„Delfi“ skaitytojų dėmesiui – pirmoji pasakojimo „Laiškai iš Kalnų Karabacho“ dalis.

Keistas jausmas. Emocijų suintensyvėjimas. Sunku pasakyti – tai karo baimė ar stresas prieš kelionę. Norisi apkabinti visus artimus žmones. Dar kažkiek su jais pabūti. Pasidžiaugti rutina ir kasdienybe, kurios niekada nevertini. Ji tampa aukso vertės. Apsikabinti žmoną, vaikus ir pajusti tą šilumą. Iš kitos pusės tai atrodo silpna.

Ateina laikas, kai atrodo, kad pripranti. Ir jau nelabai tave kas gali nustebinti. Nei karas, nei lavonai, nei sprogimai ar artilerijos smūgiai. Bet pasąmoninga baimė lieka. Ir visa tai ima spausti smegenis. Ar teisinga ką aš darau? Ar verta rizikos? Ir kodėl, po velnių, aš tai darau?

Seniau mano variklis buvo adrenalinas. Tai mane skatino ieškoti kelių į priešakines linijas. Žurnalistika buvo antraeilis dalykas. Dabar kažkaip viskas susikeitė. Atėjo noras parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į karo sūkurį. Ką jie jaučia, kokios mintys sukasi jų galvoje, ar keistų ką nors. Galų gale, ar tikėjosi, kad taip gali nutikti. Su kokiais sunkumais susiduria ir apie ką svajoja...

Pažintis su armėnų emocijomis – jau lėktuve


Pažintis su Armėnija prasidėjo dar nenusileidus oro uoste. Skrendant lėktuve prasidėjo grumtynės. Du vyrai lėktuvo gale kibo viens kitam į atlapus. Susiginčijo dėl karo. Dėl ko tiksliai – sunku suprasti. Bet aistros įsiplieskė taip, kad raminti teko visai įgulai.

Aršiausias buvo rusakalbis, bet raminti teko ir armėną, kuris grįžęs į savo vietą pažadėjo, kad gale šūkaujantis vyriškis atsiims išėjęs iš oro uosto. Panašu, kad jis atsiėmė dar nespėjęs išlipti, nes mačiau, kaip apsaugos išvedamas iš oro uosto jau turėjo paakyje mėlynę. Tai turbūt pirmoji pažintis su armėnų emocijomis.

Išeinant iš oro uosto lauke stovėjo minia žmonių, nors laukimo salės buvo tuščios. Pasirodo, į vidų įleidžiami tik keleiviai. Visi pasitinkantys ir taksi vairuotojai privalo likti lauke. Dėl dviejų priežasčių – COVID-19 epidemijos, kuri čia vėl pradeda įsisiautėti, ir saugantis teroristinių atakų dėl vykstančio karo.

Armėnai žurnalistus mėgsta ir jiems stengiasi kuo galėdami padėti. Jų pasirinkta strategija – visiškas atvirumas. Tuo metu dirbti iš Azerbaidžano pusės šiame konflikte praktiškai neįmanoma.

Pažintis su Armėnija prasidėjo dar nenusileidus oro uoste. Skrendant lėktuve prasidėjo grumtynės. Du vyrai lėktuvo gale kibo viens kitam į atlapus. Susiginčijo dėl karo. Dėl ko tiksliai – sunku suprasti. Bet aistros įsiplieskė taip, kad raminti teko visai įgulai.
Vidmantas Balkūnas

Oro uoste mus pasitiko spaudos tarnybos iš Užsienio reikalų ministerijos atstovas. Jo rankose – kelių dešimčių žurnalistų pavardžių, kurie atvyko vien tik šios nakties reisais, sąrašas. Kolegų čia sukasi įspūdingai daug.

Iškart buvome nuvesti pasidaryti COVID-19 testą. Nemokamai, nes žurnalistai. Šiaip jo kaina – 35 eurai. Arba privalu dvi savaites karantinuotis.

