46-erių metų Kirstina yra ketvirtoji pedagogė, kurią šiais metais DELFI skaitytojai nominavo kaip heroję. Su Kristina susitinkame Vilniuje, jos bute.

Visų buto kambarių durys specialiai praplatintos ir vėliau Kristina prasitaria, kad viskas bute buvo pritaikyta jos sūnui. Prisėdame svetainėje, Kristina įjungia elektrinį židinį, kad būtų jaukiau ir šilčiau.

Kristina Surdokaitė
Po gimdymo traumos man gimė sūnus su visiška negalia. Negalėjo pats nei vaikščioti, nei kalbėti, buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Dirbti paprastame darželyje kiekvieną dieną aš negalėjau, nes neturėjau, kur palikti Poviliuko.
K. Surdokaitė

Energijos kupina pašnekovė juokiasi ir sako, kad ją išvysti galima arba su suknele, arba su sportine apranga – darželyje-lopšelyje „Rūta“ ji dirba ne tik auklėtoja, bet ir kūno kultūros mokytoja.

Kristina pasakoja, kad paskutinius 16 metų dirba auklėtoja specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų grupėje. Toks pokytis, sako ji, įvyko po dekretinių atostogų. „Po gimdymo traumos man gimė sūnus su visiška negalia. Negalėjo pats nei vaikščioti, nei kalbėti, buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Dirbti paprastame darželyje kiekvieną dieną aš negalėjau, nes neturėjau, kur palikti Poviliuko“, – atvirai sako pašnekovė. Darželio direktorė, pamena Kristina, jai sudarė sąlygas dirbti ir auginti neįgalų vaiką.

Įkvėpė sūnus

Energijos nestokojanti moteris pasakoja, kad visų jos nuveiktų darbų įkvėpėjas – sūnus. „Jeigu taip sąžiningai sakant, aš manau, visų veiklų pradininkas buvo Povilas. Dėl jo tai buvo daroma. Mes stengiamės gyventi kitokį gyvenimą, bet kaip visi – kad jis turėtų visas pramogas, veiklas. Pamačiau, kad tų pramogų vaikams su ypatingais poreikiais nėra tiek daug“, – teigia Kristina.

Darželyje, pasakoja Kristina, gavo pasiūlymą dirbti su projektu, skirtu skatinti vaikų sveikatingumą. Taip, tikina Kristina, jos gyvenime atsirado „Futboliukas“, kurį jį bėgant metams pavertė stebuklu ypatintiems vaikams.

Kristina Surdokaitė

Anot pašnekovės, „Futboliukas“ tai mažasis futbolo brolis. „Jis pritaikytas įstaigoms, kurios neturi sporto salių. Praktiškai visi darželiai neturi sporto salių, nes Vilniaus mieste yra problema, nėra kur talpinti vaikų. Visos sporto salės yra padarytos grupėmis, likusi vienintelė salė – aktų.

„Futboliuką“ vaikai žaidžia 3 prieš 3, be vartininko, su paraloniniu kamuoliu, kad apsaugotume langus“, – su šypsena sako Kristina ir priduria, kad prie šios iniciatyvos prisideda ir „Žalgirio“ futbolo klubas.

Jeigu taip sąžiningai sakant, aš manau, visų veiklų pradininkas buvo Povilas. Dėl jo tai buvo daroma. Mes stengiamės gyventi kitokį gyvenimą, bet kaip visi – kad jis turėtų visas pramogas, veiklas. Pamačiau, kad tų pramogų vaikams su ypatingais poreikiais nėra tiek daug.
K. Surdokaitė

Nors ši iniciatyva, pastebi Kristina, buvo skirta sveikiems vaikams, jai kilo mintis įtraukti ir negalią turinčius vaikus.

„Žaidėme gražiai, vienus, antrus, trečius metus. Kadangi pati turėjau sūnų su visiška negalia, atėjo jam laikas lankyti mokyklą.

