Didžiausiomis šio proceso problemomis buvo ES valstybių nesutarimai dėl principinių BUSP klausimų bei sudėtingų ES ir NATO santykių. Tuo metu įvykusi krizė Jugoslavijoje, dar labiau išryškino ES silpnybes ir parodė, kad ES, nors ir būdama galingu politiniu ir ekonominiu bloku, bet neturėdama karinių instrumentų galinčių paremti jos politiką, negali tikėtis visaverčio ir adekvataus vaidmens pasaulyje.
Reaguodami į tai, 1998 m. Jacques‘as Chiracas ir Tony Blairas paskelbė Saint Malo deklaraciją, kurioje įvardino, kad „ES privalo turėti veiksmų autonomiją, paremtą patikimomis karinėmis pajėgomis, gebančiomis reaguoti į tarptautines krizes“. Iki Saint Malo deklaracijos BUSP rėmėsi idėja, kad ES saugumas galėjo būti plėtojamas tik NATO formatu pritariant JAV, tuo tarpu Saint Malo deklaracija žymėjo svarbų posūkį ir skelbė, kad ES privalo turėti autonomiją nuo NATO panaudojant Europos karines pajėgas. Toks žingsnis rėmėsi prielaida, kad JAV nenorės arba negalės įsitraukti į kiekvieną Europoje arba jos kaimynystėje vykstančią krizę, todėl Europa liks bejėgė, jeigu nesugebės sukurti adekvačių krizių valdymo pajėgų.
Tuo pat metu šiam procesui buvo suteiktas konkretesnis pavidalas, įkurtos ES Bendros saugumo ir gynybos politikos (toliau BSGP) vadovavimo struktūros, paskelbta pirmoji strategija, parengtos karinės pajėgos bei surengtos pirmosios misijos. 1999 m. Kelno viršūnių susitikime buvo įsteigtos svarbiausios BSGP politinio ir strateginio vadovavimo struktūros: Vyriausiojo įgaliotinio bendrai užsienio ir saugumo politikai institucija, Politinis ir saugumo komitetas, Europos karinis komitetas ir Europos karinis štabas.
Kiek vėliau Helsinkyje buvo nutarta sukurti 60 000 karių turinčias ES Greitojo reagavimo pajėgas, kurias per 60 dienų būtų galima išsiųsti į krizės vietą ir išlaikyti ten mažiausiai vienerius metus. ES ekspertai manė, kad šios pajėgos bus pasitelkiamos ten, kur nebus NATO pajėgų. 2000–2003 m. vyko ES Greitojo reagavimo pajėgų rengimas, po kurių pradėtos vykdyti ES misijos. Pirmoji ES karinė misija „Artemis“ įvyko Kongo Demokratinėje Respublikoje 2003 m., o pirmoji ES civilinė misija prasidėjo Bosnijoje 2002 m. ES iki šiol yra vykdžiusi 30 civilinių ir karinių misijų. 2007 m. įsteigtos ES kovinės grupės, kurios formuojamos ES narių nacionalinių pajėgų pagrindu, o dvi ES kovinės grupės nuolat budi ir yra pasirengusios reaguoti į krizes. Lietuvos kariuomenės daliniai ES kovinėse grupėse budėjo 2010, 2013, 2015 ir 2016 m.
2003 m. Salonikuose buvo pristatyta pirmoji ES saugumo strategija „Saugesnė aplinka geresniame pasaulyje“, kurioje didžiausias dėmesys skirtas politinio ir ekonominio stabilumo kaimynystėje stiprinimui, teise grįstai tarptautinei tvarkai bei kovai su masinio naikinimo ginklo grėsmėmis. Šioje strategijoje akcentuota labiau civilinės pagalbos nei karinės intervencijos kryptis, kadangi ES tuomet jautėsi saugi.
