Sankt Peterburgas yra vienas iš nedaugelio Rusijos miestų, kurių taryboje yra opozicinės partijos atstovų. B. Višnevskis priklauso partijai „Jabloko“ ir jau daug metų dirba šiame miesto valdžios organe. Mes susitikome su juo nedidelėje kavinukėje „Metropol“ Sodų gatvėje, praktiškai ties Nevos prospekto kampu. Jis papasakojo apie padėtį mieste, savo darbo ypatumus ir žvilgsnius į ateitį.

- Dar prieš 15 metų Sankt Peterburgas atrodė taip, tarsi būtų padengtas dulkių sluoksniu. Šiandien šis miestas atrodo kur kas geriau ir švariau. Kas, jūsų, kaip politiko, akimis, įvyko mieste per šį laikotarpį?

- Žinoma, pagerėjo ekonominė padėtis mieste. Ir ne tik mieste, bet ir šalyje. Po 2003 – 2004 metų augo naftos kainos, kita vertus, gubernatorė Valentina Matvijenko pasiekė, kad mieste buvo įregistruota virtinė stambių verslo struktūrų, pradedant nuo „Gazprom – neft“. Dėl šios priežasties miestas gavo gana rimtų pajamų. Kitas reikalas, kad šie pinigai buvo ne uždirbti, bet pritraukti administraciniu būdu. Tačiau tai padėjo pakelti pragyvenimo lygį ir išspręsti dalį miesto problemų. Miestas tapo švaresnis, šventiškesnis, buvo atrestauruota ir sutvarkyta dalis centro.

Problema ta, kad užsienio politika, kurią vykdo Rusijos valdžia, ir padėtis su ekonominėmis sankcijomis smarkiai riboja vystymąsi. Vietoj to, kad eitume Europos keliu ir taptume vieningos Europos dalimi, mes visada ieškome kažkokio savito kelio, kuris neegzistuoja.

Mano bičiulis ir draugas, „Jabloko“ politinio komiteto vadovas Grigorijus Javlinskis prieš kelis metus ištarė puikią frazę: trečio kelio nėra, yra tik trečiasis pasaulis. Nesinorėtų patekti į trečiąjį pasaulį, tačiau tai, kas vyksta dabar, yra judėjimas istorinės aklavietės link. Rusijai lemta būti europietiškos visuomenės dalimi, o perspektyvoje – ir Europos Sąjungos nare, teritorija, kurioje nėra sienų ir kur žmonės gali laisvai rinktis gyvenamąją vietą ir darbą, kur nėra dirbtinių pertvarų, pastatytų tarp teritorijų. Tačiau bijau, kad iki to dar toli.

- Ar būtų pavykę tai pasiekti dar iki to laiko, kai Rusija ėmėsi dabartinės savo užsienio politikos?

- Šia linkme Sankt Peterburgas judėti atskirai negali, ten gali judėti tik visa šalis. Apie tai buvo kalbama. Vladimiro Putino valdymo pradžioje buvo gana daug kalbama apie europietiško kelio būtinybę ir europietiškas vertybes. Pamažu šios kalbos pradėjo slopti, veikiausiai dėl to, kad dabartiniam prezidentui ir jo aplinkai šios vertybės yra svetimos.

- Įdomu mieste stebėti imperijos erelius ir šalimais – memorialines lenteles su Vladimiro Uljanovo vardu...

- Tai dar pusė bėdos. Tačiau kai prie gubernatorės V. Matvinenko buvo atidengta memorialinė lenta vienam iš paskutinių TSKP srities komiteto pirmųjų sekretorių Grigorijui Romanovui, kuris persekiojo ir išvijo iš miesto, pavyzdžiui, Josifą Brodskį, engė kultūrą ir inteligentiją, užkirsti kelią šiai lentelei nepadėjo net kolektyvinis kreipimasis. Kalbant apie imperinius erelius, gali būti, kad aš nesu charakteringas politikas ir imperijos idėja man nesukelia malonumo.

Nejaučiu būtinybės jaustis imperijos piliečiu. Man atrodo, kad Rusijos paskirtis yra būti normalia, (tegu ir didele) turtinga, europietiška šalimi.

Tuo tarpu imperinės iliuzijos dėl buvusios Sovietų Sąjungos ir troškimas viena ar kita forma ją atkurti... Suprantu, kodėl jie kyla vyresnio amžiaus žmonėms, kurių geriausi metai prabėgo prie sovietų valdžios. Tačiau nei man, nei kolegoms iš „Jabloko“ to visiškai nereikia. Nedidelės valstybės, pradedant Šveicarija ir baigiant Lietuva, kuo puikiausiai gyvuoja ir nebūdamos imperijomis.

- Pirmąsias dvi V. Putino kadencijas lydėjo labai aukštas Rusijos gyventojų palaikymas. Tačiau po to, kai buvo įvestos sankcijos ir žmonės savo kišene pajuto užsienio politikos kainą, jis pradėjo kristi.