Mokyklos jis lankyti pats negalėjo, pas mus važinėjo mokytojai. Pradėjau lankytis tose mokyklose, kur galėtų eiti mano vaikas ir supratau, kad tie vaikučiai labai mažai turi veiklų. Jie žaidžia, rengia šventes, bet neišeidami iš savo teritorijos ribų“, – pasakoja Kristina.

Kristina Surdokaitė

Tėvai bijo pripažinti tiesą

Anot jos, apie ypatingus vaikus niekas nieko nežino. „Kol nesusiduri su psichinę ar protinę negalią ar tiesiog negalią turinčiais žmonėmis, tu ir galvoji, kad aplink visas pasaulis yra labai gražus – sergančių ar kitokių vaikų nėra. Aš irgi taip galvojau, kol negimė Povilas“, – tikina pašnekovė.

Kristina pasakoja, kad kreipėsi į tuometinį Masinio futbolo asociacijos vadovą, kuris mielai sutiko įtraukti ir vaikus su negalia.

Taip ir gimė, pasakoja Kristina, šventė „Ypatinga treniruotė ypatingiems vaikams“. „Atvažiavo vaikai ir su vežimėliais, negalintys eiti. Vaikams buvo įdomu, jie, vien tik išvažiavimas iš mokyklos... Susitikimas su tikrais futbolininkais.

Tikriausiai, visame pasaulyje žmonės galvoja, kad jei žmogus šiek tiek garsesnis, tai nenorės daryti tam tikrų dalykų. O „Žalgirio“ futbolininkai keliais su vaikais ėjo. Tie, kurie negalėjo eiti, juos ant rankų nešė“, – prisiminimais dalinasi Kristina.

Kol nesusiduri su psichinę ar protinę negalią ar tiesiog negalią turinčiais žmonėmis, tu ir galvoji, kad aplink visas pasaulis yra labai gražus – sergančių ar kitokių vaikų nėra. Aš irgi taip galvojau, kol negimė Povilas.
K. Surdokaitė

Anot jos, po renginio buvo nuspręsta jį kartoti ir didinti vaikų skaičių. Toks renginys, džiaugiasi Kristina, vyksta jau 6 metus.

Kristina Surdokaitė

Pasiteirauju, kaip į tokį renginį reagavo ypatingų vaikų tėvai. „Didžioji dalis tėvelių džiaugėsi, dalis važiavo kartu. Buvo tėvelių, kurie nenorėjo viešinti vaikų nuotraukų ir įvardyti, kad tai spec. ugdymosi poreikius turintys vaikai. Kiek supratau, jie nelabai savo artimiems žmonėms buvo sakę, kad vaikas turi problemų.

Būna, kad tėveliai patys iš pradžių nepripažįsta, kad vaikui reikia pagalbos. Nors jiems visi įrodinėja, kad tai nėra liga. Spec. ugdymosi poreikiai nėra liga, vaikas neserga. Jam nekyla temperatūra, jis nekosėja, nečiaudo. Jis tiesiog yra kitoks“, – teigia Kristina.

Pasaulį pažįsta per futbolą

Pašnekovė prasitaria, kad vasario mėnesį sueis 3 metai, kai ji neturi sūnaus. Moteris braukdama ašaras neslepia – tai jautri tema. „Povilas pakeitė gyvenimą, požiūrį į gyvenimą. Išmokė, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi, džiaugtis šita diena, nes viskas labai greitai kinta“, – sako Kristina.

Pašnekovė nesuvaldo ašarų ir tenka trumpam nutraukti pokalbį. Po minutės, Kristina grįžta atgal į svetainę ir toliau drąsiai tęsia interviu.

Povilas pakeitė gyvenimą, požiūrį į gyvenimą. Išmokė, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi, džiaugtis šita diena, nes viskas labai greitai kinta.
K. Surdokaitė
Kristina Surdokaitė

Pasiteirauju, kokie jausmai kyla, kai ji mato savo nuveiktus darbus. „Geriausias rezultatas, manau, kai skambini ir sakai: laba diena, šiemet organizuojame „Ypatingą treniruotę ypatingiems vaikams“, jūs norėtumėte dalyvauti? Ir jie sako: tai laukiamiausias metų renginys“, – tvirtai sako pedagogė.