Viskas greitai ir paprastai. Pirmą kartą susiduriu su tokia pagalba. Paprastai tokiais atvejais būna arba visiška kontrolė, arba niekam nerūpi apskritai.

Važiavimas iš oro uosto į viešbutį beveik visada būna įdomus, nes čia įvyksta pirmasis bendravimas su vietiniu gyventoju. Vairuotojas kone kaskart turi savo nuomonę ir nebijo jos pasakyti. Dažniausiai tai būna toks statistinis gyventojas, kuris nepatenka į žmonių, su kuriais bendrauji, burbulą.

Vairuotojai – visuomenės nuomonės veidrodis


Mūsų vairuotojas iškart drąsiai išsakė savo nuomonę vos paklaustas apie karą. Tai tautos, nusivylusios visais aplinkiniais pavyzdys. „Arcache mes kariaujame su teroristais, azerais ir NATO. Armėnija gelbėja pasaulį“, – sako jis. Vyro mintis paprasta – tai tarptautinis konfliktas ir jis nelabai kam įdomus. Kalnų Karabachą puola teroristai iš Sirijos, Afganistano, Pakistano ir kitų šalių. Azerų ten beveik nėra. Bet mes atsilaikysim ir laimėsim, kad ir kiek nuostolių bus.

Kalbant jaučiasi stiprus emocinis užtaisas. Neapykanta priešui. Tačiau pro langą stebint miesto gatvių peizažus, to beveik nejusti. Joks elementas Jerevane neišduoda, kad šalis kariauja. Gal dar per mažai laiko praėjo.

Anksti ryte pajudam Goriso link. Aštunta valanda ryto Armėnijoje yra turbūt kaip pas mus kokios penkios. Jerevanas visiškai tuščias. Nesimato jokių budimo žymių. Miestą paliekame per kelioliką minučių.

Tamsus opelis, mandagus ir malonus vairuotojas. Bet nekalbus. Įvažiuojame į armėnišką greitkelį ir prieš akis iškyla vienas gražiausių vaizdų – kylančios rytinės saulės geltonai nutvieksta Ararato kalno snieguota viršukalnė. Tuo metu atrodo pamiršau visas mintis. Kelioms akimirkoms išsivalė viskas. Tiesiog stebeilijau į vaizdą ir niekas aplink daugiau neegzistavo... Kylanti saulė ir kalnų viršukalnės turi kažką ypatingo, kas mane kaskart nuginkluoja.

Savanorės paklausiau, ko karo pabėgėliams reikia labiausiai. Turėdamas mintyje produktus. Pirmas jos atsakymas buvo – „taikos“. Antrasis – čia nėra pabėgėlių. Yra tik laikinai čia apsigyvenę. Nes jie grįš namo. Niekam tų namų užimti nepavyks. Tik dabar reikia pakentėti, kol baigsis apšaudymai.
Vidmantas Balkūnas

Kiti vaizdai pro langą stebina priklausomai nuo to, kiek pats esi keliavęs. Kaukaze teko lankytis nekart. Tačiau raiti avių piemenys ar tvoros iš ratlankių ir padangų vis dar maloniai atkreipia dėmesį. Pakelėse voliojasi šiukšlės, netvarka. Bet tai tikrai ne pats blogiausias variantas, ką teko matyti keliaujant Azijos šalyse. Apskritai bendras vaizdas paliko teigiamą įspūdį. Tas brandumas (ypač dėl aplinkosaugos ir tvarkos) ateis. Svarbu neišnyktų šios tautos vaišingumas ir svetingumas. Ši savybė iki šiol mane stebina.

Kelios valandos kelio neprailgo. Trukome bent valanda mažiau negu įprastai važiuojama iki Goriso. Kelias ištuštėjęs dėl karo. Gorisas – arčiausiai kalnų Karabacho sostinės Stepanakerto esantis Armėnijos miestas. Keista, bet karinės technikos čia beveik nesutikom. Tik vienoje degalinėje išlipę iš sunkvežimio rūkė keliolika karių. Karinių patikros postų taip pat nesutikom. Tiesa, gali būti, kad jų funkciją atliko pakeliui sutikti keli policijos automobiliai, pasirinktinai stabdantys pravažiuojančius.

