„Atstovausime Krymo žmonių pasirinkimui ir tai darysime visomis įmanomomis priemonėmis. Kiekvienas liūtas ar liūtė – kovinis vienetas. Dėl šios priežasties, jeigu tik Tėvynei prireiks, visi iki vieno dantimis ir nagais eis ginti sienų ir Krymo žmonių interesų. Išgirdę komandą išeiti iš parko teritorijos ribų ir prisidėti prie savigynos pajėgų, mes neabejotinai tai ir padarysime. Kas jau kas, o mūsų iltys tikrai įspūdingos...“, – dar prieš referendumą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos su „Life news“ žurnalistais kalbėjo parko „Taigan“ direktorius Olegas Zubkovas.

Rengiant šį reportažą, O. Zubkovas glėbesčiavosi su liūtais, gyrėsi savo augintinių kovine galia, skambant patriotinei dainai „Šventasis karas“, važinėjosi po parko valdas asmeniniu šarvuočiu su užrašu „Rusija. Tėvynė. Pergalė“, o jo žodžiams svorio teikė aplinkui tarsi niekur nieko savo gyvenimą gyvenantys plėšrūnai.

Reportažas apie O. Zubkovą, jo šarvuotį ir liūtus sudomino mažiausiai milijoną žiūrovų. Kryme ekscentriškąjį zoologijos sodo „Pasaka“ direktorių ir liūtų parko „Taigan“ vadovą žino praktiškai visi, tad mažai tikėtina, jog ekrane išvystas vaizdas tada ką nors pernelyg nustebino. Kad ir kaip ten būtų, už pusiasalio ribų šis pasakojimas virto tikra sensacija.

Praėjo dveji metai. Vienišas šarvuotis rūdija „Taigan“ teritorijoje, parko teritorijoje skamba rami muzika, niekas nesišvaisto skambiomis frazėmis.

„Čia dėl viso pikto. Juk būna visko. Net ir toje pačioje Rusijoje. Man gintis tenka gana dažnai. Kad ir tu – paskelbsi mūsų interviu, o jau kitą dieną prasidės įvairiausiai patikrinimai“, – karčiai šypsosi O. Zubkovas. Tiesą sakant, jį galima puikiai suprasti: per tą laiką, kai Krymas faktiškai tarsi laikomas Rusijos dalimi, O. Zubkovo gyvenime atsirado tiek įvairiausio pobūdžio problemų, jog net ir tokiuose piktuose juokuose galima aptikti pakankamai daug tiesos.

Safario parko direktorius O. Zubkovas mus pasitinka konferencijų salėje. Direktorius vilki kamufliažine apranga, ant nosies randas, po akimis – maišeliai. O. Zubkovas kažkuo primena Rytų Ukrainos fronto karo lauko vadą. Skirtumas tik tas, kad nosį jam sužalojo ne sprogmens šrapnelis, o aštriais nagais pasidarbavo vienas iš jo liūtų.

Akyse atsispindintis nuovargis ir gana grėsminga išvaizda – tikrų tikriausios užsitęsusios kovos su Krymo valdančiuoju elitu rezultatas. Dabar netgi būtų sunku pasakyti, kada ir kodėl visa tai prasidėjo. Nebent būtų galima bent pabandyti užfiksuoti čia tvyrančios įtampos lygį, bet vėlgi – tik tuo atveju, jeigu skalėje pakaks pakopų.

***

„Šiandieninė nieko neverta valdžia“, „cinizmo viršūnė“ – maždaug tokiais žodžiais O. Zubkovas oficialiai susirašinėja su vietos valdžia. Ir tai dar ne pats tikrasis viešasis diskursas, vieši pasisakymai, kurių metu šis drąsos nestokojantis Krymo gyventojas kone tiesiogine to žodžio prasme su žemėmis maišo konkrečius valstybinio sektoriaus asmenis. Nieko keisto, kad ir pati vietos valdžia jai akis draskančiam zoologijos parkų šeimininkui atsako ne ką švelniau.

Ekskursija po „Taigan“ parką prasideda, kaip jau minėjau, nuo konferencijų salės. Ilgas stalas, nudėliotas detaliais įdomiausių statinių maketais. Tarp jų – vadinamasis Krymo koliziejaus projektas, landšaftinis Suvorovo parkas, tigrų ir meškų parkai – visa tai realybe taip ir nevirtusios idėjos, ambicingi planai, užgimę šios tikrai neeilinės asmenybės galvoje. Net dviem parkams vadovaujantis O. Zubkovas jas švelniai vadina „Septyni Olego Zubkovo Krymo stebuklai“.

