Į dušą, vonią ar pirtį – kartą per savaitę. Šį ritualą sovietmečio gyventojai puikiai pamena. Ne iš gero gyvenimo, žinoma. Namai be tualetų ir dušų, pilni pelių ir tarakonų. Higienos priemonių gauti praktiškai neįmanoma, todėl į pagalbą atskuba ūkinis muilas. Tiesa, ir jo kartais pritrūkdavo.
Maudėsi su šlepetėmis
Niekas geriau negali atspindėti gyvenimo sovietiniuose bendrabučiuose ar butuose, nei tuo metu ten gyvenusių žmonių pasakojimai. Konfliktai, pelės ir tarakonai – tai, kaip šiandien įsivaizduojame gyvenimą sovietiniame bendrabutyje . Pašnekovė Lina Mociutė į bendrabutį kartu su savo vyru ir dukromis persikraustė 1989 metais. Kadangi Linos vyras buvo karininkas, šeimai buvo skirtas būstas bendrabutyje Šiauliuose.
Į naują būstą įsikėlusi šeima virtuve ir dušu turėjo dalytis su kaimynais. Tiesa, moteris pastebi, kad didžiąją gyventojų dalį sudarė šeimos, todėl, anot Linos, patalpos buvo pakankamai tvarkingos, o ir konfliktų moteris teigia neprisimenanti.
„Buvo skiriama ne po vieną kambarį, o pavyzdžiui, du kambariai, tokiais blokais, ir turėjome savo tualetą bei kriauklę. Dušai buvo apačioje, bendri. Trimis dušo kabinomis dalijosi penkių aukštų gyventojai. Ten daugiau gyveno šeimos, ne pavieniai asmenys, tai buvo tvarkingiau. Virtuvė taip pat buvo bendra, bet mes norėjome savo – tai nusipirkome elektrinę plytelę“, - pasakoja L. Mociutė.
Paklausta, ar tekdavo laukti eilėje, kol pavykdavo patekti į dušą, pašnekovė teigia, kad didelių eilių nepamena, kadangi esant poreikiui šeima galėjo nuvažiuoti pas tėvus, kurie gyveno netoliese.
„Mes galėjome išsimaudyti kitur, tai mums nebuvo didelės problemos“, - gyvenimo peripetijas sovietiniame bendrabutyje pasakoja L. Mociutė.
Tiesa, pašnekovė pripažįsta, kad detaliai prisiminti tiek vaizdus, tiek įvykius šiandien jau sunku, tačiau teigia, kad dušai nebuvo „nei labai švarūs, nei labai baisūs“. Visgi, norint išsimaudyti iš penkto aukšto tekdavo leistis į pirmą, o maudytis drįsdavo tik su šlepetėmis.
„Ėjome su guminėmis šlepetėmis, bet šiaip jau buvo pusė velnio. Prisimenu, kai dukros buvo mažos, eidavome su plastmasinėmis vonelėmis, kad dukros ant grindų nestovėtų. Pastatydavome į voneles ir maudydavome“, - juokiasi L. Mociutė.
Tiesa, nušlepsėjus į pirmą aukštą nusimaudyti reikėdavo pasitelkti ir šokių tokių triukų – mat dušo patalpose buvo šaltoka. Kad kūnas nenueitų pagaugais iš pradžių tekdavo pasileisti karštą vandenį, o prišilus patalpai jau buvo galima lįsti ir po dušu.
Pašnekovė šypsosi, kad šiandien tokiomis sąlygomis gyventi jau nesiryžtų, tačiau tuomet, kai labai norėjosi atitrūkti nuo tėvų ir pradėti savo gyvenimą, bendrabučio paskyrimas buvo tikras džiaugsmas. Ir nors prabanga namuose tikrai nekvepėjo, Lina šypsosi: „tada buvo gerai ir taip“.
Kartą per savaitę – į pirtį
Kitai pašnekovei alytiškei Irenai teko gyventi dar sudėtingesnėmis sąlygomis. Vyrui dirbant technikume šeima gavo būstą dviejų aukštų name, kuriame nebuvo jokio dušo. Šiandien atrodytų neįtikėtina, tačiau moteris pasakoja, kad maudytis į miesto pirtį vykdavo vos kartą per savaitę ar net per dvi savaites.
„Pirmame bute nebuvo jokio dušo. Turėjome tik kriauklę. Ir nors vanduo buvo, negalėjome pasistatyti vonios. Kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites eidavome į miesto pirtį. Pirtis buvo kitoje Nemuno pusėje, o ten dar nebuvo tilto, tai tekdavo keltis su valtimi“, - prisiminimais dalijasi moteris.
