Prieš trisdešimt metų Kovo 11-ąją balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nė vienas deputatas nepasisakė prieš, tačiau šeši jų nusprendė susilaikyti.

Visi šie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT) nariai – Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius – vieningą sprendimą nebalsuoti už priėmė dar Kovo 11-osios išvakarėse.

Vėliau jie tikino, kad taip pasielgė, nes pritrūko dėmesio, pasijuto nereikalingi, bijojo likti nesuprasti lenkakalbių rinkėjų ar tiesiog buvo suklaidinti. Tarp jų buvo tokių, kurie pripažino nesupratę balsavimo svarbos ir vėliau dėl tokio savo sprendimo atsiprašė. Tačiau buvo ir tokių, kurie galiausiai veikė griaunant Lietuvos teritorinį vientisumą.

Delfi tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“ ir šįkart domisi, kaip susiklostė aptariamo šešetuko narių likimai – nuo politinės karjeros tarp lenkakalbių rinkėjų iki teismo suolo.

Prisiminti lemiamo balsavimo nenori

Įdomu tai, kad nors tuomet dėl savo sprendimo jie pernelyg nedvejojo ir ne kartą vardijo įvairius argumentus, nuo lemtingo balsavimo praėjus beveik 30 metų prisiminti Kovo 11-osios aptariami politikai nebenori.

Vienas šešetuko narys Delfi tikino, kad „praėjo daug laiko ir kiekvienas įgijo naują gyvenimo patirtį bei žinias“, kitas tiesiai nurodė nenorintis būti taikiniu ir numetė ragelį. Buvo ir sudvejojusių – iš pradžių kalbėti sutiko, bet vėliau susisiekti tiesiog nebepavyko. S. Akanovičiaus, deja, net nebėra tarp gyvųjų.

Tačiau praskleisti to meto politinius užkulisius ir daugiau papasakoti apie tvyrojusias nuotaikas Delfi sutiko Česlavas Okinčicas ir Zbignevas Balcevičius. Abu jie dalyvavo minėtame pasitarime, kuriame buvo nuspręsta lemiamu metu susilaikyti, tik galiausiai patys balsavo už nepriklausomybę. Vėliau kartu su minimu šešetuku signatarai dirbo AT Lenkų frakcijoje.

1990 kovo 11d. Seimas skelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą
© ELTA
1990 kovo 11d. Seimas skelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą


Kodėl nusprendė susilaikyti?

„Susirinkome berods kovo 10 dieną, sprendėme organizacinius klausimus, apžvelgėme visus naujus teisės aktus, tarp jų – ir Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Tų šešių deputatų vardu kalbėjo L. Jankelevičius, Šalčininkų rajone išrinktas, Šalčininkų rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas. Pasirodo, jie nutarė susilaikyti. Tai aiškino taip – dar reikia pasitarti su rinkėjais, yra daug neišspręstų problemų, buvo kreiptasi į visas tada dar Tarybų Lietuvos instancijas, tarp jų – į AT, partinius organus. Tam tikra prasme tai atspindėjo ir dalies Vilnijos krašto gyventojų mintis, nuomonę, jausmus“, – komentuodamas kolegų veiksmus pripažino Z. Balcevičius.


Č. Okinčicas pridūrė, kad metas tuomet buvo sudėtingas. Spaudimą jie juto ne tik iš lenkakalbių rinkėjų, bet ir iš emisarų, nuoskaudų būta ir dėl Sąjūdžio narių elgesio.

„Buvo daug priežasčių. Viena, labai aktyvus antplūdis visokių emisarų iš Maskvos, tarp jų ir tų lenkų, kurie buvo išrinkti į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Janas Cechanovičius ir Anicetas Brodavskis vis važinėjo tarp Maskvos ir Vilniaus, aiškino savo tautiečiams Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kad Maskva niekada nepaleis, tai tuščias politikavimas, geriau būti atsargesniems. Kita, Sąjūdis, aišku, irgi nepakankamai dėmesio skyrė lenkų tautinei mažumai. Deja, ne itin pozityviai elgėsi. Pritariu, kad tuo metu svarbiausia buvo suvienyti tautą dėl vieno tikslo, nepriklausomybės atstatymo, bet vienijant tautą buvo savotiškai pamirštos tautinės mažumos. Tai buvo klaida, kuri lėmė padarinius“, – įsitikinęs jis.

