„Čia yra be galo daug tautodailininkų ir ta tautodailė yra gal netgi labiau vertinama negu profesionalusis menas“, – pasakoja Antalgės kaime įsikūręs keramikas Giedrius Mazuras, kol sėdime jo dirbtuvėje ir tepame glazūrą ant iš balto molio nulipdytų puodelių, o fone skamba legendinių „The Beatles“ melodijos.

Tautodailininkų Utenos apylinkių miesteliuose ir kaimuose ne tik daug, bet jie ir aktyvūs. Vien čia veikiantis tautodailininkų klubas „Svirnas“ vienija virš 50 menininkų. „Jie dalyvauja parodose, yra labai aktyvūs, tobulėja“, – sako G. Mazuras.

Tuo tarpu pats mano pašnekovas – profesionalas, priklauso Dailininkų sąjungai, dalyvauja parodose, o keramiką studijavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio universitetuose.

Kuria traukos centrą

Vaikštant po keramiko dirbtuves galima pamatyti tokių žmonių kaip Andrius Užkalnis, Žilvinas Grigaitis, Jonas Valančiūnas, Benediktas Vanagas ir daugybės kitų garsenybių skulptūras. Prie įvažiavimo į sodybą stovi stiklinė vitrina, kurioje kiekvieną mėnesį ten atsiranda vis po naują įžymybę. Šiuo metu vitrinoje gyvena Egidijus Dragūnas.

Giedrius Mazuras
© DELFI / Kiril Čachovskij
Giedrius Mazuras

„Kai įdėjau Vanagą, parašė žiniasklaida, tai mašinos specialiai važiuodavo žiūrėti. Kai buvo krepšinis, įdėjau Valančiūną, irgi sustoja pravažiuojantys kurjeriai, fūristai, žiūri, stebisi“, – juokiasi menininkas.

Pašnekovas atskleidžia, kad kurdamas molio skulptūrą stengiasi kuo geriau perprasti ir atskleisti žmogaus asmenybę.

„Susirandi kokį interviu su tuo žmogumi, tada sėdi naktį, klausai ir kuri. Be galo svarbu domėtis pačiu žmogumi. Aš nenoriu, kad žmogus jaustųsi įžeistas. Paieškai jo unikalių bruožų. Iš tikrųjų sudėtinga lipdyti tik iš nuotraukų, atrasti išskirtines savybes“, – pasakoja keramikas.

G. Mazuro tikslas – paversti savo sodybą traukos centru. Čia jau atvyksta žmonės per šventes, jie lipdo molio kūrinius, juos glazūruoja ir stebi itin įdomų Japonų naudotą degimo būdą, kai dujomis pečius įkaitinamas iki 1000 laipsnių Celsijaus. Molio kūriniai įkaista iki raudonumo, o tada paimami žnyplėmis ir metami į pjuvenas, kurios iškart užsiliepsnoja. „Tada į darbą įsigeria dūmas ir spalvos pasidaro nerealios“, – sako keramikas.

Kol atvykę švenčiantieji laukia, kol pečius sušils, G. Mazuras juos vedžioja po sodybą, parodo jiems savo augintinius.

„Auginu ožkas, yra paukščių. Dabar esu atsipalaidavęs, nes ožkos laukiasi ožkiukų, greit turi atsivesti, todėl rūpesčio kol kas nedaug. Auginam sau, smagumui. Tie gyvuliukai, kuriuos laikom, mes jų nepjaunam, jų nevalgom. Šiaip mėsą valgome, bet savų ne.

Jie auga savaime, aišku, paduodi jiems valgyti. Bet jie vaikšto aplink, puošia kiemą. Ožkos yra labai įdomios, pavyzdžiui, atvažiuoja gimtadieniai, dega darbai, einam pažiūrėti ožkų. Aš ožkas atrišu, jos girdi, kad daug žmonių, mato, žino, kad gaus duonos, batono, moka gražiai elgtis. Jos pavalgo tos duonos, tik pamato, kad maišelis tuščias, apsisuka ir eina savais keliais, darbas padarytas“, – su šypsena rodydamas tvarte įsikūrusias ožkas pasakoja G. Mazuras.

Dabar keramikas dirba ir prie kito projekto, kuris jo sodybą turėtų paversti apylinkių traukos centru. Savo kieme jis jau pradėjo įrenginėti skulptūrų parką. Mintis kilo paprastai, vienam konkursui jis buvo pateikęs savo kūrinį, o po to sugalvojo jį pastatyti savo kieme.

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Įkėliau tada skulptūros nuotrauką į internetą ir vienas draugas klausia, kursi skulptūrų parką? Pirma mintis buvo, ne, nėra šansų, nes suvokiau, kad tai brangus ir sudėtingas dalykas. Graži būtų svajonė, bet pasirodė per sunki.