Ypatingi vaikai, sako Kristina, savaip renginio metu rodo džiaugsmą, dažnai nustebindami ir savo tėvus. „Tėvai sako: mes net negalvojome, kad mūsų vaikas gali tai padaryti.

Svarbiausia juk vaikui yra judėjimas, laisvė, fizinė sveikata. Jeigu būsi fiziškai sveikas, tai psichologiškai, protiškai irgi būsi sveikesnis“, – tikina pašnekovė.

Kristinos organizuojama šventė, sako ji, yra būdas, per kurį vaikai pažįsta pasaulį. „Nebūna žaidžiamas vien futbolas: organizuojamos pramogos vaikams, jie šoka, dainuoja, linksminasi, gerai leidžia laiką, pučia burbulus. Ko tik neprigalvojame per tas šventes, kad jiems tik būtų įdomu“, – sako Kristina.

Sąlygų ypatingiems vaikams tikrai yra

Pasiteirauju, su kokiais sunkumais susiduria ypatingi vaikai. „Vaikai, aš manau, kaip ir tokių didelių sunkumų ikimokykliniame amžiuje dar nejaučia. Jie gyvena savo gyvenimą. Jį gyvena šiek tiek kitaip. Jeigu jiems yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, ugdytis, tai jie ir ugdosi kaip ir visi vaikai. Jie stengiasi pasiekti maksimumą“, – teigia Kristina.

Kristina Surdokaitė
Geriausias rezultatas, manau, kai skambini ir sakai: laba diena, šiemet organizuojame „Ypatingą treniruotę ypatingiems vaikams“, jūs norėtumėte dalyvauti? Ir jie sako: tai laukiamiausias metų renginys.
K. Surdokaitė

Esą, kai Povilas dar buvo gyvas, Kristinai pažįstami sakydavo, kad ji labai vargsta. „Sakau, aš nevargstu. Mes gyvename kaip ir visi tik truputį kitaip. Prisitaikę“, – pamena Kristina.

Kristina įsitikinusi – vaikams reikia suteikti sąlygas. Pašnekovė tvirtai sako, kad jei vaikui reikia judėjimui papildomų priemonių, tai jas ir reikia suteikti. Jos butas – to pavyzdys. Moteris pasakoja, kad bute esančios durys buvo specialiai praplatintos Povilui, o laiptinėje yra ir specialus keltuvas neįgaliesiems. Nors Povilo šiandien nėra, Kristina sako, kad keltuvu naudojasi pagyvenusi moteris, kuri turi neįgalumą.

„Jeigu vaikui trūksta pramogų, turime sudaryti jiems sąlygas kartu su visais, ne atskirai – kartu su visais. Turime suprasti, kad visuomenė yra tokia, kokia yra. Yra tokių žmonių ir kitokių žmonių. Negali būti visi žmonės vienodi. Juos reikia priimti ir sudaryti jiems tinkamas sąlygas dalyvauti visuomenės gyvenime“, – ryžtingai kartoja Kristina.

Kristina Surdokaitė

Sąlygų, iš patirties sako pašnekovė, yra. „Reikia neužsidaryti, neverkti – reikia klausti. Klausti, tartis, ieškoti pagalbos. Tai didelis darbas.

Mamai, auginant tokį vaikutį, reikia neužsidaryti ir pačiai vienai nekovoti su vėjo malūnais, nes iš tikro dabar galima surasti pagalbos. Yra centrai, yra ugdymo įstaigos. Reikia nebijoti, kad vaikiukas papuls į ugdymo įstaigą, kurioje ugdomi vaikai, turintys spec. ugdymosi poreikių“, – įsitikinusi Kristina.

Anot jos, būtent tam ir yra skirtos šios įstaigos. Pašnekovė sako, kad palaiko integraciją – jos reikia, teigia moteris, nes esame viena visuomenė. „Bet iki tam tikro lygio. Jeigu yra labai sunki situacija, vis tik tie vaikas saugiau jaučiasi specialiose įstaigose“, – sako Kristina.