Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas papasakojo, ką reikėtų daryti tam tikru atstumu nuo jos gyvenantiems žmonėms.
Tai paskutinė DELFI projekto „Astravas. Monstras šalia mūsų“, kuriuo nusprendė nuodugniau pasidomėti, koks čia monstras kyla šalia mūsų ir kokių pasekmių jis gali sukelti, dalis.
Avarija Astravo atominėje elektrinėje (AE) būtų blogiausia šiuo metu Baltarusijoje vykdomų statybų baigtis. Sunku pasakyti, kokia jos tikimybė, tačiau A. Mastauskas teigė, kad apie tai kalbėti reikia.
„Nenorime nieko gąsdinti, bet mes Lietuvoje turime būti pasiruošę ir tokiam scenarijui“, – sakė jis.
Poveikio zonos
Pagal Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos turimą informaciją, galimas Astravo AE radiologinis poveikis aplinkai ir žmonėms suskirstytas į tris zonas.
DELFI atsiųstoje pažymoje nurodoma, kad 100 kilometrų spinduliu galimas jodo terapijos poreikis.
300 km spinduliu įmanomi ilgalaikiai geografinėje vietovėje pagamintų tam tikrų žemės ūkio maisto produktų vartojimo apribojimai.
1 tūkst. km spinduliu galimi trumpalaikiai maisto produktų apribojimai.
Į 100 km spindulio plotą patenka Vilnius, į 300 km – Ryga ir Minskas, o 1 tūkst. apskritimas apima ir tokius miestus kaip Kijevas, Varšuva, Berlynas, Kopenhaga, Stokholmas, Talinas.
Skirtingi veiksmai
Radiacinės saugos centro (RSC) vadovas A. Mastauskas pastebėjo, kad pagal Lietuvos teisės aktus, numatyti ir papildomi atstumai nuo branduolinės energetikos objekto.
„Pirma yra 5 km zona, dar vadinama neatidėliotinų veiksmų. Šiame spindulyje be jokių papildomų prognozavimų ar apskaičiavimų iš karto reikia slėptis arba evakuotis ir vykdyti profilaktiką stabiliu jodu“, – sakė jis.
Toliau numatyta 30 km zona, į kurią, įvykus Astravo AE avarijai, patektų Švenčionių ir dalis Vilniaus rajono.
„Tai – apie 33 tūkst. gyventojų. Ši zona vadinama skubiųjų apsaugomųjų veiksmų. Tačiau čia galima tam tikra dalimi vadovautis informacija, kurią gausime iš baltarusių arba mūsų ankstyvojo stebėjimo stočių.
Mes, kaip specialistai, stebėsime ir skaičiuosime, ar jau reikia įgyvendinti priemones. Tai irgi būtų arba evakuacija, arba slėpimasis, profilaktika stabiliuoju jodu“, – aiškino A. Mastauskas.
Zonoje iki 100 km, į kurią patenka ir Vilniaus miestas, iš viso yra 16 Lietuvos savivaldybių, gyventojams evakuotis greičiausiai nereikėtų.
„Tačiau šios savivaldybės turėtų koreguoti savo reagavimo planus ir numatyti slėpimąsi pagal mūsų pateiktą prognozavimą. Taip pat – stabilaus jodo panaudojimą, kad į skydliaukę nepatektų radioaktyviojo jodo“, – aiškino RSC direktorius.
300 km spinduliu galima apsieiti ir be jodo profilaktikos, ten didžiausias dėmesys skiriamas maisto produktų apribojimui.
„Pavyzdžiui, po Černobylio avarijos mes iki šiol tiriame miško gėrybes – grybus, uogas, tikriname jų taršą. Džiaugiamės, kad ji neviršija reglamentuojamos, bet buvo laikas, kai atskirose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, kur po Černobylio avarijos cezio radionuklidai iškrito, buvo užfiksuota viršijimų.
Ten elniena buvo užteršta tūkstančiais kartų daugiau nei leistinos normos. Tolimojoje zonoje svarbu parengti atskirų maisto produktų, galbūt – geriamojo vandens, kontrolės sistemą“, – pasakojo A. Mastauskas.
1 tūkst. km spindulys, pasak specialisto, Lietuvai jau per didelis, tačiau kaimyninės šalys, be abejo, irgi vykdys galimo poveikio stebėjimą.
