Kai dar tik ruošiausi į komandiruotę, man ne kartą patarė ruoštis karui. Greičiausiai netiesiogine to žodžio prasme. Kalbėta apie karą, tvyrantį ore, karą, kurio idėja pasėta galvose – apie realią baimę, jog Rusija puls Baltijos valstybes.
Man tai buvo juokinga ir nesuvokiama – koks dar karas Europoje, apie ką jūs čia? Vien tokia mintis atrodė tokia absurdiška, tad buvau šventai įsitikinęs: tokiu scenarijumi gali įtikėti nebent nepataisomi konspiratoriai, nešiojantys kepuraites iš aliuminio folijos.
Nė sapne nesapnavau, jog, atvykęs į Lietuvą, iš tiek daug inteligentiškų ir iš esmės sveikai mąstančių žmonių visiškai rimtai man kalbės būtent apie tokius nuogąstavimus. Be kalbų man tai buvo viena iš pačių sunkiausių patirčių – suvokti, kokio masto įtampa kilo ir baisiausia, jog ji kilo toli gražu ne šiaip sau.
Kai per žinias vis parodo reportažų apie tai, jog Rusijos ar Lietuvos kariai vykdo neva neaiškius provokacinius mokymus ir prie sienos rengia vieni kitiems nemalonių siurprizų, tai atrodo kaip nerimti vaikų žaidimai. Tarsi ta įtampa egzistuotų tik laikraščių straipsniuose ir neturėtų absoliučiai nieko bendro su tikrais paprastų žmonių, nedalyvaujančių jokiose politinėse diskusijose, išgyvenimais.
Deja, realybė pasirodė esanti kiek kitokia. Kaune susitikau su jaunu vertėju Edvardu Vaišvila. Jis man papasakojo apie neįtikėtiną virsmą – iš pacifisto į Lietuvos kariuomenės karį savanorį. Jo istorija pasirodė žymiai svarbesnė ir geriau iliustruojanti situaciją nei visi tie abstraktūs pokalbiai apie tikrą ar tariamą Rusijos keliamą grėsmę ir militarizmo plonybes. Jis labai chronologiškai tiksliai ir suprantamai paaiškina augančios karinių veiksmų baimės logiką.
Edvardas nepalieka karingo žmogaus įspūdžio – visi tie kūną puošiantys auskarai ir tatuiruotės iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suderinami su išvaizda niekuo neišsiskiriančio kario stereotipu. Dar prieš kelerius metus jis ir pats nebūtų patikėjęs, kad, pažiūrėjęs į veidrodį, jame išvys Lietuvos kariuomenės karį, kiekvieną savaitgalį apsirengiantį uniformą ir vykstantį į mokymus.
Edvardas niekada pernelyg nenorėjo tarnauti kariuomenėje. Pati atviro konflikto idėja, ginklo panaudojimas prieš kitą žmogų – jaunam vyrui vien galvoti apie tai atrodė nepriimtina. Ankstyvoje jaunystėje buvo tikras maištininkas: garsiai klausė pankroko ir industrial muzikos, vilkėjo mėgtą muzikos stilių atitinkančius drabužius ir nešiojo įvaizdį išbaigiančią šukuoseną, už ką ne kartą buvo sumuštas neformalams neprijaučiančių piliečių.
Pats Edvardas pirmas niekada mojuoti kumščiais nepradėdavęs ir nieko nėra nenuskriaudęs, fizinė agresija jam visada kėlusi pasidygėjimą. Norėjo, kad pasaulis gyventų taikiai, be prievartos.
Edvardo nuomonę apie kariuomenę formavo pasakojimai, daugiausia susiję su sovietine dedovščina, išsidirbinėjimais, patyčiomis ir beprasmybe. Jo tokie dalykai netraukė, nežavėjo ir fizinis krūvis, tad mieliau, užuot kilnojęs svarmenis, vartydavęs knygų lapus.
Baigęs mokyklą, Edvardas įstojo mokytis psichologijos, o, baigęs studijas, nepaisydamas visų istorijų apie dedovščiną ir įsitikinimą, kad tarnyba kariuomenė tėra beprasmis laiko švaistymas, pribrendus reikalui, nusprendė nevengti karinės prievolės. Komisija jam uždavusi tiesmuką klausimą – norėtų tarnauti ar ne.
