2016 metų pradžioje pasaulį apskriejo sensacinga žinia – turtinė nelygybė pasaulyje pasiekė istorines aukštumas: vos 1 proc. planetos gyventojų jau valdo daugiau nei 50 proc. viso pasaulio turto. Anot įvairių sričių specialistų, tokia turtinės nelygybės riba jau yra kritinė ir jeigu atskirtis toliau didės, galima tikėtis įvairių sukrėtimų – revoliucijų ar net karų.

Be sensacingo fakto, kad daugiau nei 50 proc. bendro pasaulio turto valdo vos 1 proc. žmonių, prieš pat Pasaulio Ekonomikos Forumą Davose „Oxfam“ tyrimų bendrovės paskelbtas tyrimas taip pat atskleidė, kad šiandien vos 62 milijardieriai valdo daugiau turto nei 3,5 mlrd. žmonių. Nors ir sunku įsivaizduoti, kad vos kelios dešimtys žmonių turi daugiau turto nei pusė planetos gyventojų, visgi turtinės nelygybės didėjimas pasaulyje tęsiasi kone 200 metų.

Ekonomistai, sociologai ir netgi filosofai signalizuoja, kad šiemet peržengta simbolinė pasaulinės turtinės nelygybės riba yra kritinė ir toliau jai augant pasekmės gali būti nebeatstatomos be didelių sukrėtimų: karų, revoliucijų ir t.t. Net jeigu turtinė nelygybė ir sustotų didėti, jau dabar visuomenė jaučia šios atskirties pasekmes.

Turtinė nelygybė – neišvengiama?

Nors turtinė nelygybė šiandien yra bene didžiausia per istoriją, visgi jos didėjimas, bent jau kol kas, vyko ciklais. Kadangi nėra jokių patikimų istorinių (ar ekonominių) duomenų, galime tik spėlioti, kokia turtinė nelygybė egzistavo Senovės Romos laikais ar Viduramžiais, tačiau, akivaizdu, kad ji egzistavo visuomet.

Vienas pirmųjų modernių turtinės nelygybės tyrinėtojų buvo Simonas Kuznetsas. Gimęs Pinske (Rusijos imperija, dabartinė Baltarusija) pasiturinčių žydų šeimoje, S. Kuznetsas turėjo geras galimybes gauti puikų išsilavinimą. Jau ankstyvais studijų metais Charkove ir Kijeve išryškėjo jo neeiliniai gabumai ekonomikoje, istorijoje, statistikoje ir demografijoje.

Kaip tik jo mokslų pradžioje Rusijoje įvyko Spalio revoliucija ir šalis paniro į ilgą ir sekinantį pilietinį karą. S. Kuznetsas studijuodamas klasikinę ekonomiką gavo unikalią progą stebėti, kaip bolševikai transformavo šalies ekonomiką ir koks ūkio nuosmukis ištiko šalį. Galiausiai XX a. 3 deš. kartu su tėvais S. Kuznetsas emigravo į JAV, kur tęsė mokslinę veiklą, kurią 1971 m. vainikavo Nobelio premija ekonomikos srityje.

Anot S. Kuznetso, turtinė nelygybė iš esmės neegzistavo ankstyvoje žmonijos istorijoje, medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse, tačiau gyvenimui tampant sėsliu (iš esmės atradus žemdirbystę) genčių vadai jau galėjo mėgautis geresniu gyvenimu nei likusieji. Dar vėliau faraonai, karaliai ir imperatoriai, kartu su kitu valstybės elitu taip pat gyveno geriau nei likusi jų valstybių gyventojų dalis, o gabesni prekeiviai ar amatininkai gyveno geriau nei likę miestiečiai.

Netgi toje pačioje Sovietų Sąjungoje, nepaisant ideologinių siekių visus turtiniu atžvilgiu padaryti lygiais, greitai susiformavo elitas, kurio turtinė padėtis buvo geresnė nei kitų. Ekonomisto nuomone, turtinė nelygybė tapo normaliu reiškiniu ir visiškai nepriklausė nuo vienais ar kitais laikais žmonijos istorijoje vyravusios ekonominės sanklodos.

Parduotuvės SSRS
© Vida Press
Parduotuvės SSRS

Kitaip sakant, nesvarbu, ar vyravo vergovinė, feodalinė, kapitalistinė ar socialistinė ekonomika – turtinė nelygybė buvo visuomet, kadangi turtinius skirtumus pirmiausia lemia objektyvios priežastys: išsilavinimas, įgūdžiai, intelektas, fizinės savybės, sveikatos būklė, sukaupto ir paveldėto turto kiekis, rizika ir net sėkmė. Tačiau su XIX a. pradžia pasaulyje turtinė nelygybė ėmė smarkiai didėti ir tai pirmiausia siejama su kapitalizmo atsiradimu.

