Pravieniškių mafija. Kriminalinės žvalgybininko pamokos, 80 litrų alkoholio ir smūgis „bachūrams“

Smurtas, patyčios, turto prievartavimas, prekyba narkotikais – kasdienybė, į kurią daugybę metų dėmesio nekreipė Pravieniškių pataisos namuose dirbę nuteistųjų prižiūrėtojai. Nuteistiesiems valdžią į rankas atidavę pareigūnai net nebandydavo aiškintis, kodėl sunkiai sužalotas kalinys neišdrįsta papasakoti apie tai, kas nutiko – parankiau buvo apsimesti, kad nieko neįvyko. Ir leisti toliau siautėti nebaudžiamiems nusikaltėliams.

Šiurpą keliančios nuteistųjų gyvenimo Pravieniškių pataisos namuose istorijos nebegali daugiau kartotis – prieš porą mėnesių į teisingumo ministro kėdę atsisėdęs Elvinas Jankevičius sako, kad jį pribloškė kalinių pasakojimai, ir iš pagrindų bus keičiama įkalinimo sistema. Pirmieji žingsniai jau žengti – DELFI perdavus informaciją, ministro pastangomis praėjusį savaitgalį Pravieniškėse neįvyko tradicinė „Jūros šventė“, kurios metu „krikštijami“ per pastaruosius metus į įkalinimo įstaigą atvykę nuteistieji.

E. Jankevičius žada ir daugiau permainų, tačiau jos be Kalėjimų departamento ir įkalinimo įstaigų vadovų iniciatyvos ir pastangų neįvyks – nors Pravieniškėse ir buvo užkirstas kelias nuteistųjų ilgą laiką planuotai „šventei“, tačiau alkoholis iš penktadienio į šeštadienį čia vis tiek liejosi laisvai.

Laikinai Pravieniškių pataisos namams vadovaujantis Dainius Sušinskas sako, kad praėjusį penktadienį iš karantino patalpų buvo pašalintas iki šiol čia nuteistiesiems dirbęs „bugoras“, be to, į kitą lokalinį sektorių buvo pervežti nuskriaustųjų ir pažemintųjų kastai priklausantys nuteistieji („gaidžiai“), dėl to sulaukta didžiulio „bachūrų“ pasipriešinimo.

Reaguojant į teisingumo ministro informaciją, įkalinimo įstaigoje buvo atliktos neplanuotos kratos – 1-ajame lokaliniame sektoriuje, kur kali „bachūrai“, rasti 8 mobiliojo ryšio telefonai, 3 litrai, įtariama, degtinės ir 80 litrų raugalo, turėjusio virsti svaigalais.

Buvo sustiprinta priežiūra ir pataisos namuose palikta daugiau darbuotojų, jie patruliavo iki nuteistųjų užrakinimo, kratų metu išimta alkoholio, kurio kiekis tikrai nėra mažas, bet šiandien tokių dalykų neįmanoma išvengti.

„Penktadienį, kai iš lokalinio sektoriaus išvedinėjome tam tikrą grupę nuteistųjų, kilo baisus pasipiktinimas ir nenoras išleisti – mes tikrai jų neglostome ir tokių dalykų netoleruojame, todėl buvo pakviesta Kalėjimų departamento prevencinė grupė, atliktos kratos, aišku, tai susiję ir su „Jūros švente“, neneigiu, kad to nebuvo, – sakė D. Sušinskas. – Tuo metu, kai turėjo įvykti ši „šventė“, buvo sustiprinta priežiūra ir pataisos namuose palikta daugiau darbuotojų, jie patruliavo iki nuteistųjų užrakinimo, kratų metu išimta alkoholio, kurio kiekis tikrai nėra mažas, bet šiandien tokių dalykų neįmanoma išvengti, nes nuolat vyksta permetimai – metamos ne tik mielės, bet ir sausas spiritas, be to, dabar gamybai labai palankios oro sąlygos, viskas rūgsta akimirksniu.“

Pataisos namų direktorius netiki, kad po kratų ir konfiskuoto alkoholio įkalinimo įstaigoje vis tiek buvo „puotaujama“ – esą neįmanoma, nes tiek daug svaigalų konfiskuota. Tačiau DELFI turi visai kitokią informaciją – vienas įkalinimo įstaigos darbuotojas stebėjosi, kad niekam net nebuvo įdomu, jog šeštadienio rytą po teritoriją vaikščiojo daug pagiringų nuteistųjų. Tiesa, tai nebuvo joks išskirtinis įvykis įkalinimo įstaigoje.

„Peržiūrėsime vaizdo įrašus“, – negalintis patikėti, kad nuteistieji be jokių kliūčių girtavo, žadėjo direktorius. Tiesa, vaizdo įrašai alkoholio kvapo ir promilių nefiksuoja, o nuteistųjų „vakarėlis“ vyko brigadose, kuriose net nėra jokių vaizdo kamerų.

Kad nuteistieji „linksminosi“, DELFI patvirtino ir Pravieniškėse bausmę atliekantys kaliniai.

„Valdžia išgyvendino nuskriaustuosius iš 1-ojo lokalinio sektoriaus, kad šie „bachūrams“ neteiktų paslaugų, po to buvo atlikta krata, išneštas alkoholis, bet tą patį vakarą jiems iš 5-ojo lokalinio sektoriaus, kur verdamas „samagonas“, permetė gėrimus, ekstazio tabletes, amfetaminą. Ir publika juda toliau“, – sakė vienas nuteistųjų. Jo vardas ir pavardė redakcijai žinomi, tačiau nebus atskleisti – bausmę atliekantys kaliniai bijo, kad dėl bendravimo su žurnalistais gali būti susidorota. Ir ši baimė nėra iš piršto laužta – apie netvarką įkalinimo įstaigoje žiniasklaidai papasakoti patys pasisiūlę nuteistieji jau sulaukė grasinimų. Ne tik iš nuteistųjų – apie tai jau artimiausiuose DELFI straipsniuose apie „Pravieniškių mafiją“.