Edvardas kaip per išpažintį atsakė nenorintis ir išdėstė visus savo poziciją pagrindžiančius argumentus. Į jį atidžiai pasižiūrėjo, išklausė ir nurodė keliauti namo, esą atsiras, kam tėvynę apginti ir be jo. Tada buvo 2002 metai.
Sukrėtė karas Gruzijoje
Per ateinančius kelerius metus Edvardo gyvenimas smarkiai pasikeitė: spėjo įgristi psichologija, tapo vertėju, sukūrė šeimą.
2008 metais Edvardas ilsėjosi Airijoje, būtent ten iš draugo sulaukė SMS žinutės: „Prasidėjo karas“. Buvo kalbama apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą.
Pats žodis karas viešajame diskurse nevartotas. Lietuva jau priklausė NATO, ir jautėsi gana saugi, nors visuomenėje jau gana ilgai buvo diskutuojama apie tai, jog šauktiniai – ne itin gerai apgalvotas sprendimas, ir praktiškai praėjus mėnesiui po įvykių Gruzijoje ketinta jį panaikinti.
Tada Edvardas pradėjo domėtis tarptautiniais konfliktais, politika ir pirmą kartą po ilgos pertraukos pajuto nerimą. Viena vertus, įvykiai Kaukaze turėjo ilgą istoriją ir vyko kažkur kitoje žemyno pusėje, tačiau visgi neramumai prasidėjo žymiai arčiau, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Po kurio laiko nedidelis karas Gruzijoje nugrimzdo praeitin, tačiau ne be pėdsakų. Buvo 2012 metai. Edvardas sėdėjo namuose, leido laiką su šeima ir vieną akimirką žmonai pareiškė: „Yra toks posakis: žmonijos istorija – tai karų istorija. Europoje visada vyko tai vienas, tai kitas karas. Po Antrojo pasaulinio karo čia tarsi niekas nekariavo. Senovės Romos laikais buvo toks tarpsnis „Pax Romania“ – romėnų taika. Dabar pas mus „Pax Europiano“. Mes – laiminga karta, karta, kuriai pasisekė, nes gyvename nuostabiais laikais, kai galime ramiai gyventi, auginti vaikus ir nesibaiminti dėl jų ateities“.
Edvardas sako, kad šios kelios eilutės kone idealiai iliustravo tuometinę jo pasaulėžiūrą.
„Tada prasidėjo Ukrainoje prasidėjo Maidanas. Labai nerimavau. Labai gerai pamenu tą baimę: mano nuostabusis pasaulis – „Pax Europiano“ – griūva. Jo gali paprasčiausiai nebelikti. Kai Maidane pradėjo šaudyti, naktimis nemiegojau, vienu metu stebėjau net kelias transliacijas, mačiau, kaip gatvėse miršta žmonės, žiūrėjau į tas degančias padangas. Regėjau pragarą. Ir tai buvo taip arti, juk Ukraina – mūsų kaimynė. Gruzija vis tiek šiek tiek kitas atvejis. Tas konfliktas mane sukrėtė iki pat širdies gelmių, bet nė per pusę tiek, kiek įvykiai Ukrainoje. Galvojau: jeigu tai vyksta ten, kodėl negali atsitikti ir pas mus“, – mintimis dalijosi kaunietis.
Įvykiai Ukrainoje kardinaliai pakeitė Lietuvos žmonių nuotaikas. Politikai pradėjo vienbalsiai agituoti už išlaidų gynybai didinimą, netrukus sugrįžo ir šauktiniai. Edvardas ir toliau gyveno baime: dėl Rusijos deputatų pasisakymų, dėl diskusijų tono, o didžiausią nerimą kėlė Krymo aneksija. Jaunas vyras suprato, kad tokia pasaulio tvarka, kokią jis įsivaizdavo, labai trapi, ir viskas gali bet kurią akimirką pasikeisti. Tiesą sakant, tada kitaip mąstyti būtų buvę labai sunku: dalis Rusijos politikų, apkvaitusių nuo imperijos idėjos, skelbė, kad Krymas – tai tik pradžia, o eilėje laukia likusios „išsibėgiojusios“ teritorijos.