Pašnekovė šypsosi, kad nors dantis valydavo kasdien, tačiau kartais pastos gauti buvo sudėtinga, todėl į pagalbą pasitelkdavo valgomąsias priemones.
„Dantis valydavome kasdien, buvo tokia tarybinė pasta. Jei jos neturėdavome, tai valydavome su soda ar su druska“, - šypsosi moteris.
Tiek Lina, tiek Irena puikiai pamena, kad su higienos ir valymo priemonėmis buvo striuka. Apie šampūnus ir dušo želes buvo galima tik pasvajoti. Namų tvarkyme ir vonioje dažnai gelbėjo ūkinis muilas. Alytiškė Irena pasakoja, kad galvą plaudavo muilu, tačiau plaukai po tokios terapijos neatrodydavo itin gražiai, todėl tekdavo pasitelkti savus metodus.
„Nebuvo jokių dušo želių. Prausdavomės tik muilu. Galvą taip pat plaudavome muilu. Kadangi išplovus galvą muilu plaukai atrodydavo nekaip, į vandenį įpildavome citrinos rūgšties arba acto ir tada dar kartą praskalaudavome, kad plaukai suminkštėtų ir labiau blizgėtų“, - pasakoja Irena.
Moteris prisimena ir tai, kad namus valyti tekdavo tiesiog rankšluosčiu sudrėkintu vandenyje. Grindims plauti taip pat nebuvo jokių priemonių.
„Valydavome paprastai, be nieko. Nebuvo jokių valiklių ar šlapių šluosčių. Net langus valydavome be nieko. O jei jau kas nors labai nenusivalo, tai irgi muilu patrindavome ir laikraščiais nuvalydavome“, - teigia Irena. Šveičiant tualetą ar vonią pasitarnaudavo soda. Tuo tarpu Lina prisimena, kad valymui dažnai naudodavo actą.
„Su higienos priemonėmis buvo amžina problema. Juk Sovietų sąjungoje kartais ir muilo pritrūkdavo, o ką jau kalbėti apie šampūnus ir visa kita. Paskutinį kartą muilo ėmė trūkti 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai jis masiškai imtas importuoti iš Indijos, Kinijos. Tai yra sovietinio gyvenimo ironija”, - pasakoja Vilniaus universiteto istorikas A. Jakubčionis.
Kalė į galvą, kad reikia taupyti vandenį
Šiandien atrodo nesuvokiama, kaip galima gyventi maudantis vos kartą per savaitę ar dar rečiau, o ir higienos priemonių pasirinkimas dabar iš tiesų stulbinantis – didesniame prekybos centre visai nesunku rasti specialią higienos priemonių ir parfumerijos parduotuvę, o ir mažesniuose – pilnos lentynos šampūnų, dušo priemonių ir grožio reikmenų. Kyla paprastas klausimas, ar sovietmečiu žmonės buvo per mažai šviečiami higienos klausimais, ar maudytis dažniau tiesiog neturėjo galimybės.
Higienos prekių pasirinkimas dabar:
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas K. Antanaitis teigia, kad ši problema tapo opi dėl abiejų aspektų, esą ir požiūris nebuvo susiformavęs, ir galimybių nebuvo. Kita vertus, istorikas pastebi, kad higienos normas buvo bandoma įdiegti jau nuo mokyklos, tačiau mokyklose nustatytos taisyklės priminė geležinę tvarką nei švietimą.
„Mokykloje buvo tam tikros taisyklės: nustatyta kokio ilgumo turi būti plaukai, reikalaujama, kad nebūtų juodų nagų ir taip toliau. Švaros klausimai atsidūrė vykdomųjų komitetų žinioje ir tam lėšų buvo skirta pakankamai. Kitas dalykas, pats švaros suvokimas – Sovietų Sąjungoje skyrėsi požiūris, kas ta švara yra ir kas nėra. Vėlyvajam sovietmety prasidėjo periodas, kai muilas buvo dalinamas už talonus, tai buvo prausiamasi pagal galimybes – kas švarus, o kas ir nelabai švarus“, - pasakoja K. Antanaitis.
Be to, jo teigimu, prie tokio požiūrio į higieną prisidėjo ir faktas, kad miestuose vandentiekis buvo tik naujai pastatytuose namuose, o senesni rajonai tokios prabangos neturėjo.
„Ir Kaune, ir Vilniuje ištisuose kvartaluose buvo tik vandens kolonėlės, šuliniai, lauko išvietės. Sovietai galvos dėl to labai nesukdavo, nes idėja buvo tokia, kad vėliau juos (senus namus - DELFI) nugriaus, pastatys naujus ir tuos žmones iškels. Bet pinigų trūkdavo, tai tas „anksčiau ar vėliau“ tęsdavosi dešimtmečius,“ – teigia K. Antanaitis.