„Pareigūnams geriausia, kai pataisos namuose niekas nesimuša ir nieko nemuša, tada jie užmerkia akis prieš kitus pažeidimus“, – po penktadienio naktį įkalinimo įstaigoje vykusių išgertuvių sakė nuteistasis.

Šios nerašytos taisyklės galiojo ir tuomet, kai daugiau kaip šešerius metus įkalinimo įstaigoje veikė nusikalstamas Pravieniškių mafijos susivienijimas, kurio nariai šiuo metu yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pavojingi nusikaltėliai nebūtų sugebėję vadovauti visiems nuteistiesiems, jeigu ne pareigūnų pagalba – įtariama, kad bene pagrindinį vaidmenį jame suvaidino Kriminalinės žvalgybos skyriuje dirbęs vyresnysis specialistas Evaldas Baronėnas (gim. 1973 m.). DELFI susisiekė su šiuo metu nuo pareigų nušalintu „operu“, tačau šis apie nemalonumų sukėlusią istoriją nebuvo linkęs kalbėtis.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai išsiaiškino, kad pataisos namuose „operu“ dirbęs Baranas (taip į jį kreipdavosi „Pravieniškių mafijos“ nariai) ne tik užglaistydavo pavojingų kriminalinių nusikaltėlių daromus pažeidimus ir nusikaltimus, bet net šiems parūpindavo draudžiamų daiktų ir narkotinių medžiagų.

Apie nusikaltėlių ir pareigūno „sandorius“ nieko nenutuokiantys kaliniai kartais išdrįsdavo pasipriešinti pataisos namuose įvestai nelegaliai tvarkai ir E. Baronėno prašydavo pagalbos. Už tai jie vėliau skaudžiai sumokėdavo – pareigūnas „skundiko“ pasakojimu pasidalindavo su „bachūrais“, kurie nepaklusniam „dūchui“ ar dar žemesnės kastos nuteistajam surengdavo kruviną egzekuciją. Supratę, kad pareigūnas eina išvien su „kamoros vierchais“, nuteistieji nuleisdavo rankas – tiesiog daugiau nebuvo kam pasiskųsti ar pasiguosti.

Buvo tik vienas kelias – susitaikyti su realybe ir skaičiuoti dienas iki išėjimo į laisvę.

„Tokioje situacijoje buvo tik vienas kelias – susitaikyti su realybe ir skaičiuoti dienas iki išėjimo į laisvę“, – sakė Pravieniškių pataisos namuose bausmę dėl įvykdyto nusikaltimo atlikęs nuteistasis.

Kalėjimas, kuriame nuteistieji dar labiau sužvėrėdavo ir neturėdavo net laiko apmąstyti praeities klaidų ir iš jų pasimokyti, – penktojoje straipsnių ciklo apie „Pravieniškių mafiją“ dalyje.

Pasipriešino „kamoros vierchams“

Į nusikalstamą susivienijimą susibūrę dėl plėšimų, verslininkų grobimų ir nužudymų teisti pavojingi nusikaltėliai pataisos namuose pakeitė iki tol kalėjime galiojusias nerašytas taisykles – neformaliu nuteistųjų lyderiu pasiskelbęs „kamoros vierchas“ Aidas Kupčiūnas ir jo „bachūrai“ Andrius Obelienius, Artūras Račkelis, Erlandas Palukaitis ir Artūras Zykovas vadovavo ne tik žemesnių kastų nuteistiesiems, bet ir „bachūrams“.

Nuteistieji iš Vilniaus organizuotų nusikalstamų grupuočių nesikišdavo į kauniečių reikalus, tačiau jų nurodymams turėdavo paklusti. Valdžią įkalinimo įstaigoję perėmę „kamoros vierchai“ galėjo daryti ką nori, jiems privalėjo paklusti visi – ginčytis ar nepritarti aukščiausios kastos nuteistiesiems buvo draudžiama, o jei tokių „drąsuolių“ atsirasdavo, jiems tekdavo skaudžiai sumokėti: bet kurią akimirką „bachūras“ galėjo būti pažemintas iki nuskriaustųjų „gaidžių“ arba žiauriai sumuštas.

Tuo įsitikino „kamoros vierchams“ pasipriešinęs dėl tyčinio nužudymo 17 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas šiaulietis Povilas J. – vien dėl to, kad nevykdė aukščiausio rango „bachūrų“ nurodymų jis buvo taip sumuštas, kad lūžo žandikaulis.

Anksčiau su „kamoros vierchais“ išvien veikęs Ruslanas Laško, kurį dėl pagalbos atskleidžiant nusikaltimus teisėsauga atleido nuo atsakomybės, sakė, kad Povilas zonoje buvo atsakingas už šiauliečių „mastiuchą“: „Jis buvo 1-ojo lokalinio sektoriaus šiauliečių „mosties viršus“, taigi automatiškai buvo visų šiauliečių, kalinčių 2-ojoje valdyboje, „viršus“, taip pat jis buvo atsakingas už „rabočkėje“ dirbančius nuteistuosius.“

Pasak liudytojo, Povilas buvo sumuštas tik dėl to, kad nepakluso „bachūrams iš kamoros“.

Šiaulietis atsakė, kad jo „viršus“ yra Povilas, o be šio „žodžio“ negali nieko spręsti ir tuo labiau niekam nieko gaminti.