Kažkuriame jų policininkas prieš mūsų opelį iškėlė savo krivulę. Vairuotojas sustojo ir tuoj pat su vairuotojo pažymėjimu iššoko iš automobilio pas pareigūną. Čia nėra įprasta sėdėti mašinoje ir laukti, kol prieis. Tačiau Karenui net nereikėjo parodyti pažymėjimo. Kažką tarstelėjo „viršininkui“ ir vėl atgal prie vairo. Tuo metu po mūsų važiavę kiti užsienio žurnalistai tuose postuose buvo sulaikyti ir reikalaujama neaiškių dokumentų, kurių niekas neturėjo. Bet po keleto valandų viskas išsisprendė ir kolegos vis dėl to pajudėjo toliau.

Kaip atskirti karo žurnalistą

Gorise pirmas darbas – įsikurti ir susitvarkyti akreditacijas. Turint omenyje, kiek čia pasaulinio lygio žurnalistų ir kokie visi įžūlūs – puikiai supranti, kokį spaudimą kasdien patiria spaudos tarnyba. Visiems reikia čia ir dabar ir nesvarbu, kaip. Tačiau yra viena įdomi tendencija.

Ji turbūt panaši ir paprastam gyvenime: kuo daugiau pasiekęs žurnalistas ar fotografas – tuo jis tylesnis ir mažiau išsiskiriantis iš minios. Bet jo nesumaišysi su naujoku. Jis puikiai žino savo vertę ir savimi pasitiki. Tiesiog tyliai ramiai daro savo darbą ir nekalba be reikalo.

Dažniausiai jie yra pilki, mažai pastebimi, bet patys viską puikiai mato ir jaučia. Ir atvirkščiai. Jeigu pamatei nauja karine ar taktine apranga apsirengusį jaunuolį su demonstratyviai pakabinta akreditacija ant krūtinės – gali būti tikras, kad tai naujokas karo zonoje. Neretai jis dar turi savybę be reikalo garsiai kalbėti ir išsidrėbęs susidėti rankas už galvos.

Labai įdomu stebėti žiniasklaidos darbą karo ir pavojingose zonose. Kad ir šiandien žiūrėjau porą reportažų, kuriuose žurnalistas, nutaisęs dramatišką balsą ir veidą, pusiau gulomis bando imituoti pasakojimą apšaudymo metu. Nežinau, kiek tuo patiki žiūrovai. Greičiausiai dalis patiki.

Realybėje situacija dažniausiai būna tokia, kad žurnalistų prikimštą autobusiuką atveža pusvalandžiui prie sugriautų pastatų arba į apkasus, kai ten nieko nevyksta ir yra ramu. Kitaip niekas juk nerizikuotų.

Tačiau juk visi atvyko per tą pusvalandį nusifilmuoti karo. O jo nėra. O medžiagos juk reikia. Tada ir prasideda moksleivių lygio dramos būrelio improvizacijos. Kažkas atsigula ir pradeda savo pasakojimą net neužsidėjęs šalmo, kažkas prisiglaudžia prie sienos ir nutaisęs dramatišką balsą pasakoja apie tai, kur jis yra ir koks pavojus jam gresia. Tačiau tuo metu svarbiausias darbas tenka operatoriui. Jis turi sužiūrėti, kad netyčia antram plane ramiai ieškodamas savo kadro nepražingsniuotų koks kolega iš autobusiuko...

Ginkdie aš nenoriu pasakyti, kad visi matomi vaizdai yra suvaidinti. Tokių mažuma. Bet jų vis daugėja. Ir tai kelia nerimą.