Dar viena galimybe išjudinti ES BSGP tapo 2009 m. parengta Lisabonos sutartis, kurios pagrindu buvo įkurta ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė ir jam talkinanti institucija – Europos išorės veiksmų tarnyba, kuri netrukus buvo pakrikštyta ES diplomatinės tarnybos vardu. Institucijų stiprinimu tąkart buvo siekiama suteikti naują postūmį BSGP, tačiau pats šios politikos įgyvendinimo mechanizmas liko prieštaringas, kadangi didžiosios valstybės ir toliau nesutiko užsienio politikos klausimų perleisti supranacionalinei institucijai.
BSGP raida susilaukė gana prieštaringų mokslininkų ir politikų vertinimų. Didžiausiomis BSGP problemomis laikoma ES bendro identiteto stoka, valstybių nenoras aukoti nacionalinių užsienio politikos interesų, ES karinis ir institucinis silpnumas bei Europos strateginei kultūrai nebūdinga karinės intervencijos tradicija. Kita tyrinėtojų grupė piešia kur kas optimistiškesnę BSGP perspektyvą. Jie mano, kad auganti ES ekonominė ir karinė galia sudarys vis palankesnes sąlygas panaudoti karinius ES resursus, ir teigia, kad praktiniai nesutarimai tarp skirtingų ES valstybių nėra tokie dideli. Vis dėlto per pastaruosius keletą metų įvykę BSGP poslinkiai vertinami itin palankiai, o tai labiausiai susiję su saugumo aplinkos pasikeitimu, naujos ES Globalios strategijos paskelbimu ir jos įgyvendinimą paremiančių instrumentų sukūrimu.
Teroristiniai išpuoliai Europoje, Arabų pavasaris, emigrantų krizė, Rusijos agresija Ukrainoje, JAV prezidento Donaldo Trumpo politika ir Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES sudarė prielaidas parengti naują ES globalią užsienio ir saugumo politikos strategiją. Šioje strategijoje išskirti penki prioritetai: saugumo ir gynybos stiprinimas; visuomenių Rytuose ir Pietuose atsparumo didinimas; integruoto požiūrio į konfliktus ir krizes plėtojimas; parama ir regioniniams formatams ir jų vystymas; globalios tvarkos stiprinimas. Strategijai įgyvendinti buvo parengtas Europos Saugumo ir gynybos įgyvendinimo planas, kuriame didžiausias dėmesys buvo skirtas reagavimui į išorės konfliktus ir krizes, partnerių pajėgumo stiprinimui bei ES ir jos piliečių apsaugai. Kartu buvo atgaivinta Nuolatinio struktūruoto bendradarbiavimo iniciatyva (angl. PESCO,), numatytas koordinuotas gynybos priežiūros procesas, sukurtas Europos gynybos fondas. Visi šie žingsniai leidžia tikėtis, kad ateityje BSGP pavyks pasiekti labiau apčiuopiamų rezultatų ir atliepti Europos saugumo iššūkius. Vertinant pastarųjų metų įvykius tenka pripažinti, kad aukštesnė pavara gali būti įjungta.
Galimybė sustiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus
PESCO iniciatyva buvo numatyta dar Lisabonos sutartyje, tačiau naują kvėpavimą ji įgavo tik 2017 m. gruodžio 8 d. ES Tarybai paskelbus apie PESCO iniciatyvos atgaivinimą. Pagrindiniu PESCO tikslu laikomas bendrų ES karinių pajėgų didinimas, kuris įgalintų ES tapti svarbesne politine žaidėja tarptautinėje arenoje. PESCO iniciatyva yra skirta didinti ES narių bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityje. Ji turėtų padėti ES narėms sustiprinti silpnas gynybos grandis, padėti išvengti gynybos pramonės sektorių persidengimo ir stimuliuoti ES gynybos technologijų bei industrinės bazės vystymąsi.
