Į politinį kelią B. Lubį įtraukė prasidėjęs Sąjūdžio judėjimas. 1990 m. jis buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir kovo 11-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Po metų B. Lubys paskirtas šalies vicepremjeru, o 1992 m. ir pats užėmė ministro pirmininko postą.
B. Lubys taip pat buvo technikos mokslų daktaras, išradėjas, prisidėjęs prie daugiau kaip 50-ies išradimų. Negana to, daug dėmesio jis skyrė ir kultūrai – inicijavo, rėmė ir kitaip palaikė ne vieną iniciatyvą.
Nors kratėsi turtingiausio Lietuvoje žmogaus titulo, tam tikrų silpnybių įtakingas verslininkas turėjo. Apie vienas jų jis pasakodavo garsiai, apie kitas greičiausiai žinojo tik 19 metų jaunesnė jo žmona. Bendrauti su žiniasklaida Lyda Lubienė vengė, tačiau B. Lubiui netikėtai mirus viešumoje šmėžavo ne kartą. Tiesa, ne pačiame geriausiame kontekste – žiniasklaidoje spėliota, ar tik ji neprisidėjo prie testamento, kurį minėjo jo bendražygiai, dingimo.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Ketvirtoje ciklo dalyje – kita B. Lubio gyvenimo pusė.
Anksti suprato, kas yra darbas ir nepriteklius
B. Lubys gimė Plungėje, Stefanijos ir Apolinaro Lubių šeimoje. Jo tėtis buvo prekybininkas – turėjo mėsos parduotuvę, mama rūpinosi namais ir dviem vaikais – B. Lubiu ir jo broliu Andriumi. Tais pačiais metais, kai B. Lubys žengė į pirmąją klasę, jo tėtis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio už antitarybinę veiklą.
„Pokario metai, vežimai į Sibirą, tėtis kalėjime, galimybė atsidurti tokiam pat gyvuliniame vagone, mama su dviem vaikais – tas laikotarpis buvo sudėtingas ir sunkus. Man teko ir pajusti, ir suprasti, kas yra darbas ir kas yra nepriteklius“, – „Lietuvos žinioms“ yra kalbėjęs B. Lubys.
Vis dėlto likimo siųstus išbandymus jis ištvėrė, baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Statybos fakultetą Kauno politechnikos institute. Tiesa, po metų persigalvojo ir mokslus tęsė Cheminės technologijos fakultete. Čia apgynė ir neorganinių medžiagų chemijos technologo diplomą.
Į Jonavą atvyko po paskyrimo, bet pasiliko ilgam
Dar studijuodamas B. Lubys vedė klasės draugę Ireną, jiems gimė dukra Jūratė. Kartu su šeima ir diplomu rankose būsimasis signataras iš Kauno persikėlė į Jonavą – buvo paskirtas dirbti inžinieriumi technologu dar tik statomoje azotinių trąšų gamykloje.
Grįžęs į Jonavą po stažuočių didžiausiose TSRS azoto trąšų gamyklose B. Lubys ketverius metus ėjo Amoniako cecho meistro, vėliau – cecho viršininko pavaduotojo, galiausiai – cecho viršininko pareigas. B. Lubio kolegos yra pasakoję, kad aptariamu metu jis daug dėmesio skyrė gamybos plėtrai, mokslo ir technologijų naujovių diegimui.
Tuometiniam „Azoto“ direktoriui Leopoldui Kaminskui išėjus į pensiją, 1985 m. B. Lubys perėmė jo pareigas. B. Lubio vadovaujama įmonė tapo viena didžiausių SSRS ir persivadino gamybiniu susivienijimu „Azotas“. Dar iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę gamyklai pavyko išeiti ir į tarptautinius vandenis. 1989 m. „Azotas“ buvo priimtas į Tarptautinę trąšų gamintojų asociaciją.
Visą šį laiką B. Lubys neapleido ir mokslų – studijavo aspirantūroje, apgynė chemijos mokslų daktaro disertaciją, gavo daktaro laipsnį. Kurį laiką jis dar ir dėstė, Mokslo taryba B. Lubiui suteikė docento vardą.
