Po slapta uždanga

Ši tendencija pernelyg stebinti neturėtų – juk nuslėpti buvo bandoma ir po keliolikos metų ištikusią visai kito masto Černobylio katastrofą, ir kitus daugiau ar mažiau rezonansinius ir visuomenę išjudinti galinčius įvykius.

Tačiau dabartiniame pasaulį krečiančio koronaviruso fone turbūt prasminga sužinoti apie tam tikrus tuomet nutylėtus faktus, akivaizdesniais tapusius tik po dalies vietos KGB archyvų išviešinimo.

Dabar apie 1970-ųjų rugpjūčio įvykius tuomet beveik 900 tūkst. gyventojų turėjusioje Odesoje kalbėti nebebijoma, tačiau tikrieji epidemijos mastai turbūt visiems laikams išliks diskusijų objektu.

Nepatikėjo bičiulio žodžiais

Buvęs futbolininkas, o vėliau populiaraus tuometinio leidinio „Sovsport“ apžvalgininku tapęs Jevgenijus Lovčevas neseniai prisiminė:

„Pamenu, sulaukiau skambučio iš savo bičiulio Valerijaus Porkujano, jis tuo metu žaidė Odesos „Černomorec“ komandoje. Telefonu papasakojo, kas vyksta, – sunku buvo patikėti. Odesa – populiarus kurortas, įsivaizduokite, kiek ten žmonių vasarą ilsėjosi.

Uždarė mėnesiui, išvažiavimo iš miesto kelius atkirto kariuomenė, nutraukė skrydžius, keliones laivais. Pasakojama, kad vienas taksistas pabandė pagudrauti ir du turistus išvežti į užmiestį. Pagavo, vyko teismas, skyrė baudą. Situacija tikrai buvo labai rimta, kalbėta, kad užsikrėtusiųjų vien Odesoje buvo apie 200 tūkstančių, bet informacijos apie epidemiją rasti nepavykdavo, ji buvo slepiama. Dabar situacija jau kitokia.“

Laikinai sustabdyta buvo ir tuo metu aukščiausioje sovietų futbolo lygoje žaidusios „Černomorec“ komandos veikla.

„Visą mėnesį tęsėsi karantinas, ir tik vėliau komanda buvo išvežta už Odesos ribų, o namų rungtynes pagreitintu grafiku sužaidė Kijeve. Pats į Odesą atvažiavau jau tik vėlyvą rudenį, spalio 30-ąją. Gydytojai rekomendavo kuo dažniau plautis rankas, šiukštu negerti vandens iš čiaupo. Bet įtampa tuomet jau buvo atslūgusi“, – pasakojo J. Lovčevas.

Situacijos atspindžiai – KGB archyvuose

Praėjusiais metais Rusijoje pasirodė vaidybinė Valerijaus Todorovskio kino juosta „Odesa“ – šeimos drama, kurios įvykiai vyksta būtent minėtojo karantino metu, karšto rugpjūčio mėnesio pabaigoje.

Filme parodomas oro uosto uždarymo momentas, šūviais palydimas kariuomenės patruliavimas greta tyvuliuojančioje Juodojoje jūroje – netgi leidžiama suprasti, kad per televiziją žmonės buvo perspėjami apie gresiantį epidemijos pavojų ir, panašiai kaip dabar, raginami laikytis asmeninės higienos.

Visgi tai greičiausiai yra savotiška režisieriaus interpretacija, nes, įvykius aprašančių ir analizavusių istorikų duomenimis, ne tik Odesos regioną, bet ir aukščiausią sovietų valdžią suneraminusios choleros pavadinimo per visą rugpjūtį nepaminėjo nė viena tuometinė oficiali žiniasklaidos priemonė.

Šiuo atveju bene geriausiai įvykius apibūdinančiu šaltiniu tampa dabartinės nepriklausomos žiniasklaidos priemonės „Currenttime.tv“ žurnalisto Eduardo Andriuščenkos atliktas tyrimas –sulyginama ir išlikusių bei išviešintų KGB archyvų, ir kitų pasiekiamų to meto dokumentų ir įvykių liudininkų perteikta informacija.

Žinoma, negalima pamiršti, kad KGB pranešimai niekada nebuvo ir nebus galutinė tiesa, o kai kurie duomenys (pavyzdžiui, aukų skaičius) net ir juose greičiausiai buvo iškraipyti. Tačiau visas šis tyrimas bent jau iš dalies leidžia susidaryti vaizdą apie besibaigiančios 1970-ųjų vasaros įvykius Odesoje, išplitusius ir visai kitoje Krymo pusiasalio pusėje esančiame Kerčės mieste.