Česlavas Okinčicas
© DELFI / Audrius Solominas
Česlavas Okinčicas


Turėjo planų ir dėl autonomijos

Atmosfera tuomet buvo kaitinama ir kalbomis apie neva potencialiai galimą lenkų autonomiją. Z. Balcevičius prisiminė pats lankęsis susitikime su 1990 m. sausį Lietuvoje viešėjusiu Michailu Gorbačiovu, kuris kalbėjo apie būtinybę komunistams vėl susijungti, tikino teigiamai žiūrintis į lenkų autonomiją, diskutavo apie galimybę Lietuvai atgauti nepriklausomybę be Vilniaus krašto ir be Klaipėdos.

„Tada aš paprašiau žodžio ir jam pasakiau, kad mes jau patys kažkaip spręsime. Lenkų tautinė mažuma turi problemų, buvo tada daug klausimų, bet mes patys juos išspręsime <...>. Prie manęs iš karto priėjo A. Brodavskis ir užsipuolė labai, kas čia mane įpareigojo kalbėti lenkų vardu. Nurodžiau, kad pats paprašiau žodžio, pasakiau savo nuomonę. Po to gavau daug laiškų. Buvo ir puolimo visokio, ir palaikančių daug. Lenkų tautybės žmonės buvo pasiskirstę – kai kurie prisibijojo, kaip čia bus su ta laisva Lietuva, kur čia ką ginti reikės“, – to meto nuotaikas prisiminė jis.

Tiesa, Č. Okinčicas laikosi priešingos nuomonės. Jis mano, kad kalbos apie autonomiją esą buvo idėja fiks, kurios iš tiesų niekas nepalaikė nei Lietuvoje, nei Lenkijoje.

„Buvo tokia idėja, žadėjo M. Gorbačiovas padėti įgyvendinti ir sukurti Lenkų Sovietų Sąjungos Respubliką iš buvusių teritorijų, kurios priklausė Lenkijai – tai ir Šalčininkai, Vilniaus rajonas, Gardinas, iki Lvovo… Bet tai buvo daroma ne siekiant realizuoti, o norint sukliudyti Lietuvai išlaikyti savo vientisumą ir kovoti už nepriklausomybę“, – aiškino jis.


Buvo teisiamas kaip lenkų autonomininkas, malonę suteikė Adamkus

Vis dėlto vienas šešetuko narių, L. Jankelevičius, pasibaigus AT kadencijai būtent dėl šio klausimo buvo teisiamas. Jis priklausė lenkų grupei, kuri, pasinaudodama SSRS žlugimu, siekė įkurti lenkų teritorinį autonominį darinį pietryčių Lietuvoje.

L. Jankelevičiaus gynyba tapo tarptautinės politikos objektu, jam advokatavo Lenkijos valstybės nariai, diplomatai ir žiniasklaida, kol galiausiai 2000 m. Valdas Adamkus suteikė malonę. Po to L. Jankelevičius pasuko į verslą, kur dirba iki šiol.

L. Jankelevičius gimė Šalčininkų rajone, Naujininkų kaime, baigė Maskvos veterinarijos akademiją, tačiau po studijų veterinarijos gydytoju daugiau nedirbo. Pradėjęs kaip Turgelių tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorius, vėliau sekretoriumi jis dirbo Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos Šalčininkų rajono komitete, kol pradėjo eiti skirtingas pareigas Lietuvos komunistų partijoje. Nuo 1989 m. L. Jankelevičius buvo Lietuvos komunistų partijos Šalčininkų rajono komiteto pirmasis sekretorius.

„Mes puikiai suprantame, kad valstybės atstatymo klausimas yra labai svarbus lietuvių tautai. Tauta jį iškentėjo, išpuoselėjo. Nepriklausomybė – tai lietuvių tautos atgimimo siekis. Patikėkite, mes, Lietuvos lenkai, palaikome lietuvių tautos siekimą ieškoti geresnio gyvenimo sukūrimo kelių. Bet, mūsų nuomone, tokio svarbaus klausimo sprendimas reikalauja, kad būtų tariamasi su visais Lietuvos gyventojais, tuo labiau, kad mūsų – deputatų, išrinktų Vilnijos krašte, rinkiminėse platformose nebuvo keliamas klausimas dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo nedelsiant. Minėtų rajonų atstovai dėl nežinomų mums priežasčių nebuvo pakviesti dalyvauti komisijos Nepriklausomybei atkurti darbe. Mūsų rinkėjai susirūpinę, kad skubotas tokio svarbaus klausimo sprendimas gali ypač neigiamai atsiliepti jų ir taip žemam gyvenimo lygiui. Mes palaikome gerbiamojo Algirdo Brazausko nuomonę, kad jeigu norime šį sieki įgyvendinti, tai turime daryti palaipsniui, neskubant ir gerai apgalvojus“, – Kovo 11-ją tribūnoje kalbėjo jis.

