„Staiga pasklinda gandas, kad kažkuris iš mūsų aptiko žmogaus kaukolę. Iš tikrųjų, šiukšlių krūvoje prie medžio užversta ne tik kaukolė, bet ir visas žmogaus skeletas, tikėtina, vaiko. Kaulai prie medžių gulėjo ilgai, apraizgyti peraugusių augalų. Panašu, jog ant jų buvo pradėtos versti šiukšlės, kad nesimatytų. Vaizdas šokiruoja“, – vieną iš labiausiai įsiminusių įvykių savo dienoraštyje aprašė „Misija Sibiras‘10“ dalyvis Robertas Ožalinskas.

„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.

„Misija Sibiras“ nuotr.

Ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas sako, kad kiekviena ekspedicija išgyvena skirtingas emocijas, o tai priklauso ir nuo vietų, kuriose lankosi, ir nuo pačios komandos. Bet labiausiai komandos dalyvius stebina tai, kas būna netikėta, o netikėta dažniausiai būdavo viskas. Kol vienintelis vadovas turi ekspedicijos planą ir nuspėja, kaip atrodys lankomos vietos, kiti komandos nariai susiduria su ne visada malonių staigmenų virtine.

Šiurpūs radiniai kapinėse, bylojantys apie žiaurų tremtinių likimą

Ekspedicijos per penkiolika metų yra aplankę ir sutvarkę beveik 170 kapinių. Didžioji jų dalis yra įsikūrusios miškų glūdumose, dėl to niekieno nelankomos ir apleistos. Dažną komandos narį stebindavo toks apleistų kapinių vaizdas, be to, tokiose vietose komandos aptikdavo ir neįprastų radinių.

Su šiurpiais radiniais susidūrė jau pati pirmoji „Misija Sibiras“ ekspedicija, 2006 metais vykusi į Komijos sritį. Ten komanda lankėsi Nydz Vyčegodskaja kapinėse, kurios labiau priminė smėlyną, o ne amžino poilsio vietą. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad jose palaidota apie 2–3 tūkstančius politinių kalinių. Kapinėse nėra išlikusių atminimo lentelių ar kitų paminklų, bet jose galima rasti nemažai žmonių kaulų, kuriuos visur išnešioja laukiniai šunys.

„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.

Kapinėse komandos aptikdavo ne tik tremtinių ar politinių kalinių palaikų. „Visus sukrėtė radinys – kojos įtvaras. Tokiais momentais nenorom susimąstai dar kartą. Vietos, kurias tvarkome, iš pradžių nė neprimena kapinių – dažnai beveik neįmanoma pamatyti didžiulių kryžių. Ten ilsisi žmonės, prievartos būdu išvežti iš namų, neturėję net galimybės bent amžinojo poilsio atgulti gimtojoje žemėje. Tai sukrečia“, – rašė „Misija Sibiras‘12“ dalyvė Monika Jurkšaitytė.

„Misija Sibiras“ nuotr.

Ekspedicijų vadovas A. Fokas pastebi, kad nors tokių radinių pasitaikydavo, tačiau ne itin dažnai. „Nesakyčiau, kad tai būdavo masinis dalykas, bet, žinoma, jautrus. Bet kokiu atveju – rasti žmogaus kaulų yra jautru, nes sunku pasakyt, kas, kaip ir kodėl ten atsirado. Tai visiems būdavo netikėta ir šokiruodavo, bet aš to stipriai nedramatizuočiau. Juk tai kapinės, o kapinėse visko pasitaiko“, – aiškina A. Fokas.

Pasak vadovo, tiek jį patį, tiek komandos narius dar labiau stebindavo susitikimai su vietiniais gyventojais ar tremtiniais, kurie pasidalindavo savo prisiminimais: „Labai įdomūs atsitikimai būdavo susitikus su tremtiniais. Dabar jų jau vienetai likę, tačiau dar yra galinčių pasidalinti prisiminimais. O susitikus, žiūrėk, dar ir lietuviškai giedot pradeda!“

Nuostabiausia – už tūkstančių kilometrų sutikti savus, kalbančius lietuviškai

Jei būtų užvestas sąrašas su aplankytų lietuvių, tebegyvenančių tremties ar kalinimo vietose, kontaktais, jų pavyktų suskaičiuoti per 60. Tiek skirtingų istorijų Sibire ir kitose tremties bei kalinimo vietose yra išklausę ekspedicijų dalyviai. Dažnu atveju lietuviai kalba rusiškai, o lietuviškai pasakyti moka vos kelias frazes, bet pavykdavo atrasti ir tokių, kurie laisvai prabildavo gimtąja kalba.

„Visada įdomu susitikti su tremtiniais, o jei juos dar sutinki netikėtai... Tie žmonės negyvena didžiuosiuose miestuose, todėl yra išlaikę natūralumą. Tik mes jau truputį vėluojam su laiku, nes tu žmonių yra likę labai nedaug“, – apie susitikimus su tremtiniais ir politiniais kaliniais pradeda pasakoti A. Fokas.

Tremtinių ar politinių kalinių istorijos komandoms buvo sunkiai suvokiamos dėl jų žiaurumo. Kadangi kai kurie Sibire gyvenantys lietuviai po tremties taip niekada ir nesugrįžo į tėvynę, keletas ekspedicijų komandų netgi ryžosi suorganizuoti šių tremtinių palikuonių keliones į Lietuvą.

