Klysta manantys, kad mineralinių medžiagų, labai naudingų žmogaus organizmui, yra tik pirktame mineraliniame vandenyje. Su vandeniu iš čiaupo taip pat jų gauname. O kai kuriais atvejais jų koncentracija yra nė kiek nemažesnė nei mineraliniame vandenyje.

Natūralus mineralinis vanduo pasižymi savita ir pastovia chemine sudėtimi, biologinėmis ir fizikinėmis savybėmis. Šio vandens išgavimui yra taikomi labai aukšti reikalavimai: vandens negalima dezinfekuoti, konservuoti ar dėti kitų priedų, išskyrus anglies dvideginį.

Internetinė svetainė mineralinisvanduo.lt rašo, kad natūralus mineralinis vanduo skirstomas į kelis tipus: chloridinis, bikarbonatinis, sulfatinis, kalcinis, magninis, fluoridinis, jodinis ir kt. Taip pat įdomu tai, kad vandenyje esančios mineralinės medžiagos gali suteikti ir tam tikras skonines savybes. Pavyzdžiui, natrio chloridinis vanduo daugumos vartotojų yra apibūdinamas kaip sūrus.

Taip pat svetainėje mineralinisvanduo.lt paaiškinama, kaip skirstomas mineralinis vanduo. Mineralinis vanduo, turintis mažai mineralinių medžiagų, yra vadinamas tas, kuriame mineralinių druskų koncentracija ne didesnė kaip 500 mg/l.

Kitai grupei priskiriamas vanduo, turintis labai mažai mineralinių medžiagų. Mineralinių druskų koncentracija ne didesnė kaip 50 mg/l.

Ir galiausiai yra toks mineralinis vanduo, kuris turi daug mineralinių medžiagų. Mineralinių druskų koncentracija, apskaičiuota kaip sausoji liekana, didesnė kaip 1500 mg/l.

Mineralinis vanduo vadinamas sulfatiniu ar chloridiniu, kai šių anijonų koncentracija vandenyje yra didesnė 200 mg/l.

O kuo skiriasi ir kuo panašus mineralinis ir vanduo iš čiaupo? DELFI jau rašė, kad vanduo iš čiaupo Lietuvoje išgaunamas iš požeminių gręžinių nuo 30 iki 250 m gylio.

Palyginimui – dalis mineralinio vandens išgaunama labai panašiame gylyje nuo 50 iki 250 m. tačiau yra mineralinių vandenų, kurie išgaunami daug giliau – net virš 600 m gylio. Kadangi abiejų rūšių vandenys yra maisto produktai, jiems keliami aukšti kokybės reikalavimai. Vamzdžiai ir rezervuarai turi būti įrengti taip, kad vanduo atitiktų aukščiausius cheminių, fizikinių-cheminių ar mikrobiologinių kokybės rodiklių reikalavimus. Tiek vandens iš čiaupo, tiek mineralinio vandens kokybė yra reglamentuojamos Lietuvos higienos normų.

O dabar palyginkime, kuo skiriasi vandens iš čiaupo ir mineralinio vandens cheminė sudėtis. Anot specialistų, svarbiausia mineralinio vandens charakteristika yra mineralizacija. Įvertinus mineralizaciją galima sužinoti, kiek tame vandenyje yra ištirpusių mineralinių medžiagų.

Labai svarbu žinoti, kad vanduo iš čiaupo taip pat turi mineralinių medžiagų. Dalį vandens iš čiaupo galime priskirti vandeniui, kuris turi mažai mineralinių medžiagų, bet, remiantis A. Klimo „Vandens kokybė Lietuvos vandenvietėse“ knyga, keliose Lietuvos vandenvietėse vandens iš čiaupo mineralizacija net didesnė nei 500 mg/l (Joniškio, Šakių, Vilkaviškio vandenvietėse). Pavyzdžiui, Šiaulių Bubių vandenvietės, Joniškio vandenvietės, Kėdainių I vandenvietės geriamasis vanduo panašus į mineralinį vandenį, turintį sulfatų, nes jame sulfatų yra daugiau nei 200 mg/l, o Šakių vandenvietės, Vilkaviškio vandenvietės vanduo iš čiaupo panašus į mineralinį vandenį, turintį chloridų, nes jame chloridų anijonų yra daugiau nei 200 mg/l.

Įvertinę visa tai galime pasidžiaugti, kad Lietuvą gamta apdovanojo ypatinga dovana: tiek mineraliniu vandeniu, kuris yra labai naudingas mūsų sveikatai, tiek gėlu geriamuoju vandeniu, kuriame taip pat yra gausu žmogaus organizmui reikalingų mineralų ir kurio turime daug ir kokybiško.

www.DELFI.lt
2