„Geras autorius – kaip šamanas, kuris įžvelgia žmogaus lūkesčius ir iškelia juos į literatūros šviesą“, – sako literatūrologas, kritikas ir rašytojas Regimantas Tamošaitis, kuris pats pirmąją savo esė parašė jau įkopęs į ketvirtąją dešimtį. Vyras įsitikinęs, kad kol dailėje, muzikoje, architektūroje reikia labai daug techninių įgūdžių, literatūra yra daugiau idėjų menas, kurio išmokstama skaitant ir pajaučiant žodį. Pasak jo, literatūra – savotiška religijos ar filosofijos rūšis, nes ji nusako sąmonės santykį su būtimi.
„Noras rašyti atsiranda tiems, kurie daug skaito. Rašymas gimsta kaip noras išsakyti savo istorijas, noras žaisti žodžiais, išbandyti savo jėgas. Būtent tokiu keliu į literatūrą atėjo ir vienas žymiausių autorių Romualdas Granauskas“, – pasakojo literatūrologas.
Kūrybą skatina savimeilė
Pats R. Tamošaitis daug skaitė nuo pat mokyklos laikų. Be knygos jis niekur nepajudėdavo. Vis dėlto jaunystėje pašnekovas save matė kaip dailininką.
„Bet kai man nepavyko dailės kelias dėl politinės situacijos, nes buvau prasikaltęs valdžiai, pasukau į universitetą ir filologiją, kaip artimiausią menui sritį“, – prisiminė pašnekovas.
R. Tamošaitis rašyti neketino, tačiau kartais gyvenime nutinka įvykių, kurie priverčia prisėsti prie balto lapo ir lieti savo mintis. Vieną kartą dalyvaudamas akademiniame renginyje rašytojas išgirdo vieno jauno dėstytojo istoriją apie kelius, kūlgrindas.
„Prisiskaitęs teorijų pagalvojau, kad ir aš galiu ne ką kvailiau nei jis parašyti. Atsisėdau ir parašiau į „Literatūrą ir meną“ esė „Kultūrologinė kelio vizija“, – prisiminimais dalijosi R. Tamošaitis. Kūrėjo tekstas sulaukė pripažinimo, o tai paskatino vyrą dar aktyviau užsiimti rašymu. Taip prieš vienuolika metų buvo išleista pirmoji rašytojo knyga „Vitaminų pardavėjai“. Tuomet jam buvo jau 51 metai.
Vis dėlto literatūros kritikas tiki, kad geriausius savo darbus rašytojai sukuria būdami jauni – iki 30 metų.
„Nes tuomet per juos veržiasi gyvybinė energija, vaizduotė ir visko pagrindas erotiškumas – meilė gyvenimui, žmonėms, pasauliui. Nes juk kurti reiškia kūrenti, degti. Todėl degantys žmonės neturi intelektinio cenzoriaus, kuris juos stabdytų. Jie laisvi ir pilni visko išreiškia save pasaulyje. Tokiu būdu kūryba atsiranda iš meilės, geismo, bet pirmiausiai, manyčiau, iš meilės sau – savimeilės“, – svarstė pašnekovas.
Rašytojai neišsitenka pasaulyje
Iš kitos pusės rašytojas sutiko, kad giliai ir prasmingai kūrybai reikalinga gyvenimiška patirtis: „Kol nėra gyvenimiškos patirties, tie savimeilės žmonės kuria modernistinius tekstus, kur matomas mėgavimasis savimi, tačiau bręstant atsiranda kitokie santykiai su visuomene – per šeimą, vaikus, atsakomybės jausmą. Tuomet tas jaunas kūrėjas, kuris kūrė iš meilės sau, pradeda kurti iš meilės kitiems“.
Taip kuriančio žmogaus tekstuose atsiranda moraliniai, filosofiniai pagrindai, o kartu užgimsta ir klasika.
„Manyčiau, kad rašyti gali daug kas, bet kol nėra motyvo ar minčių, jausmų pertekliaus, tai neįvyksta, nes žmonės net nepagalvoja, kad gali rašyti“, – įsitikinęs literatūrologas.
Bene žinomiausia lietuvių rašytoja, pradėjusi kurti gana vėlyvame amžiuje, – Žemaitė, kurios kūrybiškumas atsiskleidė artėjant keturiasdešimtmečiui.
„Ir žiūrėkite jos kūryba išlieka, nes yra tiek jėgos, stiprybės. Kai pavargstu nuo XX a. literatūros, norėdamas atsigauti pasiimu Žemaitę ar kitą autorių, kuris paveikė lietuvių literatūrą, ir su tais autoriais atsigaunu. Manau, kad Žemaitė buvo stiprios ir gaivališkos prigimties moteris, kuri neišsiteko pasaulyje. Kartais vyresnio amžiaus žmonės pradeda rašyti, nes tokio pasaulio, kokį mato aplink, jiems nebeužtenka. Ir pats pirmąją knygą rašiau pats sau, nes nepatiko tai, kas aplink rašoma, skaitoma“, – prisipažino R. Tamošaitis.
