Tačiau daugelis žurnalistų, politikų ir netgi mokslininkų naudojasi apibendrinimais ir svarsto apie tai, ką daryti su Krymu. Grąžinti Ukrainai, palikti Rusijai, nukamuoti sankcijomis, užtvindyti investicijomis ir t. t. Kai Rusijos opozicijos atstovo Aleksejaus Navalno paklausė, ar jis grąžintų Krymą Ukrainai, jis pasakė: „Krymas – tai sumuštinis su dešra ar ką, kad jį šen ir ten grąžinti?“
Šie žodžiai Navalnui primenami iki šios dienos. Tačiau per tuos dvejus metus, kai Krymas faktiškai yra Rusijos dalis, diskusijos nepasikeitė. Mes vis dar kalbame apie Krymą kaip apie sumuštinį su dešra. O iš tikrųjų ten gyvena žmonės, jie labai skirtingi ir turi savų problemų, įsitikinimų, apie kuriuos ant sofų sėdintys geopolitikai mažai ką supranta.
Kai pirmą kartą lankiausi Kryme, jis buvo Ukrainos dalis. Jau tada man susiformavo labai specifinis šios nuostabios vietos vaizdas. Tai tikras postapokalipsės poligonas, tarsi žmonės būtų įkūrę koloniją Marse, o paskui metę ją ir išskridę už įvykių horizonto. Tie, kurie liko, gyvena kaip gali: duobėtais keliais-krateriais važinėja perpildytuose mikroautobusuose-marsaeigiuose ir bando neišprotėti ant jūros amžinumo kranto. Jau tada, prieš ketverius metus, man pasirodė, kad tai labai keista vieta.
Mano antra kelionė į dabartinį Krymą įvyko šių metų gegužę. Gavę DELFI užduotį, mes su lietuvių fotografu Artūru Morozovu išvykome patyrinėti pusiasalio, neturėdami aiškaus tikslo ir maršruto.
Mums nebuvo duota jokių nurodymų, mes sąmoningai bandėme nesiaiškinti istorinių tiesų, ignoruoti savo pozicijas ir tiesiog žiūrėti, kaip gyvena žmonės. Nes jie, o ne įkaitintas sausumos gabalas, kaip gali atrodyti informacinių kovų įkarštyje, ir yra Krymas.
Jau įvažiuojant į kažkada tarptautinį oro uostą „Simferepol“, kuris dėl sankcijų dabar priima tik Rusijos reisus, galima pastebėti, kaip pasikeitė aplinka. Ant tvorų palei kelią pasirodė prastai nupiešti grafičiai su „Vieningosios Rusijos“ emblema – lokiu, kuris labiau panašus į suknežintą automatą. Ant kitų pavaizduotas Krymas Rusijos sudėtyje.
Grafičius keičia reklaminiai stendai – dideli, labai dideli ir tiesiog milžiniški. Iš jų gudriai šypsosi Vladimiras Putinas. Jo žvilgsnyje aiškiai išskaitysi: „išdaiga pavyko“. Po prezidento nuotrauka užrašai „Krymas. Rusija. Amžiams“. Šios reklamos neturi jokios funkcinės paskirties, kaip tik džiuginti naujai iškeptų rusų akis ir įkvėpti jiems vilties.
Kyla klausimas, kas dėl Krymo perėjimo į kitą jurisdikciją laimėjo, o kas pralošė? Be abejonių, labiausiai pasisekė „patriotinės“ atributikos gamintojams: jubiliejinės monetos, magnetukai ir netgi rankšluosčiai skelbia apie laimingą prisijungimą prie Rusijos. Nuo sportinių marškinėlių žvelgia V. Putinas – su pilote, tamsiais akiniais ar šalmu.