Išskyrė du B. Lubio vaidmenis Lietuvos lūžio taške
1990 m. Jonavoje B. Lubys balotiravosi kaip nepriklausomas kandidatas į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą ir tapo Seimo nariu.
„Svarbiausi dalykai Lietuvos lūžio taške, 1989 – 1990 m., buvo Sąjūdis, kuriam B. Lubys kaip įtakingas Jonavos pramonininkas, „Azoto“ generalinis direktorius padėjo skleistis, kita, jis įsijungė į Lietuvos komunistų partijos atskyrimą nuo Maskvos. Jis aktyviai šiame procese dalyvavo, balsavo istoriniame 20-ame suvažiavime. Kai atėjo laikas apsispręsti dėl visos Lietuvos, jis nedvejodamas ėjo pirmyn – dalyvavo rinkimuose ir buvo aktyvus Aukščiausiosios Tarybos narys“, – DELFI aiškino signataras Česlovas Juršėnas.
Pašnekovo teigimu, B. Lubį galima vadinti liberalu. Jis neabejotinai buvo už Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumo atstatymą, nors širdyje visuomet labiau jautėsi pramonininkas, o ne politikas.
„Širdyje B. Lubys vis tiek buvo pramonininkas. Jam rūpėjo ūkio reikalai labiau nei kiti dalykai, tačiau jis suprato, kad buvo toks momentas Lietuvos istorijoje, kai kiekvienas doras žmogus turėjo būti tam tikrose pozicijose. Jei Jonavos gyventojai jį išrinko į Aukščiausiąją Tarybą, jis stengėsi padaryti, ką žadėjęs – atkurti valstybingumą ir tvirtinti Lietuvos valstybę“, – tikino Č. Juršėnas.
Tiesa, apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas laikosi priešingos nuomonės. Jo teigimu, B. Lubio indėlis dėl Nepriklausomybės Akto – labai miglotas. Be to, verslininkas esą mėgdavo kartoti, kad ėjimas į didžiąją politiką buvo didžiausia jo gyvenimo klaida.
„Tai buvo ir kartu rizikinga – tada Rusijos kariuomenė, galinga kariuomenė, stovėjo Vilniuje, kita vertus, tai buvo istorinis aktas. Tai ne tik sužadėtuvės kaip, sakykim, tas kelias, tai jau buvo vestuvės. Vestuvės mūsų, visos Lietuvos valstybės. Tautos vestuvės su valstybe“, – taip Kovo 11-ąją yra įvertinęs pats B. Lubys anksčiau minėtame interviu.
Premjeru tapti sutiko prašant A. Brazauskui: jo interesai buvo platesni
Bendražygiai pamena, kad pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos kadencijai B. Lubys ketino pasitraukti iš aktyvios politikos – 1992 m. Seimo rinkimuose jis nekandidatavo. Vis dėlto rinkimus laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija naujuoju penktosios Vyriausybės vadovu pasiūlė B. Lubį.
„Sutikau Algirdui Brazauskui prašant, kadangi tai buvo perimamumo klausimas sudėtingu laikotarpiu. Laukė žiema, o padėtis dėl energetinių išteklių buvo labai sunki <...>. Sutikau ne dėl utilitarinių, o dėl humanitarinių motyvų, nors tai ir nėra būdinga mano mąstymui“, – viešai yra sakęs B. Lubys.
Nors premjeru dirbo vos tris mėnesius, kolegų teigimu, B. Lubys neskrajojo padebesiais, mąstė giliai ir realistiškai, aiškiai matė problemas.
„Visi labai norėjo, kad jis liktų premjeru, visi buvo už tai, tačiau jam buvo nepriimtina tokia nevisiška galimybė spręsti reikalus taip, kaip jis norėtų. Vis tiek politikai daugiau šnekėdavo nei darydavo. B. Lubys po poeto Justino Marcinkevičiaus buvo toks moralės ir tautos autoritetas, tarsi vienijantis elementas“, – po B. Lubio mirties DELFI sakė tuometis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis.
Užsienio reikalų ministru aptariamais metais dirbusio Povilo Gylio teigimu, didžiausi to laikotarpio iššūkiai buvo privatizacijos procesas ir kriminalinių grupių suvaldymas.