Nelygybės mastai – didžiausi istorijoje

S. Kuznetso tyrinėjimus sėkmingai perėmė ir tęsė britų ekonomistas Angusas Madisonas, kurio knyga „Pasaulio ekonomikos kontūrai 1-2030 m.“ jau tapo klasika. Knygoje apžvelgiama paskutinių 2000 metų pasaulio ekonomikos vystymasis ir joje pateikiami išsamūs, jau istoriniais duomenimis paremti turtinės nelygybės tyrinėjimai nuo 1820 m. iki šių dienų.

Pasaulis – nėra vienalypis. Akivaizdu, kad skirtingais laikotarpiais, skirtingose šalyse buvo nevienoda turtinė nelygybė. Pavyzdžiui, Čingų dinastijos laikais Kinijoje, caro Nikolajaus I laikais Rusijoje ar Britanijos Imperijoje XVIII a. turtinė nelygybė buvo netgi didesnė nei dabar šiose šalyse, tačiau jeigu pasaulį laikytume viena valstybe, turtinė nelygybė pasaulyje per 200 metų smarkiai padidėjo. Tiesa, šis didėjimas vyko ciklais.

Pasauliui prognozuoja didelį sukrėtimą
© DELFI / Kiril Čachovskij

Prancūzo ekonomisto Thomaso Piketty šiuolaikiniai tyrinėjimai rodo, kad XIX a. pradžioje turtinė nelygybė pasaulyje ėmė staigiai keistis. Industralizacija, kapitalizmas, globalizacija, staigus gyventojų šuolis, žemės ūkio mechanizacija ir t.t. smarkiai padidino bendrą kapitalo kiekį visuomenėje ir jis ėmė koncentruotis sąlyginai mažame gyventojų sluoksnyje. Kadangi turto kiekis koncentravosi turtingose šeimose, o galimybių uždirbti iš naujų sričių vis daugėjo, turint kapitalo buvo galima sėkmingai investuoti ir uždirbti dar daugiau. Atsirado užburtas ratas: kuo daugiau turto turi ar paveldi, tuo dar labiau gali jį padidinti.

1850 m. 10 proc. žmonių jau valdė daugiau nei 50 proc. pasaulio turto ir ši proporcija nuolat augo. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pasaulio turtinė nelygybė buvo netgi didesnė negu dabar – vos 5 proc. gyventojų valdė apie 75 proc. pasaulio turto, bet viską aukštyn kojomis apvertė Didysis karas: Europą ištiko ekonominis kolapsas, o vėliau sekusi Didžioji depresija JAV parklupdė ir Amerikos turtinguosius.

Tarpukariu ekonomika kiek atsigavo, kapitalas vėl ėmė koncentruotis turtingųjų rankose, bet Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekęs Šaltasis tai sustabdė. A. Madisono skaičiavimais, Šaltasis karas įdomus tuo, kad jo metu turtinė nelygybė pasaulyje buvo smarkiai sumažėjusi.

Kitas britų ekonomistas Peteris Lasletas savo knygoje „Pasaulis, kurį praradome“ iškėlė hipotezę kodėl taip nutiko. Pasirodo, kad kalta gali būti globalizacija. Šaltojo karo metais pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas: kapitalistinius Vakarus ir socialistinius Rytus, prekybos ryšiai tarp abiejų blokų buvo labai silpni, todėl globali prekybos rinka nebeegzistavo (prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukariu – ji buvo), todėl galimybės didinti kapitalą turtingiesiems buvo apribotos. Valstybių politikai tuomet savo dėmesį buvo sukoncentravę spręsti vidaus problemoms, todėl ekonominė nelygybė buvo smarkiai sumažėjusi. P. Lasletas šį laikotarpį netgi pavadino savotišku „Aukso amžiumi“, todėl ir knygos pavadinimas toks. Anot jo, tai buvo eiliniui gyventojui (Vakarų, ne Rytų) vienas geriausių laikų istorijoje, nes visų turtinė padėtis smarkiai gerėjo, turto koncentracija siaurose rankose buvo maža, netgi šiek tiek mažėjo, valstybė drąsiai ir griežtai kontroliavo verslą, bankus ir t.t.

XX a. 9 deš. viskas vėl ėmė keistis. Žlugus Sovietų Sąjungai pasaulio prekyba vėl tapo globali, internetas ir aviacija atstumus dar labiau sumažino, o ekonominius ryšius sustiprino, technikos ir mokslo laimėjimai vėl atvėrė neregėtas galimybes užsidirbti. O užsidirbti daugiausiai sugeba tie, kurie turi iš ko jį uždirbti, t. y. turi kapitalo. Atsiradus įvairioms išvestinėms investicijų formoms nebereikėjo nieko kurti, užteko mokėti investuoti.