„Povilą sutikau prausykloje, jo žandikaulis buvo ištinęs, todėl paklausiau, kas įvyko, – pasakojo R. Laško. – Jis sakė, kad ką tik buvo sumuštas „kamoroje“, taip pat papasakojo, jog tądien į „rabočkę“ atėjo kažkuris iš kauniečių nuteistųjų, kurį atsiuntė Kauno „bachūrai“, ir paprašė „rabočkėje“ dirbančio šiauliečio, kad šis kažką pagamintų „bachūrams“ į 1-ą lokalinį sektorių. Tačiau tas šiaulietis atsakė, kad jo „viršus“ yra Povilas, o be jo leidimo ir „žodžio“ negali nieko spręsti bei niekam nieko gaminti. Kaunietis tai perdavė Kauno „bachūrams“ ir Povilą pakvietė į „kamorą“. Čia jam buvo pareikšta „predjava“ – esą jis „achujelinęs“ ir kad ne jis yra „zonos viršus“, ne jis sprendžia, kas kam ką gamins, viską sprendžia „kamora“, o būtent A. Kupčiūnas.

Anot Povilo, pokalbio metu „kamoroje“ buvo A. Kupčiūnas, A. Obelienius, A. Račkelis, E. Palukaitis, A. Zykovas – visi Kauno „mosties vierchai“, o A. Račkelis pokalbio metu spyrė iš kojos, po smūgio Povilas nukrito, tada E. Palukaitis iš kumščio smūgiavo į veidą ir išmušė ar sulaužė žandikaulį. Po to jam buvo liepta išeiti iš „kamoros“.

Povilui pasakiau, kad pagal „poniatkes“ šis yra teisus, nes elgiasi kaip atsakingas už nuteistuosius iš Šiaulių ir niekas pagal „poniatkes“ negali be jo žinios prašyti šiauliečių ką nors gaminti. O A. Kupčiūnas ir kiti jam artimi „bachūrai“ tuo metu norėjo ir bandė būti vienvaldžiai lyderiai, tarsi visų valdovai.

Vakare Povilas dėl žandikaulio lūžio buvo išvežtas į ligoninę, bet kai iš jos grįžo į savo brigadą, jau nebebuvo šiauliečių „mosties viršus“ – „bachūrai“ jį pakeitė kitu.“

Pats Povilas pareigūnams neišdrįso prisipažinti, kad buvo sumuštas „kamoroje“ – per apklausą nurodė, kad lipdamas žemyn laiptais paslydo ir veidu stipriai trenkėsi į turėklą. Tokio paaiškinimo teisėsaugai užteko, nors medikai ir nurodė, kad apatinio žandikaulio lūžis labiau būdingas smūgio sudavimui ir nebūdingas atsitrenkimui į durų staktą – ikiteisminis tyrimas dėl smurto buvo nutrauktas.

Elgėsi ne pagal „poniatkes“

Daugiau apie šį incidentą pataisos namuose teisėsaugai vėliau papasakojo taip pat su teisėsauga bendradarbiaujantis nuteistasis Dainius Pauliukevičius – esą jam ir dar keliems kitiems nuteistiesiems reikėjo, kad nuteistieji iš darbo zonos 2-ajam būriui pagamintų medinius minkštus „pufikus“.

Vakare aš su E. Palukaičiu ir A. Karmazinu buvome ant pasivaikščiojimo rato ir prasilenkėme su kažkuriais nuteistaisiais iš „rabočkės“. Tada mes paklausėme, ar jie gali pagaminti kelis „pufikus“, o nuteistieji iš darbo zonos pasakė, kad negali niekam nieko gaminti be Povilo leidimo, neva jis yra uždraudęs bet kam ką nors gaminti.

Pagal „poniatkes“ tai reiškė, kad Povilas „uždėjo zaprietą“, nors jis buvo „bachūrų“ kastoje ir priklausė Šiaulių „mastiuchai“.

E. Palukaitis labai susinervino ir pareiškė, kad niekas, išskyrus „vierchus iš kamoros“, negali niekam „dėti jokių zaprietų“, tokie įgaliojimai yra suteikti tik „vierchams iš kamoros“.

Tai išgirdęs E. Palukaitis labai susinervino ir pareiškė, kad niekas, išskyrus „vierchus iš kamoros“, negali niekam „dėti jokių zaprietų“, tokie įgaliojimai yra suteikti tik „vierchams iš kamoros“, o tuo metu „kamoros vierchas“ buvo A. Kupčiūnas – tik jis ir kiti „vierchai“ su jo žinia galėjo nuteistiesiems uždrausti ką nors gaminti. To negalėjo padaryti kažkoks kitas nuteistasis.

Kitą dieną E. Palukaitis sakė, kad eis pasikalbėti su Povilu – šiam reikėjo paaiškinti, jog elgiasi ne pagal „poniatkes“. Vėliau jis pasakojo, kad Povilui paaiškino, kad šis negali savavališkai be „vierchų“ žinios ir pritarimo kažką zonoje spręsti, dėl to jam kumščiu trenkė į veidą, gal net sulaužė žandikaulį. Po šio įvykio Povilas nuteistiesiems iš darbo zonos liepė padaryti viską, ko paprašys „bachūrai“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus.“

Pareigūnas nurodė kainas

Pirmą kartą dėl įvykdyto nusikaltimo nuteistas marijampolietis Mantas N., kuris į Pravieniškių pataisos namus buvo pervežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus, teisėsaugai atskleidė, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas E. Baronėnas ėjo išvien su „kamoros vierchais“ – tai jis sužinojo jau per pirmąjį pokalbį su pataisos namų darbuotoju.

„Atvežtas į Pravieniškes iš pradžių buvau karantino patalpose, – sakė Mantas. – Čia tuo metu vadovavo vadinamasis „bugoras“ Algirdas Daukšas. Karantine prabuvau tris paras. Čia „bugoras“ man pasiūlė bausmę atlikti 2-osios valdybos 1-ajame lokaliniame sektoriuje, sakė, kad čia kali „normaliausi bachūrai“ ir yra tvarka, o už galėjimą gyventi, lovą, naudojimąsi sporto sale turėsiu sumokėti vienkartinį 360 eurų mokestį. Apie tai jau buvau girdėjęs iš kitų nuteistųjų, todėl sutikau.