Kompozitoriai dažniausiai pradeda kurti jauni
Kol literatūros kūrėjai kartais nubunda ir pradeda rašyti gana vėlai, muzikoje, kuri reikalauja specifinių teorinių žinių, dažniausiai pradedama kurti gana anksti. Taip teigia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedros vedėja Laima Budzinauskienė.
„Paprastai šioje srityje pradedama kurti anksti. Žinoma, dabar muzika labai sluoksniuojasi. Bet jei esi akademinės muzikos krypties atstovas ir nori, kad tavo muzika skambėtų Operos ir baleto teatre ar Filharmonijos salėje, pradedi kurti anksti“, – kalbėjo ji.
Muzikos kūrybai, pasak pašnekovės, reikia labai stiprių pagrindų: žinoti, kaip komponuoti ir rašyti.
„Tačiau dabar muzikos prasmė labai plečiasi ir mes akademijoje turime skaitmeninę kompoziciją, kur žmogus, neturintis muzikinio išsilavinimo, gali sau ramiai komponuoti su kompiuteriu“, – pastebėjo L. Budzinauskienė.
Garsiausi praėjusio amžiaus Lietuvos kompozitoriai visgi užgimė prie penklinės sėdę nuo ankstyvos jaunystės. Dažniausiai jie baigdavo studijas Kauno ar Vilniaus konservatorijose ir taip įgydavo reikalingų žinių kūrybai.
„O XIX a. važiuodavo studijuoti į Sankt Peterburgą, Maskvą, Varšuvą ar dar į Vokietiją patekdavo. Važiuodavo jauni. Be to, kompozicija buvo matoma visada kartu ir su vadovavimu, kur reikėdavo dirbti su kolektyvu“, – apie kompozitorius kalbėjo pašnekovė.
Reikia ilgo įdirbio
Panaši, kaip muzikoje, situacija susiklosčiusi ir dailėje. Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė pastebėjo, kad įžymūs dailininkai dažniausiai tapyti pradeda gana anksti. Čia taip pat reikalingas didelis įdirbis. Vis dėlto nutinka ir taip, kad dailininkas su amžiumi pakeičia savo kryptį ir, pavyzdžiui, pradeda dirbti su skulptūra, grafika arba atvirkščiai.
„Garsių dailininkų, kurie pradėjo labai vėlai kurti, nelabai turime. Čia ne ta sritis, nes reikia įdirbio, tačiau yra žmonių, kurie pradeda intensyviai piešti ir apie 50 metų. Pavyzdžiui, Romualdas Balinskas ilgai dirbo dizaino srityje arba tapė neintensyviai, o dabar susikoncentravo į tapybą“, – pasakojo pašnekovė.
R. Rachlevičiūtė tiki, kad įžengus į penktąją dešimti mene prabusti sunku: „Nebent galima pradėti imtis kitos veiklos, pavyzdžiui, skulptorius pradeda tapyti, bet vis vien viena veikla lieka pagrindinė. Leonardų da vinčių, kurie būtų labai geri daug sričių ir visur būtų apčiuopiami rezultatai, nėra daug“.
Docentė taip pat užsiminė, kad su amžiumi išlaikyti kūrybiškumą darosi vis sudėtingiau. Pasak jos, vaikai iki brendimo yra itin kūrybingi, nes dar nežino, kas yra blogai, yra drąsūs. „Iš jų mokėsi visi modernistai, kaip Picaso, Matisas. Vaikai nežiūri į proporcijas – koja didelė ar maža. O su amžiumi vaikai pradeda prarasti kūrybiškumą, nes nori daryti kaip suaugusieji, nebepasitiki savimi“, – sakė ekspertė. Kuo anksčiau menininkas atranda savo stilių ir pradeda jį naudoti, tuo jam sunkiau ilgus metus išsilaikyti išlaikant savo braižą ir nesikartojant.
„Menininkai turi keistis, bet kartu išlikti ir atpažįstami, ir kūrybingi. Tai labai sunkus darbas. Kai kuri 20-30 metų, dažnai ateina krizė, nes kūryba tampa automatiška. Todėl reikia nepasiduoti kūrybinio darbo rutinai. Tačiau visada yra žmonių, kurie stebėtinai kūrybingi, pavyzdžiui, manau, kad Danutė Gražienė moka kasmet nustebinti, išlikdama atpažįstama, bet ir kartu besikeičianti“, – svarstė Vilniaus dailės akademijos atstovė.
R. Rachlevičiūtė pastebėjo, kad pabaigę dailės studijas menininkai dažniausiai turi apie dešimties metų pabudimo periodą, kai jie turi nuosekliai ir disciplinuotai dirbti, kad jų kūryba išsiveržtų.
„Yra tekę turėti studentų, kurie studijų metu neatrodė labai talentingi, bet po studijų jie kiekvieną dieną dirbdavo ir po 10-15 metų pamačiau, kad jiems kažką pramušė“, – kalbėjo pašnekovė.