Kruviniausias Anglijos pilietinis karas gali padėti nuspėti „Sostų karų“ pabaigą

Ne paslaptis, kad daugelis rašytojų įkvėpimo ieško istorijos vingiuose. Tą padarė ir „Sostų karų“ autorius G. G. R. Martinas. Akivaizdžiausios (ir niūriausios) iš rašytojo G. G. R. Martino istorinių aliuzijų – Rožių karų. Galbūt kai kurių istorinių faktų žinojimas padės tiksliau nuspėti, kaip pasibaigs garsiausias pasaulio serialas.

Jorkai ir Lankasteriai, Starkai ir Lannisteriai

Rožių karai – taip pavadintas vienas kruviniausių britų istorijoje pilietinių karų, kilęs dėl Anglijos sosto 1455–1487 m. Pilietinis karas įsiplieskė tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų (primena Starkus ir Lannisterius, tiesa?).

Tačiau peno davęs ne vieno kūrėjo vaizduotei ilgas konfliktas tarp dviejų šeimų buvo pavadintas Rožių karais tik vėliau. Tam pasitarnavo klaidinanti Williamo Shakespeare‘o interpretacija dramoje „Henrikas IV“ – joje rašyta, kad dvi nesutariančios pusės pasirinko skirtingų spalvų rožes Šventyklos bažnyčioje.

Priešingai nei Starkai ir Lannisteriai seriale, Jorkų ir Lankasterių šeimos buvo Plantagenetų dinastijos šakos, kilusios iš karaliaus Edvardo III. Plantagenetai, arba pirmoji Angevinų dinastija, buvo Anglijos karalystės valdovai (1154–1399). Per šį ilgą laikotarpį karalius Henrikas II veikiausiai nužudė Kenterberio arkivyskupą Th. Beckettą, Ričardas I iškeliavo į kryžiaus žygį, o karalius Džonas nenoriai pasirašė Didžiąją laisvių chartiją (Magna Carta).

Plantagenetų dinastiją užbaigė karalius Ričardas II. W. Shakespeare‘o ir daugelio kitų vadintas tironu Ričardas II buvo Edvardo III anūkas, pirmojo Velso princo, kuris negavo sosto, sūnus.

Nevykėliu laikyto Ričardo II pusbrolis Henrikas Bolingbroke‘as, vienas iš daugelio karaliaus Džono Gonto sūnų, vis įžeidinėjo ir menkino britų monarchą, kol 1398 m. jį ištrėmė.

1399 m. mirė karalius Džonas Gontas. Ričardas II pareikalavo, kad ištremtasis Henrikas maldautų paveldėjimo teisės. Vėliau, kol Ričardas II buvo iškeliavęs į Airiją, įpykęs Henrikas grįžo į Angliją su kariuomene ir pasiskelbė Henriku IV. Jam pavyko įkalinti Ričardą II ir įsitvirtinti soste (Ričardas II gana greitai mirė kalėjime).

Taip Henrikas IV nutraukė 200 metų trukusią Plantagenetų dinastiją. Nors jis laikė šią pavardę sava, gyveno vadindamasis kitos šeimos – Lankasterių pavarde. Panašiai ir karalių Baratheoną „Sostų karuose“ galima laikyti Lannisteriu.

Pamišęs valdovas ir iškilusi grėsmė

Po Henriko IV mirties jo sūnus Henrikas V tapo Henriku VI. Karūnuotas tik devynių mėnesių amžiaus Henrikas VI veikiausiai tapo ironišku prototipu Joffrey ir Tommenui Baratheonams seriale. Jis anaiptol nebuvo nei sadistas, nei nesantuokinis vaikas, kaip duetas iš serialo. Henrikas VI buvo silpnas monarchas, dažnai perleisdavo šalies valdymą savo žmonai Margaritai Anžu.

Prancūzė karaliaus žmona ir patarėja dažnai elgdavosi kaip Cersei Lannister iš „Sostų karų“ – imdavosi valdžios, naudodamasi Henriko VI psichikos nestabilumu (pasakojama, kad jis nesuvokė net sūnaus gimimo).

Pamišimo rūko tendomam Henriko VI karaliavimui kilo pavojus, kai Ričardą Plantagenetą, trečiąjį Jorko kunigaikštį įtikino grįžti iš Airijos ir įvesti šalyje teisingumą. Paaiškėjo, kad Ričardas iš Jorko kraujo ryšiu buvo susietas su Edvardu III (paskutinis Planagenetų karalius) ir net turėjo svaresnę pretenziją į sostą nei silpnaprotis Henrikas VI.

Ar tokia situacija patiko Lankasteriams? Nelabai. Ričardas Jorkietis ir jo pasekėjai kaltino Edmundą Beaufortą, Somerseto erlą, kad jis pralaimėjo Šimtametį karą prancūzams. Po šio karo britai neteko visų žemių Prancūzijoje, šalyje prasidėjo feodalų kovos dėl valdžios, peraugusios į Rožių karus. Ričaras Jorkietis turėjo svaraus pagrindo nekęsti Somerseto erlo – panašiai kaip Nedas Starkas nekentė Gregoro Clegane.