Taip pat „bugoras“ įvardijo ir kitas kainas – pavyzdžiui, išmanusis telefonas su interneto ryšiu kainavo virš 150 eurų.

Paskui pasikalbėti mane pakvietė „operas“ E. Baronėnas, kuris klausinėjo, ar priklausau kokiai nors Marijampolės nusikalstamai grupuotei, pavyzdžiui, Jakštams, Raikinams ir kitiems, ar laisvėje dirbau. Pasakiau, kad niekam nepriklausiau, esu „bachūras“. Tada E. Baronėnas pranešė, kad atlikti bausmės būsiu perkeltas į 1-ąjį lokalinį sektorių, nes ten kali „bachūrai“.

Jis taip pat klausė, ar kas nors iš nuteistųjų mane turi pasitikti, pasakiau, kad taip, tačiau tik 1-ojoje valdyboje, nes ten bausmę atlikinėjo mano pažįstami. E. Baronėnas pasakė, kad nieko baisaus, galėsiu pasiskambinti kam reikės, svarbu, jog mane prieš kitus „bachūrus“ užtartų. Iš E. Baronėno žodžių supratau, kad norint įgauti pagarbą ir pasitikėjimą tarp kitų nuteistųjų 1-ajame lokaliniame sektoriuje, man reikės kažkokiu būdu susisiekti su savo pažįstamais iš 1-osios valdybos.

E. Baronėnas pasakė, kad pirmiausiai mane pokalbiui pasikvies „bachūrų vierchai iš kamoros“ ir kad būtent jie nuspręs, kur aš gyvensiu, kur miegosiu, kokioje būsiu „mostyje“ – „mostis“ arba „mostiucha“ reiškia priklausymą vienai ar kitai nuteistųjų grupei įkalinimo įstaigoje: kauniečiams, portugalams – vilniečiams, suvalkams ir pan.

Pareigūnas sakė, kad „vierchams iš kamoros“ reikės susimokėti taip vadinamus mokesčius už lovą, už brigadą, už gyvenimą. E. Baronėnas praktiškai pakartojo tą patį, ką sakė karantino „bugoras“.

Užtenka pakelti rankšluostį

E. Baronėnas įvardino pinigų sumą, sakė, kad tai bus maždaug virš 300 eurų. Iš šio pokalbio su E. Baronėnu supratau, kad Pravieniškių pataisos namų administracijai yra žinoma nuteistųjų susiskirstymas į kastas ir hierarchija, man nekilo abejonių, jog administracija toleruoja „vierchų“ buvimą ir pinigų rinkimą iš nuteistųjų.“

Nors į įkalinimo įstaigą Mantas pateko pirmą kartą, tačiau iš draugų ir pažįstamų, kuriems jau buvo tekę paragauti kalėjimo duonos, žinojo, į kokias kastas susiskirstę nuteistieji.

Zonoje „bachūras“ gali paprašyti nuo žemės pakelti rankšluostį ir jei nuteistasis jį pakelia, automatiškai tampa „dūchu“ – ir nieko negali padaryti.

„Aukščiausia kasta yra „bachūrai“ – jie niekada laisvėje nedirbo, nėra davę parodymų pareigūnams, taip pat nieko jiems nėra išdavę, bendrauja su teistais asmenimis ir yra teisti už vadinamuosius „normalius“ straipsnius, o ne už mažamečių tvirkinimus, žaginimus ir panašiai, – pasakojo Mantas. – „Dūchai“ įkalinimo įstaigoje yra tarsi tarnai, jie neturi jokio statuso ar žodžio, jie plauna grindis, ruošia valgyti. „Dūchu“ tampa tie nuteistieji, kurie visiškai neturi pinigų susimokėti už savo gyvenimą įkalinimo įstaigoje, niekas jų neužtaria iš laisvės, taip pat tie, kurie yra silpnesni už kitus ir nežino subkultūros taisyklių. Pavyzdžiui, zonoje „bachūras“ gali paprašyti nuo žemės pakelti rankšluostį ir jei nuteistasis jį pakelia, automatiškai tampa „dūchu“ – ir nieko negali padaryti. Jei nuteistasis prieštarautų, būtų nuolat mušamas ir engiamas, todėl žmogus susitaiko su tokia realybe.

Žemiausia kasta tarp nuteistųjų yra „gaidžiai“. Jie plauna tualetus, „stovi ant striomo“ – tarsi budi prie įėjimo į būrius ir saugo per naktį, ar į lokalinį sektorių neateina pareigūnai. „Gaidžiu“ nuteistasis gali tapti paėmęs cigaretę iš kito „gaidžio“, taip pat jei valgo iš „gaidžių“ indų, jei pažemintajam paspaudžia ranką, turi skolų, arba – gali būti ir taip, kad „bachūrai“ nuteistąjį tiesiog nusprendžia padaryti „gaidžiu“ už kokius nors prasižengimus. Toks žmogus yra nuspjaunamas seilėmis, nupilamas šlapimu arba fekalijomis arba tiesiog vandeniu.

Žemiausia kasta tarp gaidžių yra vadinamosios „šliapos“ – jais automatiškai tampa už mažamečių tvirkinimą teistas kalinys. Taip pat „šliapa“ gali tapti nuteistasis, kurio veidą savo lytiniu organu paliečia kitas nuteistasis. „Šliapos“ pataisos namuose renka nuorūkas, plauna tualetus ir atlieka kitus žemiausius ūkio darbus.“

Vis tiek turi paklusti

Į vadinamąją išrinktųjų kalinių kastą patekęs Mantas, kaip ir kiti nuteistieji, pirmą kartą pakliuvę į įkalinimo įstaigą, buvo reketuojamas, jis taip pat kentė smurtą, nors ir visais būdais bandė įtikti „kamoros vierchams“ ir kitiems čia gyvenantiems „bachūrams“.