Tiesą sakant, frazė „pastatyti koliziejų“ skamba pakankamai keistai, tačiau ne menkiau keistai skambėjo ir raginimas „Kryme įkurti didžiulį liūtų parką, kur turistai iš visos šalies ir užsienio skubėtų tūkstančiais“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokie ambicingi planai neturi jokių šansų virsti realybe, tačiau, susipažinus su O. Zubkovo gyvenimo aprašymu, abejonių beveik nebekyla: jis gali pastatyti ne tik koliziejų, bet ir savą Eiffelio bokšto versiją.

Kai Krymas dar buvo Ukrainos valdžios rankose, minėtieji projektai turėjo realios vilties tapti realybe. Tiesą sakant, frazė „pastatyti koliziejų“ skamba pakankamai keistai, tačiau ne menkiau keistai skambėjo ir raginimas „Kryme įkurti didžiulį liūtų parką, kur turistai iš visos šalies ir užsienio skubėtų tūkstančiais“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokie ambicingi planai neturi jokių šansų virsti realybe, tačiau, susipažinus su O. Zubkovo gyvenimo aprašymu, abejonių beveik nebekyla: jis gali pastatyti ne tik koliziejų, bet ir savą Eiffelio bokšto versiją. Pakanka savo akimis pamatyti, kas jau buvo nuveikta šio ambicingo ir drąsaus žmogaus iniciatyva.

O. Zubkovas baigė studijas Kijevo aukštesniojoje karinėje jūrininkų politechninėje mokykloje, dirbo Ukrainos lengvosios pramonės ministerijoje, vėliau pasuko į turizmo sektorių. Sukosi kaip išmanė, netgi buvo laikas, kai mezgė ir pardavinėjo megztinius. Galiausiai nusprendė, kad metas kažką keisti, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Kijevo – kuo toliau nuo Černobylio atominės elektrinės radiacinio fono. Su šeima persikėlė į Krymą ir nusprendė – dirbs su laukiniais gyvūnais. Per kelerius metus kartu su žmona kuklų zookampelį jie pavertė vienu iš geriausių zoologijos sodų visoje Europoje.

Kitas žingsnis buvo liūtų parkas „Taigan“: O. Zubkovas ėmėsi nuomotis apleistą buvusios sovietų armijos karinės bazės teritoriją. Kažkada ten būta kareivinių, ūžė didžiulės kompiuterinės mašinos, dabar ten, kur seniau gyveno kariai, gyvena beždžionės ir papūgos, o po erdvius voljerus išdidžiai vaikšto liūtai ir tigrai – O. Zubkovas teigia, kad tiek daug šių plėšrių gražuolių neturi niekas kitas Europoje.

Kažkada ten būta kareivinių, ūžė didžiulės kompiuterinės mašinos, dabar ten, kur seniau gyveno kariai, gyvena beždžionės ir papūgos, o po erdvius voljerus išdidžiai vaikšto liūtai ir tigrai.

Problemų su valdininkais zoologijos sodo direktorius turėjo visada – kariavo, įrodinėjo savo tiesas, už menkiausius prasižengimus neretai mokėjo didžiules baudas, tačiau, laikui bėgant, šokią tokią paramą valdžios sluoksniuose visgi užsitarnavo.

O. Zubkovo vadovaujami zoologijos sodai netrukus suklestėjo, sulaukė tokio susidomėjimo, apie kokį buvo galima tik pasvajoti, mokesčiais gausiai pildė vietos valdžios biudžetą, tad nieko keisto, jog jų direktorius įgijo nemažai draugų ir rėmėjų. Galiausiai išsigrynino gana aiški schema: O. Zubkovo projektams uždega žalią šviesą, sako: „Tik statyk. Mes viską sutvarkysim. Negaišk laiko“.