„Cholera“ – iš lūpų į lūpas

Cholera – labai pavojinga infekcinė žarnyno liga, mirtį galinti sukelti greičiau nei per pusdienį. Ja dažniausiai užsikrečiama per vandenį ir maistą – įprastai cholera pasireiškia per keletą valandų, nors ne visi užsikrėtę žmonės pajunta simptomus. Tiesa, užsikrėtę ligos forma be simptomų taip pat yra labai pavojingi aplinkiniams, nes tampa ligos nešiotojais ir platintojais. Taigi, galima atrasti ir tam tikrų panašumų su koronaviruso plitimu.

Pandemija

Sovietinio valdymo įkarštis, „brežnevinė epocha“. Poilsiautojų prikimšta Odesa susiduria su netikėtu choleros proveržiu. Nors, kaip ir minėta, pats ligos pavadinimas viešai taip ir nebuvo įvardytas iki pat epidemijos pabaigos, tarp žmonių baisus žodis „cholera“ ėmė skrieti iš lūpų į lūpas.

Užvirė tikras apkalbų katilas – dėl ligos „užvežimo“ žmonės ėmė kaltinti Odesoje tuo metu stažuotes turėjusius egiptiečių kariškius ir iš komandiruočių Azijoje grįžusius sovietų pareigūnus, tikintieji prašė dvasininkų organizuoti gelbėjantį kryžiaus žygį, gatvėse pradėti dalyti atsišaukimai, kuriuose visos Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderio Leonido Brežnevo vardu žmonės buvo kviečiami nekelti panikos ir ramiai numirti.

Anot „Currenttime.tv“, egzistuoja dvi pagrindinės versijos, kaip ši liga pateko į sovietinę teritoriją –
iš Irano per Kaspijos jūrą arba iš Indijos ar Pakistano per prekybinius laivus. Jau liepą keletas choleros atvejų užfiksuota Batumyje ir Astrachanėje, bet į tai, kaip dažnai nutikdavo sovietiniu laikotarpiu, pažiūrėta pro pirštus.

Pirmas pavojaus signalas, į kurį jau buvo sureaguota, atkeliavo būtent iš Odesos. Rugpjūčio 3 dieną į miesto ligoninę pristatytas sargu dirbęs 56-erių Fiodoras Liutikovas – jam įtartas ūmus enterokolitas. Pats ligonis manė apsinuodijęs rūkyta žuvimi, tačiau tą patį vakarą jis staiga mirė. Greiti tyrimai parodė, kad vyras buvo užsikrėtęs cholera. Kaip atskleidžia KGB dokumentai, pareigūnų dėmesį patraukė faktas, kad neseniai sargą lankė giminaičiai iš Uzbekistano. Mirusiojo šeimą izoliavo.

Tada ir prasidėjo. „Galima neperdedant sakyti, kad naktis iš rugpjūčio 3-iosios į 4-ąją daugeliui Odesos valdininkų įsiminė visam gyvenimui. Tą pačią naktį įkurtas ir pradėjo veikti ekstremalių situacijų štabas, netrukus atvyko ir pirma vidaus pajėgų kariuomenės kuopa. Pradėtos infekcinės ligoninės, kitų gydymo įstaigų įvertinimo procedūros, svarstyta, kur guldyti potencialius užsikrėtusiuosius, o kurias patalpas paskirti izoliacijai ir galimiems ligoniams stebėti“, – rašo Odesos istorikas Dmitrijus Ursus.

Sprendimas – karantinas

Greitai buvo izoliuoti ne tik sargo Liutikovo artimieji, bet ir tie, kas su juo bendravo paskutinėmis dienomis. Mirusiojo namai patikėti saugoti milicijai. Apie cholerą pranešta ir Ukrainos centro komiteto pirmajam sekretoriui Piotrui Šelestai.

Kadangi artimiausiomis dienomis į ligonines pristatyta dar grupelė įtariamų užsikrėtimu, o vienam jų liga nustatyta, nuspręsta griebtis karantino.

Jį paskelbti valdžia svarstė rugpjūčio 6-ąją, pasiekus žinioms, kad cholera diagnozuota ir Kerčėje. Tiesa, pirmomis dienomis tai veikė chaotiškai, nes patirties taikyti karantino praktikos elementariai nebuvo. Nors išvykas iš miesto pradėtas riboti, judėjimas pačioje Odesoje nesiliovė, veikė uostas: reikalingo efekto tai nedavė, o panika tarp žmonių pasisėjo.