„Operas“ E. Baronėnas, kuris klausinėjo, ar priklausau kokiai nors Marijampolės nusikalstamai grupuotei, pavyzdžiui, Jakštams, Raikinams ir kitiems, ar laisvėje dirbau. Pasakiau, kad niekam nepriklausiau, esu „bachūras“.

„1-ajame lokaliniame sektoriuje aukščiausiems „bachūrams“ suplaukia visi nuteistųjų „mokesčiai“ už lovas, naudojimąsi treniruokliais, už narkotikus ir įvairius zonoje uždraustus daiktus – jie sprendžia, kas gali tapti „dūchu“, kur nuteistasis gyvens, kiek pinigų turi susimokėti už savo gyvenimą. Jei nuteistasis atsisako paklusti „vierchams iš kamoros“, jis būna sumušamas ir mušamas nuolatos – vis tiek jam tenka paklusti „vierchams“, – apie gyvenimą įkalinimo įstaigoje pasakojo marijampolietis.

– Kai atėjau į sektorių, mane pasitikęs Rimvydas Purmalis nuvedė į „kamorą“ pas A. Kupčiūną. Jis ėmė klausinėti, iš kur esu, už ką nuteistas, su kuo bendrauju iš laisvės, ką pažįstu ir pan. Pasakiau, kad pažįstu vieną žmogų iš Kauno, priklausantį „Kamuolinių“ grupuotei. A. Kupčiūnas pasakė daugiau šios grupuotės pavadinimo garsiai neminėti.

Aidas klausė, „kaip noriu sėdėti“, kodėl už mane niekas neskambino, aiškino, kad „dūchauti“ turbūt nenoriu. Pasakiau, kad sėdėti noriu normaliai, kaip „bachūras“, o mane turėjo pasitikti 1-ojoje valdyboje, bet patekau į 2-ąją. A. Kupčiūnas pasakė, kad būtent čia už jam niekas neskambino ir žodžio neužtarė, sakė, kad manęs nepažįsta ir dar galvoja, ką daryti, kur apgyvendinti.

Tada jis įspėjo, kad reikės keletą dienų palaukti, gal kas nors mane užtars, o iki tol aš negalėsiu gyventi jokioje brigadoje – supratau, kad visą dieną nuo ankstyvo ryto turėsiu būti lauke ir tik naktį galėsiu eiti miegoti į brigadą, kurioje oficialiai priregistruotas.

Po šio pokalbio E. Palukaitis iš karto palydėjo į brigadą ir parodė lovą, į kurią miegoti galėsiu ne anksčiau kaip 23 val. ir ryte 6.30 val. privalėsiu su savo čiužiniu vėl išeiti. Neturėdamas kito pasirinkimo sutikau. Pirmą dieną iki 23 val. vaikščiojau krepšinio aikštelėje, su manimi tokioje pačioje padėtyje buvo ir kitas nuteistasis, kuris papasakojo, kad už Klaipėdos „mostį“ atsakingas „bachūras“ nurodė sumokėti 4 tūkst. eurų, nes šio brolis, prieš tai atlikdamas bausmę, paliko skolų. Bet jis ilgai nebuvo lauke – vakare susirinko savo daiktus ir išėjo į kontrolės praleidimo punktą, vadinamąją „vachtą“. Toks nuteistojo išėjimas iš lokalinio sektoriaus pagal nuteistųjų žargoną vadinamas „išsilominimu“.

Man nekilo abejonių, jog administracija toleruoja „vierchų“ buvimą ir pinigų rinkimą iš nuteistųjų.

Aš sulaukiau 23 val. ir nuėjau į savo brigadą, o pernakvojęs ryte vėl buvau priverstas eiti į lauką – pagal nerašytas taisykles tai vadinama „buvimas ant slidžių“. Bet apie 14 val. prie manęs priėjo A. Kupčiūno „dūchas“, pravarde „Storas“, ir pasakė, kad Aidas kviečia į „kamorą“.

Čia jis man aiškino, kad dėl manęs niekas į „kamorą“ neskambina, bet aš atsakiau, jog tikriausiai niekas nežino, kur esu. Tada Aidas pasakė, kad kuo greičiau turėčiau šį klausimą išspręsti, nes lauke vasario mėnuo ir šalta – jis nutarė, kad turėsiu susimokėti. Atsakiau, jog žinau, mokėsiu 360 eurų už lovą, brigadą ir visą kitą, tačiau A. Kupčiūnas atkirto, kad reikės papildomai, nes ši suma man neleis gyventi. Kai paklausiau, kiek, Aidas pakėlė ranką ir parodė penkis pirštus. Tai buvo 5 tūkst. eurų – šie pinigai net ne bauda, o įnašas į bendrą „obščiaką“.

Susidomėjo tėvais

Pasakiau, kad tokių pinigų neturiu ir nežinau, ką daryti, bet A. Kupčiūnas man davė dvi savaites jiems surinkti, sakė, kad niekas neskubina ir jei aš sutinku, visi mano daiktai bus nunešti į brigadą, kurios atsakingasis buvo E. Palukaitis, ir padėti ant lovos.

Nežinojau, ką daryti, todėl A. Kupčiūnas ėmė klausinėti, kas yra mano tėvai, kur jie dirba, kaip gyvena, kas yra mano artimieji, kuo verčiasi. Viską papasakojau – Aidas nuramino, kad mano šeima sumokės, jie galės mokėti ir dalimis. Neturėdamas kito pasirinkimo pasakiau, kad per dvi savaites pabandysiu susisiekti su tėvais ir šių paklausti dėl pinigų.

