Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III bei Austrijos princesės Elžbietos Habsburgaitės sūnus Kazimieras pasižymėjo ypač doru ir pamaldžiu gyvenimu. Jis stebino dvariškius didikui neįprasta atjauta vargšams. Trumpo gyvenimo metu Šventojo reputaciją jau spėjęs užsitarnauti ir anksti dėl ligos miręs Kazimieras buvo palaidotas Vilniaus katedros kriptoje.

Netrukus karalaičio kapas tapo maldininkų traukos vieta. Žmonės tikėjo karalaičio šventumu ir čia ateidavo prašyti jo užtarimo. Tai paskatino pradėti apie šimtmetį trukusį Kazimiero kanonizacijos procesą.

Pagaliau 1602 m. popiežius Klemensas VIII Gediminaičių ir Habsburgų kraujo turintį karalaitį Kazimierą paskelbė Šventuoju. 1604 m. gegužės mėnesį Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Sostinėje kelias dienas truko šventimas. Pirmąją dieną įvyko iškilminga liturginė procesija. Joje dalyvavo aukštoji dvasininkija, įvairios vienuolijos bei visas Lietuvos diduomenės elitas: Lietuvos kancleris Leonas Sapiega, Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila (Našlaitėlis), Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius ir kiti.

Iškilminga eisena keliavo iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus Arkikatedrą, buvo nešami iš Romos atvežti Šv. Kazimiero kanonizacijos dokumentas bei Šv. Kazimiero vėliava. Eisena vis stodavo prie Vilniaus gatvėse suręstų keturių triumfo vartų, prie kurių Vilniaus jėzuitų akademijos studentai vaidino intermedijas su prakilniomis deklamacijomis. Pačio šventojo karstas su palaikais buvo iškeltas iš kriptos viešam pagerbimui. O trečiąją iškilmių dieną vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios akmenį.

Šios bažnyčios ir vienuolyno šalia jos statybos ėmėsi Jėzaus Draugija (jėzuitai). XVI a. Europoje kilęs Reformacijos judėjimas neaplenkė ir katalikiškosios LDK dalies. Reformacijos (arba Protestantizmo) judėjimas Martyno Liuterio, Žano Kalvino mokymų pavidalais pirmiausiai plito tarp raštingosios diduomenės. Menkai išsilavinę lenkakalbiai katalikų kunigai buvo nepajėgūs susilyginti nei su Europoje išsilavinusia, modernių pažiūrų bei užmojų LDK diduomene, nei įtikti lietuviakalbiams valstiečiams. Taigi antrojoje XVI a. pusėje beveik visi bajorai ir didikai tapo protestantais.

Netrukus katalikų Bažnyčioje prasidėjęs kontrreformacijos vajus pasiekė ir Lietuvą. 1569 m. atvykę jėzuitai perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, rūpinosi lietuviškų knygų leidyba, užsiėmė sielovada lietuvių kalba, steigė kolegijas, universitetą. Gerai organizuotas jėzuitų ordinas greitai tapo stipria tikėjimą skelbiančia, o taip pat ir švietimą puoselėjančia galia. Konfesinio susipriešinimo metu didiko lietuvio paskelbimas Šventuoju buvo tarsi katalikybės Bažnyčios pergalės prieš Reformaciją deklaracija. Šią deklaraciją jėzuitai įkūnijo Kazimiero bažnyčios su paauksuota Jogailaičių karūna pastatymu.

Bažnyčios vieta irgi buvo reikšminga – tuo metu prestižiniame kvartale, šalia Rotušės aikštės, į Vilnių iš įvairių šalies kraštų susibėgančių kelių sankirtoje. Pats kertinis Šv. Kazimiero bažnyčios akmuo buvo net 700 Leono Sapiegos vadovaujamų vyrų atitemptas iš Antakalnio. Užrašas ant šio akmens skelbė:

„Esu dedamas kaip kertinis akmuo,
kad savo jėga palaikyčiau sunkų bažnyčios rūmą,
Jėzaus Draugijos profesų šventovę,
pirmąjį Lietuvoje šv. Kazimiero garbei
ir jo liturginiam kultui skirtą pastatą...“

Pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje buvo jėzuitų architekto Jono Frankevičiaus suprojektuota motininės jėzuitų ordino Il Gesù (Jėzaus) šventovės Romoje pavyzdžiu. 1635 m. konsekruota bažnyčia stebino didžiuliu architektūriniu užmoju: Vilniuje nematytas centrinės ir šoninių navų plotis bei aukštis, ornamentuotas kupolas, sustiprinantis to meto barokui būdingą kilnumo ir gyvybingumo įspūdį.

Per savo istoriją Šv. Kazimiero bažnyčia atlaikė ne vieną negandą ir rekonstrukciją. Pirmiausiai bažnyčia nukentėjo karo su Rusija XVII a. viduryje. Vos restauruoti, jau 1706 m. bažnyčios ir vienuolyno pastatai pergyveno gaisrą. Po lietuvių architekto suprojektuotos rekonstrukcijos bažnyčia tapo Europoje garsiu barokinės architektūros perlu.