„B. Lubys pirmiausia yra neabejotinas verslo lyderis, ko gero, ryškiausia verslo figūra Lietuvos naujųjų laikų istorijoje, net jei matuotume ne vien pinigais. Bet tai buvo ir visuomeninė asmenybė, kuri jautė atsakomybę už tai, kas vyko Lietuvoje. Tai rodo ir politinė jo biografijos dalis, kai jis nuėjo į politiką, į Aukščiausią Tarybą, į Vyriausybę, kurį laiką buvo ministras pirmininkas. Tai rodo, kad jo interesai buvo platesni ir pasaulio matymas platesnis, nors iš esmės jis visgi buvo verslininkas“, – DELFI yra dėstęs P. Gylys.
Pasipiršo po žinios apie premjero postą: pamilo 19 metų jaunesnę dispečerę
Paskirtas premjeru B. Lubys nustebino ir savo mylimąją. Kaip rašoma profesoriaus Stasio Vaitekūno knygoje „Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, gyvenime“, būtent po šios žinios jis jai ir pasipiršo.
„Lemiama diena Lidijai atėjo gana netikėtai. Seimo patvirtintas į Lietuvos ministro pirmininko pareigas tuoj pat paskambino dar dispečere tebedirbančiai Lidijai ir paprašė susirasti didelei šventei būtinus drabužius. Turbūt bus „įšventinimas“ į pareigas, pagalvojo ji. Buvo kitaip. Trumpam skubiai grįžęs į Jonavą Bronislovas paprašė jos rankos“, – prisimenama knygoje.
Čia taip pat minima ir tuomečio gamyklos direktoriaus ir jo sutuoktine tapusios 19 metų jaunesnės Lidijos pažinties istorija.
„Kartą B. Lubiui staigiai prireikė išvykti į Maskvą. Darbo pabaiga. Specialistai skubiai ruošia reikalingus dokumentus, bet kaip juos perduoti vyriausiajam inžinieriui, kuris dar tik pakeliui iš Vilniaus į Jonavą? Nieko baisaus, reikia palikti dispečerinėje. Tą naktį joje budėjo Lidija. Iššokęs iš automobilio ir žvilgtelėjęs į laikrodį, B. Lubys paprašė puodelio kavos prieš kelionę. Tai buvo lemiama akimirka. Abiejų akys susikirto, kažkas „sukibirkščiavo“, – taip aprašoma judviejų santykių pradžia.
Suvienijo pramonininkus, rėmė politikus
Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos B. Lubys grįžo į gamyklą, kurioje ir prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis. Jis toliau ėjo „Azoto“ generalinio direktoriaus pareigas, 1993 m. buvo išrinktas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LKP) prezidentu.
„B. Lubio valdymo laikais LPK tapo įtakinga organizacija. Daugelis klausimų buvo sprendžiama sovietiniu stiliumi – už uždarų durų, pirtelėse, per senas pažintis. Rezultatas rodo, jog tai buvo labai veiksmingas stilius. Visos žilos galvos gali tą paliudyti. Negana to – didžioji jų dalis savo pavyzdžiu rodo, jog būtent taip yra efektyviausiai sprendžiami reikalai“, – yra pasakojęs R. Bogdanas.
DELFI jis pridūrė, kad B. Lubys neprieštaravo būti vadinamas prezidentu: „Jo aplinka be galo jį aukštino. Buvo dėl ko, aišku. Daugelis gamyklų bankrutavo, o B. Lubys „Azotą“ padarė pramonės perlu. Kita vertus, pramonininkų konfederacija buvo, o gal ir dabar išliko, galingiausia lobistų organizacija Lietuvoje. Kai aš klausydavausi, kaip žmonės jį vadina prezidentu net ir už jo nugaros, man asmeniškai atrodė neskanu“.
Vis dėlto Č. Juršėnas, vertindamas B. Lubio kaip pramonininko veiklą, pabrėžė, kad ji gali būti apibūdinama lotynišku posakiu „Homo faber“. B. Lubys esą buvo vertybių kūrėjas, žmogus – meistras.
„Anuomet buvo nemažai tarybinių direktorių, kurie lūžio metais pasidarė savo „biznį“, savo gyvenimą geresnį. B. Lubys žvelgė plačiau – ir toliau vystė įmonės veiklą, ir dirbo visam Lietuvos ūkiui, pramonei. Jis nepadarė gero tik sau, rūpinosi ir kolektyvu ir, sakyčiau, visa Lietuva. Jam rūpėjo bendri Lietuvos ekonominiai reikalai“, – sakė politikas.
