Prostornajoje sovietmečiu veikė vienas iš Karlago lagerių, mes atvykome į nedideles senas kapinaites, kuriose buvom numatę pastatyti stogastulpį. Šią vietą mums nurodė buvęs tremtinys Ferdinandas Vaitiekūnas, kurio tėtis kaip politinis kalinys kalėjo šiuose lageriuose ir, kaip mano Ferdinandas, šioje vietoje ir atgulė amžiams.
Seniausias miestelio gyventojas
Sujudimas prasidėjo praėjus 10-15 minučių po mūsų atvykimo. Gal susidomėjimas ir natūralus – 16 vienodais marškinėliais apsirengusių žmonių atvyko į ramų nedidelį miestelį – vieni baiginėja pernakt pagamintą stogastulpį, kiti tepa sumuštinius pietums, treti žvalgosi kapinėse.
Nežinia iš kur apie mus sužinojęs, pasisveikinti pirmasis atvyko Prostornajos meras – tvarkingas ir mandagus vyrukas. Išsiaiškinęs, kokiu tikslu čia esame, jis netrukus mus supažindino su seniausiu Pastornajos gyventoju – 71-erių metų rusų tautybės Valerijumi Nikolajevičiumi.
Ar pasiruošę klausyti ilgos istorijos? Tai bus pasakojimas nuo karo iki dabartinių laikų“, — gavęs tiek klausytojų išdidžiai pradėjo Valerijus.
Vyro tėvas tarnavo Užkaukazėje, prasidėjus karui išvyko į frontą, o po karo 1946 m. atsikraustė į šį miestelį. Čia gimė ir Valerijus.
Gali pasirodyti keista, kad būdamas 71-erių metų Valerijus yra seniausiai čia gyvenantis žmogus. Jis dar pamena, kai dabar 700 gyventojų turinčiame miestelyje buvo vienas iš Karlago lagerių. Prostornaja buvo sovietinės represijos vieta, o už spygliuotų lagerio tvorų buvo vos daugau nei 20 trobų – vienoje iš jų gyveno ir Valerijaus šeima.
Mažas miestelis su žiauria praeitimi
Valerijus apie karą ir lagerio gyvenimą daugiausiai išgirdo iš savo tėvo, kadangi pats tuomet dar buvo vaikas. Šiame lageryje buvo kalinti įvairių tautų žmonės – ukrainiečiai, vokiečiai, rusai, kazachai, lietuviai.
„Pamenu, kaip tėvas pasakojo, kad vieną žiemą iš Dolinkoje esančio lagerio su apsauginiais buvo varomi kaliniai, jie turėjo pereiti į kitą vietą maždaug 5 kilometrus. Dėl didžiulio šalčio ir stipraus vėjo visi iki vieno sušalo mirtinai. Jie palaidoti šiose kapinėse“, — prisimena Valerijus.
Šiose kapinėse esančius kapus galima suskaičiuoti dešimtimis, tačiau kiek už kapinių tvoros ilsisi lageriuose kalėjusių žmonių, nėra žinoma.
Lageris buvo išformuotas 1957-58 metais ir Prostornajoje buvo įkurtas kolūkis, tuomet miestelis pradėjo labai smarkiai plėstis. Iš lagerio išėjusiems žmonėms neišduodavo leidimų gyventi kitur, dėl to jie liko čia.
Išlikę pamatai ir netikėtas radinys
Valerijaus pasakojimą netruko sutrukdyti atvykęs vietinis – kazachiškos išvaizdos vyras prisėdo šalia mūsų ir nuolat vis papildydavo Valerijaus pasakojimą. Prie mūsų pradėjo rinktis dar keletas žmonių, tad Valerijus pasiūlė surengti trumpą ekskursiją po miestelį ir parodyti, kur yra buvusio lagerio vietos.
Kazachstano gamtai neįprastai žalioje vietoje įsikūręs miestelis – gana kontrastingas. Galima pamatyti ir lūšnas primenančių trobų, ir itin tvarkingų namų.
„Čia Vokiečių gatvė“, — pamojo ranka Valerijus. „Lagerio metais būtent šioje vietoje buvo vokiečių lageris, tai taip ir pavadinta gatvė“. Vyras sakė, kad vokiečiai čia paliko ir didesnį pėdsaką. Kai buvo išformuoti lageriai ir buvę kaliniai apsigyveno miestelyje, vokiečių statomi namai ypač skyrėsi savo tvarkingumu. Jie stovi iki šiol.
Valerijus tęsė ekskursiją, pasakojo, kurioje vietoje driekėsi spygliuota viela, kur buvo lagerio ligoninė, kur karceris, žvalgybiniai bokšteliai, kalinių darbo vietos. Viso to jau nebelikę – žvalgėmės į visas puses ir tik galėjome įsivaizduoti, kiek skausmo ir kančių čia būta.
Visgi šiek tiek praeities pavyko pamatyti ne tik savo galvose, bet ir akyse – Valerijus parodė buvusio lagerio liekanas. Pačiame miške matėme pamatus, o paėjus kiek toliau radome autentiškus lagerio barako fragmentus.
Plytos, pagamintos iš molio, šieno ir smėlio, durys, paskutinį kartą varstytos prieš daugiau nei 60 metų. Kazachstane labai nedaug išlikę autentiškų statinių iš to meto.
O ekskursiją vainikavo dar vienas netikėtas radinys – vidury mažo vešlaus parkelio stovintis Lenino paminklas. Tai irgi represijų laikų autentika.
Iškilo stogastulpis
Mums grįžus iš ekskursijos, likusi komandos dalis jau buvo baigę koplytstulpį. Jį pastatėme, kartu sugiedojome Lietuvos tautišką giesmę.
Šis koplytstulpis skirtas visiems lietuviams, mirusiems šioje Karlago kankynių vietoje. Tarp jų buvo ir Ferdinando Vaitiekūno tėtis, tad palikome Prostornajoje truputį Lietuvos.