Po to pagalvojau, ta viena skulptūra bus be konteksto, todėl nusprendžiau kurti skulptūrų parką. Priėmiau sprendimą jį sukurti per 5 metus. Planas buvo kasmet padaryti po 2 metalo skulptūras, o po penkių metų jų bus 10. Dabar tik metai praėjo, bet paskubėjau, jau darom ketvirtą skulptūrą“, – sako G. Mazuras.

Jo vizija – tiek didelės metalinės skulptūros, tiek moliniai įžymybių atvaizdai. Dar viena idėja – su garso menininku Audriumi Šimkūnu itin jautriais mikrofonais įrašyti, kokį garsą skleidžia skulptūros sąveikaudamos su gamta, o tuos įrašus vėliau įjungti parke.

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kaime gyvenimas verda

Pats G. Mazuras tikrai neturi kada nuobodžiauti. Jis sako, kad paskutinį kartą prisėdo prie televizoriaus per Euroviziją ir vien dėl to, nes ten dalyvavo jį sužavėjusi Lolita Zero, kurios skulptūrą sukūrė. Dažnai iki paryčių sėdi dirbtuvėse ir lipdo, nors ryte jam reikia keliauti į Utenos dailės mokyklą, kurioje amato subtilybių moko vaikus.

„Bet kai atsiranda tas tempas, dirbi nuo ryto iki vakaro, vadinasi, darai kažką gerai, tu esi reikalingas, tu neparazituoji“, – šypteli keramikas.

Daugiausiai laiko G. Mazuras praleidžia su vaikais, veda būrelius jiems tiek savo dirbtuvėse, tiek Utenoje.

„Vasarą, kai man atostogos, savo sodyboje vaikams padarau stovyklą, mes dirbam, lipdom, tie vaikai laksto. Kai vyksta užsiėmimai, mano dirbtuvės yra antrame aukšte, ten šilta, gera.

Įsivaizduok, atvaro kokie 20 vaikų, jie lipdo, o tada pertrauka, ir jie pasklinda visur. Eina pas žmoną, daro valgyti virtuvėje, žaidžia su žaislais, laksto, atrodo, kad būtum įsivaikinęs 20 vaikų ir jie čia duodasi“, – sako menininkas, kurio sienos nukabintos vaikų padėkomis už puikiai praleistą laiką.

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Jis pasakoja, kad lipdyti ateina ir kaimo suaugusieji, savo dirbtuvėse jiems organizuoja užsiėmimus: „Tik vieniems tai yra brangu. Pavyzdžiui, 2 val. užsiėmimas pas mane kainuoja 8 Eur suaugusiam žmogui“.

Paklaustas, ar nenuobodu čia augti vaikams, G. Mazuras sako, kad priešingai, Antalgėje veiklos apstu: yra dienos centras, pradinė mokykla, ežeras, kuriame gali žvejoti, ir daugybė kitų užsiėmimų.

„Atsiranda jaunų žmonių su vaikais, kurie atvažiuoja į kaimą ir čia įsikuria, nėra taip vienareikšmiškai, kad viskas čia miršta. Tie, kurie dirba užsienyje, bet planuoja grįžti, jau po truputį čia statosi namus. Kiti keliasi į kaimą norėdami, kad vaikai mieste būtų kuo mažiau. Dabar juk tokia mada yra“, – tikina keramikas.

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tiesa, dažnai galvojama, kad mieste vaikai kiauras dienas leidžia prie kompiuterio, bet pašnekovas sako, kad ir kaimas nėra išimtis.

„Visi sėdi prie kompo, visi paėmę telefonus. Vieną kartą dariau stovyklą ir į internetą įdėdavau stovyklos nuotraukas, ką tą dieną veikėme. Viena mama pakomentavo, kad mano dukra iš rankų nepaleidžia telefono ir reiktų daryti išvadas.

Bet aš pagalvojau atvirkščiai, net nesiruošiu nieko atiminėti. Galų gale, tai vaiko reikalas ir jei tam vaikui kažkas negerai, jis turėdamas telefoną gali pasakyti viską savo tėvams. Be to, telefonus mes panaudojame labai gerai. Sėdam lipdyti, o ką lipdom? Nežinom. Įlendam į internetą, pasižiūrim pavyzdžių ir pirmyn prie darbo“, – sako G. Mazuras.

Europinio lygio muziejus

Vos už keliolikos kilometrų nuo G. Mazuro sodybos laukia kitas malonus atradimas, vos kelis šimtus gyventojų turinčiame Leliūnų miestelyje įkurtas unikalus keramikos muziejus, kuriame eksponuojama per 3 tūkst. darbų. Tokios ekspozicijos Lietuvoje daugiau niekur nerasime.