Č. Juršėnas prisiminė su B. Lubiu bendraudavęs ir būdamas Seimo pirmininku, ir Seimo nariu.
„B. Lubio įmonė, jos produkcija, trąšos buvo reikalingos Lietuvos kaimui. Pats B. Lubys buvo reikalingas Lietuvos žmonėms ir dirbo dėl jų. Jis išaugo dirbdamas, pritaikydamas savo žinias ir gabumus“, – tikino pašnekovas.
„Azoto“ privatizavimas iki šiol kelia klausimų
Pasak R. Bogdano, B. Lubys buvo gimęs būti direktoriumi. Jam ir pačiam tai labiau patiko.
DELFI primena, kad vos atsiradus pirmiesiems ženklams apie valstybinių objektų privatizavimo galimybes B. Lubys „Azoto“ darbuotojų susirinkimuose ir įmonės dienraštyje „Chemikas“ pradėjo apie tai atvirai kalbėti. Iš pradžių gamykla patyrė keletą privatizavimo etapų, tačiau kurį laiką niekas jos nepirko.
1994 m. balandį Centrinė privatizacijos komisija patvirtino „Azoto“ pardavimą. Konkurso nustatyta tvarka, įmonę už beveik 9 milijonus eurų nupirko joje dirbusi trisdešimties asmenų grupė. Didžiausią akcijų paketą, beveik penktadalį jų, įsigijo būtent B. Lubys, jis paėmė paskolą iš banko. Tais pačiais metais gamyklos pavadinimas pakeistas į „Achemą“.
Išties, sandoris vyko gamyklai nepalankiame kontekste. Kaip rašoma minėtoje S. Vaitekūno knygoje, „atsiradus didžiulei politinei įtampai tarp Lietuvos ir Rusijos, gamyklai pradėjo trūkti žaliavų, ypač gamtinių dujų. Buvo prarandama ir didžiulė Rusijos rinka, kurios susitraukimą pajuto ne tik Jonavos chemikai, bet ir kitos pramonės įmonės. Sumažėjo ir maisto produktų bei žemės ūkio žaliavų srautai į Rusiją. Tai atsiliepė Lietuvos žemdirbių poreikiui mineralinėms trąšoms“.
Išplėtė savo veiklą: koncernui priklauso keliasdešimt įmonių
Knygoje taip pat pateikiamos versijos, kad Vakarų bendrovės privatizavimo procese būtų dalyvavusios tik tuo atveju, jei dalį akcijų būtų įsigijusi „Gazprom“, o pats „Gazprom“ sandoryje esą nesudalyvavo, nes Lietuva nesutiko jam parduoti visų „Azoto“ akcijų. Taigi valstybei esą liko tik kelios galimybės: gamyklos neprivatizuoti ir toliau spręsti problemas, susijusias su dujų tiekimu, arba privatizuoti kuo greičiau, tikintis, kad buvę vadovai, tapę savininkais, kaip nors išspręs dujų tiekimo problemas.
„Dar kartą peržiūrėjęs gamyklos išlaidas ir pajamas, (B. Lubys – DELFI) nusprendė nors ir nedidelį jos pelną panaudoti pačiai įmonei. Pasiūlė darbuotojams neįtikėtiną dalyką – pelną panaudoti privatizacijai. Bendrame administracijos ir darbuotojų susitikime gamyklos vadovas nelauktai paskelbė, kad chemikai, t. y. visi darbuotojai, galės būti akcininkais.... neįnešę nė rublio. Tryliktą atlyginimą jie gaus akcijomis. Nenorintys galės šį atlyginimą pasiimti kitiems reikalams“, – apie šį sandorį rašoma knygoje.
2001 m. B. Lubys buvo išrinktas koncerno „Achemos grupė“ prezidentu. Iš pradžių jungęs kelis pagrindinius verslus, B. Lubio vadovaujamas koncernas „Achemos grupė“ išplėtė savo veiklą. Šiuo metu koncernui priklauso keliasdešimt įmonių, dirbančių chemijos pramonės, krovos ir logistikos, sveikatos, viešbučių ir kitose srityse.