Pastatas, kurio nevalia fotografuoti


Gorise stovintis pilkas pastatas nelabai kuo išsiskiria iš kitų. Niūrus, stalinistinės architektūros ir masyvus. Dėmesio jis nebūtų atkreipęs, jeigu ne prie jo sienos sukrautos vandens butelių pakuotės. Pamaniau, nuspausiu keletą kadrų, nes greičiausia čia renkama pagalba nukentėjusiems nuo karo. Tačiau po keleto kadrų prie manęs priėjo kokių 25 metų vyras ir mandagiai paprašė, kad nefotografuočiau pastato iš lauko pusės. Paklausus, kodėl, prasidėjo pokalbis.

Pasirodo, šis pastatas (kurio iš lauko pusės ar vaizdo per langus taip ir nepamatysit) yra pagrindinė labdaros kenčiantiems nuo karo būstinė. Kitaip tariant, čia surenkamos aukos – maistas, daiktai – ir perduodami tiems, kuriems jų reikia. O bijo, kad išviešinus pastato išorę jį gali identifikuoti Azerbaidžano kariuomenė ir apšaudyti artilerija.

Viduje pasikalbėjau su viena iš savanorių. Ji – mokytoja. Jauna mergina puikiai kalba rusų ir anglų kalbomis. Pasikalbėti sutiko tik jei neminėsiu jos vardo ir nefotografuosiu. Retas atvejis, bet panašu, kad ji bijo.

Pasak savanorės, šiame centre dirba maždaug porą šimtų savanorių. Vienu metu – apie 60. Karo pradžioje tai buvo kelios išsiskaidžiusios norinčiųjų padėti grupės. Vos po kelių dienų žmonės suprato, kad daug efektyviau darbuosis susibūrę į vieną centrą. Savivaldybė davė patalpas, o miestelio meras su pavaduotoju ėmėsi koordinuoti savanorių darbą. Dabar čia darbuojasi kelios grupės padėjėjų. Viena renka aukas ir labdarą, kita – rūšiuoja, treti sudeda į maišus pagal konkrečius poreikius, o ketvirti atiduoda labdarą. Dar kiti savanoriai pakuoja, valo patalpas ar padeda nusinešti sunkesnius krovinius.

Savanoriauja daugiausia jaunimas. Moksleiviai, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, mokytojai ir net informacinių technologijų specialistai. Visi prisideda prie bendro reikalo. Kiekvienas daro, ką moka.

Mane šiek tiek nustebino, kad kone visi besidarbuojantys yra linksmi. Nors vyksta karas, bet savanorių mobilizacija sukvietė daug jaunimo, kuris greitai rado bendrą kalbą ir jiems tai puiki proga ne tik padėti, bet ir gerai praleisti laiką.


Beje, bekalbėdamas gavau gerą pamoką ir pastabą tuo pačiu. Savanorės paklausiau, ko karo pabėgėliams reikia labiausiai. Turėdamas mintyje produktus. Pirmas jos atsakymas buvo – „taikos“. Antrasis – čia nėra pabėgėlių. Yra tik laikinai čia apsigyvenę. Nes jie grįš namo. Niekam tų namų užimti nepavyks. Tik dabar reikia pakentėti, kol baigsis apšaudymai.

Pradžioje buvo šiek tiek chaoso, bet dabar labdara renkama tikslingai. Savanoriai iš anksto prašo ką reiktų aukoti. Taip stengiamasi patenkinti pagrindinius nukentėjusių poreikius ir nesukaupti nereikalingų atsargų.

Labdara atiduodama dviem pagrindinėms grupėms – kariams fronte ir apkasuose ir iš Kalnų Karabacho pasitraukusiems gyventojams. Šie, atvykę į Gorisą, turi užsiregistruoti savivaldybėje. Čia šeima užregistruojama ir jai išduodamas lapas, kuriame surašyti žmonių skaičius ir pagrindiniai poreikiai. Su juo jie gali ateiti į šį punktą ir gauti reikiamą paramą. Paramos kiekis surašomas tame pačiame lape.