Tik rugpjūčio 8-ąją partinė valdžia galutinai apsisprendė – uždaromos ir potencialių užsikrėtusiųjų stebėsenos zonomis paverčiamos visos pionierių stovyklos, nuo 15 val. stabdomas traukinių ir lėktuvų išvykimas, paliekami tik specialieji reisai. Uždaromi visi miesto paplūdimiai, o išvykti iš Odesos apskritai galima tik po griežtos medikų apžiūros ir vėliau kelias dienas trunkančio priverstinio karantino. Karantino zonos – ne tik pionierių stovyklose, bet ir mokyklose, uoste stovinčiuose laivuose.

Dokumentuose randama informacija, kad per artimiausias dienas užsikrėtimai cholera diagnozuoti jau visuose Odesos mikrorajonuose. Bet apie sprendimą įvesti karantiną kalbama puse lūpų – jei bandydamas išvažiuoti iš miesto susiduri su kariuomenės žiedu arba, norėdamas eiti išsimaudyti, gauni pareigūno įspėjimą, išvadas apie tai, kas vyksta, turi pasidaryti pats. Beje, tarp KGB failų jau aptinkama ir nurodymų tirti, ar cholera Odesoje nebus priešų rankų darbas.

Tiems, kurie nebijojo klausytis, vieninteliu realiau įvykius nušvietusiu informacijos šaltiniu apie situaciją mieste buvo „Amerikos balsas“ ir „Laisvės radijas“, žinias skaitęs ukrainiečių kalba. Oficialioji žiniasklaida ir televizija be didesnių smulkmenų pranešdavo tik apie „žarnyno infekcijų paaštrėjimą“. Ir niekas iš oficialių šaltinių neinformavo, kad rugsėjo 10-ąją karantinui uždarytas ir Kerčės miestas.

Cholera

Valdžia tyli – gandai plinta

Esant tokiai situacijai nebuvo nieko keisto, kad įvykius Odesoje ėmė gaubti gandai, kurie skelbė ir šiek tiek realybės, ir visiškai absurdiškų teiginių. Tos kalbos po Sovietų Sąjungos miestus sklandė dar ilgokai po to, kai infekciją pavyko pažaboti.

Apie ką kalbėjo ir kokiomis mintimis dalijosi ukrainiečiai, vaizdą susidaryti leidžia KGB konfiskuotų laiškų turinys.

„Piliečiai „negatyviai pasisako“ apie vandens ir maisto produktų trūkumą, katastrofišką kanalizacijos sistemą, – rašoma vienoje iš KGB ataskaitų. – Mieste stiprėja antiarabiškos nuotaikos, nes žmonės dėl ligos linkę kaltinti čia besimokančius egiptiečius.“

„Šiuo klausimu mane labiausiai glumina tai, kad mūsų medicinos laikraščiai ir apskritai medicininė literatūra sau leidžia konstatuoti, jog socialistinėje visuomenėje tokios ligos kaip maras ir cholera apskritai negali egzistuoti. Akivaizdu, kad nebuvo jokios profilaktikos dėl užkrečiamų ligų, jokios stebėsenos. O dabar kalbama, kad žarnyno susirgimų mūsuose labai daug. Kur logika? Ir kada visai tai baigsis?“ – viename iš perimtų laiškų skundžiasi Kijevo lėktuvų gamyklos darbuotojas „M“.

Iš esmės po Kijevą sklandžiusius gandus galima skirstyti į keturias grupes: a) cholerą „užnešė“ užsieniečiai; b) epidemija – imperialistinių valstybių agresijos aktas; c) valdžia slepia faktą, kad Odesoje nuo choleros per parą miršta maždaug 300 žmonių; d) nuo ligos jau mirštama ir Kijeve.

Tiesa, Ternopilyje prie stoties sulaikytas 50-metis Vladimiras turėjo kitą nuomonę ir gatvėje šaukė, kad „cholerą į Odesą „užvežė“ „maskoliai“. Pradėta baudžiamoji byla.

Savo susirašinėjimuose KGB dėl panikos sėjimo kaltino „Vakarų radijo stotis“.

