – ir vėl tuščius turėdavo surinkti. Taip ir sukdavo ratus. Grodamas vestuvėse ko tik neprisižiūrėjau. Ypatingai kai inteligentai, kokie daktarai ar mokytojai prisigerdavo, tai jezusmarija, kas dėdavosi, blogiau už kaimiečius. Kaimietis bent pakaušo, eina pridusęs, krenta kažkur ir viskas, o inteligentai pradeda kabinėtis – tai ne taip groji, tai ne tą groji“, - sako A. Taparauskas.
Vestuvės sovietmečiu

Beveik visos pramogos buvo susijusios su alkoholiu, svečiai ne tik keldavo taurelę už stalo, bet ir visokiais žaidimais prasimanydavo butelių. „Buvo mada slėpti jaunąją. Nuveždavo kažkur, o jaunikis turėjo ieškoti ir ją išsipirkti samagonu ir saldainiais. Visi svečiai norėjo prisirinkti bonkių, todėl galiausiai išslėpdavo ir pamerges. Išveda, uždaro į spintą ir turi sėdėti, kol ras. Kartais išveždavo už poros kilometrų ir tu ieškok neieškojęs. Kaimynų vestuvėse netgi buvo vienas incidentas. Berniukai pavogė jaunąją, o jaunasis kad užpyko, kad vėją pakėlė – ereliu lakstė. Motina net turėjo raminti, kad jie čia ne šiaip kažkur ją nusivedė pasilinksminti“, - pasakoja D. Rumševičienė.

Susituokusiems tik bažnyčioje – milžiniškos baudos

Šiais laikais įprasta, kad jaunieji į šventę susikviečia būrį svečių, samdosi vestuvių planuotojas, nuomojasi dvarus ar išskrenda sumainyti žiedus į egzotiškas šalis kur nors ant jūros kranto. Nors vėlesniais sovietmečio laikais stalai būdavo nukrauti mišrainėmis, vyniotiniais ir samagonu, tik po okupacijos vestuvės buvo itin kuklios ir vargu, ar liežuvis apsiverstų sakyti, kad jos buvo švenčiamos.

Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė, profesorė Dalia Leinartė yra parašiusi ne vieną mokslinį straipsnį ir knygą apie civilinę metrikaciją bei santuoką sovietmečio Lietuvoje, moteris taip pat yra kalbinusi daugiau nei šimtą tuomet gyvenusių moterų, kurių biografiniai interviu sugulė knygoje „Prijaukintos kasdienybės. 1945-1970 metai.“

„Visos moterys sakė, kad pokario laikais, kai visko trūko, buvo nesvarbu kaip susituokti. Nebuvo nei kažkokių didelių švenčių, nei žiedų. Kiti dar bandydavo padaryti žiedą, nuglūdinę veržlę, tačiau daugelis jų tiesiog neturėjo. Ateidavo, susirašydavo ir eidavo į darbus. Kai kurios sakė, kad grįžo namo ir kartu pavalgė. Tai toks ir šventimas“, - pasakoja D. Leinartė.

Šiandien poros kruopščiai renkasi bažnyčią, suka galvą, kurios fone išeis gražiausios nuotraukos. Į santuokos rūmus eiti darosi nepopuliaru, poros išsikviečia civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoją ir susituokia jų pageidaujamoje vietoje, nesvarbu, ar tai būtų senovinis dvaras, ar restorano kiemas.

Apie tokią laisvę sovietmečiu gyvenę žmonės galėjo tik pasvajoti. 1940 metais buvo priimtas pirmasis tarybinės santuokos įstatymas, kuris paskelbė bažnytinę santuoką negaliojančia, joje buvo galima susituokti nebent prieš tai atlikus civilinę metrikaciją – nuėjus į zagsą. Susituokusius tik bažnyčioje bausdavo didžiulėmis piniginėmis baudomis ar net areštuodavo. Buvo skelbiama, kad tik civilinėje metrikacijoje sudaryta santuoka gali būti laiminga, o bažnytinė – užprogramuotos skyrybos. Tai grindžiama tuo, kad zagse besituokianti pora prisiima atsakomybę už šeimyninės laimės kūrimą, o bažnyčioje besituokianti pora patiki savo laimę Dievui, kurio juk nėra.