Po jėzuitų ordino panaikinimo XVIII a. gale visa ansamblis ėjo iš rankų į rankas. XIX a. viduryje bažnyčia buvo atimta iš katalikų ir paversta stačiatikių soboru. Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1917 m.) Šv. Kazimiero bažnyčia vėl „pakeitė“ konfesiją: tapo evangelikų – liuteronų šventove. Visgi vokiečių kariuomenės katalikų kapeliono jėzuito Mukermano pastangomis bažnyčia buvo grąžinta katalikams, o Lenkijos okupacijos metais – restauruota. Tačiau Jogailaičių karūna buvo atstatyta tik II Pasaulinio karo metu pagal lietuvio architekto Jono Muloko projektą. Visgi po karo čia sugrįžę jėzuitai savo bažnyčia džiaugėsi neilgai. Sovietų valdžia ne tik ją uždarė, bet ir išniekino, 1966 m. čia įkurdama Ateizmo muziejų.

Šv. Kazimiero bažnyčios interjeras

Stebėtina, kaip Jogailaičių karūna atlaikė nuolatines sovietų atakas. Nepaisant valdžios ryžto karūnos atsikratyti, to vis nepavykdavo padaryti. Kartą darbininkai jau buvo užsilipę ant stogo ir ėmėsi karūnos bei kryžių naikinimo. Su tuo nesusitaikė priešais Dailės dirbtuvėse (dabar –„Astorijos“ viešbutis), kuriose buvo gaminamos teatro dekoracijos, dirbęs dailininkas ir karštas patriotas Arūnas Tarabilda su kolegomis. Jie pagriebė teatrinius šautuvus, užlipo ant bažnyčios stogo ir pagrasino darbininkus nušauti. Štai taip karūna buvo išgelbėta dar kartą.

Tik 1988 m. spalį švento Kazimiero bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, o 1990 m. – jėzuitams. Po būtinų rekonstrukcijos darbų bažnyčia Šv. Kazimiero iškilmių išvakarėse – 1991 m. kovo 3 d. buvo atšventinta. Ir toliau bažnyčia buvo kruopščiai restauruojama, siekiant sugrąžinti jos dvasinės didybės aurą. Dabar bažnyčios autentišką barokinį grožį mena ne tik karūna, bet ir trys vėlyvojo baroko stiliaus dirbtinio marmuro altoriai. Pastariesiems naujus paveikslus nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Didžiajame altoriuje yra paveikslai „Kristaus prisikėlimas“ ir „Šv. Kazimieras“, šoniniuose – „Šv. Andriejus Bobola“, „Neregio pagydymas“ ir „Šv. Ignacas Lojola“, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“. Didelio prof. Leopoldo Digrio rūpesčio dėka čia buvo sumontuoti „Oberlinger“ (Vokietija) firmos vargonai. Tuomet bažnyčioje vėl didingai suskambo vargonų ir chorinė muzika.

Šv. Kazimiero bažnyčioje yra ir autentiškomis freskomis pasipuošusi vienuolių laidojimo kripta. Šios freskos – brangūs ir reti Lietuvos XVII a. dailės paminklai. Lyginant su puošniomis baroko formomis, šios freskos atrodo gana paprastos, tačiau dvasine prasme įtaigingai mena mirtį ir žadina prisikėlimo viltį.

Lietuvai verta palinkėti, kad Jogailaičių karūna, įprasminanti čia atgimusią jėzuitų apaštalinę ir šviečiamąją veiklą, niekada nepaliautų spindėti mūsų Tėvynei.

Naudingos nuorodos lankytojams:

Šv. Kazimiero bažnyčia atvira:

spalio – balandžio mėn.: šiokiadieniais 16.30 – 18.30 val., sekmadieniais 9.00 – 14.30 val;
gegužės – rugsėjo mėn.: šiokiadieniais 10.30 – 18.30 val., sekmadieniais 8.00 – 17.00 val.

Daugiau informacijos apie bažnyčią rasite internetinėje svetainėje.

• Svarbus Vilniaus miesto simbolis – Aušros Vartai (Aušros Vartų g. 12), pirmą kartą paminėti 1514 m. Šiais laikais Aušros Vartai daugumai žmonių asocijuojasi su maldos namais. Prieš kelis šimtmečius, išgirdę Aušros Vartų vardą, vilniečiai pirmiausiai būtų pagalvoję apie miesto gynybinę sieną. Tuo metu Vilniaus miesto gynybinė siena turėjo dešimt vartų, o Aušros Vartai – vieninteliai išlikę iš tų dešimties. Apie gynybinę statinio funkciją primena išorinėje vartų pusėje iki šiol gerai matomos šaudymo angos.