Ukraina pažadino skolos jausmą
1991 metais Edvardui buvo 11. Jis gerai pamena tų metų sausio įvykius. Prabudo nuo sirenų gausmo, tėvai sėdėjo prie televizoriaus. Jie išsilaisvinimo kampanijoje nedalyvavo, nevyko ginti Televizijos bokšto, nestovėjo ir Baltijos kelyje. Edvardas nežino, kodėl jie elgėsi būtent taip, o ir paklausti jau paprasčiausiai per vėlu. Būdamas vienuolikos, vargu, ar suprato, kas vyksta, bet paaugus ėmė augti kažkoks iracionalus kaltės jausmas, jog nedalyvavo kovoje už nepriklausomybę.
Įvykiai Ukrainoje iš naujo išjudino negrąžintos pilietinės skolos jausmą. Žiūrėjo interviu su Maidano aktyvistais, ne visada sutikdavo su jų nuomone, tačiau visada nuoširdžiai gerbė jų pilietinę poziciją.
Dar prieš prasidedant Maidanui, keli Edvardo draugai užsirašė į savanorius. Jie buvo konservatoriai. Edvardas toks nebuvo niekada: jo pažiūros vienijo liberalizmo ir socializmo idėjas, o pasaulį jis suvokė kaip draugystės be sienų ir barjerų utopiją. Bėgant metams, jauno vyro pažiūros keitėsi. Jis suprato, kad nori gyventi būtent savo mieste, kalbėti savo kalba, o jeigu kas nors kelia grėsmę jo šeimai, su tuo reikia kažką daryti. Įvykiai Kryme jam davė atsakymą, ką tiksliai reikia daryti – o gi mokytis kariauti.
Lietuvai minint Nepriklausomybės dieną, kariai ir šauliai įprastai stato palapines, įrenginėja stendus, pasakoja apie save ir vilioja naujus narius. Edvardas kaip tik ėjo pro tokią palapinę ir netikėtai įsikalbėjo su uniformuotu vyru. Jis Edvardui paaiškinęs, kuo skiriasi savanoriai iš Šaulių sąjungos nariai – pastarieji yra sukarinta pilietinė organizacija, o pirmieji tikslingai mokosi kariauti ir ginti tėvynę. Edvardas pagalvojo ir nusprendė – atėjo laikas eiti į kariuomenę.
Edvardas tapo vienu iš vyriausių savanorių: kartu su juo savanorių keliu pasuko labai daug jaunų vyrų nuo 18 iki 25 metų, vienus tiesiog labai domino kariniai reikalai, kitiems gyvenime norėjosi adrenalino ir ekstremalių potyrių, žygių, buvo ir inteligentų, kankinamų buko kaltės jausmo, buvo ir tokių, kuriems 20 eurų už dieną buvo solidžios pajamos prisidurti prie stipendijos, dalis norėjo pasiruošti reguliariai tarnybai kariuomenėje už pinigus.
Tiksliai suskirstyti žmones į grupes buvo labai sudėtinga – paaiškėjo, kad visų motyvacija sumišusi. Vienijo tik tai, kad nė vienam neniežėjo ranka taikytis į kitą žmogų ir demonstruoti agresiją.
Edvardas tikrai nenorėtų žudyti ir viliasi, kad to neteks daryti. Nepaisant to, jis jau kelerius metus mokosi kariauti, neprastai šaudo ir geba vadovauti nedidelėms grupelėms.
Ką tiksliai daro Lietuvos kariuomenės savanoriai, man taip ir liko neįminta paslaptis. Edvardas labai atsakingai vertina savo tarnybą ir baiminasi netyčia pasakyti per daug. Sako, kad tai ne dėl to, jog aš rusas – kariui iš principo nevalia atvirauti apie savo tarnybą.
Kiekvieną mielą savaitgalį, kai visi dar miega, ankstų rytą Edvardas išeina iš namų. Iš taikaus vertėjo jis virsta kariuomenės eiliniu. Vilki kario uniformą, ant pečių – 30 kilogramų sverianti kuprinė. Kartu su kitais savanoriais spaudžiant šalčiui, svilinant kaitrai ar pliaupiant lietui, jis eina į miškus, šliaužia, šaudo, valandų valandas sėdi pasalose ir ruošiasi puolimui. Kas tiksliai puls, nežino niekas. Priešas vadinamas daugybe juokingų vardų – pavyzdžiui, Meškų kraštas ar kažkaip panašiai. Niekas nieko prieš konkrečią valstybę nenuteikinėja, nieko nepatikslina, bet visiems ir taip aišku – jie ruošiasi Rusijos veiksmams.