- Aš nepervertinčiau šito silpnėjimo mastų. Man, kaip žmogui, itin nusiteikusiam prieš šią politiką, norėtųsi, kad šis palaikymas stipriai smuktų ir žmonės pradėtų suprasti, kas apskritai vyksta, ir susietų pasekmes su priežastimis. Juk Rusijos valdžios politika nuo 2014 metų nulėmė, kad ekonominė padėtis smarkiai suprastėjo.

Tačiau visuotinio televizijos propagandos viešpatavimo sąlygomis daug žmonių iki šiol mano, kad miltai (politika) gyvuoja sau, o kotletai (ekonomika) – sau. Javlinskis tai suformulavo labai tiksliai: Rusijos ekonomikos padėtis – tai atsakas į Rusijos politiką. Jeigu norime, kad ekonomikos srityje kažkas pasikeistų, turime keisti politiką. Tai nevyksta.

Televizija sėkmingai perša, kad sunkumai, kuriuos patiriame, egzistuoja dėl to, kad su mumis kovoja, mums pavydi. Tai visiška nesąmonė, tačiau tuomet, kai televizija daugumai piliečių yra pagrindinis informacijos šaltinis, tai, deja, yra veiksminga.

Manau, kad valdžios palaikymas sumažėjo ne tik dėl ekonominių sunkumų, bet ir dėl to, kad žmonės pavargo nuo vadų. Kai žmogus būna valdžioje 17 metų, tai, žinoma, įgrįsta, norisi kažko kita, permainų. Tačiau nepasakyčiau, kad palaikymo lygis smarkiai krenta. Reikia labai paprastos sąlygos – kad televizijoje būtų atšaukta cenzūra. Kai tik žmonės, turintys kitokį požiūrį, galės per televiziją jį išreikšti, padėtis šalyje ryškiai pasikeis. Būtent todėl jų ten neįleidžia.

- Ar Sankt Peterburgas – ne didelių galimybių miestas?

- Deja, ne. Daugeliui jaunų žmonių labai sunku realizuotis, kai tvyro korupcija ir vagiliavimas, kai nėra įstatymo viršenybės ir teisingumo, kai žmonės prieš valdžią neturi teisių. Jie nenori gyventi tokiomis sąlygomis, todėl išeina į gatves.

- Paaiškinkite man: žmonės visame šitame gyvena, verda, mato tai, kas vyksta, tačiau masinio, viešo realybės atmetimo nevyksta. Priminsiu, kad mes kalbamės revoliucijos šimtmečio metais...

- Tie pokyčiai, kurie mūsų šalyje pradėjo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai mūsų šalis dar buvo bendra, taip pat prasidėjo ne gatvėse, kai į jas išėjo didžiulės minios žmonių, reikalavusių nuvertsi režimą. Buvo masinių pasisakymų ir mitingų, tačiau permainos, vis dėlto, prasidėjo nuo viršaus, kai dalis elito nusprendė, kad toliau taip gyventi negalima ir kažką šalyje reikia keisti. Aš regiu labai ryškią analogiją tarp dabartinės padėties ir 9-ojo dešimtmečio vidurio ir spėju, kad valdžia nėra vieninga.

Dalis Rusijos elito supranta, kad politinės izoliacijos ir visuotinės korupcijos, klanų ir giminystės, absoliutaus protekcionizmo ir visų ekonomikos aukštumų užgrobimo kelias nėra pati geriausia situacija. Su tuo aš taip pat sieju savo viltis dėl kažkokių permainų. Nemanau, kad įvykiai klostysis pagal 1917 metų scenarijų. Nesinorėtų, kad taip būtų, nes bet koks scenarijus, kuriame naudojama jėga, baigiasi krauju. Ir, svarbiausia, kad po tokių susirėmimų valdžioje atsiduria anaiptol ne liberalai ar demokratai.

- Sankt Peterburgas buvo sumanytas kaip vakarietiškas miestas ir toks lieka.

- Tai kur kas europietiškesnis ir vakarietiškesnis miestas negu Maskva.

- Netoli jo įsikūrusios Baltijos šalys. Ar Sankt Peterburgas išnaudoja savo potencialą, kad pritrauktų Baltijos regioną?

- Turiu nuojautą, kad jei ir išnaudoja, tai nepakankamai. Čia įsikūrę daugybė gruzinų kavinių ir restoranų. Dabar iš karto galiu įvardyti tik vieną lietuvišką restoraną Viduriniojo prospekto pabaigoje Vasiljevo saloje (naujausiais duomenimis, restoranas „Gintaras“ daugiau nebedirba – DELFI). Beveik nematau kavinių ar parduotuvių, kuriose būtų prekiaujama prekėmis iš Baltijos šalių.