Galima būtų ginčyti šias įžvalgas, kad šiais laikais turtuoliais tampa sėkmingus produktus sukūrę startuoliai, tačiau situacija vis tiek tokia, kad 9 iš 10 pasaulio milijardierių yra iš finansų sektoriaus.

Pasauliui prognozuoja didelį sukrėtimą
© Reuters/Scanpix

Galbūt tapti turtingu šiandien galimybės yra didžiausios negu bet kada, tačiau staigus gyventojų skaičiaus didėjimas XX a. pab. – XXI pr. lėmė tai, ką išryškino „Oxfam“ tyrėjai – pasaulio turtas ėmė koncentruotis vėl. Tik šį kartą greičiau negu bet kada istorijoje ir šiandien yra pasiekęs istorines aukštumas. Tendencija irgi nesikeičia: artimiausiais metais turtingieji dar labiau turtės, o likęs pasaulis sąlyginai skurs.

Nelygybės žala

Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose turtinė nelygybė itin didelė – prastesni ir įvairūs socialiniai rodikliai.

D. Britanijos tyrėjai dr. Richardas Wilkinsonas ir Kate Pickett įrodė, kad šalyse, kuriose didelė turtinė nelygybė, visuomenė labiau kenčia nuo įvairių sveikatos ir socialinių problemų: gyventojai turi didesnį viršsvorį, dažniau serga psichinėmis ligomis, įvykdoma daugiau žmogžudysčių ir savižudybių, daugiau gimdo nepilnametės, didesnis kalinių skaičius, patyčių lygis tarp vaikų, iš augęs narkotikų vartojimas ir t.t. negu šalyse su tolygesniu turto pasiskirstymu.

Tyrėjai tokį atradimą pirmiausia sieja su išaugusia įtampa ir nerimu visuomenėje, kuris lemia tėvystės problemas, dažnesnę depresiją, priklausomybę nuo vaistų, menkesnį bendruomeninį gyvenimą ir įvairias kitas su stresu susijusias ligas. Visas šis kokteilis virsta minėtais išaugusiais neigiamais sociologiniais reiškiniais.

Ypač ryškiai skirtumai pasimato lyginant Skandinavijos valstybes (kuriose turtinė nelygybė viena mažiausių pasaulyje) su JAV, Vokietija, D. Britanija ir netgi Lietuva. Kadangi turtinė diferenciacija yra neišvengiamas dalykas, kyla natūralus klausimas - koks nelygybės laipsnis optimalus? Šioje vietoje ekonomistai neturi sutarimo.

Jau minėtas ekonomistas T. Pikkety įspėja, kad per didelė nelygybė netenka savo, kaip inovacijų skatintojos, funkcijos. Be to, anot jo, per didelė pajamų ir turto nelygybė – grėsmė demokratijai. Į mažo balsuotojų skaičiaus rankas sukoncentruotas turtas nebegali užtikrinti demokratinio politinio balso.

Kita bėda, kad turtinė nelygybė skatina skurdą – kuo daugiau pinigų koncentruojasi piramidės viršuje, tuo mažiau jų lieka apačiai. Už vis blogiausia yra nuolatinis skurdas – ta gyventojų dalis, kuri visą gyvenimą gyvena itin nepasiturinčiai. Tai piktybinė skurdo atmaina, sukelianti savotiškas metastazes, gebanti save reprodukuoti ir didinti.

Patekusios į ilgalaikį skurdą, šeimos dažnai atsiduria tarsi užburtame rate: jų nariai, praradę kvalifikaciją ir darbo įgūdžius neranda darbo, skurdžiai gyvendami negali duoti didesnio išsilavinimo, kultūros ir dorovės pagrindų savo vaikams, kurie subrendę susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir jų tėvai. Taip šalyje iškyla grėsme susiformuoti savotiškoms skurdo zonoms, palaikančioms nusikalstamumą, girtuoklystę, narkomaniją ir kitokį blogį, kuris plinta ir į kitus visuomenės sluoksnius.

Toks skurdas gali suskaldyti visuomenę į pusiau uždarus atskirus sluoksnius, gyvenančius savitą gyvenimą, turinčius nedaugelį sąlyčio taškų, neretai konfrontuojančius tarpusavyje. Ar ne tai galime stebėti Lietuvoje? Galbūt iš to ir kyla pasakymai apie „dvi Lietuvas“, kurios gyvena visiškai skirtingus gyvenimus.

www.DELFI.lt
79