„Išties ta propaganda buvo niekuo nepagrįsta – tiesiog komunistiniai prietarai. Ypatingai buvo puolami ir juodinami kunigai, kurie vaizduoti kaip stori, gerai įmitę, lobstantys iš žmonių bėdų ir geriantys eilinių žmonių kraują. Tai kaip tokio moralinio veido žmogus gali sudaryti santuoką, juk tai užprogramuota nelaimė“, - sako D. Leinartė.

Draudimai paliesdavo daugelį porų, todėl kartais bažnyčios buvo atidaromos naktį, o kai kurie bijodavo net koją įkelti ir likdavo už bažnyčios slenksčio. „Partiniai ten neidavo, nes neduok Dieve, kažkas pamatys, įskųs ir jį išmes iš partijos, iš darbo, nulinčiuos – negaus nei paskyros mašinai, nei baldams, nei butui – nieko. Kai mano mama vienose vestuvėse buvo piršlienė ar svočia, ją, visą tokią išsipusčiusią, rožėmis apsirėdžiusią, paliko tiesiog prie keliuko stovėti. Visi nuėjo į bažnyčią, pabuvo ir važiuodami atgal tiesiog pasiėmė nuo pakėlės“, - prisimena A. Taparauskas.

Po vienų vestuvių, kuriose Danutė Rumševičienė dalyvavo kaip pamergė, moters vos neišmetė iš darbo: „Iškvietė ant kilimėlio ir pradėjo grasinti, bet sakiau – jei atleisit – tai parašykite priežastį, kad atleidote, nes buvau bažnyčioje. Buvau pirma buhalterė visoje Respublikoje, todėl dėl darbo atleisti tikrai negalėjo, tai kažkaip nutilo“, - prisimena moteris.

Iki 30 nevedę vyrai – ožiai

Jaunieji vestuvėse neturėjo jokios balso teisės, svečius į šventę sukviesdavo tėvai, jose dalyvaudavo kone visas kaimas, kaimynai. Jaunoji galėjo pasikviesti tik savo drauges į pamerges, o jaunikis draugus – į pabrolius. Vestuvėse jų buvo visas pulkas, tačiau pademonstruoti madų ir apsivilkti įmantrių suknelių nebuvo galimybės, todėl, kaip kokiose laidotuvėse, jos dažnai vilkėdavo ilgus juodus sijonus ar skirtingas kuklias sukneles. Kartais pasipuošdavo tautiniais rūbais.
Vestuvės sovietmečiu

Apie pamergių ir pabrolių dalyvavimą vestuvėse su pora negalėjo būti jokios kalbos. Pamergės pabrolius pamatydavo tik vestuvių dieną ir turėjo išsirinkti su kuriais bus poroje visas šventės dienas. Dažnai merginos juos matydavo pirmą kartą, o kartais toks ritualas baigdavosi ašaromis. „Kai šventėme Anykščiuose, vienas pabrolys tiesiog atsisakė būti su pamerge. Jis buvo labai mandras, vaizdavo išsilavinusį, tačiau jei iš tikrųjų būtų toks išsilavinęs – būtų pabuvęs. Nežinau dėl ko jis nenorėjo, gal dėl to, kad ji tokia menkutė, jaunutė buvo. Ji jaunajai pasakė, kad gali iš viso nedalyvauti, tačiau galiausiai į vestuves nuėjo poroje su savo broliu“, - prisimena D. Rumševičienė.

