Penktą ryto stovyklavietėje prasidėjo šurmulys, o jau septintą valandą komanda su šypsenomis veiduose stovėjo su 20 ar net 25 kilogramus sveriančiomis kuprinėmis ant pečių ir rodės, kad nė vieno veide nebuvo nė lašo nerimo. Prieš akis – daugiau kaip 30 kilometrų žygis miškais į jau išnykusio senojo Algatujaus kapines.

Žygis į nežinią

Paskutiniai tremtiniai iš senojo Algatujaus kaimo į Lietuvą grįžo 1967 metais, tuomet kaime liko dar keli vietiniai gyventojai, tačiau netrukus kaimas visiškai ištuštėjo. Šiuo metu jo vietoje – tik dirbami laukai, nors Algatujaus vardas iš žemėlapio nedingo. Vos už kelių kilometrų įkurtas naujasis Algatujus.

Į žygį išsiruošusi komanda žygiavo į nežinią. Lietuvių kapinėse, įkurtose viduryje miško, 1989 metais kilo gaisras. Nebuvo aišku, ar apskritai tas kapines dar įmanoma atrasti ir atpažinti.

Raminta Kėželytė

Vienintelis kelias nuo Jevdokimovo į Algatujų – miškas, į kurį net vietiniai žvalgosi atsargiai. Sibiro miškuose galima sutikti meškų, tad komandą šiame kelyje sutiko palydėjo vietinis medžiotojas.

Senyvo amžiaus vyras šešiolika jaunuolių mišku lydėjo kartu su augintiniu Piratu, kuris akylai sekė kiekvieną krustelėjimą ir reagavo į net menkiausią gyvą padarėlį viduryje miško taip kas kartą priversdamas krūptelėti ne tik kartu žygiuojančias merginas.

Įsidienojus žygeivius pradėjo alinti saulės spinduliai ir senkantis vanduo.

Nežinia slėgė ir dėl galimybės Algatujuje gauti geriamo vandens – prognozės buvo nedžiuginančios, tad kiekvienas žingsnis buvo svarbus ir atimdavo po lašelį kiekvieno „Misija Sibiras’17“ komandos nario energijos.

Kelionė į Algatujų

Vis dėlto vakarop po kone devynias valandas trukusio žygiavimo, „Misija Sibiras’17“ pasiekė tikslą – žengė į kadaise lietuvių tremties vieta tapusį senąjį Algatujų. Deja, kapinių vaizdas sukrėtė ne vieną – miškas užžėlęs, o iš lietuviškų medinių kryžių telikę tik nuodėguliai – vos keli kryžiai dar stiebėsi į dangų, bet ir jie – be skersinių ir nudegę kone iki pusės.

Sudegusios išnykusio kaimo kapinės

„Galėjome tik atspėti, kad čia kryžiai, nes jų forma jau nebe tokia, tik kai kuriuose dar matėsi lietuviškų kryžių kontūrai. Daugybė jų tiesiog gulėjo ant žemės miške, – pasakojo vienas pirmųjų į mišką įžengęs „Misija Sibiras’17“ dalyvis Dovydas Žiogas. – Sunku nustatyti, kurioje tiksliai vietoje buvo kapinės, priaugę daug jaunų medelių, krūmų.“

Lietuvių kapines suniokojęs gaisras buvo didelė šio kaimo tragedija – degė ne tik kapinaitės, bet ir didelis plotas pačio miško. Iki šiol dauguma aplinkinių medžių kamienų nusėti suodžiais, nors gaisras mišką niokojo beveik prieš trisdešimt metų.

Senasis Algatujus

„Ši mūsų misija labai simboliška, nes dar po kelerių metų tų kryžių likučių visiškai nebeliks, būtų nebelikę jokios žymės, kad kadaise čia buvo kapinės, – kalbėjo misijos vadovas Arnoldas Fokas. – Bet mes sutvarkėme ir pažymėjome – pastatėme tris kryžius, nes būtent tiek medienos pavyko gauti vietiniame kaime. Taip pat teritoriją aptvėrėme ir tvorele.“

Po trisdešimties kilometrų žygio komanda suplanavo būsimus darbus ir įsikūrė stovyklavietę vos už kelių šimtų metrų nuo kapinių, miško viduryje. Jau kitą rytą visa šešiolikos žmonių komanda kibo į darbus – valyti miško.

Martynas Norkūnas, Dovydas Žiogas

Darbų pradžia pažėrė dar daugiau staigmenų – tik pradėjus valyti krūmynus atsidengė vis daugiau nukritusių ir sudegusių kryžių, išryškėjo kapaviečių kauburėliai.

Komandą sujaudinusios emocijos

„Šios kapinės yra labai svarbios vien dėl to, jog „Misija Sibiras’17“ dažnai kalba apie tai, kaip svarbu išsaugoti istoriją. Kai aplankome tas vietas, kuriose gyveno tremtiniai, turime galimybę patys pamatyti ir prisiliesti prie tos istorijos, kai apsilankome kapinėse, kur palaidoti tremtiniai, mes turime galimybę prisidėti prie istorijos išsaugojimo, bet čia kryžiai yra sudegę, kai kurie visai sunykę. Tai yra tikrasis istorijos išsaugojimas. Jei ne mes, jei ne čia ir dabar, tos kapinės būtų apskritai išnykusios, nebūtų žinomos. Būtent dėl to šios kapinės šioje misijoje man yra pačios svarbiausios ir emociškai stipriausios“, – pasakojo „Misija Sibiras’17“ komandos narė Raminta Kėželytė.

Senasis Algatujus

Komanda, sutvarkiusi kapines, pastačiusi tris kryžius ir aptvėrusi juos tvorelėmis, tradiciškai susikabino rankomis ir sugiedojo himną. Vis dėlto ši vieta buvo kitokia nei iki šiol tvarkytos kapinės – nė vienas komandos narys, po išėjusių anapilin pagerbimo, neskubėjo atgal į stovyklavietę.

Vieni tiesiog sustingo ir žiūrėjo į kryžius, kiti dainavo dainas, įtraukdami ir likusius komandos narius.

Ant vieno kryžiaus komanda prikalė metalinį kryželį su visų komandos narių vardais, o ant kitų dviejų, be bendrų „Misija Sibiras’17“ ženklų, buvo pritvirtinti ir asmeniniai ekspedicijos narių ženklai – Šv. Magdalenos medalionas bei Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės Vyresniųjų skaučių būrelio ženklas „Palik pasaulį gražesnį nei radai“.

Simona Budrickaitė, Martynas Norkūnas

Pastarąjį prie kryžiaus prikalė Simona Budrickaitė. Šį ženklą jai Vilniaus geležinkelio stotyje, išvykstant į Sibirą, įteikė Skaučių būrelio vadovė. „Kai man įteikė šį ženklą, nežinojau, kur ir kada jį paliksiu. Tačiau sutvarkius šias kapines supratau, kad ta vieta yra būtent čia“, – pasakojo Simona.

Vos per dieną „Misija Sibiras’17“ komanda sutvarkė ir trimis naujais kryžiais pažymėjo sunykusias lietuvių kapines Algatujuje. Per šią misiją šešiolika jaunuolių jau sutvarkė Gadalėjaus, Jevdokimovo ir Tulūno kaime esančias lietuvių amžinojo poilsio vietas ir ruošiasi naujiems iššūkiams.