Tas ir pradeda nieko netrukdomas statyti, o sudėtingi biurokratiniai klausimai (kurie idealiame pasaulyje turėtų būti sutvarkyti dar prieš imantis darbų) sprendžiami jau pačiame proceso įkarštyje ar netgi post factum. Nepaisant to, O. Zubkovas įsitikinęs: jeigu visada būtų griežtai laikęsis taisyklių ir iš pradžių tvarkęs popierius, tai iki šiol nieko taip ir nebūtų sukūręs. Kad ir kaip ten bebūtų, tokia schema kuo puikiausiai veikė dar tada, kai Krymas buvo Ukrainos sudėtyje, autonomijos vadovybė puikiai suprato, kad O. Zubkovo projektai – ne tik būdas užsidirbti ir užsidirbti ne taip ir menkai, bet ir labai svarbi Krymo infrastruktūros, kurią žymiai naudingiau vystyti, o ne palikti likimo valiai, dalis. Dėl šios priežasties jam ir padėdavę, sprendę klausimus jo naudai, glaistę problemas ir kitaip stengęsi nekaišioti pagalių į ratus.

***

„Gyvenime man pasitarnavo viskas, ko teko mokytis. Turiu omenyje net ir studijas karinėje mokykloje. Užklydę į mano tinklaraštį, savo akimis įsitikintumėte, kaip mane terorizuoja valdžia, o aš – ją, tad tikrai suprastumėte, kad be karinio pasirengimo ir tvirto stuburo niekaip neatsilaikyčiau“, – juokiasi po savo valdas mus vežiojantis ir istorijas pasakojantis O. Zubkovas.

Aprodo mums „Taigan“ parko teritoriją. Laukiniai žvėrys iš tikrųjų nepalieka abejingų. Šis parkas primena miražą, didingą oazę pačioje depresyvaus Belogorsko rajono dykynėje.

Aprodo mums „Taigan“ parko teritoriją. Laukiniai žvėrys iš tikrųjų nepalieka abejingų. Šis parkas primena miražą, didingą oazę pačioje depresyvaus Belogorsko rajono dykynėje.

Parke įrengtas didžiulis fontanas, pilna liūtų skulptūrų, skveruose bėginėja spalvotieji povai ir perlinės vištos, skamba raminanti muzika, čiulba paukščiai. Visko tiek daug, jog net raibsta akys, viskas taip, kaip turi būti – atrodo, kad kiekviena žolelė, kiekvienas augalėlis auga taip, kaip turėtų. Aiškiai juntama, kad O. Zubkovas asmeniškai prižiūri kiekvieną teritorijos milimetrą. Direktorius čia užsiima viskuo – pradedant ekskursijomis ir baigiant skulptūromis, kurias atsigabena net iš Kinijos.

Kai kur galima pastebėti ne tik direktoriaus ranką, bet ir asmeninio skonio apraiškas, kurios kartais gal ir akimirkai išmuša iš vėžių, tačiau, kaip ten bebūtų, liūtų parkas iš tikrųjų stebina. Samdyti tikrą meno vadovą – labai sudėtinga ir brangi užduotis: visa teritorija čia rūpinasi vos keli žmonės, du iš jų – direktoriaus žmona ir vyresnysis sūnus.

„Visą gyvenimą pragyvenus mieste, kažkur 15-ame daugiabučio aukšte, pamatyti ir paglostyti ožkelę – kokia žodžiais nenusakoma laimė! Matote, kokia nuostabi, panašu, kad turės mažylį, kokia patenkinta. Oi, čia gi ožys! Paprasčiausiai persiėdė, bet dėl to ne menkiau viskuo patenkintas“, – patyrusio gido balsu rimtų rimčiausiai paaiškina O. Zubkovas. Pravažiuojame pro voljerus, kuriuose gyvena tigrai, žirafos, beždžionės, kelią vis taikosi perbėgti vienas už kitą gražesnis plunksnuotis.

„Visą gyvenimą pragyvenus mieste, kažkur 15-ame daugiabučio aukšte, pamatyti ir paglostyti ožkelę – kokia žodžiais nenusakoma laimė! Matote, kokia nuostabi, panašu, kad turės mažylį, kokia patenkinta. Oi, čia gi ožys! Paprasčiausiai persiėdė, bet dėl to ne menkiau viskuo patenkintas“, – patyrusio gido balsu rimtų rimčiausiai paaiškina O. Zubkovas.