Jis taip pat pastebi, kad tradicija maudytis kartą per savaitę į miestus atkeliavo iš kaimo. Be to, kol jaunimui ir namų šeimininkėms skirti laikraščiai skleidė propagandą, jog sovietinė buitis daug geresnė, erdvesnė ir švaresnė nei vakarietiška, žmonėms taip pat buvo kalama į galvą, kad vandenį reikia taupyti.
„Sovietmečiu buvo amžinas kalimas į galvą taupyti vandenį, matyt, tai taip pat prisidėjo. Riebaluoti ir sulipę plaukai toli gražu nebuvo retenybė. Šiais laikais net nežinau kur reikėtų nuvažiuoti, kad gatvėje sutiktum taip blizgančių žmonių. Jeigu žiūrėtume sociologiniu požiūriu, tai dauguma miesto gyventojų 6-7 dešimtmetį iš kaimų suvažiavo į miestus. O suvažiavo ne tie, kurie kaime geriausiai gyveno, daugiausiai uždirbo. Dažniausiai iš kaimų buvo išstumiami žmonės, kurie neypatingai gerai gyveno. Jeigu jie po to gyvendavo sovietiniame bendrabutyje, kur irgi buvo visokių niuansų, tai išaugdavo nelabai valyvi žmonės. Ir dar reikėtų pridėti, kad kvepalų, odekolonų ir kitos parfumerijos galimybės buvo labai labai ribotos. Odekolonai buvo klaikūs, tinkami nebent dezinfekcijai, bet sakyti, kad nuo jų žmogus būdavo labai pakvipęs, liežuvis neapsiverčia. Tas pats ir su visa parfumerijos pramone – gana menka ir prastos kokybės. Užsienietiški kvepalai – tai kažkoks neregėtai aukšto lygio ženklas“, - pasakoja K. Antanaitis.
Dėl itin prastų gyvenimo ir higienos sąlygų neretai miestuose plisdavo infekcijos, tačiau apie jas garsiai kalbama nebuvo. Lietuvoje, K. Antanaičio teigimu, ligos plisdavo rečiau nei kitose Sovietų sąjungos šalyse, kadangi tam nebuvo palankaus klimato.
„Sovietinė sistema infekcijų bijojo ir stengėsi tam užkirsti kelią. Sistema kovai su infekcijomis egzistavo, bet buvo kita bėda – patys žmonės privengdavo gydytis, nes pakliūsi į infekcinę ligoninę, įrašys į įskaitą, visi žinos, gali prie kokių nors darbų neprileisti ir t.t., tai atsirasdavo noro slapstytis. Būdavo ir blusų protrūkių, ir odos ligų ir kt.“, - sako K. Antanaitis.
Peles išmetė pro langą
Tarakonai, pelės ir blakės buvo tam tikras sovietmečio ženklas, kuris atmintyje įsirėžė ne vienai šeimai. Šių nemalonių svečių pasitaikydavo ne tik bendrabučiuose, bet ir komunaliniuose ar kooperatiniuose butuose.
Pašnekovė Lina prisimena, kad bendrabutyje kartas nuo karto vizgindamos uodegytėmis ir skuosdamos mažais žingsniukais šmėkštelėdavo pelės.
„Vieną rytą atsikėliau ir matau – trys peliukai ant grindų. Dukra sako: „mama, duokim peliukams valgyti“. Sakau: „na taip, dar aš pradėsiu peles šert“. Paėmiau ir išmečiau per langą. Gyvenome penktame aukšte“, - juokiasi moteris . „O vieną kartą atėjo nėščia kaimynė visa drebanti ir sako: „gal galit išimti man pelę iš pelėkautų? Aš labai bijau“. Sakau: „ne ne, tikrai neimsiu, nes pati bijau“.
Kitos pašnekovės alytiškės Irenos gyvenimą apkartino ne tik pelės, bet ir tarakonai. Irenos vyrui 1974 metais pradėjus dirbti realizacijos viršininku Elektros tinkluose, šeima gavo trijų kambarių butą.
„Namie buvo ir tarakonų, ir pelių. Pelės buvo mažiukės, gal du kartus pastačiau spąstus ir išsinaikino. O tarakonų buvo, bet irgi neilgai, nes, matyt, mūsų aukšte buvo tvarkingi žmonės. Kai pamačiau, kad namie yra tarakonų man buvo šokas. Siaubingai nervinausi. Žiūrėjau, kad tik namie nebūtų kokio plyšiuko,“ – prisimena moteris.
Be to, moteris su siaubu prisimena ir šiukšlių vamzdį, buvusį daugiaaukščiame pastate. Anot pašnekovės, nuo jo sklisdavo siaubinga smarvė.