A. Kupčiūnas pasakė, kad lauks žinių ir davė telefoną su SIM kortele, bet juo leido naudotis tik internetu, o jei reikės paskambinti, žadėjo duoti kitą. Telefono negalėjau išsinešti, juo naudotis man buvo leista tik „kamoros“ patalpose – internetu bandžiau ieškoti draugų ir pažįstamų, kas galėtų mane užtarti prieš Aidą, bet neradau.

Paskui mane A. Kupčiūno „dūchas“ palydėjo iki brigados, o E. Palukaitis davė lapelį su sąskaitos numeriu ir vardu, pavarde. Į šią sąskaitą mano draugo žmona pervedė 360 eurų – tai buvo pinigai už lovą, treniruoklius, brigados gerovę. O tada nuteistieji ėmė laidyti užuominas, kad aš, kaip naujokas, turiu padaryti tarsi prisirašymą – „dūchai“ perdavė, jog zonoje nuteistieji rūko „žolę“, vartoja alkoholį, valgo saldumynus.

Nuteistieji laidė užuominas, kad aš, kaip naujokas, turiu padaryti tarsi prisirašymą – „dūchai“ perdavė, jog zonoje nuteistieji rūko „žolę“, vartoja alkoholį, valgo saldumynus.

Po šio spaudimo draugai iš laisvės į mano sąskaitą pataisos namuose pervedė 200 eurų – už juos pirkau įvairių saldumynų ir vaisvandenių. Kanapių man brigados draugai pasiūlė ieškoti pas „barygą“ Darių Razutį, pravarde Ilgas – prisirašymui paėmiau 10 „čekių“, vienoje dozėje yra apie gramas „žolės“. Už juos man liepė per savaitę pervesti pinigus – 300 eurų, nes viena dozė kainavo 30 eurų. D. Razutis padavė lapelį su banko sąskaita, kuri priklausė R. Purmalio giminaičiui. Šiuos pinigus sumokėjo mano tėvas.

Prisirašymus darė ir kiti nuteistieji, jie taip pat iš D. Razučio pirko narkotikus, o šis be A. Kupčiūno žinios nebūtų galėjęs užsiimti šia prekyba.

Nuteistieji kalbėdavo, kad Ilgas kanapes paima tiesiogiai iš „kamoros“ – iš paties Aido, o pinigai, kurie už narkotikus suplaukdavo į vieną sąskaitą, galiausiai turėdavo atitekti arba A. Kupčiūnui, arba – „vierchams iš kamoros“.

Egzekucija prausykloje

Kai praėjo dvi savaitės, per kurias turėjau sumokėti 5 tūkst. eurų, mane į prausyklą pasikvietė A. Kupčiūnas ir E. Palukaitis. Čia Aidas ėmė šaukti, kur yra pinigai ir po šių žodžių kumščiu smogė į galvą, po akimirkos – dar kartą. Smūgiai buvo stiprūs, bet nenukritau, nes atsirėmiau į kriauklę. Tada E. Palukaitis mane laikė rankomis, o A. Kupčiūnas smūgiavo kumščiais į galvą ir į krūtinę, kas du smūgius vis pakišdamas rankas po tekančiu šaltu vandeniu.

A. Kupčiūnas tada sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių, o E. Palukaitis iš nugaros spardė į šonus ties liemeniu. Paskui jie mane pasodino ant suolo ir Aidas sudavė dar kelis smūgius rankomis, dėl to pargriuvau ant žemės, bet sąmonės nepraradau. Ir tada ėmė mane spardyti, reikalavo sumokėti pinigus.

Kai nustojo mušti, pakėlė nuo grindų ir liepė apsiprausti veidą – A. Kupčiūnas vėl sudavė kelis smūgius ir pasakė, kad duoda dar dvi savaites, per kurias turėsiu susimokėti 5 tūkst. eurų. Ir grasindamas paklausė, ar noriu, kad man su „byb... galvą apdaužytų ir į „šliapas“ nuvarytų“.

Atsakiau, kad nenoriu, ir jie išėjo. Mano drabužiai buvo kruvini, visi šonai mėlyni, veidas ištinęs, taip pat net mėlynas. Tada buvo sunku kvėpuoti, jaučiau deginantį skausmą kairėje pusėje, manau, nuo sumušimo skilo ar lūžo šonkauliai, tačiau bijojau kreiptis į medicinos punktą ir į pareigūnus – už tai gali ir užmušti.

Mano drabužiai buvo kruvini, visi šonai mėlyni, veidas ištinęs, taip pat net mėlynas. Tada buvo sunku kvėpuoti, jaučiau deginantį skausmą kairėje pusėje, manau, nuo sumušimo skilo ar lūžo šonkauliai.

Per tas dvi savaites neradau vietos, kreipiausi į visus įmanomus draugus, tėvus ir artimuosius. Vieni man patarė padaryti kokį nors nusižengimą, kad būčiau perkeltas į drausmės būrį ar kameros tipo patalpas, kiti draugai žadėjo ieškoti pažįstamų, galinčių mane užtarti. Netrukus sužinojau, kad vienas pažįstamas paskambino į Marijampolės pataisos namus kažkokiam ten kalinčiam „bachūrui“, kuris turėjo tam tikrą autoritetą, o šis paskambino į Pravieniškes ir mane užtarė pas A. Kupčiūną.

Draugai nepadės

Buvo praėjusios beveik dvi savaitės po pirmojo sumušimo, kai dienos metu į brigadą atėjo A. Kupčiūnas ir vėl pasikvietė eiti kartu. Kaip ir anksčiau, nuėjome į prausyklą, ten jau buvo E. Palukaitis. Aidas pasakė: „Tu gal debilas, kokių užtarimų čia ieškai, pasakyk visiems savo draugams, kad čia neskambinėtų ir už tave niekas nieko neprašytų, nes tai tau nepadės“.