„Net ir šiandien neretai prie manęs pribėga persigandę žmonės: „Pabėgo jūsų paukščiai! Reikia juos sučiupti ir patupdyti už grotų“. Aš buvau tas, kuris ėmėsi laužyti valstybinių zoologijos sodų standartus, sudrebinau senosios sistemos pamatus. Niekur nevalia šerti gyvūnų, o mano valdose – mielai prašom! Kuo daugiau mėsos duosi liūtui, tuo geriau. Parduodame ėdalą. Žmonės noriai jį perka, maitina mūsų augintinius, visi patenkinti. Patinka mūsų parke? Viskas kaip reikiant?“, – atsitiktinių zoologijos sodo lankytojų klausia „Taigan“ direktorius.

„Taip! Netgi labai!“, – entuziastingai atsako patenkinti lankytojai.

„Kaip gera girdėti. Suprantate, su manimi žurnalistai...“, – juokiasi direktorius.

„Žinote, žmonės sumokėjo 900 rublių ir turi pilną teisę pareikšti: „Niekam tikęs tas jūsų parkas. Geriau jau kitą kartą važiuosiu į Taitį“. Net ir tie, kurie turėjo galimybę apsilankyti tame Taityje, pabuvojo zoologijos soduose ir parkuose užsienyje, sako, kad ir pas mus šaunu, įdomu ir labai gražu“, – lankytojų įvertinimu nuoširdžiai džiaugiasi O. Zubkovas.

***

„Katiniukai! Kokie geručiai! Geručiai mano!“, – švelnumo akimirkai pasiduoda O. Zubkovas. Liūtai prie jo glaustosi kaip dideli katinai. Glaudžiasi ir patenkinti prisimerkia.

„Jie – kaip Rusijos politinės partijos. Tikslas vienas vienintelis – kuo įmanoma aiškiau pademonstruoti, kuri labiausiai myli Vladimirą Vladimirovičių ir kuri nori dėl Rusijos padaryti daugiau. Taip ir liūtai vienas per kitą stengiasi įrodyti ir parodyti, kuris mane myli labiausiai“, – pasakoja „Taigan“ vadovas.

„Jie – kaip Rusijos politinės partijos. Tikslas vienas vienintelis – kuo įmanoma aiškiau pademonstruoti, kuri labiausiai myli Vladimirą Vladimirovičių ir kuri nori dėl Rusijos padaryti daugiau. Taip ir liūtai vienas per kitą stengiasi įrodyti ir parodyti, kuris mane myli labiausiai“, – pasakoja „Taigan“ vadovas.

Ir tikrai – vaizdas kaip reikiant pakeri ir stebina: ne tik važiuojame pro tikrų tikriausius liūtus, mes prie jų sustojame, galime kaip reikiant apžiūrėti. Pats O. Zubkovas netgi užsilipa vienam ant kupros, o veide tokia išraiška tarsi nieko ypatingo net nevyksta. Įprasta diena. Įprasta pramoga – pasijodinėjimas liūtui ant kupros.

Panašu, kad su liūtais O. Zubkovas sutaria žymiai geriau nei su Krymo valdininkais.

„Šiandien verslas stovi vietoje, visas Krymas stovi vietoje“, – su aiškiai balse juntama nuoskauda kalba dviejų zoologijos parkų direktorius.

Pats O. Zubkovas netgi užsilipa vienam ant kupros, o veide tokia išraiška tarsi nieko ypatingo net nevyksta. Įprasta diena. Įprasta pramoga – pasijodinėjimas liūtui ant kupros.

„Mano prigimtis visais įmanomais būdais priešinasi bet kokiai stagnacijai, paprasčiausiai negaliu stovėti vietoje. Ko reikia žmogui? Buto? Automobilio? Kelnių? Televizoriaus? Visa tai turiu jau nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio. Man paprasčiausiai norisi kurti, stebinti, daryti tai, ko nesugeba kiti“, – apie savo misiją su užsidegimu kalba O. Zubkovas.

Į Krymą atėjus Rusijos valdžiai, didžioji dalis susitarimų ir vystytų ryšių nuėjo perniek. O. Zubkovui žadėjo paramą, palaikymą, buvo vilties, kad iki tol puikiai veikusi bendradarbiavimo schema be trukdžių galios ir toliau. Deja, viskas apsivertė aukštyn kojomis. „Taigan“ nuolat krečia patys įvairiausi patikrinimai, nė iš šio, nė iš to skiriamos nemenkos baudos, o direktoriui jau iškelta ne viena baudžiamoji byla.

