Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros vedėjas prof. Gintaris Kaklauskas išskirtinis ne tik aistra futbolui, tačiau ir tuo, kad sąmoningai atsisakė gerai apmokamo darbo Amerikoje, Singapūre, Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje ir dėl to nė kiek nesigaili. Lietuvoje ir užsienyje pripažinto mokslininko teigimu, per dažnai laimę siejame tik su materialine gerove.
- Šių metų pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje Technologijos mokslų srityje buvote apdovanotas už inovatyvų ir statybų praktikoje reikšmingą armuoto betono tyrimų ciklą. Už šį darbą buvote įvertintas ir prestižiniu tarptautiniu apdovanojimu. Ar galite iš pradžių supažindinti su šio ciklo svarba ir reikšme?
- Mano tyrimų sritis - armuoto betono konstrukcijų pleišėjimo ir deformavimosi fizikinis modeliavimas. Medžiaga, kurią tiriu, t.y. armuoto betono kompozitas yra antra (po vandens) žmonijos plačiausiai naudojama medžiaga. Pasaulyje vienam žmogui kasmet vidutiniškai pagaminama apie tris tonas betono.
Gerai suprojektuotos ir tinkamai pastatytos betoninės konstrukcijos turėtų tarnauti šimtmečius. Deja, šiuo metu Europoje statinių rekonstrukcijai išleidžiama beveik pusė statybos pramonės biudžeto. Nors betonas yra puiki medžiaga, ji turi ir trūkumų. Pagrindinis jų - mažas tempiamasis stipris. Todėl betone atsiveria plyšiai, neretai neleistino pločio, ir tuomet plieninė armatūra gali būti lengvai pažeidžiama korozijos. Deja, esami konstrukcijų elgsenos modeliavimo būdai nėra pakankamai tikslūs.
Savo darbuose su mokiniais pasiūliau inovatyvius kompozitinių konstrukcijų fizikinių modelių kūrimo metodus. Šiais metodais buvo sukurti nauji armuoto betono fizikiniai modeliai, kuriais tiksliau įvertinama statybos konstrukcijų elgsena. Taip geriau užtikrinama konstrukcijų sauga, prailginama jų eksploatacijos trukmė bei efektyviau naudojamos konstrukcinės medžiagos. Pasiekti mokslo rezultatai pripažinti Tėvynėje bei tarptautiniu mastu.
Amerikos civilinės inžinerijos sąjunga (American Society of Civil Engineers) man kartu su buvusiu doktorantu V. Gribniak 2013 m. skyrė Moisseiff Award apdovanojimą. Šį apdovanojimą skyręs komitetas įvertino svarų indėlį į taikomąjį mechanikos mokslą, tobulinant konstrukcijų projektavimo metodus.
- Ar su šia premija, kitais apdovanojimais ir pripažinimu jaučiate ir augančią atsakomybę? Kokią?
- Pripažinimas reikalingas ne tik meninkams, bet ir mokslininkams, kurie ilgus metus siekia rezultatų, nežinodami, ar jų pastangos pasiteisins. Nors pasakymas, kad pripažinimas įkvepia ir įpareigoja, skamba banaliai, bet taip, iš tiesų, ir yra. Viena vertus, sau keli aukštesnius kokybės reikalavimas. Kita vertus, dar drąsiau imies neišspręstų problemų ir tiki, kad viskas įmanoma tavo ir tavo tyrimo grupės jėgoms.
Svarbūs turėtų būti ir Lietuvoje dirbantys mokslininkai. Jeigu deramai – ne tik materialiai, bet ir moraliai - būtų vertinamas visų žmonių, dalyvaujančių valstybės kūrime ir prisidedančių prie Lietuvos gerovės augimo, indėlis, emigracijos mastai būtų mažesni. Tai sakydamas galvoje turiu net ne mokslininkus, bet mažas pajamas turinčius žmones, kurių, deja, Lietuvoje yra labai nemaža.
- Statybos inžinerijos specialybė - ar ji patraukli naujiems studentams, ar esama vietos novatoriškam požiūriui ir kokios karjeros galimybės?
- Deja, reikia pripažinti, kad apskritai technologinių programų studijos Lietuvoje nėra populiarios. Tai nesunku paaiškinti: joms įveikti studentui reikia tiksliųjų mokslų, visų pirma, matematikos gebėjimų ir studijos yra ženkliai sunkesnės nei daugelio kitų krypčių studijų programose. Dabartinės kartos jaunimas - ir ne tik Lietuvoje - nori gero gyvenimo minimalionis sąnaudomis.