Po šių žodžių A. Kupčiūnas keletą kartų smogė į veidą, nukritau. Aidas liepė stotis. Tada E. Palukaitis į veidą netrankė, tačiau kojų keliais ir kumščiais smūgiavo į šonus ties juosmeniu, o A. Kupčiūnas kumščiais trankė į veidą.

Nežinau, kiek tai buvo smūgių, bet tikrai tai buvo ne mažiau kaip 10. A. Kupčiūnas pasakė, kad rytoj mane pasikvies pasikalbėti į „kamorą“, bet prieš tai nurodė draugams perduoti, kad man viskas gerai ir tegul daugiau neskambinėja. Bijojau, kad susidoros, todėl įvykdžiau šį nurodymą – paskambinau draugams į laisvę ir perdaviau, kad savo „reikalus“ jau susitvarkiau.

Kitą dieną „kamoroje“, kurioje buvo A. Kupčiūnas ir E. Palukaitis, sukūriau istoriją – melavau, kad pinigai tikrai bus gegužės ar birželio mėnesį, nes tėvai žada parduoti kažkokį turtą, todėl susimokėsiu. Tai išgirdęs A. Kupčiūnas pasakė, kad reikėjo iškart sakyti, jog dabar nėra pinigų, kad reikia laiko. Jis pabrėžė, kad aš pats kaltas, jog vaikštau mėlynas, bet toks – ne aš vienas.

Netrukus A. Kupčiūnas turėjo išeiti į laisvę, tačiau prieš išeidamas su E. Palukaičiu vėl mane pasikvietė į prausyklą ir, kaip jie patys pasakė, profilaktiškai sudavė keletą smūgių į veidą – kad nepamirščiau, jog esu skolingas 5 tūkst. eurų. Aidas sakė, kad išeina į laisvę, tačiau niekas nesikeičia, vietoj jo bus kitas žmogus, skola lieka ir turėsiu sumokėti pinigus. Jis nurodė kreiptis į E. Palukaitį ir perspėjo nebandyti žaisti, nes jei reikės, pats ir jo žmonės laisvėje „aplankys“ mano mamą ir tėvą, o pinigai vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek bus sumokėti.

Reikia nusipelnyti

Kai A. Kupčiūnas išėjo į laisvę, tą pačią dieną „kamoros vierchu“ tapo A. Zykovas. Po kelių dienų išėjęs vakarieniauti į valgyklą, į lokalinį sektorių nebegrįžau – budintiems pareigūnams pasakiau, kad turiu asmeninių problemų. Buvau uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą, po to – į karantiną. Čia savo istoriją papasakojau „bugorui“ A. Daukšui, kurio šis pasakojimas nenustebino – jis sakė, kad „bachūrai“ taip jau elgiasi, ir man patarė keltis į 3-iąjį lokalinį sektorių, į 9 būrį.

Ryte buvau pakviestas pas tuometį pareigūnų „operų“ viršininką Darijų Globį (vėliau jis išėjo į pensiją ir pasitraukė iš gyvenimo), kuris paklausė, kas nutiko, o aš papasakojau apie reketą, mušimą, įvardijau A. Kupčiūną ir E. Palukaitį. D. Globys pasiūlė parašyti pareiškimą, bet atsisakiau, nes labai bijojau, sakiau, jog tenoriu ramiai atlikti likusią bausmės dalį.

Atsisakiau parašyti pareiškimą, nes labai bijojau, sakiau, jog tenoriu ramiai atlikti likusią bausmės dalį.

Tada D. Globys perdavė, kad netrukus mane pasikvies komisija, kuri svarstys, ar perkelti į kitą lokalinį sektorių. Po kelių valandų pasikalbėti mane pašaukė pareigūnas E. Baronėnas, kuriam taip pat papasakojau apie gyvenimą 1-ajame lokaliniame sektoriuje. Tada jis paklausė, kur noriu išsikelti, pasakiau, kad į 3-iąjį lokalinį sektorių, į 9-ąjį būrį. E. Baronėnas atkirto, kad norint ten keltis reikia nusipelnyti – aš buvau perkeltas į 9-ojo būrio 1-ąją brigadą.

Šiame sektoriuje nėra kastų, kali vadinamieji „drambliai“ ar „ožiai“ – asmenys, kurie negyvena pagal nuteistųjų taisykles. Tačiau „gaidžių“ yra.

Čia iš karto prie manęs prisistatė už visą 3-iąjį lokalinį sektorių atsakingas nuteistasis Marius – jis perdavė, kad dėl manęs jau skambino iš 1-ojo lokalinio sektoriaus, sakė, jog „išsilomindamas“ palikau didelių skolų. Atsakingasis paklausė, ar skolos yra realios ar išgalvotos, „užkabintos“.

Nemelavau, pasakiau, kad išgalvotos, todėl Marius patarė būti labai atsargiam vaikščiojant lauke „ant rato“, nes gali būti, kad „nupils gaidžiai“.

Ramiai gyvenau gal dvi ar tris savaites, kai vieną dieną į 3-iojo lokalinio sektoriaus teritoriją atėjo E. Palukaitis ir R. Purmalis – pasikvietę pasikalbėti jie teiravosi, ar nieko neužmiršau. Tai buvo kalba apie 5 tūkst. eurų – neturėjau kito pasirinkimo, todėl vėl melavau, kad po kelių dienų eisiu į pasimatymą su mama ir po to jau turėsiu pinigų. Jie patikėjo – sakė, kad po pasimatymo pasivaikščiojimo aikštelėje manęs lauks nuteistasis Rolandas Zapūstas, pravarde Zapas, iš „gaidžių“ kastos ir perduos lapelį su banko sąskaitos numeriu, į kurį mano mama turės pervesti pinigus.