Nematau ir ypatingo Baltijos valstybių verslininkų susidomėjimo – jie veikiausiai turi kitų prioritetų ir nenori žengti į neprognozuojamą Rusiją, kur rytoj gali viską atimti.

Pamenu savo mokyklos laikus, kai Baltijos šalys mums buvo tarsi vidinė Europa – Talinas, Ryga ir Vilnius buvo mūsų svajonių miestai. Manau, kad šį potencialą būtų galima išnaudoti kur kas geriau.

- Bendras Lietuvos ir Rusijos santykių fonas veikiausiai ne itin skatina intensyvesnį bendradarbiavimą...

- Gali būti. Labai rimtai trukdo didžiojo brolio kompleksas, kurį vis dar jaučia mūsų valdžia. Savo laiku tuometinė vadovybė be jokio kraujo, konfliktų ir susirėmimų priėmė visiškai teisingą sprendimą suteikti Baltijos šalims nepriklausomybę. Man atrodo, kad tai buvo pražiopsotas istorinis šansas užmegzti bendradarbiavimą tarp šių valstybių, atverti sienas. Man liūdna, kad norint pas jus patekti, reikia gauti vizą. Veikiausiai būgštaujama, kad žmonės su vizomis gali veržtis tolyn.

- Atsargumą veikiausiai skatina Rusijos politika, kuri Baltijos šalyse vadinama imperine.

- Imperinė politika tikrai verčia elgtis atsargiai. Atsisakius tokios politikos, manau, iš karto pavyktų išspręsti ir tokius klausimus kaip vizos.

- Svarbiausia, kad Rusijos kaimynės regi ją kaip grėsmę...

- Tai labai blogai. Man labai norėtųsi, kad mano šalį matytų ne kaip grėsmę, bet, jei ne kaip bičiulę, tai bent jau kaip partnerę ar gerą kaimynę. Tai tarsi namai, kur kaimynas bet kurią minutę gali išbėgti su kirviu ir užpulti, arba elgiasi taip, kad negali žinoti, ko iš jo tikėtis. Tai, žinoma, nejauku. Kai kaimynas yra normalus, tu su juo sveikiniesi – tai normalaus žmogiško bendrabūvio taisyklė.

Manau, kad šios taisyklės turi galioti ir geopolitiniu mastu. Man atrodo, kad būtent toks kursas buvo pasirinktas po 1991 metų, kai buvo susiklostę normalūs santykiai su Europa bei JAV ir niekas nepranašavo antivakarietiško posūkio. Deja, jis įvyko.

- Baltijos šalių ir Rusijos retorika yra gana aštri iš abiejų pusių. JAV viceprezidentas Mike`as Pence`as jau antrą kartą lankosi Estijoje. Jūsų nuomone, padėtis įkaitusi?

- Nelaikau jos įkaitusia. Tai šioks toks nepasitenkinimas ir žaidimas raumenimis. Aš gerai įsiminiau, kaip Vilniuje jūsų buvęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius pasakė, kad Lietuvai labai pasisekė, nes jai du kartus pavyko įlipti per galimybių langą – įstoti į NATO ir ES, ir dabar ji mažiau bijo rytinės kaimynės. O juk buvo ir kitaip - noriu priminti, kad Boriso Jelcino laikais buvo svarstomas klausimas, ar nevertėtų Rusijai prisijungti prie NATO.

- Kaip paaiškintumėt šiuo metu Rusijoje itin paplitusį ura-patriotizmą?

- Jis buvo paplitęs ir kitais laikais ir ne tik Rusijoje. Jis kurstomas dirbtinai. Tai žaidimas su žemiausiais žmonių jausmais. Deja, daug dalykų, kurie vyksta Rusijos politikoje, yra nulemti rusiškos propagandos, kuri remiasi blogiausiomis žmogaus savybėmis, „ura“ patriotizmu, neišprusimu, agresija, pagieža, amžinu nepasitenkinimu tuo, kas vyksta – tai pavadinčiau nuskriausto vaiko elgesiu. Tai nėra pragmatiškas elgesys. Jis nepagerins požiūrio į Rusiją.

- Kokį poveikį Sankt Peterburgui turėjo sankcijos?

- Visų pirma, tai atsiliepė dviem dalykams. Pirma, valiutos kursui. Tapo brangu įsigyti importinės įrangos, auga kainos, didėja infliacija. Kita vertus, sankcijų režimas komercinėms struktūroms smarkiai apsunkina prieigą prie Vakarų kreditų ir jos yra priverstos skolintis šiuos pinigus Rusijoje už didesnius procentus, o tai savo ruožtu taip pat didina infliaciją ir stabdo ekonominį augimą. Sankt Peterburgas – kaip Rusija, pasekmės juntamos visos šalies mastu. Regime augančias kainas, sunkumus verslui. Tai ne katastrofa, bet laipsniškas slydimas nuožulnia ekonomikos plokštuma. Tai liūdina.