Ciniškas „Brežnevo“ laiškas

Galvos skausmas vietos pareigūnams kilo ir dėl pačioje Odesoje išplitusio spausdinimo mašinėle rašyto teksto, apie kurį informacija pasiekė rugpjūčio 12-ąją. Tekstą, kuriame miestiečiai raginami nepasiduoti panikai, tačiau nebijoti mirti, neva pasirašė pats L. Brežnevas.

„Draugai, būkite drąsūs ir mylintys laisvę, nesiruoškite greitai mirti. Jūs geriau šiek tiek pakentėkite, kaip kad kentėjo jūsų protėviai. Tėvynė jums padėkos“, – rašoma laiške. Visgi, pasirodžius ligos simptomams, autorius rekomenduoja kitą veiksmą: „Pirmyn, draugai, drąsiai pasitikite mirtį. Atsigulkite į lovą ir ramiai numirkite, nes cholera neišgydoma.“

Jau gerokai vėliau paaiškėjo, kad tai buvo 16-mečio moksleivio Jurijaus Rudnevo darbas. Vaikinas uždarbiavo odos gaminių fabrike ir, viename iš kabinetų pamatęs spausdinimo mašinėlę, nusprendė papokštauti. KGB darbuotojai su paaugliu ir jo tėvais „turėjo profilaktinių pokalbių“.

Kryžiaus žygis ir „atsinaujinusi ikona“

Nelaukta žinia atkeliavo iš Černigovo. Ten „operatyviniu būdu“ sužinota, kad grupė tikinčių pagyvenusių moterų pasiūlė vietos stačiatikių lyderiui organizuoti kryžiaus žygį aplink miestą ir taip apsisaugoti nuo choleros.

Panašiu metu kitame regione 80-metė Ana Jaremčiuk vietiniams papasakojo, kad jos namuose „atsinaujino ikona“. Rugpjūčio 14-ąją pasižiūrėti šio stebuklo į jos namus susirinko maždaug 70 tikinčiųjų. Kai kurie iš dalyvavusiųjų „ikonos atsinaujinimą“ ir ligos proveržį traktavo kaip naujų politinių vėjų šalyje signalą. Buvo kalbama, kad panašūs įvykiai (1939-ųjų vasarą) išprognozavo ir Antrąjį pasaulinį karą. „Taip bus ir dabar“, – informatorius perdavė šnekų turinį KGB – šiems teko vykti į kaimą ir ikoną konfiskuoti.

Karantinuotoje Kerčėje taip pat tvyrojo didelis nerimas. „Mūsuose karantinas, nuo choleros kasdien miršta 20 žmonių, o gal ir daugiau. Daktarai sako, kad iš dešimties susirgusiųjų miršta penki“, – skundžiasi vienas iš gyventojų.

„Kerčėje cholera. Nereikia ir karo, ten karas. Kai žmogus suserga, po trijų valandų miršta. Skiepų ir vakcinos trūksta, jos gauti kur nors Amerikoje neįmanoma. Baisūs dalykai vyksta“, – savo pažįstamam rašo kitas asmuo.

Tuo pačiu metu Odesoje virė įvykiai. Mėnesio viduryje paniką mieste dar labiau padidino stipri liūtis, visiškai užpylusi beveik 100 namų ir kanalizacijos sistemą, o tai sukėlė papildomą paniką dėl galimo ligos plitimo.

Atostogos virto pragaru

Didele problema vietos valdžiai tapo ir šimtai tūkstančių atostogautojų, epidemijos užkluptų pamėgtoje Odesoje (neoficialiais duomenimis, jų rugpjūčio pradžioje mieste buvo apie 300 tūkst.). Iš jų namo pirmomis „negriežto karantino“ dienomis išvyko tik nedidelė dalis – elementariai neužteko transporto. O kiti liko neapibrėžtam laikui – vienus stebėjo medikai, kiti kantriai bandė laukti, kol karantinas pasibaigs. Buvo ir tokių, kurie mėgino pabėgti, o vietiniai jiems stengėsi padėti už pinigus.

Kai kurie tai darė valtimis lyg kontrabandininkai, kiti žmones vežė automobiliais – miškų ir laukų keliukais. KGB savo archyvuose rašė, kad mieste ėmė trūkti patruliuoti galinčių kariškių, transporto, reikalingo hospitalizacijai vykdyti, ir lovų ligoninėse. „Rugpjūčio 14 buvo prašoma hospitalizuoti 449 žmones. Patenkinti 268 prašymai, kitą dieną iš 345 prašymų patenkinti 245“, – informuojama viename iš pranešimų.