„Nupiltas“

Taip ir buvo – kitą dieną po pasimatymo Zapūstas padavė lapelį, bet jį išmečiau – neketinau niekam mokėti. Bet jie nežinojo ir laukė pinigų – gal po dviejų savaičių E. Palukaitis ir R. Purmalis vėl atėjo į 3-iąjį lokalinį sektorių, vėl klausė, kur pinigai, o aš meluodamas pasakiau, kad vyksta formalumai su žemės pardavimu ir dar nėra pinigų, reikia laiko.

E. Palukaitis gal jautė, kad meluoju, todėl patarė nekvailioti, nes kitaip būsiu „nupiltas, nuvarytas į „gaidyną“ ir sudaužytas“. Šie grasinimai buvo realūs – po pokalbio nėjau nei į valgyklą, nei į pasivaikščiojimus, vengiau bet kokio kontakto. Kai E. Palukaitis ateidavo žaisti futbolo į 3-iąjį lokalinį sektorių, mane kviesdavo pasikalbėti, bet daugiau jiems nepaklusau.

Po kiek laiko ėjau pasiimti man atsiųsto laiško, kai pasivaikščiojimo rate sutikau „bachūrą“ A. Obelienių – jis grasino ir ragino kuo greičiau pervesti pinigus, nes priešingai bus susidorota, greitai mane „nupils“ ir būsiu „gaidys“.

Praėjus dviem savaitėms šio pokalbio Marius man perdavė, kad rytojaus dieną, kai eisiu į valgyklą, „gaidžiai“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus mane „nupils“. Tą patį vakarą, pasitaręs su kitais nuteistaisiais, susirinkau visus savo daiktus ir apie 23 val. išėjau pas budinčius pareigūnus. Išgirdę, kad man grasina susidoroti ir „nupilti“, nuvedė į karantiną.

15 parų areštas

Kitą dieną vėl mane pasikvietė „operų“ vadas D. Globys, aš jam viską smulkiai papasakojau ir paprašiau perkelti į kitą Pravieniškių valdybą. Tą pačią dieną buvo sudaryta komisija, kurios nariams tą pačią istoriją pakartojau. Tuometis direktoriaus pavaduotojas D. Sušinskas pasakė, kad taip greitai niekas manęs negali perkelti, todėl laikinai būsiu patalpintas į 4-ąjį lokalinį sektorių.

Nesutikau, aiškinau, kad čia vis tiek mane pasieks „bachūrai“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus ir susidoros, primuš, gal ir užmuš. Tada komisija nusprendė, kad atsisakau vykdyti jų sprendimą ir už tai man paskyrė 15 parų bausmę kameros tipo patalpose. Ir tik po to, kai atlikau šią bausmę, buvau pervežtas į 3-iuosius pataisos namus. Po metų išėjau į laisvę.“

Manto teigimu, visi įkalinimo įstaigoje žinojo, jog pataisos namams vadovauja nuteistieji, o ne pareigūnai. Jie taip pat žinojo ir apie prieš nuteistuosius naudojamą fizinį smurtą.

„Dar kai buvau 1-ajame lokaliniame sektoriuje, susipažinau su A. Obelieniaus asmeniniu tarnu Eriku – jam taip pat buvo pasakyta susimokėti už gyvenimą, bet jis neturėjo nei draugų laisvėje, kurie užtartų, nei pinigų, nei turtingų tėvų, todėl buvo priverstas tapti „dūchu“, – pasakojo Mantas. – Jis buvo nuolat daužomas. Aš pats mačiau, kaip „bachūras“ Rytis Gudynas daužė Eriką, kartą jis šį aprėkė, kad jo atneštos sultys yra per šaltos ir trenkė kelis kartus per veidą. Kitą kartą Rytis trenkė Erikui per veidą, nes pareiškė, kad maistas per mažai pašildytas. „Dūchu“ tapęs Erikas nieko negalėjo padaryti.

Jį mušdavo ir jo „bachūras“ A. Obelienius – mačiau, kaip kartą Andriucha Erikui pareiškė, kad maistas yra nešviežias ir trenkė per veidą. Vėliau, neiškentęs smurto ir patyčių, jis „išsilomino“, buvo perkeltas į Pravieniškių 3-iają valdybą. Tada Erikas man pasakojo, kad tada, kai buvo perkeltas į 4-ąjį lokalinį sektorių ir išėjo pasivaikščioti ant rato, „gaidys“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus „bachūrų“ paliepimu „nupylė“ su fekalijomis, jis tapo „gaidžiu“.

Pragarą čia patyrė ir kiti nuteistieji – vienas nuteistasis A. Kupčiūnui sumokėjo 1,8 tūkst. eurų, bet jis vis tiek buvo „nuvarytas“ „dūchauti“, nes esą pridegino kažkokį puodą su maistu ir nebeišgalėjo atsiskaityti už telefoną. O kitas nuteistasis tapo „dūchu“, nes neturėjo už ką susimokėti „kamorai“, tačiau juo buvo neilgai – vieną vakarą padaugino amfetamino ir nuėjęs į „gaidžių“ brigadą plaukų kirpimo mašinėle nusikirpo sau plaukus. Kitą rytą jis buvo labai stipriai nuplaktas laidais ir paverstas „gaidžiu“. Tai buvo tokios nerašytos taisyklės, kurioms visi privalėjo paklusti.“

Valdžią į savo rankas pataisos namuose paėmę „kamoros vierchai“ vadovavo narkotikų prekybos verslui, prie jų prisijungė ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas. Kitoje „Pravieniškių mafijos“ dalyje – išskirtinis interviu su net keliolika metų į zoną draudžiamus daiktus permetinėjusiu Pravieniškių gyventoju ir vergo, turėjusio pardavinėti kvaišalus, išpažintis.