Turtuolio etiketės vengė, bet silpnybių turėjo
Kelerius metus B. Lubys buvo reitinguojamas turtingiausiu Lietuvos žmogumi. Tiesa, šio titulo pats jis kratėsi.
„Aš važinėju „Smart'u“, mano kolegos Vilniuje važinėja „Maybach'ais“, bet aš vis tiek turtingiausias, nors ir važinėjantis „Smart'u“. Jie yra biednesni, bet važinėja „Maybach'ais“. „Smart'as“ kainuoja 20–30 tūkst. Lt, „Maybach'as“ – 1,1–1,5 mln. Lt. Tie visi klausimai yra labai labai subjektyvūs“, – DELFI yra sakęs jis.
Vis dėlto tam tikrų silpnybių B. Lubys turėjo. Pavyzdžiui, yra skelbta, kad verslininkas itin mėgo detektyvus, o ypač legendinį agentą Džeimsą Bondą. Savo automobilį B. Lubys esą net padabino „007“ valstybinės registracijos numeriu.
„Jis pinigų šiaip sau nešvaistydavo. Taip, jis galėjo sau leisti kone viską. Yra apvažiavęs nemažai pasaulio šalių, tačiau mieliau rinkdavosi poilsį Druskininkuose. Iš užsienio kelionių parsiveždavo kelias poras kokybiškų itališkų batų. Lietuvoje jis mažai ką pirkdavo, ypač kai sužinojo, kad vadinamosiose mūsų prabangiose prekių parduotuvėse prekiaujama padirbtais daiktais, kurie tikrai nėra vienetiniai“, – Dailiaus Dargio knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ kalbėjo vienas B. Lubio įpročius gerai žinojusių žmonių.
Čia taip pat nurodoma, kad įtakingas verslininkas ilgą laiką nesinaudojo mobiliojo ryšio telefonu ir skambučius mieliau adresuodavo sekretorei arba vairuotojui.
Tikėjosi pastatyti nuosavą terminalą
Bene paskutiniai didieji B. Lubio politiniai užmojai buvo susiję su suskystintų gamtinių dujų terminalu. Iš pradžių jis ketino dalyvauti suskystintų gamtinių dujų terminalo statybose, bet pasikeitus valdžiai šio pasiūlymo atsisakyta. Vis dėlto B. Lubys tuomet pradėjo planuoti statyti nuosavą terminalą.
„Prezidentė, būdama Klaipėdoje, labai paakino mane pritardama: „Statykite, ponas Luby, savo terminalą, mes jums pritarsime“. Žinoma, aš turėčiau pasakyti savo (reikmėms statysiu – DELFI), bet noriu pasakyti, kad daugiau“, – DELFI yra sakęs B. Lubys.
„Achemos grupė“ per metus tuomet suvartodavo apie 1,5 mlrd. kubinių metrų dujų, o Lietuva – 3,1 mlrd. kubinių metrų dujų. B. Lubys buvo numatęs, kad jo ir valstybės planuojamas terminalas vienas kitam netrukdys. Nesirūpino jis ir dėl pinigų.
„Jie vienas su kitu labai gražiai gali žaisti, kadangi mes nestatome saugyklų. <...> Šiandien pinigų ir Lietuvos, ir Europos bankuose yra tiek, kad niekas nežino, ką su jais daryti. Dabar jau bankininkai vaikšto, ima už skverno ir klausia, ar nenori kreditų“, – aiškino B. Lubys.
Į žurnalisto klausimą, kas tai padarė, B. Lubys drąsiai rėžė: „Mes žinome vardus, pavardes, viską išsiaiškinome. Viešinti tai ar neviešinti – ne mano, o valstybės kompetencija. Tad čia nieko negaliu jums ant stalo padėti. Įvyko, kas įvyko. Man labai gaila. Kai prezidentė buvo Klaipėdoje, labai aiškiai buvo nurodyta, kad valstybė statys prie Kiaulės Nugaros.