Vestuvės sovietmečiu buvo švenčiamos kelias dienas, iš pradžių jaunieji su visa kompanija švęsdavo pas jaunosios tėvus, o kitos dienos vakare visa kompanija išbildėdavo pas jaunojo tėvus, kur jų laukdavo jo giminės, kaimynai ir kiti. „Per du galus veselė buvo, nes gi kiekvienas norėjo pasirodyti, pasipuikuoti, kas bagotesnis, kieno stalas ilgesnis“, - sako A. Taparauskas. Tačiau pasigirti žmonės mažai kuo turėjo, kadangi gyveno kukliai, neturėjo įspūdingų turtų, o į zagsą paprastai tempdavo į vežimą įkinkytas arklys, nes automobilių beveik niekas neturėjo. Apie vykstančias vestuves išduodavo prie bažnyčios ar zagso stovinti visa arklių kaimenė.

„Dabar jau to nepamatysi, o anksčiau su arkliukais visi atkeliaudavo. Pamenu, kaip su arklio tempiamomis rogėmis iš Rusių iki Gegužinės bažnyčios važiavome. Buvo baisiai šalta, visur pripustyta, neįmanoma pravažiuoti. O pabroliai kaip pradėjo kvailioti – išvertė visas į sniegą, nors labai šalta buvo, bet smagu“, - juokiasi D. Rumševičienė. Vėliau kai kurie sugebėdavo ir kolūkio autobusiuką gauti, kartais kolūkio pirmininkas ar sekretorius paskolindavo ir savo automobilį, tačiau tik kokiai buhalterei ar kitai specialistei.

Jaunos, 24-30 metų amžiaus, neištekėjusios moterys buvo vadinamos senmergėmis, jos buvo pašiepiamos, o vyresnės išvis nurašomos. „Kiekvienas gali pakalbinti savo tetas ir jos tai patvirtintų. Tas sovietmečiu suformuotas stereotipas buvo toks gajus, kad net po 1990 metų, kada pradėjo eiti glanciniai, progresyvūs žurnalai, neištekėjusi moteris vis tiek buvo vadinama senmerge ir vaizduojama kaip ant kėdės susuktais plaukais sėdinti moteris, ant kurios kojų tupi katinas. Lygiai toks pats neigiamas stereotipas tekdavo ir vyrams. Jei moterys buvo senmergės, tokie vyrai buvo vadinami ožiais“, - pasakoja D. Leinartė.

Dažnai jaunuoliai tuokdavosi itin jauni, nes po aukštosios mokyklos baigimo buvo paskiriama darbo vieta bet kokiame Respublikos kampelyje. Todėl merginai ir vaikinui, užmezgusiems romantiškus ryšius iki baigimo, nebuvo jokių šansų patekti į vieną miestą ar net į tą patį regioną. Vienas galėjo būti paskirtas į Mosėdį, kitas likti kažkur Vilkaviškyje, o susituokusius paskirdavo į vieną vietą. Tai skatino juos tuoktis labai anksti.

Pirmoji naktis pas kaimyną

Sovietinė ideologija, siekdama pabrėžti civilinės santuokos sudarymo svarbą ir nuostatas, didžiausią dėmesį skyrė „blogų“ vedybų motyvų pasmerkimui ir „tinkamų“ motyvų išryškinimui, tai ypač atsispindėjo to meto spaudoje. Moksliniame straipsnyje D. Leinartė rašo, kad analizuojant sovietinę periodiką, spauda mirgėjo publikacijomis, kurių pavadinimai buvo tiesiogiai normatyviniai: „Koks turi būtu tavo vyras?“, „Už ko tekėti?“, „Optimali žmona“.

„Buvo vaizduojama, kad žmona turi būti paklusni, o jei iš namų išnešdavo šeimos paslaptis ir gyvenimą – buvo bloga. Tuometinė spauda ir žurnalai mokė moteris kentėti vyro smurtą, alkoholizmą, jos buvo auklėjamos kaip elgtis su geriančiu vyru. Buvo rašoma, kad žmona girtą vyrą turėtų paguldyti į lovą ir eiti tvarkyti, ką yra pridirbęs. Jei ką sulaužė – sutaisyti, kažką išliejo – išvalyti, kad ryte jis nematytų savo elgesio pasekmių“, - sako D. Leinartė.