Ant kitų marškinėlių – figūrėlė, nudažyta Rusijos trispalvės spalvomis, panašu, kad užsiima analiniu seksu su amerikiečių vėliavos spalvomis nudažyta figūrėle. Šiuos atvaizdus puošia kokia nors bravūra apie tai, kad rusai sankcijų nebijo ir visus „paėmė“ garsiuoju būdu. Panašių paveikslėlių galima pamatyti ir ant automobilių lipdukų, skirtų Pergalės dienai: čia figūra su kūju ir pjautuvu vietoj galvos užima aktyviąją seksualinę pozą figūrėlės su svastika vietoj galvos atžvilgiu.
Kas pasikeitė Kryme per pastaruosius dvejus metus? Vieni sako, kad viskas, kiti – kad niekas. Knygynuose pačios geriausios lentynos skirtos Rusijos konservatyviųjų rašytojų-stalinistų, žurnalistų-sergėtojų (taip vadinami tie, kurie laikosi nuoseklios proputiniškos pozicijos) ir valdžiai lojalių politikų leidiniai. Tai pagal vieną ideologinį šabloną griežtai patikrinti greito paruošimo darbai, kuriais siekiama operatyviai surinkti pastarųjų metų įvykius ir pateikti paprastą ir suprantamą paveikslą.
Vladimiras Solovjovas, Nikolajus Starikovas, Sergejus Dorenka, Pavelas Gubariovas. „Che Guevara atskrenda ryte… Separatistų prisiminimai“, „Ukraina. Chaosas ir revoliucija – dolerio ginklai“, „Mūšis už Siriją“, „Valymas“. Visos šios knygos nerimą keliančiais pavadinimais sudaro vieną didelę baimių, prietarų, entuziastingų šūksnių ir ilgų patriotinių tiradų enciklopediją. Dešimtys veidų susilieja į vieną, priklausantį kažkokiam superautoriui, kuris iš tikrųjų generuoja šiuolaikinę imperinę Rusijos ideologiją. Kremliui ištikimiems intelektualams šiandien yra pats naujos istorijos konstravimo darbymetis.
Kiti, mažiau nei knygynai ideologizuoti aplinkos elementai, atnaujinami ne taip ryžtingai. Paimkime kad ir Krymo maršrutinį transportą – tai ypatinga ir nesenstanti istorija. Ankšti ir triukšmingi autobusai skuba vingiuotais keliais, vietos gyventojai jau seniai įprato prie staigaus stabdymo ir nesibaigiančio kratymo – keliais per daug nesirūpino nei Ukrainos, nei Rusijos valdžia. Krymo vairuotojai nuolat kalba apie tai, kad jau netrukus pastatys naują kelią, kitą, trečią suremontuos, o juk dar ir Kerčės perkėla, ir po ketverių metų čia bus miestas-sodas. Gyventi kažkokia neįkandama iracionalia viltimi – tai apskritai pagrindinis pusiasalio egzistavimo būdas. Daugelis maršrutinių autobusų puošti Putino, Stalino, Jėzaus, Mergelės Marijos portretų ikonomis ir Georgijaus juostele. Ant autobusų sienų blunka seni skelbimai ukrainiečių kalba, kad „аптечка у водiя“ (vaistinėlė pas vairuotoją, red.).
Nesibaigiančioje euforijos lydimoje naujos tapatybės deklaravimo šventėje gerai matomi ankstesniosios civilizacijos pėdsakai: kažkur neišversti gatvių pavadinimai, kažkur liko Ukrainos vėliavos, suvenyrų parduotuvėse vis dar parduodamos iš ankstesnių metų užsilikusios pypkės ir siuvinėjimai. Kažin, ar juos dabar kas nupirks. Ukrainos pėdsakų Kryme dar pakanka: parduotuvių pavadinimai, juokingas akcentas, tam tikros smulkmenos, pagal kurias galima atkurti neseną istoriją. Šie pėdsakai, kaip geltoni rudeniniai lapai – palaipsniui krenta ir voliojasi po kojomis, kol pamažu supus.
