Kada, kaip, kas sudaro ir svarsto biudžetą?
Prieš didelį atgarsį sukeliantį biudžeto svarstymą Seime, šis nueina ilgą kelią. Kaip nurodo pati Finansų ministerija, biudžetą įstaiga pradeda rengti gerokai prieš svarstymą, o tik tuomet pateikia Vyriausybei. Ši jį apsvarsto ir pateikia Seimui ne vėliau kaip iki spalio 17 dienos – likus 75 dienoms iki biudžetinių metų pabaigos.
Valstybės biudžetas yra kasmet sudarinėjamas tikslus kitų metų išlaidų ir pajamų. Taip pat kasmet sudaromos ir preliminarios biudžeto projekcijos dar dvejiems metams į priekį. Tai reiškia, kad šįmet (2017-aisiais) bus sudaromas biudžetas 2018-iesiems ir biudžeto gairės 2019-iesiems bei 2020-iesiems metams.
Tuomet Seime prasideda Biudžeto įstatymo projekto nagrinėjimas. Seimo komitetai ir atskiri parlamentarai teikia pasiūlymus dėl biudžeto įstatymo projekto. Atsižvelgdama į juos, Finansų ministerija tobulina projektą. Taip pat paisoma ir kitų valstybės institucijų, Valstybės kontrolės, Europos komisijos ir Euro grupės nuomonės.
Patobulinus projektą, šis vėl keliauja į Seimą, kuriame yra svarstomas ir tvirtinamas. Kai tai įvyksta, jį pasirašo prezidentė. Svarbu, kad biudžeto įstatymas turi būti patvirtintas vėliausiai prieš didžiąsias metų šventes – gruodžio 17 dieną, likus 14-ai dienų iki biudžetinių metų pradžios.
Emigracija didelės įtakos biudžetui neturi
Žmonių Lietuvoje nuolat mažėja, bet biudžeto išlaidos proporcingai nesumažėja. Ekonomistas R. Lazutka aiškina, kad planuojant valstybės biudžetą į priekį, svarbu atsižvelgti ne į bendrą gyventojų, o į dirbančių gyventojų skaičių. Anot jo, nors šalyje gyvenančių žmonių skaičius krenta žemyn, dirbančiųjų išlieka daugmaž stabilus – apie 1,3-1,4 mln.
„Šis skaičius laikosi jau gerą dvidešimtmetį, nepaisant didelės emigracijos. Kai būna ekonomikos pakilimas – žmonių dirba daugiau, iki 1,4 mln., o krizės laikotarpiu dirbančiųjų skaičius krenta iki 1,2-1,3 mln. – tai vyksta dėl to, nes atsiranda daugiau bedarbių. Žinome, kad emigravo apie pusė milijono, didžioji dalis yra darbingo amžiaus žmonės, bet tai nesumažino darbuotojų skaičiaus.
Žinoma, galima manyti, kad, jeigu tie pusė milijono nebūtų išvažiavę, dirbančiųjų būtų daugiau, bet vis tiek, „Sodros“, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pajamos priklauso nuo dirbančių, o ne šalyje gyvenančių žmonių skaičiaus“, – sako R. Lazutka.
Kalbėdamas apie pajamas iš PVM ir akcizų, ekonomistas sako, kad šis rodiklis priklauso nuo perkančių žmonių skaičiaus. „Tuomet reikia vertinti, kiek tie žmonės, kurie gauna kažkokias pajamas ar tai iš verslo, ar iš pašalpų, gali išleisti ir kokios bus jų pajamos. Vėlgi, gyventojų skaičius tam gali turėti įtakos, bet gali ir neturėti, nes įmanoma, kad emigravęs žmogus Lietuvoje tiesiog neturėjo pajamų“, – kalba R. Lazutka. Anot jo, yra ir kitų veiksnių, kurie turi įtakos biudžeto pajamoms, pavyzdžiui, kaip auga kainos, atlyginimų dydis.
Egzistuoja vienas mitas
Ekonomistas sako, kad dalis žmonių piktinasi, kodėl žmonių Lietuvoje mažėja, o valstybės išlaidos lieka tokios pačios. „Tarkime, jeigu turime išlaikyti autostradą. Tai tikrai nepriklauso nuo šalyje gyvenančių žmonių skaičiaus. Vis tiek reikia autostradą remontuoti, apšviesti, valyti ir t. t. Jeigu mes turime mokyklų skaičių, tai vėlgi, tai nėra tiesioginė priklausomybė. Ar mokykloje mokosi 500 vaikų, ar 400 – mokytojų galbūt reikės mažiau, bet vis tiek reikės išlaikyti patalpas, remontuoti stogą, šildyti patalpas. Todėl nebūtinai išlaidos proporcingai mažėja“, – aiškina R. Lazutka.
Jis sako, kad yra Finansų ministerijos baziniai rodikliai, nustatomi pagal pastarųjų kelerių metų projekcijas, nuo kurių priklauso valstybės biudžetas, tarp kurių – algų augimas, infliacija, augančios kainos ir kt. Nuo tų rodiklių priklauso tai, kiek bus sumokėta mokesčių ir kokios bus išlaidos.
R. Lazutka tikina, kad vykstant bet kokiems pokyčiams mokesčių sistemoje, į tai taip pat yra atsižvelgiama: prognozuojama, kiek bus surinkta pinigų ir ši suma yra įtraukiama į prognozuojamą valstybės biudžetą.
Tiesa, kai ko netgi preliminariai prognozuoti negalima, sako R. Lazutka, pavyzdžiui, finansinių krizių. „Žinoma, galima laikyti rezervą, bet kas žino, koks tas rezervas turi būti? Gali būti, kad per krizę ekonomika krenta 15 proc., gali būti, kad nukris 1-2 proc. Kita vertus, laikyti rezervą taip pat kainuoja. Nieks nežino, kada ir kokio masto bus krizė. Rezerve laikomi pinigai negali būti rizikingai investuojami į akcijas, tai reiškia, kad pinigai bus investuojami į kitų šalių vertybinius popierius, kur beveik nėra palūkanų, o viskas brangsta. Tai reiškia, kad tokie rezervai yra nuostolingi. Dėl šios priežasties valstybės, krizės atveju, dažnai skolinasi“, – kalba ekonomistas.