Situaciją neblogai apibūdina vienas patikrintas neįvardytos tautybės užsienietės laiškas, siųstas iš Kijevo į Prancūziją. Moteris iš Odesos spėjo išvykti pirmomis karantino dienomis, kai traukiniai dar kursavo.

„Siaubinga kelionė. Iš Maskvos atvykome į Odesą, čia kažkas baisaus. Bet daug ir nepamačiau – po 48 valandų mums liepė krautis lagaminus, jeigu norime išvažiuoti dar šį vakarą. Neva mieste choleros epidemija, miestas uždaromas. Mus išsiuntė į Kijevą, visas išvykimas buvo siaubingas. Žmonės mušėsi, kad patektų į traukinį, kilo panika, visi bijojo, kad taip ir neišvažiuos. Keliavome arba stovėdami, arba sėdėdami ant žemės, nors visi turėjome nusipirkę normalias sėdimas vietas. Visą naktį bluosto nesudėjau“, – skundėsi ji.

Epidemija atsitraukė

Apskritai ilgainiui kaltinimai nuo „cholerą „užnešusių“ užsieniečių“ buvo metami valdžios adresu. Nusivylimas ypač jautėsi iš tų žmonių, kurie liko karantino zonoje ir per dvi savaites nesulaukė eilės į medicininę apžiūrą.

„Stoviu šioje ilgoje eilėje, taip galiu prastovėti ir iki rugsėjo. Nes pirmiausia priima mamas su mažais vaikais ir neįgaliuosius, o dar ir „po blatu“. Turiu tau pasakyti, kad mieste organizacijos nėra. Vietos valdžia tik ir baiminasi, kaip išsilaikyti savo postuose, todėl daro kvailystes, o kenčia žmonės. Grįšiu, kreipsiuosi į CK. Tegul priima sprendimus, kaip pasielgti su šitais miesto valdovais“, – iš Odesos skundėsi asmuo, vardu Viktoras.

Nepaisant visos kritikos, pritaikytas karantinas, nuolat plaunamos gatvės Odesoje ir Kerčėje bei masinė profilaktika taikant antibiotikus tetracikliną ir oksitetracikliną paskutinėmis rugpjūčio dienomis davė vaisių: epidemija atsitraukė, nors tikslių jos padarinių niekada nesužinosime, – nei oficialių skaičių, nei finansinių nuostolių, kuriuos patyrė izoliuotoje zonoje atsidūrę miestai.

Pirmas ligos paminėjimas – po mėnesio

Anot KGB suvestinės, per laikotarpį nuo rugpjūčio 3-iosios iki rugpjūčio 24-osios Ukrainos teritorijoje tiksli diagnozė „cholera“ patvirtinta 221 žmogui, 20 iš jų mirė. Visgi, anot istoriko D. Ursaus, tiek mirusių buvo vien pačioje Odesoje. Per tą patį laiką išaiškinti 3403 kontaktiniai asmenys ir 61 viruso nešiotojas. Odesoje vis dar buvo stebimi 87 tūkst. žmonių, Kerčėje – 9200. Iš viso Odesoje stebėti buvo 43 tūkst., Kerčėje – 5400 žmonių.

Verta akcentuoti, kad sovietinės cenzūros išvengti negalėjusiuose Odesos laikraščiuose tik rugsėjo 4-ąją pirmą kartą pasirodė publikacija, kur liga pirmą kartą pavadinta tikruoju vardu. Kaip pastebi E. Andriuščenka, „pripratusiems skaityti tarp eilučių gyventojams tai buvo aiškus signalas: blogiausi dalykai praeityje“.

Dar kartelį panika kilo sužinojus apie Krymo pusiasalyje nuo choleros mirusį 63-ejų maskvietį. Sunerimusios žmonių grupės vėl bandė prasibrauti pro karantino užkardas, bet didžioji dauguma įkliuvo – pradėta ne viena baudžiamoji byla.

Rugsėjo 8-ąją informuota, kad choleros bakterija aptikta Kerčės pieno fabriko produkcijoje – grietinėlėje ir kefyre. Visa produkcija išimta iš apyvartos, fabrikas uždarytas. Visgi tai ir buvo paskutinė žinia dokumentuose apie šią mistika apaugusią choleros epidemiją Odesoje. Rugsėjo 16-ąją karantinas Odesoje oficialiai baigėsi. Netrukus gyvenimas į įprastą ritmą sugrįžo ir Kerčėje. Karantinas Odesoje buvo paskelbtas iš viso 40 dienų.