„Pagrindinė priežastis – mano ir dabartinio respublikos vadovo charakteriai bei asmeninės savybės. Aš žmogus paprastas, be jokių povandeninių srovių. Jeigu apgavo kartą, turėtų būti gėda tam, kuris tai padarė. Jeigu apgavo antrą kartą, gėda turėtų būti vėl apgautajam. Su Krymo respublikos vadovu Aksionovu susitikę buvome du kartus, abu susitikimai buvo skirti paramos mano parkams klausimams. Juk aš palaikiau vadinamąjį rusiškąjį pavasarį, juk nuoširdžiai maniau ir tikėjau, kad būtent jis – Krymo sėkmės ir vystymosi pažadas, garantija, neišvengiamai virsianti tikrove. Mums prieš akis buvo Sočio pavyzdys. Pirmasis susitikimas buvo teikiantis vilties, jis vyko 2014 metų liepą. Nepaisant to, jau po kelių mėnesių pastebėjau, kad žodžiai nuo darbų skiriasi kaip diena ir naktis. Konkretūs pažadai – tik tušti žodžiai“, – teigia O. Zubkovas.

Jis prisimena, kad respublikos vadovas Aksionovas žadėjo viešai pademonstruoti paramą jo projektams ir pajudinti reikiamus žmones, bet gražūs ir daug žadantys žodžiai taip ir liko kabineto ribose, nebuvo jokios asmeninės iniciatyvos. Bandymai susitarti su valdininkais virto itin varginančiu ir beprasmiu bandymu kakta pramušti mūro sieną.

„Štai atėjo 2014 metų rinkimai, kai aš, paprastas valstiečio sūnus Olegas Zubkovas, panorau būti išrinktas į Krymo respublikos valstybės tarybą“, – pasakoja direktorius.

Savaime suprantama, O. Zubkovas sumanus. Ne toks paprastas ir prastas, kaip galbūt atrodo iš pirmo žvilgsnio: jam teko dirbti ir įvairiose įstatymų kūrimo institucijose, įskaitant ir respublikos aukščiausiąją tarybą, per plauką netapo Jaltos meru, turi puikių ryšių pačiose įvairiausiose institucijose ir valdžios sluoksniuose. O. Zubkovas neabejotinai puoselėja nemenkų politinių ambicijų, nors iki galo to pats ir nepripažįsta.

„Jaučiu itin stiprų poreikį bendrauti ne tik su gyvūnais, bet ir su žmonėmis. Konkrečiai – padėti jiems ir rūpintis, vienaip ar kitaip ginti savo požiūrį ir vertybes. Kelerius metus dirbdamas Ukrainos liaudies deputato Boriso Davidovičiaus Deičos padėjėju, labai daug sužinojau apie Belogorsko rajono problemas, tad labai norėčiau užbaigti tai, ko jam padaryti nepavyko. Norėjau dalyvauti rinkimuose, bet iš manęs ne tik atėmė tokią galimybę, bet ir be jokio pagrindo sumaišė su purvais, įžeidė, pažemino“, – skundžiasi geriausias liūtų draugas visame Kryme.

Beždžionių sušaudymas

O. Zubkovas į rinkimus taip ir nepateko. Galiausiai pareiškė, kad jie buvo patys absurdiškiausi ir niekingiausi per visą Krymo istoriją ir pabrėžė, kad tokiu būdu atversti naujo Krymo istorijos – šį kartą rusiškosios – puslapio negalima.

„Tie vyrukai praeities klaidų neatleidžia“, – mįslingai pareiškia ekscentriškasis Krymo gyventojas. Detaliai papasakoti visą O. Zubkovo politinių turbulencijų istoriją pakankamai sudėtinga. Jeigu bandytume kalbėti trumpiau, reiktų pasakyti, kad jis taip ir nebuvo įtrauktas į „Vieningosios Rusijos“ rinkiminį sąrašą, nors ir buvo žadėta tai padaryti. Tada supykęs jis pats iš partijos veiklos pasitraukė ir nusprendė rinkimuose dalyvauti su kita, prisijungė prie politinės jėgos „Tėvynė“, bet galiausiai koją pakišo popierizmas.