Šiaip ar taip, kai karalių Henriką VI ištiko eilinis beprotystės priepuolis, 1453 m. Ričardą Jorkietį paskyrė karaliaus dešiniąja ranka. Panašiai kaip Nedas Starkas turėjo būti Joffrey dešiniąja ranka. Ir visai kaip su Gregoru Clegane, kurio pravardė Kalnas, norėjo pasielgti Nedas, Ričardas uždarė Somerseto erlą į Londono Tauerį.

Henrikas galiausiai atgavo protą, nutraukė Ričardo Jorkiečio intrigas, o šis surinko kariuomenę ir pareiškė savo teisę į valdžią. Taip kilo pirmas atviras Rožių karų mūšis prie Šv. Albanų (1455 m.).

Įskaustų galvą aiškinantis, kas laimėjo, kas pralaimėjo tą mūšį – Jorkai, Lankasteriai, Varvikai ar prancūzai, pakaks pasakyti, kad prasidėjo 30 metų konfliktai, visiškai nualinę Britaniją. Per tuos 30 metų valdžioje buvo Lankasterių, tiek Jorkų atstovų. Paminėtina, kad Vakefldo mūšyje, kovodamas su karalienė Margarita, žuvo Ričardas Jorkietis (1460 m.). Paralelė su Nedo ir Cersei santykiais? Galbūt... Bet G. G. Martinas meistriškai perkėlė dėmesį nuo karo pabaigos į peripetijas tarp Tyriono ir Daenerys.

Tyrionas turi istorinį atitikmenį

Rašytojas perėmė daug detalių iš Rožių karų laikotarpiu valdžiusių trijų britų monarchų biografijų, ši tema būtų verta atskiro straipsnio, bet pakaks pasakyti, kad Ričardas III laikomas paskutiniu karaliumi Anglijos viduramžių istorijoje, o Tyrionas Lannisteris stulbinamai į jį panašus.

2012 m. radus karaliaus Ričardo III palaikus paaiškėjo, kad jo stuburas buvo iškrypęs. O tuo laiku, kai jis mirė, sklandė kur kas baisesni gandai – neva jis gimė su raudonomis akimis, su žvėries nagais ir su didžiule kupra. Šį įvaizdį plėtojo ir W. Shakespeare‘as savo dramoje „Ričardas III“ – teigė, kad karalius buvo Dievo rankos nebaigtas kūrinys. Tiesa, pridūrė, kad fiziniu trūkumus atsvėrė skvarbus protas, išmintis ir... be galo klastingas būdas.

Apie istorinį Ričardą pakaks pasakyti, kad sunkiausias jam mestas kaltinimas buvo dėl sūnėnų (vienas iš jų – Edvardas V) nužudymo.

Ričardui III buvo patikėta brolio sūnaus, jaunojo monarcho globa – kaip ir Tyrionas buvo Joffrey patikėtinis. Priešingai nei Tyrionas, Ričardas tariamai paslėpė sūnėną su jo jaunesniu broliu Londono Taueryje – ir jų daugiau niekas nematė. Gana greitai Ričardas pasiskelbė valdovu – Ričardu III. Jis gana sėkmingai valdė nuo 1483 m. Deja, kaip ir Tyrionas, ji išjojo į mūšį prie Bosvorto. Tik jame, priešingai nei Tyrionas, prarado ne nosies galiuką, o žuvo nuo Henriko Tiudoro kariuomenės (1485 m.).

Nuspėjama santuoka

Tyrionas panašus į paskutinį Jorkų dinastijos karalių, o Daenerys Targaryen turi daugiau panašumų su Henriku Tiudoru (tapusiu Henriku VII). Vargu, ar serialas „Sostų karai“ baigsis Tyriono ir Daenerys susitikimu kare (būtų labai netikėta), veikiau Daenerys kariaus su kažkuo kitu. Kaip ir drakonų karalienė, Henrikas Tiudoras didžiąją vaikystės dalį praleido užsienyje – slapstomas Prancūzijoje. Jo tėvas buvo įkalintas Ričardo III brolio karaliaus Edvardo IV ir mirė, likus trims mėnesiams iki sūnaus Henriko gimimo.

Jau paauglystėje Henrikas Tiudoras grįžo į Angliją ir keturiolika metų pamažu telkė pasekėjus. Kaip ir Daenerys lojalus seras Jorah Mormontas, dėdė Jasperas Tiudoras palaikė Henriką VII. Susidarius palankiai situacijai, Henrikas Tiudoras suvienijo karines pajėgas su karaliaus Edvardo V senelių kariuomene ir užpuolė Velsą. Seriale Daenerys sudarė sąjungą su Yara Greyjoy ir su Jonu Snow iš Winterfell.

Lankasterių pajėgos, daugiausia prancūzai, vadovaujamos Henriko Tiudoro išsilaipino Velse. Įvykusiame mūšyje prie Bosvorto buvo nukautas Ričardas III ir Anglijos karūna atiteko Henrikui Tiudorui. Jis pradėjo valdyti kaip Henrikas VII.

Henrikas VII vedė Elžbietą Jorkietę ir taip užbaigė Rožių karus, daugybę metų užsitęsusį Lankasterių ir Jorkų dinastijų konfliktą.

Rožių karai baigėsi santuoka. Galbūt ir „Sostų karuose“ bus sutuoktuvės, pvz., Daenerys su Jonu Snow. Beje, kaip ir Daenerys su Jonu, Henriką VII ir Elžbetą Jorkietę siejo giminystės ryšys – jie buvo trečios eilės pusbroliai.