Sovietmečio spaudoje visai nebuvo rašoma apie seksualinį gyvenimą, lytinius santykius, todėl kaimų ar mažesnių miestelių moterys nežinojo, kas yra seksas, kaip moteris tampa nėščia. Jos šventai tikėjo, kad bučinys gali apvaisinti, tai atsispindi D. Leinartės darytuose interviu su sovietmečiu gyvenusiomis moterimis. Daugelis vyrų savo žmonos iki vestuvių taip ir nepamatydavo nuogos, neturėjo intymių santykių, todėl savo pirmosios nakties jaunieji ypač laukdavo.

„Pirmoji naktis dažniausiai vykdavo pas kaimyną, nes namuose paprastai nelikdavo vietos. Jiems paruošdavo kambarį, išpuošdavo gėlėmis, kartais ir kokią nuotrauką pakabindavo. Į jaunųjų kambarį teisę įeiti turėjo tik muzikantai, kurie jaunuosius triukšmingai prikeldavo ryte. Padainuoja kokią dainelę, suskelia anekdotą ir liepia parodyti, kaip čia jaunieji miegojo, ką darė. Kartais pakišdavo kokį nešvarų skudurą ar lėlytę ir rėkdavo: žiūrėkit, skuduriukas nešvarus – pirmoji naktis įvyko“, - juokiasi D. Rumševičienė.

Muzikantai dainomis keldavo visus svečius, miegojusius namie, tvarte ant šieno, ar didelėse, iš kariškių pasiskolintose palapinėse. Vėliau buvo žinoma, kad poros gyveno seksualinį gyvenimą ir iki vedybų, o 8-9 dešimtmetyje tokių buvo daugelis. Tačiau dėl apsisaugojimo priemonių stokos ir ypač mažo pasirinkimo labai dažnai jos tuokdavosi „iš reikalo“, kai kūdikis jau buvo pilve.

Buvo porų, kurios nesituokdavo iš viso ir gyveno bendrą gyvenimą kaip sugyventiniai. „Iš tiesų lietuvių mentalitetas gyventi „susimetus“ buvo dar 19 amžiuje ir persikėlė į sovietmetį.19 amžiuje susimetusių porų laukė sankcijos, baudžiamuoju kodeksu buvo numatyta, kad policijos pagalba buvo galima tokius žmones išskirti. Bažnyčia dvasinio teismo nutarimu tokiai porai galėjo skirti dvasinę atgailą, priklausomai nuo to, kiek metų gyveno kartu, ar kitų sunkinančių aplinkybių, jie buvo uždaromi į atskiras patalpas ir kažkiek dienų, paprastai dvi savaites, turėjo misti tik duona ir vandeniu, gulėti kryžiumi ir melstis. Tokių porų buvo daug, išlikusios bylos archyve skaičiuojamos šimtais. Bet įdomu tai, kad kaimynai įskųsdavo tokias poras tik kilus kokiam ginčui dėl karvės ar panašiai. Tai visai nebuvo susiję su moraliniu gyvenimu.“

Kadangi daugelis sovietmečiu tuokėsi tik bažnyčioje, pagal įstatymus jie taip pat buvo laikomi nesusituokę, laikyti sugyventiniais, nes tokios santuokos valdžia tiesiog nepripažindavo.

Pramoga vos nesibaigė tragedija

Tuokęsi sovietmečiu galėjo tik pasvajoti apie medaus mėnesį, nes jo tiesiog nebuvo, kaip ir nebuvo įspūdingų piršlybų, mergvakarių, bernvakarių ar jaunosios puokštės metimo pamergėms. Tačiau svečiai ypatingai laukdavo šventės finalo – piršlio korimo, kada jam, vargšui, ant kaklo buvo užveriama kilpa.