Dažniausiai šeimos prašo maisto produktų ir higienos priemonių. Kai kuriems prireikia ir drabužių. Apsigyventi šeimos gali pas vietinius žmones arba viešbutyje. Ir ten, ir ten nemokamai. Įdomu tai, kad čia apsigyvenę nesėdi sudėję koją ant kojos. Viešbučio restorane mano sutikta gyventoja iš Stepanakerto sukasi virtuvėje ir taip prisideda prie savo pačios likimo žmonių maitinimo – „matau, kiek moterys turi darbo virtuvėje. Negaliu neprisidėti.“

Vienas kito palaikymas ir svetingumas man turbūt yra kol kas didžiausias įspūdis šioje šalyje. Net sunku patikėti. Kartais tas svetingumas, mums šiauriečiams, atrodo net įtartinas. Atrodo, kad taip nebūna gyvenime... Bet jis yra. Ir ypač pasireiškia nelaimės akivaizdoje.

Kai reikalus gadina biurokratai


Karinių konfliktų aplinkybėmis sudėtinga ką nors planuoti. Nuolat kažkas keičiasi, atsiranda naujos aplinkybės. Mokėti suktis tokiose situacijose reikia patirties, šaltakraujiškumo ir ... pinigų. Planuoti darbą tokiose situacijose tampa beveik neįmanoma. Jeigu jau atrodo, kad susiplanuoji su laiko atsarga – pridėk dar bent pusę tiek laiko prie visko. Nuolat atsiranda, kas sukliudo planams arba juos nustumia. Gal dėl to bilietą į Armėniją pirkom tik į vieną pusę.

Būna, kai planai keičiasi dėl objektyvių priežasčių – susprogdino kelią, vyksta intensyvus apšaudymas, sugedo mašina. Visa tai aišku ir suprantama. Tačiau yra detalės, kurios darbą konfliktų zonose stabdo dažniausiai, bet dėl jų būna pikčiausia. Tai įvairaus plauko sprendimų priėmėjai.

Tai biurokratija kvadratu. Kiekvienas nori būti svarbus, bet tuo pačiu bijo prisiimti atsakomybę. O kaip pasirodyti svarbiu, kai bijai? Tiesiog uždrausti ir neleisti. Tiek, kiek pats norėsi. O jeigu būsi blogas – visai uždarysi duris.

Panašiai buvo ir šiuo atveju. Oficialias akreditacijas užpildėme dar Lietuvoje prieš keletą dienų iki skrydžio. Jas reikėjo darytis dvi – Armėnijos ir Kalnų Karabacho teritorijai. Nei iš vienos atsakymo negavom. Teko atskridus gyvai važiuoti. Armėnijos akreditacijas pavyko greitai susitvarkyti. Tiesiog užteko pasiimti. Užtat su Karabacho teko sugaišti net kelias dienas. Pradžioje sakė, kad per pavojinga. Tada sakė, kad jas galima atsiimti tik Jerevane ir be jų neįleis net prie sienos. Aiškino, kad negali susiskambinti ar dar kokios priežastys. Žodžiu, visais įmanomai būdais tempė laiką.

Bjauriausia, kad niekas iki sienos nestabdė, ryšys veikė kuo puikiausiai ir akreditacijas galima atsiimti pasienyje. Ir dar bjauriau, kad ta pati situacija pasikartojo jau norint įvažiuoti į Kalnų Karabachą. Čia vėl prasidėjo laiko tempimas. Pradžioje žurnalistus vežę vėliau liepė ieškotis transporto patiems. Dar kitą dieną atsirado vietinio gido primygtinis reikalavimas. O jo kaina čia – keli šimtai eurų. Galų gale su vietine spaudos tarnyba pavyko suderėti sumokėjus vairuotojui trigubą kainą už kelionę į Kalnų Karabacho sostinę. Šiuo atveju gelbėjo ne patirtis, o pinigai.