Tikimasi, kad 2017 m. prasidėjęs PESCO vystymosi etapas vyks sėkmingiau nei iki tol ir paskatins didesnį ES narių įsitraukimą, nes yra numatyti aiškesni iniciatyvos kontrolės mechanizmai (PESCO priežiūrą vykdys ES Taryba), o jos įgyvendinimui per Europos gynybos fondą skirtos papildomos Europos Komisijos finansinės priemonės 2021–2027 m.
Šiuo metu PESCO iniciatyvoje dalyvauja 25 valstybės – visos ES valstybės išskyrus Didžiąją Britaniją bei BSGP nedalyvaujančias Daniją ir Maltą. 2017 m. buvo atrinkti pirmieji septyniolika PESCO projektų, vien pateiktų projektų skaičius rodo ES šalių susidomėjimą BSGP, kokio nebuvo iki 2016 m.
Tarp pirmųjų PESCO projektų ir Lietuvos pasiūlyta iniciatyva. Šiuo metu vadovaujame projektui, kuriuo siekiama sukurti ES Kibernetinio saugumo greitojo reagavimo komandas. Tai visiškai naujas ES pajėgumas, kuris padėtų sustiprinti ES gebėjimus reaguoti į kibernetinius incidentus. Prie šio projekto vykdymo jau yra prisijungusios šešios valstybės, tikimasi, kad pirmoji komanda galėtų pradėti veikti jau šiais metais.
Lietuva taip pat yra prisijungusi prie Nyderlandų inicijuoto ir vadovaujamo karinio mobilumo projekto, kuriuo siekiama greitai ir efektyviai pašalinti procedūrines, teisines ir infrastruktūros kliūtis karinių pajėgų judėjimui Europoje. Projektas pagreitins ir palengvins ES karinių pajėgų judėjimą ES erdvėje.
Ateityje Lietuva galėtų plačiau pasinaudoti PESCO iniciatyvos teikiamomis galimybėmis stiprinti mokslinius tyrimus, gynybos pramonę ir Rytų partnerystės projektus. Dalyvavimas PESCO Lietuvai sudaro sąlygas įgyvendinti vieną iš Lietuvos ES politikos strateginių krypčių, siejamą su minkštuoju saugumu, kuris suprantamas kaip energetikos, organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, propagandos ir kibernetinio saugumo grėsmes.
BSGP „nedubliuoja“ NATO
NATO ir ES pajėgos yra sukurtos remiantis tomis pačiomis liberaliosiomis vertybėmis, tačiau skirtinga saugumo kultūra. Lietuvos nacionalinio saugumo strategija ir gynybos politika remiasi ir į NATO, ir į ES, kurios laikomos viena kitą papildančiomis organizacijomis. Lietuvos požiūriu, NATO turi išskirtinį vaidmenį garantuojant Europos saugumą, tačiau, siekiant saugesnės Europos, abi organizacijos turi sustiprinti, papildyti viena kitą ir užtikrinti sinergiją bei bendradarbiavimą. Šiuo požiūriu Lietuva išreiškia ES dokumentuose užfiksuotą nuostatą, kad BSGP nesiekiama pakeisti NATO, o pastaroji organizacija ir toliau laikoma prioritetine Europos gynybos struktūra.
Tokia Lietuvos nuomonė sutampa su daugelio Vakarų Europos valstybių požiūriu, kad ES traktuotina kaip normatyvinė pilietinė galia, kuri priklauso „ne nuo batalionų ir bombų kiekio didinimo“, bet nuo taikaus demokratijos skatinimo plečiant prekybą, užsienio pagalbą bei palaikant taiką. Tuo tarpu NATO pirmiausia siejama su karine galia grindžiamos gynybos užtikrinimu. Nuo pat pirmosios BSGP misijos Makedonijoje išryškėjo ir neformalus darbų pasidalijimas tarp NATO ir ES: NATO vykdė kolektyvinės gynybos ir sudėtingas kovines krizių valdymo operacijas, o ES – humanitarines, taikos palaikymo, civilinių krizių valdymo operacijas.