Jo įkūrėjas puodžius Vytautas Valiušis rėmėsi filosofija, kad kaimo muziejus privalo būti geresnis už miesto, tik taip žmonės čia lankysis.

Užėjus į naujai suremontuotą ir moderniai įrengtą V. Valiušio keramikos muziejų randame ant pečiaus užsilipusią ir dulkes nuo dirbinių valančią jo žmoną, kuri entuziastingai mus priima ir pradeda pasakoti išskirtines muziejaus įkūrimo aplinkybes.

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Anksčiau šiame jau šimtmetį stovinčiame pastate teoriškai buvo kultūros namai, o antrame aukšte – mokyklos sandėlis. „Čia turime ir vaiduoklių, ne vien aš viena čia krapštausi. Karo metais vokiečiai čia laikė rusų belaisvius, čia buvo kalėjimas“, – pasakoja ponia Valiušienė.

V. Valiušis šias patalpas užėmė savarankiškai dar tūkstantmečio pradžioje, jas suremontavo ir sunešė savo didžiulę keramikos dirbinių kolekciją, kurią rinko ir iš senų močiučių sodybų, ir iš sąvartynų, ir pirko savomis lėšomis iš kolekcininkų. Tradicinės keramikos dirbiniai surinkti iš įvairiausių Lietuvos vietovių, kai kurie eksponatai archajiški ir mena jau ne pirmą šimtmetį.

Tik įrengęs patalpose muziejų puodžių karaliumi laikomas V. Valiušis pranešė apie tai valdžiai, čia 2001 metais atvažiavo Švietimo ir kultūros komiteto vedėjas su komisija ir buvo nustebinti menininko entuziazmo, neišspyrė jo su visomis puodynėmis iš patalpų, atvirkščiai, priėmė sprendimą paversti šią vietą Utenos kraštotyros muziejaus padaliniu, kuriuo jis yra iki šiandien.

„Tik fanatikai gali tokius darbus padaryti. Valiušis be galo myli šitą muziejų. Čia jis kaip žuvis vandenyje“, – teigia muziejaus šeimininkė.

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vietiniai neužsuka

Tiesa, vietiniai į šį muziejų praktiškai neužsuka, nors praeina pro šalį kiekvieną dieną. Pats įkūrėjas tuo visiškai nesistebi.

„Kaip gali užeiti vietiniai, jei jų nėra. Jeigu į Leliūnų bažnyčią vietinių ateina 10 – 15 žmonių ir visi su lazdele, – paaiškina pats V. Valiušis ir tuo pačiu pasidžiaugia, kad lankytojų pastaruoju metu sumažėję. – Praėjusiais metais pas mane buvo 6500 lankytojų. Žiemą jų nėra. Dabar lankomumas sumažėjo perpus, nuo 10 – 12 tūkst. iki 6–7 tūkst. kasmet. Bet aš džiaugiuosi. Kokybė pagerėjo. Atvažiuoja tie, kam reikia, o ne tie, kurie pabūna 15 min. Dabar jie ilgai būna, kalbamės po valandą, po dvi.“

<strong style="color: #ff0000;">Lietuvos kaimas.</strong> Prie kelio rymo ir J. Valančiūnas, ir A. Užkalnis, ir net E. Dragūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tiesa, puodžius pripažįsta, kad jo įkurtas muziejus gali likti tik prisiminimas ateities kartoms apie puodininkystės amatą, nes ši profesija yra pasmerkta išnykti.

„Labai liūdna, bet puodžiaus profesija turi grėsmę išnykti. Ji yra ant bankroto ribos. Šiandieną iš to neįmanoma išgyventi. Aš užsigyvenęs, nekukliai pasakysiu, turiu vardą. Bet jei man būtų 30 metų ir viską reikėtų pradėti iš pradžių, nebeužtektų daryti gražių puodų. Reikėtų ir įvaizdžio“, – sako V. Valiušis.

Pašnekovas amato paslapčių išmoko iš tėvų, o šie iš senelių. Taigi, V. Valiušis yra trečios kartos puodžius, tačiau savo sukauptų žinių jis neranda kam perduoti. Jo žmona atskleidžia, kad buvo keletas pameistrių, tačiau su jais puodžius atsisveikino.

„Pas mane į muziejų nori atvažiuoti daug dirbančių. Bet jie nori atidaryti muziejaus duris ir jas uždaryti. Jie nori būti patogiai. Man to nereikia. Man reikia, kad tu ateitum, padarytum skersvėjį muziejuje, kitaip pažiūrėtum į muziejų, įdėtum naujas idėjas, nes aš jau senstu“, – sako V. Valiušis.

www.DELFI.lt
9