JAV ir Kinija dar prieš gerą dešimtmetį suprato technologinių mokslų svarbą ir kryptingai siekė padidinti technologinių mokslų studentų skaičių ir jaunų protų pritraukimą iš užsienio. Lietuvoje tik neseniai pradėta akcentuoti technologinių mokslų svarba sėkmingai ekonomikos raidai ir būtinybė populiarinti šiuos mokslus. Vaikų ir jaunimo skatinimas rinktis technologijos ir gamtos mokslų sričių studijas kaip prioritetas yra numatytas Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje bei 2014–2020 metų Nacionalinės pažangos programoje.
Studijuojančių Statybos inžinerijos specialybėje studentų skaičius svyruoja ir priklauso nuo darbo vietų poreikio statybos sektoriuje. Pvz., iki ekonominės krizės, prasidėjusios 2008 m., statybų sektorius klestėjo ir tuo metu įstojo daug gabių studentų, tuo tarpu „sustojus“ statyboms, buvo jaučiamas labai gerų studentų trūkumas.
- O štai Jūs pats atsisakėte ne vieno pelningo darbo užsienio universitetuose. Kodėl? Ar nesigailite?
- Mokslinį darbą dirbau pasaulyje žinomuose universitetuose bei vienos didžiausių pasaulyje Danijos tiltų bei kitų statybos konstrukcijų projektavimo kompanijoje COWI. Stažuotės JAV Ilinojaus universiteto (Urbanoje - Champaign) 1996 m. metu man buvo pasiūlytas profesoriaus darbo kontraktas, kurio atsisakiau. Toks mano sprendimas buvo nesuprantamas amerikiečiams, nes šio universiteto Statybos fakultetas nuolat pirmauja JAV universitetų reitinguose.
Grįžau, nes man labai trūko Lietuvos, nes tik dirbdamas namuose galiu jaustis laimingas, nes gyvenimas svetur, kad ir turint geriausias darbo sąlygas yra savanoriška tremtis. Dėl šios priežasties atsisakiau ir finansiškai palankių ilgalaikių kontraktų su Sigapūro Nanyang Universitetu, Didžiosios Britanijos, Danijos universitetais.
Visuotinę nepasitenkinimo atmosferą kaitina ir žiniasklaida, kuri vaikydamasi aukštų reitingų, viešojoje erdvėje pateikia pernelyg daug neigiamų karjeros siekimo pavyzdžių. Nuolat rodomos televizijos laidos apie žmones, kurie turėdami universitetinį išsilavinimą, užsienyje dirba nekvalifikuotą darbą, bet deklaruoja esą laimingi ir niekada negrįšią į Lietuvą. Skaudu pripažinti, kad greitai mūsų apskritai gali nebelikti.
- Kaip tuomet būti laimingu Lietuvoje?
- Gebėjimo jaustis laimingu, deja, turi ne visi, bet kaip ir visus kitus jį galima tobulinti pozityvaus mąstymo pagalba. Mano nuomone, šis laikotarpis yra pats šviesiausias Lietuvos istorijoje: esame kaip niekada išsilavinę, laisvi ir saugūs. Gyvename demokratiškiausiame ir socialiai teisingiausiame žemyne. Turime išskirtinės kokybės vandenį, gamtą ir švarų orą. Lietuvoje nėra žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, cunamių. Esame tarp 30 proc. turtingiausiai pasaulyje gyvenančių žmonių.
- Mokslinį darbą esate dirbęs įvairiuose užsienio mokslo centruose ir galėjote palyginti tiek techninę, tiek žmogiškųjų resursų ar finansavimo lygį - kaip grįžus atrodė Lietuva? Ar esame pajėgūs konkuruoti?
- Patirtis užsienio mokslo centruose man geriau padėjo suvokti savivertę. Tiesa, prieš dvidešimt metų mes buvome beviltiškai atsilikę eksperimentinės įrangos ir mokslo finansavimo prasme. Vis dėlto, savo žiniomis ir gebėjimais dažnai ne tik nenusileisdavome, bet ir pranokdavome užsienio partnerius.
Per pastaruosius 20 metų Lietuvoje įvyko didelių pokyčių. Gavus struktūrinių fondų paramą Saulėtekio slėniui, VGTU statybinių konstrukcijų tyrimų laboratorija buvo aprūpinta šiuolaikine programine ir eksperimentine įranga, atitinkančia pasaulinio lygio reikalavimus. Dabar galime įgyvendinti ne tik naujas teorinio modeliavimo idėjas, bet ir konkuruoti eksperimentinėje srityje su užsienio laboratorijomis. Nemaži teigiami pokyčiai įvyko ir mokslo finansavimo politikoje, kuri remiasi konkursiniuprincipu, kai remiamos stipriausios mokslininkų grupės Lietuvoje.