NATO ir ES bendradarbiavimas prasidėjo 2002 m. pasirašius „Berlin Plius“ susitarimą, kuriuo ES buvo suteikta galimybė Taikos palaikymo misijose naudotis NATO pajėgomis. ES įgavo priėjimą prie NATO planavimo institucijų ir procedūrų bei ilgainiui jas adaptavo, o ES operacijoms, kuriose naudojami NATO ištekliai vadovavo Sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojas. Tiesa, didesnės apimties šis bendradarbiavimas neįgavo. Jis suintensyvėjo tik 2016 m. NATO viršūnių susitikime Varšuvoje paskelbus jungtinę NATO ir ES deklaraciją, kurioje buvo įvardytos bendros grėsmės bei išskirtos bendradarbiavimo sritys: operacinis bendradarbiavimas, kibernetinis saugumas, hibridinės grėsmės, gynybos pajėgumai, gynybos pramonė, veiksmų koordinacija ir bendros pratybos.
Taigi ES gynybos stiprinimas yra ir NATO gynybinio bloko pajėgumų didinimas. Ryškiausiai tai atsispindi šiame straipsnyje jau minėtos PESCO iniciatyvos projektuose, kurių dalis taip pat prisideda prie NATO pajėgumų stiprinimo, pirmiausia tai – karinio mobilumo, „EuroArtillery“ bei karo medicinos pajėgų projektai.
21 ES valstybė yra ir NATO narė, todėl NATO ir ES priklausančių valstybių bendradarbiavimas gali padėti derinti skirtingoms organizacijoms priklausančių valstybių interesus ir gynybos iššūkius. Kaip šio reiškinio pavyzdį galime pateikti ne NATO narės Švedijos kontingento dalyvavimą ES kovinėse grupėse, teritorine gynyba besirūpinančių Baltijos valstybių ir Belgijos, kurią domina užjūrio operacijos interesų ir patirties apsikeitimą.
Svarbus vaidmuo BSGP tenka už NATO organizacijos ribų. BSGP politinėmis, ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis gali palaikyti stabilumą regionuose, su kuriais susijęs ES saugumas, kitaip tariant, veikti saugumo padėtį greta NATO sienų. Pasaulyje, kuriame vis labiau ryškėja atotrūkis tarp turtingų demokratijų ir neturtingų trečiojo pasaulio šalių, šis aspektas tampa vis svarbesnis. Taip pat reikia paminėti, kad ES saugumo priemonės Europos kaimyninėse valstybėse atliepia JAV užsienio politikos nuostatą, kad Europa turi rodyti didesnę iniciatyvą Balkanuose, Šiaurės Afrikoje ir Rytų Europoje. Šioje perspektyvoje Lietuva galėtų tapti puikia platforma ES plečiant bendradarbiavimą Rytų Europoje, kadangi Rytų partnerystė laikoma vienu ES užsienio politikos prioritetų.
Greta išvardytų Lietuvos veiklos krypčių BSGP, Lietuvos ES politikos strategijos kryptyse įvardijamas siekis išlaikyti vienodą dėmesį Europos kaimynystės politikos Rytų ir Pietų kaimynėms. Kalbama apie Lietuvos indėlį stiprinant bendradarbiavimą su NATO, remiant ES gynybinių pajėgumų kūrimą, tęsiant bendradarbiavimą ES kovinėse misijose ir sudarant palankias sąlygas didinti valstybių regioninį bendradarbiavimą Europos gynybos agentūroje. Lietuvos dalyvavimas BSGP yra glaudžiai susijęs su šalies užsienio ir saugumo politikos tikslais: aktyviais veiksmais Rytų partnerystės srityje, nacionalinių karinių pajėgumų vystymu, reakcija į kibernetines ir hibridines grėsmes, mokslo ir gynybos pramonės skatinimu. Kaip aiškėja iš šios trumpos apžvalgos, ES karinės pajėgos nedubliuoja NATO, bet jas papildo, todėl Lietuvos dalyvavimas BSGP yra svarbus valstybės užsienio politikos instrumentas.