Vilnietė Lina Venskaitytė prieš dvejus metus sugalvojo suderinti kelis savo pomėgius – maisto gaminimą, kūrybą, sveiką maistą, estetišką maisto pateikimą, fotografiją ir komunikaciją. Taip gimė jos socialinių tinklų „Instagram“ ir „Facebook“ paskyra „Ideas For Good Looking Food“.
Ikvėpimo semiasi iš prancūzų
„Vienu metu pradėjau vėl daugiau gaminti ir neštis maistą į darbą pietų dėžutėse. Tuomet ir kilo mintis parodyti žmonėms, kad toks maistas taip pat gali atrodyti estetiškai ir jį galima drąsiai išsitraukti ne tik prie kolegų, bet ir viešoje vietoje, – pasakojo moteris. – Vėliau pajutau norą pasidalinti įvairesnėmis idėjomis – parodyti, kaip maistą galima estetiškai pateikti sau, svečiams. Pastebėjau, kad šiuo metu labai paplitęs mitas, kad sveika ar sveikesnė mityba yra tik prėska vištos krūtinėlė ir garuose virtas brokolis. Tuomet ir nusprendžiau, kad turiu ir galiu sukurti naujų receptų, patiekalų idėjų, kurios tikrai paneigia šiuos mitus. Ypač kad tikrai pati mėgstu ir valgau tokį maistą ir dažnai jį taip patiekiu, net ir valgydama viena“.
Dalintis savo gaminamu maistu ir kūrybingu jo pateikimu L. Venskaitytė nusprendė socialiniuose tinkluose, nes tai leidžia pajusti grįžtamąjį ryšį – matyti, kas žmones domina, kas jiems patinka. Socialiniai tinklai taip pat leidžia perskaityti žmonių lūkesčius, atsakyti į jų klausimus.
„Manau kad maistas yra ne tik degalai organizmo funkcijoms, daug dažniau tai ir patirtis – emocijos, bendravimas, gerai praleistas laikas. Tiesa, nemanau, kad maisto pateikimas gali išgelbėti nepavykusį patiekalą, labiau – tai puikus priedas, kuris gali pagerinti vidutinį maistą arba sukurti „wow“ efektą puikiam patiekalui“, – savo mintimis dalijosi pašnekovė.
Dalydamasi savo maisto nuotraukomis socialiniuose tinkluose L. Venskaitytė teigė norinti parodyti, kad estetišką vaizdą lėkštėje galima nesudėtingai sukurti namie valgant įprastą maistą tris kartus per dieną. Pasak jos, dažnai manoma, kad estetinis maisto pateikimas svarbus tik prabangiuose restoranuose ar degustacijose: „Manau, kad galime gerokai praskaidrinti kasdienybę ir sukurti sau malonių patirčių estetiškai pateikdami kasdienį maistą. Beje, tam nereikia labai didelių pastangų ar išlaidų. Užtenka gražesnės lėkštės, atidesnio išdėliojimo ir panašiai. Šiuo klausimu ypač žaviuosi ir įkvėpimo kasdienybei semiuosi iš prancūzų kultūros, kuri ypač vertina ir puoselėja estetinį maisto pateikimą kiekvieną dieną“.
Daugiau daržovių ir sveiko proto
L. Venskaitytė pripažįsta, kad nėra mitybos specialistė, tačiau domisi sveikos ir subalansuotos mitybos teorijomis. Sąmoningai galvodama, kas patenka į jos skrandį, moteris priėjo ir prie savo teorijos – daugiau daržovių ir daugiau sveiko proto.
„Kalbant apie receptus, dairausi taip pat socialiniuose tinkluose, receptų knygose. Tačiau dažniau tai adaptuoju – niekada nekartoju aklai ar griežtai pagal receptą. Na ir, žinoma, dažnai tiesiog eksperimentuoju. Kuo daugiau gaminu, tuo dažniau ateina idėjų tiesiog išbandyti naujus junginius, kažką pakeisti tradiciniuose patiekaluose. Trečia esminė dalis – estetinis pateikimas ir fotografija. Šioje dalyje stengiuosi mokytis daugiau technikos, žiūriu įvairių pavyzdžių socialiniuose tinkluose ir po to tiesiog bandau. Ši dalis reikalauja daugiausiai disciplinos, nes dabar jau beveik visada naudoju fotoaparatą, nors šiais laikais visada yra pagunda tiesiog greičiau viską padaryti išmaniuoju telefonu“, – kaip gimsta moters kūriniai virtuvėje, pasakojo ji.
Pašnekovė neneigė, kad ne visi eksperimentai sėkmingi – kartais kai kas neiškyla, kartais tiesiog neskanu, o kartais labai skanu, bet negražiai atrodo.
„Kadangi laikausi nuostatos, kad publikuoju tai, ką iš tikrųjų valgau ar valgyčiau antrą kartą pati, kartais lieka bandymų, kurie nepasiekia eterio. Kartais taip pat nutinka ir taip, kad pirmą kartą eksperimento nefotografuoju – tiesiog ragauju, o jau kitą karta ruošiu fotografavimui, kai idėja būna pabandyta“, – kalbėjo moteris.