- O ką siūlote savo studentams - ar verta išvykti ir patirties semtis užsienyje? Ar VGTU sudaro tokias - bent trumpalaikes - galimybes?
- Savo studentus ir doktorantus skatinu vykti dalinių studijų ar stažuočių, nes labai naudinga pasisemti žinių, pažinti kitų šalių kultūrą, mentalitetą bei studijų ir mokslo ypatumus. Šiuo metu, kai yra tiek daug tarptautinį mobilumą remiančių programų (Erasmus, Valstybinės stipendijos, Mokslo tarybos bei tarptautinių fondų stipendijos) vertingos tarptautinės patirties galima įgyti ir neemigruojant. Pats aktyviai dalyvauju dėstymo bei mokslo vizituose. Faktas, kad VGTU jau daugelį metų pirmauja pagal dėstytojų, dalyvaujančių tarptautinio mobilumo veiklose, - mažai atsiliekama ir su studentų mobilumu - rodo, kad mano universitete sudaromos puikios studijų ir stažuočių užsienyje sąlygos. Vis dėlto, agituodamas išvykti, raginu sugrįžti į Lietuvą.
- Ar užsienin išvykę Lietuvos studentai yra pasiruošę studijoms/darbui užsienyje? Ar Lietuvoje įgytas pagrindas, Jūsų manymu, yra stabilus ir pakankamas?
- Nuo sovietinių laikų Lietuva turi geras inžinerinio parengimo tradicijas. Technologijos mokslai, skirtingai nuo socialinių, nebuvo politizuoti, todėl Lietuvos inžinieriai bei mokslininkai ir sovietiniais laikais kalbėjo ta pačia kalba, kaip jų kolegos visame pasaulyje. Mūsų absolventai yra gerai vertinami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio statybos kompanijų. Ne vienas mano buvusių magistrantų šiuo metu sėkmingai darbuojasi vakarų šalių projektavimo įmonėse, studjuoja žinomų universitetų doktorantūroje. Pagaliau, mano (kaip ir daugelio kitų vadovų) doktorantai, išvykę į stažuotes, sėkmingai įsilieja į mokslo kolektyvus užsienio universitetuose.
- Viename interviu esate užsiminęs, kad svarbiausias Jūsų tikslas – populiarinti Lietuvą, Lietuvos mokslą ir studijas. Kodėl?
- Todėl, kad jaučiu skolą Tėvynei. Lietuva mane išaugino ir išmokė. Geriausia dėkingumo išraiška yra konkretūs darbai. Mano atveju, geriausios priemonės Lietuvos ir savo universiteto populiarinimui - mokslinių publikacijų skelbimas žinomiausiuose pasaulio žurnaluose, atstovavimas Lietuvai tarptautinių organizacijų veikloje bei jaunų tyrėjų ugdymas.
- Ar be šių visų veiklų lieka laisvo laiko? Kaip atrodo Jūsų darbotvarkė?
- Man labiausiai reikalingi laisvė ir laikas būti su savimi. Todėl vertinu kasdienybę ir net rutiną -- būtent jos palankiausios mokslinei kūrybai, kuri suteikia daugiausiai džiaugsmo. Tušti posėdžiai ir renginiai man atrodo laiko gaišatis bei išmuša iš darbo, todėl, kiek galiu, jų vengiu. Man netinka kabinetinis darbo režimas – darbas nuo 8 iki 17 val. O kurti ir ieškoti galima bet kur: parke ant suoliuko, vaikštant, troleibuse ar lėktuve. Kartais mokslinės paieškos taip įtraukia, kad pamirštu viską ir nusižengiu sveikatos nuostatoms.
- Mokslas ir futbolas suderinami?
- Futbolas – mano aistra. Buvau Lietuvos jaunučių, jaunių, moksleivių, studentų rinktinių narys, 1976 m. Lietuvos aukščiausiosios lygos čempionate trečiosios vietos laimėtojas „Pažangos“ sudėtyje. Treniravausi su reprezentacine Lietuvos komanda „Žalgiris“ (1975-1976). Buvau daugkartinis Vilniaus miesto pirmenybių dalyvis, čempionas ir prizininkas „Inžinerijos“ komandos sudėtyje (1976-2000), įvairių Anglijos (1993, 1995, 1998) ir Danijos (2002-2003) lygų čempionatų dalyvis. Futbolas mane išmokė kryptingai siekti užsibrėžto tikslo, dirbti komandoje. Dar paauglystėje supratau, kad, skirtingai nei dažnai sakoma, gyvenimas nėra neteisingas – pasiekti rezultatai dažniausiai atspindi įdėtą darbą.