Ponia prezidentė mums pasakė: „Statykite savo terminalą ten.“ Ten, kur esame išsinuomoję žemės 40–45 metams. Taip, mes ne tik pasiruošę tai daryti, mes pradėjome tai daryti – jau esame užsakę galimybių studijas, buvome Anglijoje pažiūrėti panašaus terminalo. Manyčiau, mes nedaug atsiliksime nuo valstybės pradėto statyti terminalo. Po metų kitų bus matyti, kas padaryta tiek viename, tiek kitame terminale. Nematau nei blogybės, nei gėrybės – dujas pirksime atskirai“, – tuomet kalbėjo jis.
Mirė ilsėdamasis Druskininkuose: rastas sukniubęs prie dviračio
Vis dėlto vos po kelių dienų pranešta apie B. Lubio mirtį. 73-ejų verslininkas buvo rastas sukniubęs prie dviračio Druskininkuose, kur tuo metu ilsėjosi. Kaip paaiškėjo vėliau, jam sustojo širdis.
Staigi B. Lubio mirtis iš karto buvo apipinta mitais. Kalbėta net apie specialiųjų tarnybų ar valdančiojo elito kerštą. Tokias spėliones pastiprino ir tai, kad tą patį 2011-ųjų spalį Lietuvoje netikėtai mirė ir Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Šarūnas Vasiliauskas. Jis iškrito iš jachtos, stovėjusios Kuršių mariose ties Nida, ir nuskendo.
Į paskutinę kelionę B. Lubys palydėtas itin iškilmingai. Lietuvos trispalve apdengtą karstą nešė Garbės sargybos kuopos kariai, Gedimino prospekte jį pasitiko Lietuvos kariuomenės orkestras. Jonavoje B. Lubio atminimas pažymėtas kaukiančiomis sirenomis. Netoli „Achemos“ gamyklos pakelėje buvo išsirikiavusi maždaug pusės kilometro ilgio automobilių eilė, eskortą pasitiko apie penkių šimtų žmonių minia, dalis jų buvo su gėlėmis. Iš Jonavos karstas su palaikais buvo pervežtas į Plungę, kur verslininkas ir signataras atgulė amžinojo poilsio.
Testamento paslaptis liko neįminta
Tiesa, net po mirties B. Lubio vardas nenustotas linksniuoti. Ne vienas jo bendražygis įvairioms žiniasklaidos priemonėms yra pasakojęs, kad verslininkas buvo parašęs testamentą, kurį neva laikė seife darbe.
Manoma, kad jame nurodyta turėtas akcijas perskirstyti ne tik antrajai žmonai ir bendrai jų dukrai, bet ir B. Lubio dukrai iš pirmosios santuokos bei anūkui Adomui Žadeikai, kurį šis matė savo įpėdiniu – buvo išsiuntęs mokytis prestižiniame universitete, įdarbino bendrovėje „Klasco“, vieninteliam iš giminaičių padovanojo koncerno akcijų.
Vis dėlto viešai sklando ne viena versija, koks galėjo būti šio dokumento likimas. Pavyzdžiui, ir „Lietuvos ryto“ žurnalistai, ir D. Dargis yra dėstę, kad L. Lubienė vyro mirties dieną į Druskininkus atskubėjo tik vėlai vakare. Tą pačią naktį ji su bičiuliu Juozu Milteniu esą išvyko į Klaipėdą – „Achemai“ priklausančios bendrovės „Klasco“ būstinę. Vaizdo kameros yra užfiksavusios, kaip 4 apsaugos darbuotojai vos pavelka didžiulį seifą, o L. Lubienė neramiai vaikšto šalia. Manyta, kad tai gali būti B. Lubiui priklausęs seifas.
Dar vienas seifas esą paimtas iš „Achemos“ gamyklos biuro. Skelbta, kad tuo metu, kai visi giminaičiai gedėjo prie karsto, L. Lubienė kartu su savo apsaugininku Vladimiru Ščiupakovu neva grįžo namo ir atidarė seifus. Kas ten buvo, neaišku iki šiol, tačiau paslaptį išsaugojęs V. Ščiupakovas tuoj padarė svaiginamą karjerą – iš paprasto apsaugininko tapo didžiulio Druskininkų sveikatingumo centro „Grand SPA Lietuva“ generaliniu direktoriumi.
Finansų analitikų skaičiavimais, šiuo metu „Achemos grupė“ yra trečioji vertingiausia Lietuvos įmonių grupė.