Krymas – stebėtinai rami vieta. Gegužės pabaigoje dar ne sezonas: atsiranda pirmieji turistai, jie tingiai vaikštinėja pakrante, restoranai tušti, vėsiomis naktimis gatvėse nieko nėra. Karštas metas prasideda artėjant liepai: krantinės virs knibždančiais skruzdėlynais, visą naktį gros muzika.
O kol kas – ramybė ir laukimas. Viešbučių ir kavinių šeimininkai, rėkdami vienas per kitą, niekaip neranda bendros kalbos, prieštarauja: vieni įsitikinę, kad turistų sumažėjo, kiti apskritai jokių pokyčių nepastebėjo, o kažkas džiaugiasi neregėtu antplūdžiu. Sunku rasti atsitiktinį žmogų, kuris paviršutiniškame pokalbyje blogai atsilieptų apie Krymo perėjimą į Rusijos sudėtį.
Tačiau įsigilinus pasirodo, kad paveikslas ne toks jau idiliškas: kažkam už kavinės dokumentų atnaujinimą teko sumokėti milijoną, kažką skriaudžia vietos pareigūnai, kažkas patiria nuostolius dėl to, kad atsiskaitymas ne grynais pinigais pusiasalyje praktiškai nutrauktas. Parduotuvių ir kavinių savininkai sako, kad nepriima kreditinių kortelių, ir visi ligi vieno patikina, kad nepriima kol kas. Visos problemos laikinos, viskas bus gerai. Tokie atsakymai visiškai nestebina: viena vertus, tai savitaiga, kita vertus – koks sveiko proto žmogus atsakys, ypač žurnalistui, kad Kryme kažkas ne taip? Visi puikiai žino, kaip dirba Rusijos specialiosios tarnybos ir kokie kerštingi vietos pareigūnai. Po šia pusiasalio nerūpestingumo kauke slepiasi daug nemalonių istorijų: tai ir verslui daromas spaudimas, ir Krymo totorių engimas, ir politinės baudžiamosios bylos. Todėl pats teisingiausias, saugiausias ir korektiškiausias atsakymas į klausimą, kaip dabar gyvenasi Kryme, yra toks: „Normaliai, tikimės, kad tuoj bus geriau“.
Politiškai korektiški ir teisingi išsireiškimai – tai viena svarbiausių problemų, iškylančių kalbantis apie Krymą. Kaip teisingai formuluoti: prijungimas ar aneksija, sugrąžinimas ar karinė agresija prisidengus referendumo kauke? Už panašias kalbas mane per vieną komandiruotę ne kartą vadino šnipu ir penktąja kolona. Tai labai komiška, nes nė vienas iš pasiūlytų terminų tinkamai neapibūdina šios geopolitinės istorijos. Sunku pasakyti, kad Krymas prisijungė prie Rusijos: postapokalipsė, likusi dar iš Ukrainos laikų, niekur nedingo, ją tik pablogino sankcijos, politiniai persekiojimai ir paradoksali viltis, kad viskas tikrai bus geriau – pusiasalio teritorijoje gerai neveikia nei dideli Rusijos bankai, nei mobilaus ryšio operatoriai – viskas pakibę nežinioje, ir neaišku, kiek dar tai tęsis.
Tačiau Krymas niekada iš esmės ir nesiskyrė nuo įprastos slegiančios Rusijos provincijos, nebent tik tuo, kad ten yra jūra, figos ir vynuogės. Ne tiek pusiasalis tapo Rusijos dalimi, kiek Rusija – pusiasalio dalimi: dabar visi rusai daugiau ar mažiau kenčia nuo sankcijų, paaštrėjus politinei situacijai griežtėja režimas, ekstremizmui prilyginamas bet koks nukrypimas nuo vyraujančios ideologinės krypties, o tie, kas neigia referendumo rezultatus, gali užsitraukti ne tik teismų rūstybę, bet ir susigadinti santykius su artimaisiais arba net sugriauti šeimą.
Todėl tiek Krymo, tiek ir likusiems Rusijos gyventojams telieka laukti šviesesnio rytojaus ir mojuoti patriotine simbolika.