L. Venskaitytė taip pat pridėjo, kad kai kurio tipo patiekalus ar produktus itin sunku estetiškai nufotografuoti, pavyzdžiui, košes, sriubas, troškinius.
„Ko gero, liūdniausi tie nepavykę eksperimentai, kai pagaminęs supranti, kad maistas nėra skanus ir ne tik nenori jo fotografuoti, bet ir valgyti. Tokių situacijų nebuvo daug, bet kelios tikrai yra nutikusios“, – šypsojosi pašnekovė.
Nauja veikla – kūrybiškumo šaltinis
L. Venskaitytė atviravo, kad pradėjusi puoselėti su maistu susijusią paskyrą socialiniuose tinkluose, ji pajuto, kad ši veikla skatina jos kūrybiškumą.
„Kuo labiau įsitraukiu į šią veiklą, tuo labiau jaučiu bendrą padidėjusį kūrybiškumą bei idėjų antplūdį. Žinoma, kartais būna etapų, kai motyvacijos ar energijos šiek tiek mažiau. Tačiau kaip pajutau, ši veikla man – tam tikros rūšies meditacija. Kai kurie žmonės eina į jogą, kai kurie bėgioti, kai kurie skaityti ar lankyti vakarėlių, o aš einu bandyti kažką pagaminti ir nufotografuoti. Beje, meditacinis poveikis, kūrybiškumas ir atsigavimas skirtingais etapais ateina iš skirtingų dalių – kartais labiausiai atsigauna idėjų generavimas, kartais maisto ruošimas, kartais komponavimas, o kartais fotografavimo momentas“, – atviravo pašnekovė.
Dėl savo pomėgio L. Venskaitytė pradėjo akyliau stebėti ir tai, kaip maistas pateikiamas viešojo maitinimo įstaigose.
„Domiuosi ir dėl praktinių priežasčių, pavyzdžiui, kokios lėkštės naudojamos, kokie įrankiai, kokios idėjos pateikti tam tikros rūšies maistą. Tiesa, kritiškai žiūriu ir į per dideles įmantrybes. Maisto estetinis pateikimas neturi būti svarbiausias dalykas. Be to, tai niekada neturi trukdyti praktiškumui. Nedrįsčiau daryti išvados, kad maistas, kuris gražiai patiektas, kainuoja daugiau. Manau, kad kainai turi įtakos ir daug kitų kriterijų. Labiau norėčiau akcentuoti, kad kartais viešojo maitinimo įstaigose maistas patiekiamas ypač nepatraukliai, nors bent minimalaus estetinio vaizdo sukūrimui nereikia didelių pastangų“, – pastebėjo ji.
Svarbiau ne vaizdas, o turinys
Virtuvės šefas Liutauras Čeprackas sutiko, kad į restoraną užsukęs svečias pradeda valgyti akimis, tačiau kartu pridėjo, kad vaizdas lėkštėje neturi užgožti tikrojo patiekalo turinio.
„Yra labai daug gražaus maisto internetinėje erdvėje, kuris iš principo yra niekinis. Maistą reikėtų skirti ne pagal tai, kaip jis gražiai sudėliotas“, – įsitikinęs virtuvės šefas.
Pasak jo, namuose eksperimentuoti su maisto vizualiniu pateikimu lengviau nei restorane: „O kas nutiks, jei 20 žmonių užsisakys tą patį? Kas visa tai sudėlios, jei vienai lėkštei reikia 5-7 minučių. Sutinku, kad viskas yra gerai, jei menas nelieka vien vizualinis“.
L. Čeprackas tiki, kad gero restorano šefo estetinius gabumus turėtų nustelbti gebėjimas tobulai paruošti maisto produktus: žinojimas, kiek laiko reikia terminiam apdorojimui, per kiek laiko po apdorojimo maistas dar tobulas patiekti.
„Turime pasaulyje pavyzdžių, kur maistas yra patiekiamas labai paprastai, bet yra idealus. Čia jau taškiukų ir kringėliukų dėliojimas nereikalingas. Kartais gali kilti klausimas, ar pats patiekalas nenukenčia per daug žaidžiant su juo lėkštėje. Juk, pavyzdžiui, mėsa ar žuvis turi tam tikrą laiką nuo to momento, kai yra tobulai paruošta, iki tol, kol atšąla. Galbūt daugiau vizualiai gali stebinti su šaltais patiekalais. Bet liksiu prie savo nuomonės, kad turinys yra svarbesnis už formą“, – akcentavo pašnekovas.
Pats virtuvės šefas teigė daugiau dėmesio teikia pagarbai ingredientui ir pirmenybė yra atiduodama maisto kokybei, o ne estetiniam vaizdui, nes ilgas darbas prie lėkštėje jau paruošto patiekalo gali turėti įtakos jo kokybei.
Paklaustas apie estetikos suvokimą, L. Čeprackas teigė, kad to galima mokytis, bet kai kurie dalykai ateina arba ne. Be to, čia labai svarbi ir patirtis, praktika.
„Čia kaip su daile. Gali išmokti idealiai nupiešti kūgį ir kubą, bet ar išmoksi iš jų sudėlioti kompoziciją“, – retoriškai klausė virtuvės šefas.