Tiesa, to ne visos ES kaimynės siekia vienodai, mat susiklostė du greičiai. Sakartvelas, Ukraina ir Moldova pažengė toliau, su ES pasirašydamos Asociacijos ir Išsamios bei visapusiškos laisvos prekybos erdvės susitarimus. Tuo metu Azerbaidžano bei Baltarusijos dalyvavimas Rytų partnerystės politikoje yra siauresnis, apsiribojama tik atskiromis bendradarbiavimo iniciatyvomis, mat šios šalys nesiekia Asociacijos susitarimų. Armėnija yra savotiškoje tarpinėje stotelėje, mat 2017 metais mažesnės apimties visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą, tačiau taip pat yra Rusijos inicijuotos Eurazijos ekonomikos sąjungos nare.
Nuveikti darbai
Abiejų valstybių grupių atvejais glaudesniam bendradarbiavimui su ES kliudo ir išoriniai, ir vidiniai (korupcija, valstybių valdžios institucijų kompetencijos stoka) faktoriai. Nepaisant to, per dešimtmetį pasiekta nemažai konkrečių rezultatų. Pavyzdžiui, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina pasiekė, kad šios šalies piliečiai galėtų be vizų keliauti į ES – turintieji biometrinius pasus gali būti ES šalyse 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Tuo aktyviai naudojamasi: į ES nuo 2014 metų atvyko per 1 milijoną Moldovos piliečių. Iš Sakartvelo, kurioje vizų režimas liberalizuotas 2017–aisais, per metus apsilankė 253 tūkst. žmonių, iš Ukrainos – per pastaruosius pusantrų metų užfiksuota beveik 10 milijonų sienos kirtimų.
Visgi minėti Asociacijos susitarimai reiškia ne tik privilegijas. Tuo pačiu trys Rytų partnerystės valstybės įsipareigojo įgyvendinti reformas, susijusias su ES teisyno perėmimu ir užtikrinti reikšmingą pažangą ekonominėje, teisinėje bei politinėje srityse. Kitaip tariant, už tai, kad ES nebetaikytų tarifų ir kitų prekybinių kliūčių, prašoma perimti europietiškus standartus – kai kuriais skaičiavimais, tai reiškia apie 80 proc. ES narėms taikomų teisės normų integravimą.
Tokios didelės apimties suartėjimas su ES teisynu ir vidaus reformų įgyvendinimas nėra lengvas procesas. Be to, jis nemažai kainuoja. Ypatingai sudėtinga pereiti prie europietiškų kokybės standartų ir kitų netarifinių barjerų, kurie ES yra vieni griežčiausių pasaulyje. Tai reikalauja ne tik politinės valios – vyriausybės ir parlamentai turi pasiryžti įgyvendinti reformas, – bet ir didžiulių investicijų. O taip pat – visuomenės noro prisitaikyti prie sudėtingesnio reglamentavimo, tikintis, jog ateityje aukštesnio lygmens standartai atsipirks.
Kol kas entuziazmas neišblėso. Žinoma, prie to prisidėjo pati ES, kuri skyrė solidžią paramą besireformuojančioms valstybėms. Sakartvelui vien 2014–2017 metais skirta apie 400 mln., Moldovai – 310 mln., Ukrainai – 12,8 mlrd. eurų. Iš viso parama iki 2020 metų turėtų sudaryti apie 16 mlrd. eurų. Svarbu pažymėti, jog šalims galioja vadinamasis „daugiau už daugiau“ principas, leidžiantis už tvaresnes šalies pastangas atliekant reformas užsitikrinti didesnį ES dėmesį bei papildomą finansavimą reformų vykdymui. Šalia šios paramos egzistuoja ir dvišalė ES šalių pagalba. Pavyzdžiui, Lenkija Ukrainai palankiomis sąlygomis paskolino dešimtis milijonų eurų vystyti pasienio infrastruktūrą.
Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią naudą asocijuotoms šalims atneš eksporto didėjimas. 2016 metų duomenimis, Sakartvelo ir Ukrainos eksportas į ES sudaro apie trečdalį viso šalies eksporto, o Moldovos – kiek daugiau nei pusę. Lyginant su 2016 metais, prekybos apimtys dar labiau išaugo ne tik su trimis lyderėmis ( 6 proc. su Sakartvelu, 24 proc. su Ukraina), bet visomis šešiomis valstybėmis.
Papildomas integracijos su ES privalumas yra tai, kad prekybos liberalizacija vyks asimetriškai, t.y. ES tarifus naikins ir mažins sparčiau, leisdama partnerėms didesnį laikotarpį prisitaikymui. Pavyzdžiui, Ukraina nuo pat pradžių turėjo liberalizuoti tik apie 50 proc. pramoninės produkcijos eksporto, ir tik po kurio laiko apimtys pasieks 96 proc. Tad dėl santykinai mažų asocijuotų šalių (ypač Sakartvelo ir Moldovos) rinkų ES patiriama tiesioginė ekonominė nauda nebus didelė. Kita vertus, tai naudinga plėtojant energetinį saugumą bei atveriant platesnius kelius ES ir Azijos rinkų jungtims.
Narystė ES vis dar atrodo tolima perspektyva
Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos gyventojai pastaruoju metu dar labiau nei anksčiau vertina suartėjimo su Vakarų organizacijomis naudą. Ukrainos prezidentas Petro Porošenko netgi skambiai pareiškė, kad be Ukrainos ES niekada nebus iki galo išbaigtas projektas, nes modernios Europos civilizacijos riba yra ties šiaurės rytų Ukrainos siena.