Toliau prasidėjo tikra velniava. Vieną dieną į zoologijos sodą „Pasaką“ atvyko prokurorai. Esą tai buvo reakcija į anoniminį skundą. Kažkam kažkas nepatiko, kažkam kažkas pasirodė – apskundė, kad čia gyvenančios beždžionės serga tuberkulioze. Nusprendė jas užmigdyti ir vakcinuoti. „Dvi užmigdė kone mirtinai, atrodė, kad jau nebepabus. Vos atgaivino“, – pyksta O. Zubkovas. Šį epizodą jis kinematografiškai vadina „Beždžionių sušaudymu“ – į jas iš tikrųjų šaudė specialiais veterinarais pistoletais. Galiausiai jokios tuberkuliozės niekas nerado.

Pasibaigus šiai istorijai, Krymo galva Aksionovas ir vėl pasikvietė O. Zubkovą pokalbiui, pažadėjo paramą, paskyrė jam vicepremjerą, su kuriuo esą bus galima lengvai išspręsti visus net pačius sudėtingiausius klausimus, rengti susitikimus. Taip, tokių specialių susirinkimų ir susitikimų tikrai būta, tačiau projektai taip ir nepajudėjo iš mirties taško.

„Sutikimai dėl susitikimų, susirinkimai vien dėl susirinkimų. Nieko konkretaus taip ir nebuvo nuveikta. Jokio progreso. Toliau – dingo elektra“, – O. Zubkovas.

Toliau istorija klostosi itin dramatiškai. Tam laikui, kai „Taigan“ parkas liko be elektros, generatorių paskolino Rusijos Federacijos civilinės gynybos, ekstremalių situacijų ir stichinių nelaimių padarinių likvidavimo ministerija, tačiau Krymo galva Aksionovas tokiu sprendimu kaip reikiant pasipiktino, o prokurorė Natalija Poklonskaja pareikalavo skubiai grąžinti valstybei priklausantį turtą – kitu atveju bus pateikti rimti kaltinimai vagyste. Teko grąžinti. Kol nebuvo elektros, nugaišo trys tigriukai. Norite tikėkite, norite ne, bet dėl to apkaltino ne ką kitą, o O. Zubkovą. Įvairaus plauko ekspertai aiškino, kaip netinkamai jis rūpinasi gyvūnais, nors nė karto jo zoologijos soduose taip ir neapsilankė.

Veterinarai iš Krymo tokiems ekspertų pasisakymams pritarė, tvirtino, kad tigriukus pražudė ūmus kolitas. Neapsikentęs tokio akiplėšiško melo, O. Zubkovas, pažeisdamas įstatymus, slapta išgabeno vieno tigriuko palaikus į Krasnodaro kraštą, kur atlikta nepriklausoma ekspertizė (už tai jis, savaime suprantama, gavo pusės milijono rublių baudą). Ekspertizės rezultatai atskleidė, kad žvėris palaužė virusinė infekcija, kurią jie pasigavo nusilpus imunitetui.

Nuo tada O. Zubkovo pareigūnai ėmėsi kaip reikiant. Jis kaltinimas visomis įmanomomis nuodėmėmis ir nusikaltimais, tampomas po teismus, bet vyras nepasiduoda. Atsišaudo ieškiniais, o įtakingiems valdininkams drįsta pasakyti tokių žodžių, jog kartais nori nenori nustembi, kaip tokie dalykai jam gali ateiti į galvą.

„Mano santykiai su respublikos valdžia atsidūrė tokioje aklavietėje, kad išeities, tiesą sakant, nematau. Turi trauktis arba pats Olegas Zubkovas, arba pasikeisti valdžia. Būčiau linkęs laukti antrojo varianto. Laukti tos dienos, kai ateis valdžia, suprantanti, kiek dėl Krymo nuveikė O. Zubkovas, koks jis naudingas“, – viltingai pokalbį užbaigia Krymo liūtų vadas.

Susigaudyti ilgoje ir sudėtingoje Krymo valdžios elito ir O. Zubkovo santykių istorijoje praktiškai neįmanoma, o ir nėra tokio tikslo. Santykiai tai pagerėja, tai vėl drastiškai pablogėja – kaip pajūrio oras. Juokingiausia tai, kad kartais žmogui paprasčiau susitarti su liūtu, o ne su kitu žmogumi.