„Buvo šiukšlių vamzdis. Kažkoks siaubas. Visi pildavo šiukšles, pribarstydavo ir nesušluodavo, tai buvo siaubingas kvapas. Po kiek laiko tą vamzdį visai išnaikino ir mesdavom šiukšles lauke, į kažkokį konteinerį“, - pasakoja Irena.
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Kastytis Antanaitis pastebi, kad pelės, tarakonai ir blakės buvo savotiškas sovietmečio ženklas. Istoriko teigimu, šių parazitų veisimąsi lėmė tiek efektyvių priemonių trūkumas, tiek požiūris.
„Nebuvo efektingų priemonių ir žmonės nelabai sukdavo galvą dėl jų išnaikinimo. Tarakonai ar blakės buvo kažkoks sovietmečio ženklas. Formaliai buvo įmanoma daugiabutyje sutarti, išsikviesti tarnybą ir atlikti dezinfekciją, bet visam name to padaryti niekada nepavykdavo. Buitiniai nuodai buvo silpni, nes tokia chemija kaip diklofosas buvo populiariausia iš priemonių. Čia gal ir technologinio išsivystymo bei atsilikimo problemos. Aš labai gerai pamenu, mano paties tėvams davė butą name, kuris prieš tai buvo bendrabutis. Kai jie ten atsikėlė tai kova su visais parazitais virė kokius 10 metų. Ten buvo ne tik tarakonai ir blakės, ten ir pelės skersai išilgai lakstė,“ – pasakoja istorikas K. Antanaitis.
Šiukšlinė meilė
Su siaubu dažnas gyventojas prisimena ir šiukšlių išvežimo sistemą. Tai, kas šiandien mums atrodo kasdienis buitinis darbas, tuomet buvo tikras išbandymas. Tam tikru laiku į kiemus atvažiuodavo šiukšlių surinkimo automobilis ir visi daugiaaukščio pastato gyventojai susirinkdavo išmesti šiukšlių. Nespėjai – šiukšles teks neštis atgal ir bandyti laimę kitą dieną.
DELFI skaitytojas Kęstutis pasakoja, kad puikiai pamena, kaip vaikystėje mama prašydavo išnešti šiukšles.
„Žinai, kurią valandą atvažiuos mašina. Mama prašo išnešti šiukšles. Sakai: „gerai, išnešiu“. Išeini į lauką su draugais, paspardai kamuolį, žiūri – atvažiuoja šiukšlinė. Tada tekinas užbėgi į 5 aukštą, kad tik suspėtum nunešti. Jei nespėji, pilnu kibiru ir nuleistomis akimis grįžti atgal namo“, - pasakoja pašnekovas.
VU istorikas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad sovietiniais metais netgi buvo atsiradęs terminas „šiukšlinė meilė“. Kadangi šiukšles surenkantys automobiliai neretai vėluodavo arba atvažiuodavo per anksti, namo gyventojai kieme kartais būdavo priversti laukti kone keliasdešimt minučių.
„Iki 9-ojo dešimtmečio pradžios buvo nustatyta valanda, kada prie kiekvieno daugiaaukščio namo atvažiuoja mašina ir tuo metu rinkdavosi visi gyventojai su šiukšlių kibiriukais. 15 minučių ten, 15 šen. Netgi egzistavo toks pasakymas „šiukšlinė meilė“. Tarkim, kaimynas su kaimyne stovi ir laukia. Vieną kartą stovi ir laukia, kitą kartą, na ir žiūrėk paskui jau atsiranda tam tikri jausmai“, - juokiasi istorikas.
A. Jakubčionis taip pat primena, kad tam tikru metu buvo sugalvota, jog žmonės neturėtų maišyti šiukšlių su maisto atliekomis, todėl jas prašydavo rinkti atskirai. Ši idėja buvo sugalvota tam, kad iš surinktas maisto atliekas būtų galima išvežti į kolūkius kiaulėms ar kitiems gyvuliams šerti.
„Buvo sumąstyta itin kvaila nesąmonė, kad gyventojai neišmestų maisto atliekų – sriubų, duonos likučių ir pan. Kad juos supiltų atskirai ir visos atliekos būtų vežamos į kolūkius kiaulėms sušerti. Prie tų sunkvežimių, kurie surinkdavo šiukšles, buvo pritaisyti specialūs indai, į kuriuos gyventojai turėjo pilti atliekas. Jie visada būdavo prasmirdę ir neišplauti“, - pasakoja istorikas.
Kitaip ir nepavadinsi, sovietmečio ironija – kartą per savaitę į dušą galvą plauti ūkiniu muilu. Šiandien jau atrodo nesuvokiama, o tuomečiams gyventojams – ne tokia tolima praeitis.