Sprendimą pavadino klaida ir toliau tęsė veiklą politikoje

Vis dėlto, pavyzdžiui, kitas šešetuko narys R. Maceikianecas viešai yra pripažinęs, kad 1990 m. kovo 11-ąją jo priimtas sprendimas buvo politinė klaida.

„Suprantama, kad klaida. Bet tai buvo vienintelis kelias, kad nenutrauktume ryšių su lenkakalbiais rinkėjais. Gal lietuviams sunku tai suprasti, bet mes neatidavėme lenkų elektorato kitai grupei, kuri turėjo visai kitų tikslų, – „jedinstvininkams“, – portalui „Diena.lt“, – dėstė jis.

Ryšardas Maceikianecas
© DELFI / Audrius Solominas
Ryšardas Maceikianecas


Atsakydamas į „Ekstros“ klausimus, R. Maceikianecas taip pat yra aiškinęs, kad neišsilavinusius, neparengtus ir įbaugintus žmones esą gąsdino nežinomybė dėl ateities, dviprasmiška neva buvo ir oficiali Lenkijos pozicija.

„Dauguma lietuvių ir lenkų tuo metu skirtingai vertino įvykius, tarpusavyje nebendravo. Dar pora metų iki nepriklausomybės kai kurie lietuvių ir lenkų kalbomis ėję sovietiniai leidiniai pradėjo rietis tarpusavyje, kurstė antilenkiškas ir antilietuviškas nuotaikas. Lietuvos lenkus nepriklausomybei „rengė“ laikraštis „Czerwony Sztandar“, kurį skaitė kiekviena lenkų šeima ir kurio vienas pagrindinių tikslų buvo sovietizuoti mūsų tautiečius. Per rinkimų kampaniją nebuvo galima net užsiminti nepriklausomybės tema, iškart būtume buvę išbraukti ir nurašyti. Bet buvo ir kitokių lenkų: jie išsyk po balsavimo pareiškė pretenzijų dėl mūsų susilaikymo“, – tikino jis.

Baigęs kadenciją AT R. Maceikianecas buvo išrinktas į 1992 m. Seimą, po poros metų tapo ir Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku. Po vieną kadenciją jis yra dirbęs Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių tarybose. R. Maceikianecas taip pat dalyvavo Lietuvos lenkų partijos veikloje.

Be politinės veiklos jis taip pat redaktoriavo lenkakalbiams leidiniams, vadovavo leidyklai, šiuo metu mintimis ir pilietine pozicija aktyviai dalijasi savo įkurtame portale ir kituose lietuvybę akcentuojančiuose tinklalapiuose. R. Maceikianecas yra įgijęs teisininko išsilavinimą, dirbo mokytoju ir rajono tarybose.

Keistomis aplinkybėmis pateko į avariją, gyveno ir JAV

Įdomus ir V. Suboč, vienintelės susilaikiusios balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo moters, likimas. Į politiką ji pasuko baigusi Leningrado valstybinį pedagoginį institutą, dirbo mokytoja ir pradinės mokyklos vedėja, įvairias pareigas ėjo Švenčionių rajone, nuo 1990 m. dirbo ir Švenčionių rajono Pabradės apylinkės viršaite.

V. Suboč buvo Lietuvos komunistų partijos (TSKP) narė, Lietuvos lenkų sąjungos prezidiumo narė, šios sąjungos Švenčionių rajono skyriaus pirmininkė.

„Lietuvos žinioms“ ji yra pasakojusi, kad norėjo dalyvauti 1992 m. Seimo rinkimuose, bet keistomis aplinkybėmis pateko į avariją. Kai atvyko į su vienu signataru sutartą susitikimo vietą, į jos automobilį rėžėsi kitas. Eismo įvykio metu V. Suboč lūžo du slanksteliai, teko ilgai gydytis ligoninėje.

Ji viešai taip pat aiškino, kad dabar pasielgtų kitaip ir balsuotų už Lietuvos nepriklausomybę, esą tuomet tiesiog nesuprato situacijos svarbos.

Dalį savo gyvenimo V. Suboč praleido JAV, rašė knygas, mokė vaikus lenkų kalbos, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą.

1990 kovo 11d. Seimas skelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą
© ELTA
1990 kovo 11d. Seimas skelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą


Sprendimą aiškino dėmesio stoka ir nežinia: kas žino, kaip čia viskas gali pasisukti

Mokytoju prieš pasukdamas į politiką dirbo ir S. Akanovičius. Nuo 1960 m. jis buvo renkamas Šalčininkų, Trakų, Vilniaus rajonų tarybų deputatu. Dirbo kultūros ir švietimo klausimais.