„Kai Fukušimos AE įvyko avarija, tai mes Lietuvoje irgi stebėjome. Pavyzdžiui, dėl krovinių įvežimo iš Japonijos buvo įspėta tiek muitinė, tiek sienos apsaugos, tiek veterinarijos tarnybos“, – dėstė A. Mastauskas.
Jodo profilaktika
RSC direktorius sakė, kad stabilusis jodas tokiose situacijose naudojamas skydliaukei blokuoti.
„Čia ne gydymas, bet skydliaukės blokavimas stabiliuoju jodu, kuris nespinduliuoja ir užkerta kelią, kad nepatektų, ypač per orą arba per naudojamas daržoves, radioaktyvaus jodo“, – sakė A. Mastauskas.
Pašnekovas aiškino, kad savivaldybės Lietuvoje turės būti pasirengusios, jei reikės, panaudoti stabilaus jodo preparatų.
„Šiuo metu diskutuojama, kaip užtikrinti, kad moksleiviai, vaikai, dirbantieji ir visi kiti gyventojai būtų aprūpinti tais preparatais“, – pasakojo jis.
Pasak A. Mastausko, patenkantieji į 30 km zoną jodo preparatų turėtų turėti namuose. „Kad nereikėtų galvoti, iš kur gauti“, – sakė jis.
Zonoje tarp 30 ir 100 km jodu turėtų pasirūpinti savivaldybės, turėti rezervų ir, vos tik prireiktų, per 2 val. išdalyti gyventojams.
Atnaujina planą
Tai, ką gyventojai ir valstybės institucijos turėtų daryti nelaimės akivaizdoje, reglamentuoja Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės avarijos atveju.
Kaip DELFI sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Civilinės saugos valdybos Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus viršininkas Ernestas Trunovas, šiuo metu yra parengtas atnaujintas šio plano projektas.
„Vidaus reikalų ministerija derina jį su suinteresuotomis institucijomis“, – sakė jis.
Pasak specialisto, atnaujintas planas turėtų įsigalioti, kada bus pakeisti Branduolinės energijos, Radiacinės saugos įstatymai, kurie numato atnaujinto plano parengimą.
„Įstatymus rengia Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija ir Radiacinės saugos centras. Tikėtina, kad jie bus svarstomi Seimo rudens sesijoje, tačiau nagrinėjant įstatymų projektus akivaizdūs diskutuotini klausimai.
Norima, kad planas apimtų ne tik branduolinių, bet ir radiologinių avarijų valdymą, o tai yra atskira Radiacinės saugos centro funkcija, jau reglamentuota Radiacinės saugos įstatymo ir jau seniai turėtų būti planuojama ir vykdoma“, – dėstė E. Trunovas.
PAGD atstovas pažymėjo, kad evakuacija yra sudėtinė plano dalis ir viena iš gyventojų apsaugos priemonių, ne vienintelė ir plano kontekste – ne pagrindinė.
„Kalbant apie evakuaciją, tai ir dabar visos savivaldybės ją planuoja, todėl atskiro plano dėl evakuacijos rengti nenumatoma, išskyrus tai, kas bus numatyta rengiamame plane (projekte)“, – pridūrė jis.
Vandenį iš Neries atjungtų
Dar vienas galimos avarijos Astravo AE aspektas – gali būti užterštas Neries vanduo. Ši į Lietuvą atitekanti upė yra vos 7 km nuo Astravo AE ir bus naudojama kaip reaktorių aušinimo šaltinis.
„Mūsų žiniomis, daugiau nei 50 proc. esamų vandenviečių patenka į rizikos zoną, jei vanduo Neryje būtų užterštas. Skaičiuojama, kad įtaka gali būti padaryta per 7 valandas“, – sakė RSC direktorius.
A. Mastauskas pastebėjo, kad su tuo susijusi rizika yra reali, bet specialistai tvirtina, jog yra būdų situacijai suvaldyti.
„Lietuvoje daug vandenviečių ir ne visos jos yra veikiamos Neries upės tarša. Taigi galima tas užterštas vandenvietes atjungti ir vandens poreikį kompensuoti iš kitų vandenviečių“, – sakė jis.
Pašnekovas taip pat pabrėžė, kad tam reikia pasirengti iš anksto, numatyti vandens atjungimo ir perskirstymo planą.