Pavyzdžiui, „Misija Sibiras’16“ ekspedicijos metu komandą stovyklavietėje aplankė lietuvių tremtinio Algio Braškio duktė Viktorija Braškytė. Viktorija istorijų apie Lietuvą negirdėjo nuo 14 metų, kuomet Jenisiejuje nuskendo jos tėtis, tačiau Lietuvos moteris nepamiršo.

„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.

Grįžus iš ekspedicijos komanda nusprendė, jog V. Braškytę reiktų pasikviesti į Lietuvą. Po metų moteris vaikščiojo tėvo gimtinėje Raseiniuose, aplankė jūrą bei savo klasiokę, grįžusią iš Igarkos.
„Lietuva tremtiniams tokia tolima, nepasiekiama šalis. Tačiau jie labai šiltai apie ją atsiliepia. Niekad nesakau, kad nesugrįšiu į tas vietas jų aplankyti ar su komanda, ar be jos. Žinoma, idealu būtų su komanda“, – sako A. Fokas.

Labai šiltai apie Lietuvą atsiliepė ir Anatolijus Klevakinas – tremtinių palikuonis, pats niekada nebuvęs Lietuvoje. Anatolijus – medžiotojas, todėl „Misija Sibiras‘15“ komandai padėjo vieno žygio metu saugiai pasiekti tikslą. Žygis buvo sunkus ir truko ilgai, o pasistačius palapines ir komandai nuėjus miegot, Anatolijus liko budėti prie laužo ir saugoti komandą nuo Sibiro meškų. Toks rūpestis ir Anatolijaus pasakojimai apie niekad nematytą Lietuvą sujaudino komandą, todėl atsisveikinant su Anatolijumi graudinosi ne vienas.

„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.

Miestai-vaiduokliai, kuriuose nesinori užsibūti

Dar vienas dalykas, kuris stebindavo komandas, tai kaimai ir miestai, kuriuose ekspedicijos dalyviai lankydavosi. Komandos atvykusios į Sibirą rasdavo ir labai apleistų, laike užstrigusių gyvenviečių, ir modernių miestų, kurie stulbindavo savo šiuolaikiškumu bei pažanga.

„2015 metais Tomske turėjom gana sudėtingą žygį į Kuroliną. Iš pradžių plaukėm laivu, važiavom visureigiu, galiausiai ėjome pėsti iki galutinio taško, kurį pasiekėme vidurnaktį. O tas taškas – miręs kaimas. Einam gatve, stovi apleisti namų griuvėsiai, todėl buvo šiurpoka. Po ilgos kelionės nuėjus į negyvenamą kaimą aplankė nekoks jausmas.

Bet visada būna šviesa tunelio gale, taip ir mes pamatėme šviesą tame kaime. Aš žinojau, kad čia rasime vienintelį kaimo gyventoją-atsiskyrėlį, bet komandai buvo šokas. Mus pasitiko pagyvenęs žmogus, buitis vyriška, bet savimi apsirūpinęs: susižvejojęs, susimedžiojęs, ko reikia, mus vaišint puolė“, – su kokiais nuotykiais susiduria komandos pasakoja ekspedicijų vadovas.

„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.

Panašių vietų atrado ir kitų ekspedicijų dalyviai. Pavyzdžiui, 2018 metais komanda apsilankė Kazachstane esančiame apleistame Rudniko mieste. Važiuojant į šį miestą traukiniu kazachai komandos narius įspėjo, kad šiame mieste po vieną geriau nevaikščioti, nes jis labai pavojingas: daug kriminalinių nusikaltėlių, atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinkusių benamių ir laukinių šunų.

„Pasaulio kraštas – Rudnikas. Miestas kurio gyventojai iškeldinti prieš daugelį metų, nes buvo paskelbta, kad bet kurią minutę miestas gali prasmegti, kadangi po juo glūdi šachtos. Tokio mirusio miesto dar nesu matęs. Mums sakė, kad norima toje vietoje įteisinti atvirą kasimą, o tai reikštų, kad mes, galbūt, paskutiniai gyvi lietuviai buvę ten“, – prisimena „Misija Sibiras‘18“ dalyvis, aktorius Simonas Storpirštis.

„Misija Sibiras“ nuotr.
„Misija Sibiras“ nuotr.

Miestas stebino ne tik savo tuštuma, bet ir tuo, kad minėtame pasaulio krašte yra palaidota dešimtis lietuvių. Būtent čia komanda pastatė savo pirmąjį kryžių. „Tada supranti, kokį mes svarbų žingsnį darom, kad nebūtų preteksto tą vietą sulyginti su žeme“, – sako S. Storpirštis.

„Yra dalykų, kurie ekspedicijoje yra suplanuoti, bet būna ir nesuplanuoti. Visada ruošiantis ekspedicijai, planuojant ją, nežinai, kaip tą planą pavyks įgyvendint. Pačioje ekspedicijoje emocijų būna tikrai daug, bet stengiesi joms visoms nepasiduot, nes kiekvieną valandą reikia galvot apie daug kitų dalykų“, – teigia A. Fokas.

Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.