„Kai ruošdavosi karti, piršlys imdavo ir pabėgdavo į kokį javų lauką, pasislėpdavo. Tada kokie trys budeliai surasdavo, atsivesdavo, padarydavo kartuves, panašias į supynes, ir ruošdavosi karti dėl jo melagysčių apie nuotaką. Kartuves padarydavo pilnu rimtumu ir realią virvę verždavo. Budeliai skaitydavo nuosprendį ir kilpą traukdavo vis aukščiau ir aukščiau, o pamergės klaupdavosi ant kelių ir kad verkdavo, kad prašydavo jam atleisti. Kai virvė buvo visai šalia kaklo, jaunoji pribėgdavo, apjuosdavo rankšluosčiu ir išgelbėdavo piršlį“, - apie to meto tradicijas pasakoja D. Rumševičienė.

Per vienas vestuves piršlio korimas vos nesibaigė itin liūdnai. A. Taparauskas prisimena, kaip iki mirties buvo likę visai nedaug: „Vienas iš tikro buvo pasikabinęs – vaidino vaidino ir netyčia taburetę išsispyrė. Skaitau raštą nuosprendžio, žiūriu, jis jau mėlynuoja, nes kiek ten prikabosi taip. Greitai nukabinome, atvyniojome virvę – guli ant žemės, nekvėpuoja. Atėjo piršlienė, nusijuokė, lyžt lyžt per mordą tvojo ir tas labai greitai atsikėlė. Paskui sėdėjo visą vakarą su pirštais ant žando ir dar juokėsi, kad gerai pašposijo.“
Vestuvės sovietmečiu

Jei į šiuolaikines vestuves svečiai susirenka su vokeliais pilnais pinigų, sovietinėse vestuvėse jie nešdavo puodus, virtuvės reikmenis, rankšluosčius. Po vestuvių susituokusiųjų pora turėdavo kelis komplektus stalo įrankių, dešimtis puodelių, krūvas rankšluosčių ar staltiesių, palučių. „Kiekviena dovana sovietmečiu buvo reikšminga ir svarbi, nes visko trūko ir buvo sunku įsigyti. Privaloma buvo padovanoti jauniesiems stalo įrankių komplektą, o jei kas atveždavo kokį užsienietišką pledą – išvis didelė laimė. Vokeliai buvo laikomi įžeidimu, nebent labai artimi giminaičiai galėjo juos įteikti, tikrai ne svečiai“, - sako D. Leinartė.

D. Naruševičienė prisimena, kad per jos vestuves lijo kaip iš kibiro, kaip ji sako, visa gamta verkė, raudojo ir ji pati. Tačiau apskritai, nors ir buvo nuolatinis prekių deficitas, nepriteklius, vestuvės buvo laukiama ir smagi šventė. Jaunimas iki paryčių šokdavo grojant muzikantams, švęsdavo iki pat aušros, kol visi neišgriūdavo kas kur. Po tokių kelias dienas trunkančių vestuvių laukė darbas, sunki buitis ir liūdna kasdienybė.

D. Leinartė pasakoja, kad jai įsiminė, jog beveik nei viena sovietmečiu gyvenusi moteris negalėjo papaskoti jokių detalių apie šeimyninį gyvenimą. „Aš klausdavau, kaip kartu gyveno su vyru, ką veikdavo, tačiau jos nieko negalėdavo papasakoti. Reikia manyti, kad tubūt ne dėl to, jog užmiršo, o dėl to, kad tas gyvenimas buvo toks rutininis, kad nebuvo ką pasakoti. Ypač įsiminė vienas interviu, kai kaimo moters paklausiau, ar jiems vis dėlto pavyko šeimyninis gyvenimas. Ji atsakė: Taip, pavyko, va karvę nusipirkome. Tai toks ir buvo gyvenimas, jei atsakymas, kad didžiausias šeimyninio gyvenimo įvykis – karvė“, - liūdnai pasakoja D. Leinartė.