„Tie, kurie organizavo nepriklausomybės atstatymą, neparodė nė menkiausio dėmesio mūsų lenkų grupei. Mes pasijutome nereikalingi. Yra rusiška patarlė „Bez liubvi – mil nebudeš“ („Be meilės – mielas nebūsi“) – tai ir atspindi mūsų lenkų situaciją tuo metu, tuose posėdžiuose. Mūsų nuomonės niekas neklausė, todėl mes tarpusavyje pasitarėme ir nusprendėme balsuodami susilaikyti. Likome šiuo klausimu neutralūs. Nutarėme netrukdyti ir tuo pačiu likti kartu“, – „Valstiečių“ laikraščiui savo sprendimą susilaikyti balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aiškino S. Akanovičius.

Tuomet jis pripažino į nepriklausomybės atkūrimo minėjimo renginius neinantis, bet politika besidomintis 24 val. per perą.

„Net ir tie iš vadinamosios daugumos, kurie šalia mūsų lenkų sėdejo, mums patarė, kad geriau mums likti neutraliais. Nes, kas žino, kaip čia viskas gali pasisukti. Jie sakė, kad, kilus grėsmei, jiems, daugumai, dėl šio sprendimo būtų lengviau atsilaikyti, nei mūsų nedidelei grupei“, – savo veiksmus argumentavo jis.

Likimai susiklostė skirtingai

Tarp susilaikiusiųjų balsuojant dėl Kovo 11-osios akto buvo ir inžinierius, ir agronomas. Vienas jų liko politikoje, kitas pasuko į verslą.

S. Peško po AT dalyvavo Lenkų sąjungos, vėliau – ir Lenkų rinkimų akcijos veikloje. Į politiką jis pasuko iš Šalčininkų rajono remonto ir techninio aptarnavimo įmonės direktoriaus posto, prieš tai užėmė įvairias pareigas Lietuvos žemės ūkio technikos Vilniaus rajono susivienijime. S. Peško yra baigęs Baltarusijos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutą, įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę.

S. Peško taip pat yra vienas iš promaskvietiškos organizacijos „Jedinstvo“ įkūrėjų. Ši prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusi organizacija buvo ištikima promaskvietiškos Lietuvos komunistų partijos SSKP talkininkė, organizuojant vadinamąsias „darbo liaudies“ akcijas prieš nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos valdžią.

Savo ruožtu agronomijos mokslus Leningrado žemės ūkio institute baigęs E. Tomaševičius ilgą ir dirbo pagal specialybę, kol tapo Vilniaus rajono Lenino kolūkio pirmininko pavaduotoju, o galiausiai ir liūdnai pagarsėjusio pirmojo sovietų represinių saugumo struktūrų kūrėjo ir vadovo Felikso Dzeržinskio kolūkio pirmininku.

Pasitraukęs iš politikos jis užsiėmė smulkiuoju verslu, vėliau jį perdavė sūnui, o pats liko padėti.

Darbus tęsė ir toliau: klaidų mes visi darome, bet svarbu jų nebekartoti

Paklausti, kodėl tuomet patys balsavo už nepriklausomybę, Č. Okinčicas ir Z. Balcevičius patikino vadovavęsi sąžine ir vertybėmis.

„Mes jautėme, kad reikia su jais bendradarbiauti, nenustumti. Įkūrėme Lenkų frakciją. Net išsirinkome pirmininku R. Maceikianecą. Vėliau ši frakcija ir nebedarė panašių veiksmų. Buvo, aišku, kur nuomonės išsiskirdavo. Buvo, kur laikydavosi vieningos. Bandėme išsiaiškinti ir įtikinti, kaip ir ką daryti reikia. Tarkime, po beveik metų prieš kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius perskaitėme viešą kreipimąsi dviem kalbomis, kad užtikriname, kad mes kartu su Lietuva. Pakvietėme žmonės, mūsų rinkėjus vieningai laikytis prieš tą tuomet grėsusią agresiją. Paskui net buvo priimta eilė mūsų siūlomų projektų, įstatymų“, – prisiminė Z. Balcevičius.

Č. Okinčico teigimu, bendravimas su lenkais, išrinktais į AT, ir po Kovo 11-osios išliko intensyvus.

„Natūralu, kad jie gailisi. Tai buvo jų klaida, jų nesuvokimas, apskritai savo prasmės kaip lenko. Be abejo, aš manau, kad jie viduje labai gailisi, ir viešai vienas kitas irgi tą savo gailestį išreiškė. Žiūrėčiau į tai pozityviai. Klaidų mes visi darome, bet svarbu apie tai prisipažinti ir daugiau jų nebekartoti“, – užtikrino jis.


www.DELFI.lt
328