Iš pradžių šie vartai vadinti Medininkų vartais, nes pro juos vedė kelias į Medininkus. Gali būti, kad dabartinis pavadinimas kilęs nuo Aštriųjų vartų – jie stovi miesto pakraštyje, kuris anuomet vadintas Aštriuoju. Kita vardo kilmės versija teigia, kad vartai yra Rytų pusėje, kur brėkšta Aušra. Mergelė Marija taip pat būdavo vadinama Aušros žvaigžde.

XVII a. prie Aušros Vartų buvo pastatyta atskira medinė koplyčia ir į ją perkeltas stebuklingasis švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas. Po gaisro pastatyta mūrinė koplyčia. Dabartinę vėlyvojo klasicizmo išvaizdą ji įgavo XIX a., po rekonstrukcijos. Stebuklingas švenčiausiosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos paveikslas Aušros Vartų koplyčioje – vienas iš įžymiausių Renesanso tapybos kūrinių Lietuvoje. Jis dar vadinamas Aušros Vartų Madona arba Vilniaus Madona. Paveikslas buvo nutapytas specialiai šiai koplyčiai XVII a. pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Jį garbino ir laikė stebuklingu ir katalikai, ir stačiatikiai, ir unitai. Jis yra žinomas visame pasaulyje, jo kopijos saugomos Paryžiuje – Švento Severino bažnyčioje, Lenkijos bažnyčiose.

Daugiau informacijos čia.

Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas (Dominikonų g. 8, Vilnius, tel. 8 5 2127765) – svarbiausia Lietuvos stačiatikių cerkvė. Vyrų vienuolynas prie cerkvės – vienintelis šiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Privilegiją mūrinei Šventos Dvasios cerkvei statyti suteikė Lietuvos-Lenkijos karalius Vladislovas Vaza.

Cerkvės interjerą puošia lipdiniai ir skulptūros iš stiuko, tai nėra įprasta kitų kraštų stačiatikių cerkvėms. Šventosios Dvasios cerkvės centre, puošniame relikvijoriuje ilsisi trijų stačiatikių šventųjų palaikai – Antano, Eustatijaus ir Jono.

Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvė – vieninteliai stačiatikių maldos namai Lietuvoje, pastatyti pagal barokinės bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą. Šalia cerkvės jau XVI a. pabaigoje buvo vienuolynas, mokykla ir spaustuvė. Šventosios Dvasiosios vienuolynas XVIII a. neišvengė didžiausių miesto sukrėtimų: Šiaurės karo ir maro, gaisrų, Kosciuškos sukilimo, vėliau – ir prancūzų invazijos. 1749 m. cerkvė sudegė. Ją rekonstravo įžymus Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas. XIX a. cerkvė dar kartą perstatyta.

Iliuzijų muziejus (Vokiečių g. 6, Vilnius). Neįprastas, viliojantis, smagus ir nepaprastai stebinantis muziejus, kuriame kiekviena diena – jaudinanti ir kupina netikėčiausių iliuzijų. Jis siūlo užsukti į kitokį pasaulį. Virtualioji realybė kasdien įgauna vis didesnį pagreitį, žengdama į mūsų gyvenimą elementariose srityse: nuo svajingų, gyvų fotografijų, leidžiančių pajusti patirtos kelionės atmosferą, iki ambicingų planų pakeisti mums gerai pažįstamą 3D filmų koncepciją į virtualios realybės pasaulį tiesiog kino teatre.

Daugiau informacijos internetiniame puslapyje.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius) yra didžiausias šiuolaikinio meno centras Baltijos šalyse. Lietuvos Kultūros ministerijos 1992 m. įsteigta institucija pakeitė sovietiniu laikotarpiu veikusius Vilniaus parodų rūmus ir įsikūrė tame pačiame architekto Vytauto Čekanausko sukurtame, specialiai meno parodoms skirtame modernistinės architektūros pastate, kuris duris atvėrė dar 1969 m. Jame rengiamos žinomų vietos ir pasaulio menininkų retrospektyvos, tačiau svarbiausia ŠMC veiklos kryptis yra naujausių tarptautinio meno tendencijų pristatymas. Kasmet ŠMC renginius aplanko apie 60 tūkstančių lankytojų. Darbo laikas: antradieniais – sekmadieniais nuo 12 iki 20 val.

Daugiau informacijos rasite internetinėje svetainėje.

Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26, Vilnius). Įžymaus lietuvių išeivijos dailininko – vitražisto ir moderniojo meno virtuozo (minimalizmas, optinis menas, naujasis daiktiškumas) namo 33-jose salėse eksponuojami įvairūs didelės vertės rinkiniai: senoji grafika, tapyba, skulptūra, renesanso bei vėlesnių epochų baldai, Rytų meno kolekcija, žemėlapiai bei paties K. Varnelio abstrakcijos. Lankytojai priimami iš anksto susitarus telefonu: antradieniais–šeštadieniais 10–17 val., sekmadieniais 10– 15 val.

Daugiau informacijos galite rasti čia.

Daugiau lankytinų objektų ir ekskursijų jums gali pasiūlyti Vilniaus turizmo informacijos centras: Vilniaus g. 22, tel. 8 5 2629660, el.p.: tic@vilnius.lt

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.