Nepaisant to, tikėtis, kad jau artimiausioje perspektyvoje bent vienai iš pažangiųjų valstybių bus atvertos durys į ES, yra sudėtinga. To nepalengvina ir faktas, jog formaliai ES sutartis palieka galimybę įstoti į sąjungą bet kuriai Europos valstybei, atitinkančiai keliamus politinės, ekonominės, socialinės sistemos reikalavimus.
Reiktų prisiminti, kad esminis variklis, neleidęs procesui sustoti ES dešimtuko plėtros metu, buvo aiškus ES įsipareigojimas sėkmės atveju priimti Lietuvą ir kitas dešimtuko šalis į savo klubą. Daugelis mūsų šalies politikų iki šiol pažymi, jog tradicinės parlamento politinės batalijos ir partiniai nesutarimai sustodavo, kai reikėdavo svarstyti teisės aktus, susijusius su ES. Kadangi vyravo absoliutus siekio įstoti į ES konsensusas, dėl būtinų reformų susitardavo net ir politiniai priešininkai.
Visgi ir Baltijos valstybės suvokia, kad terpės pralaužti kitų ES šalių nenorą suteikti narystės perspektyvą šiuo metu nėra. Tai nereiškia, jog reikia sustoti. Priešingai, yra siekiama skatinti pragmatinį bendradarbiavimą ir reformų procesą, kuris ilgainiui pakeistų ir galimos narystės vertinimą. Juo labiau, kad Sakartvelas, Ukraina ir Moldova siunčia aiškų signalą apie norą glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje bei įrodyti, jog yra sėkmės istorijos.
Lietuvos indėlis Rytų partnerystės politikoje
Tad Rytų partnerystės ateitį lems konkrečios, įvairių apimčių iniciatyvos, kurios turi paskatinti laipsnišką kaimyninių valstybių artėjimą europietiškų standartų link. Apie tai buvo kalbama ir Viršūnių susitikime 2017 metais, kuriame sutarta dėl 20 veiksmų, įgyvendintinų iki 2020 metų.
Dalis užsibrėžtų tikslų jau pasiekta arba sėkmingai įgyvendinama. Pavyzdžiui, Ukrainoje, Armėnijoje, Moldovoje ir Sakartvele įdiegtos elektroninės pajamų deklaravimo sistemos, reikšmingai pasistūmėta depolitizuojant valstybės tarnybos sistemas. Skiriamos didžiulės investicijos infrastruktūros plėtrai – numatoma per porą metų regione išvystyti 5,5 tūkst. kilometrų kelių ir geležinkelių, o Azerbaidžano ir Sakartvelo bendradarbiavimas pietinio dujų koridoriaus projekte prisideda prie šalių energetinio saugumo stiprinimo.
Lietuvos vaidmuo formuojant ES politiką rytinių kaimynių atžvilgiu taip pat yra itin reikšmingas. Tą lemia ne tik artima geografija – mūsų šalis sėkmingai integravosi į ES, tad gali dalytis patirtimi su partneriais, kurie siekia eiti panašiu keliu. Visa tai virsta praktiniais veiksmais. Viena iš svarbiausių krypčių – Lietuva dalyvauja 35 ES „Dvynių“ projektuose, kuriais siekiama skatinti analogiškų valstybinių institucijų ES ir Rytų partnerystės šalyse bendradarbiavimą, ES valstybių narių reformų patirties perdavimą šalims–naudos gavėjoms, taip pat paramą valstybės institucijų infrastruktūros reformoms.
Lietuva taip pat sėkmingai bendradarbiavo su Lenkija ir Vokietija padedant sukurti integruotą pasienio valdymo sistemą. Tam prireikė detalios Ukrainoje galiojančių teisės aktų analizės ir pataisų rengimo, taip pat antikorupcinių priemonių įdiegimo. Šis projektas laikomas viena iš sėkmės istorijų, kuri paskatins ir tolesnį Lietuvos bei Ukrainos institucijų bendradarbiavimą.
Lietuva taip pat talkina partneriams teisiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, nuo 2014 metų aktyviai bendradarbiauja Lietuvos ir Moldovos konstituciniai teismai – anot Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo, tą paskatino suvokimas, jog šalis vienija ne deklaratyvi, o reali pagarba teisės viršenybei.
Panašūs konstitucinio lygmens geopolitinės krypties apibrėžimai jau artimiausiu metu gali įvykti ir Ukrainoje, kuri taip pat remiasi Lietuvos patirtimi. Šios šalies parlamente jau svarstomas įstatymas, kuris Ukrainos Konstitucijos preambulėje aiškiai pažymėtų, jog valstybės nepertraukiama strateginė kryptis yra europinė ir Euroatlantinė integracija. Be to, būtų apibrėžiamas Ukrainos europietiškas identitetas. Atsižvelgiant į tai, jog per visą posovietinę istoriją Ukrainos geopolitinė kryptis buvo nuolatinių politinių ir rinkiminių debatų objektas, tokių tikslų apibrėžimas Konstitucijoje turėtų itin didelę reikšmę bei suteiktų strateginio stabilumo.
Tiesa, neretai baiminamasi, jog sėkmingas administracinis darbas parengiant reformų paketus bei kryptis gali būti stabdomas politiniame lygmenyje – tada, kai reikia priimti lemiamus sprendimus. Visa tai įrodo, jog baimės, kad gerai parengtus teisės aktus atmes (arba esmingai pakeis) neryžtingi politikai, pasitvirtina anaiptol ne visada. Konkretūs rezultatai rodo, jog politinį vangumą kol kas pavyksta įveikti – ir netgi žengiami strateginio lygmens žingsniai į priekį.