Pinigų užtenka poreikiams patenkinti
Antanas pirkti bilieto į Lietuvą nežada dėl artėjančio pensinio amžiaus – jam jau 60. „Kam aš Lietuvoje būsiu reikalingas?“ – svarstė vyras, kuris neseniai neteko darbo. Jo teigimu, airiška rinka taip pat nelaukia plačiu glėbiu pensinio amžiaus laukiančių žmonių.
Darbo stelažus gaminančioje įmonėje Antanas neteko dėl įmonės bėdų – buvo atleista daugybė darbuotojų. Lietuviui su darboviete teko atsisveikinti po dešimties metų.
Be nuolatinių pajamų ir santaupų likęs vyras teigė, kad pirmiausia tvarkysis dokumentus ir sieks išgyventi iš airiškų socialinių išmokų, mat šioje šalyje oficialiai jau dirbo 15 metų. „Per šį laiką nesu sirgęs, tai net nežinau, kiek gausiu ir ką reikės daryti“, – tikino vyras, tačiau pridūrė, kad tai bus dar vienas naujas lapas jo gyvenime ir dar viena patirtis.
Jis neslėpė nuoskaudos, kad teko atsisveikinti su mėgiamu darbu, tačiau pridūrė, kad dabar pagaliau turės laiko sau ir sportui.
Antanas teigė, kad nors atlyginimu ir nesiskundė – santaupų daug neturi. Anot jo, airiško uždarbio pakanka patogiam gyvenimui, o jei norisi taupyti – reikia riboti poreikius ir išlaidas. Tą patvirtino ir kita Armoje gyvenanti lietuvė Dana.
Moteris tikino, kad į Lietuvą grįžti taip pat nežada, esą čia ketina sulaukti pensijos ir ramiai gyventi iš airiškų pinigų. Dana į Armą atvyko panašiu metu kaip ir Antanas – maždaug prieš penkiolika metų.
Šiuo metu lietuviškoje parduotuvėje dirbanti moteris prieš tai net dešimtmetį dirbo airiams priklausančioje mėsos parduotuvėje. Pinigų pragyvenimui užtenka, bet ne taupymui, tikino moteris.
Senbuviai jau įleidę šaknis
Lietuvių parduotuvėje dirbanti Dana tikino, kad pas ją kasdien užsuka daugybė tautiečių ir ne tik. Tarp klientų – ir bulgarai, ir rumunai, ir vietiniai airiai. Beje, pastarųjų šalių emigrantų Armoje taip pat netrūksta. Lietuvių teigimu, po jų antplūdžio Airijos miestelyje iškilo ir nuomos kainos, kiek pasikeitė ramus lietuvių gyvenimas.
O kiek pinigų tektų pakloti norint išsinuomoti būstą Armoje? 350 svarų – tiek tektų pakloti norint išsinuomoti namo dalį, kuriame užtektų vietos 2-3 asmenimis. Tiesa, tokią nuomą vietiniai vadina itin aukšta, esą prieš kelerius metus būstas kainavo kur kas pigiau, tačiau tada plūstelėjo emigrantų iš Bulgarijos ir Rumunijos banga, būstai buvo išgraibstyti ir tapo deficitu, todėl gerokai šoktelėjo ir kainos.
Beje, šiame Šiaurės Airijos mieste oficiali valiuta – svaras. Per savaitę čia dirbantys lietuviai gali užsidirbti mažiausiai 280 svarų, turintys daugiau patirties bei kalbantys angliškai gali užsidirbti ir kur kas daugiau.
Danos ir Antano teigimu, daugelio lietuvių airiškos istorijos pradžia ta pati – kas nors iš artimųjų išvažiavo į Šiaurės Airiją dirbti kokiame nors fabrike, o vėliau, kai suprato, kad gyventi per atstumą su šeima nebegali arba pajuto, kad Airijoje gali neblogai užsidirbti – čia pasikvietė ir artimuosius.
Dabar, anot čia sutiktų lietuvių, daugelis tautiečių jaučiasi įstrigę – vaikai užaugę, kai kurie jau baigė mokslus ir sukūrė savas šeimas, tad grįžti į Lietuvą netraukia arba nėra dėl ko – visa šeima jau pripratusi prie airiško gyvenimo ritmo.
„Kai atvažiavau, mergaitės bėgiojo mažos, o dabar pačios su dukrom vaikšto“, – apibūdino Dana.
Lietuviškų pramogų netrūksta
2011 metų duomenimis, Armoje gyvena beveik 15 tūkst. gyventojų. Čia sutiktų lietuvių teigimu, keli tūkstančiai iš jų turėtų būti mūsų tautiečiai. Tiesa, nauji emigrantai į Armaghą jau seniai neatvyksta – dauguma lietuvių emigrantų – senbuviai.
Dėl lietuvių gausos šiame mieste į jį atvyksta ir lietuviai atlikėjai. Tiesa, į pastarųjų pasirodymus susirenka ne tik Armos, bet ir aplinkinių miestelių gyventojai.
Kalbant su Antanu ir Dana į akis krito ant lietuvių parduotuvės stiklo priklijuotas plakatas apie grupės DAR koncertą. Armagho lietuvius yra linksminusi net Džordana Butkutė.
O apsilankius Armos lietuvių feisbuko puslapyje, galima pamatyti kone kas savaitę pasidalijamais lietuviškais renginiais – filmais Armagho ar aplinkinių miestų kino teatruose.
Armos ir aplinkiniuose miestuose taip pat vyksta ir lietuviškos mišios. Tiesa, kiekvieną sekmadienį vis kitame mieste, tad lietuviškų mišių tvarkaraštį reikia nuolat sekti.
Lietuvės pagalbos emigrantai sulaukia ir įdarbinimo centre. Pastaroji taip pat keliauja per visus miestus kas kelias dienas, kad pagalbos sulauktų visi norintys emigrantai. O tokių, anot vietinių lietuvių, yra daug, mat kai kurie net ir per dešimtmetį emigracijoje taip ir neišmoko angliškai.
Arma – išskirtinis miestas
Nors Armos miestas nėra didelis, tačiau vos čia atvykus jis sužavi architektūra. Jis – visiškai kitoks nei netoliese esantis Dunganonas ar Monaghanas. Ir ne tik dėl to, kad yra įkurtas ant kalvų.
Arma – anaiptol ne pilkas ir niūrus, kokie yra kiti aplinkiniai miesteliai. Beje, Arma yra vienas iš dešimties mažiausių Jungtinės Karalystės miestų (Šiaurės Airija priklauso Jungtinei Karalystei). Miesto statusas Armaghui suteiktas tik 1995 metams, praėjus keleriems metams po karalienės Elžbietos II vizito.
Iki šių dienų išskirtine architektūra žavintis miestas anksčiau, manoma, buvo pagoniškų ritualų vieta.
Ant vienos iš kalvų šiame kalvotame mieste stūkso ir Šv. Patriko katedra. 1840 metais pradėta statyti katedra buvo baigta tik 1904 m.
Armaghe taip pat yra įkurta observatorija, planetariumas ir nuo 1937 metų duris atvėręs miesto muziejus.
Daugiau akimirkų iš Armos, Airijos: