Vaizduotėje dar galima atkurti tą atlaidų jausmą: eini su puošniausia suknele ar gražiausiais „kantuotais“ šortais šalia neįprastai pasipuošusios močiutės, o tos ilgos, tvankios, saulės atokaitos nušviestos pamaldos atrodo nesibaigiančios, bet šventiškai ypatingos, gražiausiomis gėlėmis išpuoštos.

Nežinia, ar tokius atlaidus mato dabar augantys vaikai, bet, laimei, atlaidiniai saldainiai jų vis dar laukia šventoriuose. Į atokiausias vietoves kasmetinei religinei šventei vis dar stengiasi sugužėti seniai iš bažnytkaimių ir miestelių į didmiesčius išsivažinėję šeimų nariai. Ko gero, didžiausia ir iškilmingiausia tokia šventė kiekvienų metų liepos pirmoje pusėje pakviečia visus į Žemaičių Kalvariją.

XIII a. viduryje, 1253 m., vietovė pirmą kartą paminėta Gardų vardu. Dabartinis Žemaičių Kalvarijų miestelis įsikūręs prie Varduvos upelio, kuris, pasak legendų ir pasakojimų, pagonišką Gardų gyvenvietę įveda į krikščionišką tradiciją – jame žemaičiai buvo krikštijami ir gaudavo naujus, krikščioniškus vardus. Šalia upelio esantis kalnas buvo pavadintas Šv. Jono Krikštytojo kalnu. 1417 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui ir būtent tuomet prasidedėjo intensyvesnė žemaičių christianizacija, o Žemaitija ir Lietuva palaipsniui perėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą visa apimtimi ir ilgainiui pradėjo vadintis Marijos žeme.

Lietuvos, kaip Marijos žemės įvaizdis, įsitvirtino dar ir dėl krašto agrariškumo. Artojų ir žemdirbių žemei reikėjo artimo, sudvasinto, bet kartu ir suprantamo Šventojo rašto išaiškinimo. Todėl Švč. Mergelės Marijos (Motinos) garbinimas ir Kristaus (Sūnaus) kančios kelias tampa visuotinai priimtinomis pamaldumo formomis. Įsitvirtinti joms ypatingai palanki buvo Baroko epocha ir visas XVII a. ceremonialas, akcentavęs apeiginę krikčionybės pusę.

Kiekvienų metų liepos 1-12 d. Žemaičių Kalvarijoje yra progą patirti tą ypatingą, iš XVII a. ataidintį, bažnytinio apeigiškumo ir liaudiškojo dvasingumo sambūvį. Kokio tai masiškumo šventė galima pamatyti ir iš nuotraukų, tačiau ten tvyrančio nusiteikimo atkurti neįmanoma. Niekam nekyla abejonių, kad išskirtinę atmosferą padeda sukurti pats Žemaičių Kalvarijų sakralinių statinių kompleksas – išskirtinis, unikalus Kultūros paminklas. Jį sudaro Švč. M. Marijos Apsilankymo mažoji bazilika, Šventoriaus tvora su vartais, Dominikonų vienuolyno namas, Koplytstulpis su skulptūromis bei devyniolika Kryžiaus kelio koplyčių, su įrengtomis dvidešimčia Kryžiaus kelio stočių (viena iš 19 koplyčių apima dvi stotis). Viena iš koplyčių, vadinamoji „Kryžiauninkė“, išsiskiria Kristaus nukryžiavimą vaizduojančia įspūdinga sienine tapyba. Biblijinę sceną 1911 m. nutapė tautodailininkas Kazimieras Varnelis iš Alsėdžių.

Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. Stebuklingąjį Švč. M. Marijos paveikslą iš Romos į miestelį pargabeno dominikonas Petras Pugačevskis. Nuo 1643 m. paveikslas laikomas stebuklingu. Dominikonai šalia savo vienuolyno pastatydino bažnyčią, kuriai suteikė Švč. M. Marijos Apsilankymo titulą. Tuo metu ir pradėti švęsti dvylika dienų trunkantys Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai, kurie buvo sujungti su anksčiau švęstais Kalvarijos Kalnų atlaidas.

Kitas reikšmingas įvykis – 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią atgabenta 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio Šv. Kryžiaus relikvija, kuri čia laikoma iki šiol.

Mažojoje bazilikoje esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas malonėmis ir stebuklais garsėja jau nuo XVII a. vidurio. Šį Švč. Mergelės Marijos atvaizdą 2003-2006 m. Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre restauravo meistrė Janina Bilotienė. 2006 m. spalio 8 d. paveikslas vainikuotas popiežiškosiomis karūnomis, jam suteiktas Krikščioniškų šeimų Karalienės titulas. Popiežiškųjų karūnų suteikimas yra retas pagerbimas, kurio svarbą iškalbingai byloja faktas, jog tokiomis karūnomis Lietuvoje yra pasipuošę vos 6 paveikslai.

Šalia Gardų ir sovietmečiu bandyto įskiepyti Varduvos pavadinimo, nepaminėtas dar vieno miestelio istorinis įvardijimas, kurį bandė įdiegti vyskupas Jurgis Tiškevičius – Naujoji Jeruzalė. Būtent jam turime būti dėkingi už visą Kalvarijos kelią. Žemaičių vyskupijai 1633-1649 m. vadovavęs vyskupas nusprendė išnaudoti miestelio kalvotumą, simboliškai primenantį pačią kalvotąją Jeruzalę.

Manoma, kad apie 1640 m. jau buvo pastatytos visos šiuo metu esančios koplyčios. Kalvarijas sudaro dvi pagrindinės dalys: Kristaus suėmimo kelias, prasidedantis nuo pirmosios koplyčios „Paskutinė vakarienė“ ir pasibaigiantis dešimtojoje koplyčioje „Rotušėje“, ir Kryžiaus kelias, prasidedantis dešimtojoje koplyčioje „Rotušėje“ ir besidriekiantis iki paskutinės, devynioliktosios, koplyčios „Šv. Kryžiaus atradimas“. Trylika Kančios kelio koplyčių yra medinės.

Liudijama, jog pats vyskupas Jurgis Tiškevičius paskyrė kalvas ir vietas, kur turėjo stovėti koplyčios, suskaičiavo žingsnius nuo vietos ligi vietos, kad jų būtų tiek, kiek savo kančios metu yra nužengęs Jėzus. Pirmąkart apvaikščiodamas ir daug kur keliais eidamas, vyskupas Kančios kelius pabarstė iš Jeruzalės atvežta žeme. Dar ir todėl Gardus jis norėjo garsinti kaip Naująją Jeruzalę, tačiau užsispyrimu pasižymintys žemaičiai šio pavadinimo nepriėmė. Taip miestelis tapo Žemaičių Kalvarija.

Taigi šiais, kaip ir kiekvienais, metais Žemaičių Kalvarijoje vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, liudijantys gilų žmonių tikėjimą šios vietovės ypatingumu. Atlaidai yra įvykis, sutraukiantis į miestelį ir jo apylinkes tūkstančius piligrimų iš Lietuvos bei užsienio valstybių. Beveik dvi savaites trunkantis Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas ir Kančios kelio apvaikščiojimas yra svarbiausias tokio pobūdžio ceremonialas Lietuvoje.

Naudingos nuorodos:

Seda. Mažeikių rajone esantis miestas, kurio senoji dalis su gatvių tinklu, aikštės planu, užstatymo fragmentais įrašytas į kultūros paveldo vietovių sąrašą, minimas jau nuo XIII amžiaus. Vietovės panoramose dominuoja ir vertybės įvaizdį formuoja svarbiausi kulto objektai: Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios kompleksas (bažnyčia, varpinė) ir Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia.

Pirmoji Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 1508 m., dabartinė – 1770 m., konsekruota 1774 m. Tai vėlyvojo baroko atspindys, turintis unikalių kilnojamųjų kultūros vertybių). Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia pastatyta 1781 m., išsiskirianti kaip liaudies architektūros formų, nedidelio tūrio, salinė bažnyčia.

Sedoje svarbu aplankyti ir kitus kultūros paveldo objektus – Sedos vandens malūną, esantį Varduvos upės dešiniajame krante, turintį architektūrinę ir istorinę vertę. Buvęs Sedos dvaro (Sapiegų) medinis malūnas ir užtvanka minimi jau 1613 m. XIX a. pr. jo vietoje pastatytas mūrinis malūnas. Jis aprašomas 1848 m. dvaro inventoriuje.

Taip pat išskirtinį atminimo įamžinimo simbolį – paminklą Vytautui Didžiajam, esantį Sedos miesto vakarinėje dalyje, skvere, 40 m į šiaurės rytus nuo tilto per Varduvos upę. Paminklas atidengtas 1931 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines.

Plateliai. Visi norintys turiningai praleisti laiką gali tai padaryti apsilankę Plateliuose esančioje valstybės saugomo objekto statusą turinčioje Platelių dvaro sodyboje. Platelių dvaro svirne ir arklidėje įrengtos Žemaitijos nacionalinio parko ir Užgavėnių ekspozicijos, kurios mena Platelių senovės, dvaro, gamtos ir etnografijos, bei Užgavėnių istorijas bei papročius. Visa tai skirta geriau susipažinti su mūsų kultūra ir protėvių gyvenimu. XIX a. II p. liaudiškos architektūros su neogotikiniais elementais statytame Platelių dvaro svirne 2011 m. atnaujintos Platelių dvaro istorijos, senųjų Platelių, Pilies salos praeities, šio žemaičių krašto etnografijos ekspozicijos, naujai įrengta moderni gamtos ekspozicija, nuolat keičiamų parodų salė.

Gegrėnų archeologinis kompleksas. Jį sudaro Gegrėnų I ir II piliakalniai, Gegrėnų I ir II kapinynai ir Gegrėnų senovės gyvenvietė. Susipažinti su vertybėmis galima keliaujant Gegrėnų pilakalnių pėsčiųjų taku.