Knygą „Politikos sūpuoklės. Diplomatijos arena ir užkulisiai“ prieš mėnesį išleidęs buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pateikė savo versiją apie nesenos Lietuvos istorijos įvykius, taip pat ir apie vadinamųjų „valstybininkų“ veiklos tyrimą, pradėtą daugiau nei prieš dešimtmetį po tragiškos aukšto Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje 2006 metų rugpjūtį.

„Tada konservatoriai ėmėsi „valstybininkų“. Niekada nebuvo oficialiai paskelbtas jų sąrašas, nesugalvotas apibrėžimas, nenustatyti jiems būdingos veiklos požymiai, tad iki šiol neaišku, kokie asmenys priskirti šiai mistikos gaubiamai grupuotei. Tik abstrakčiai, be jokių įrodymų, pavyzdžiui, Rasa Juknevičienė kalbėjo, kad šiai grupuotei priklausę asmenys už demokratiškai išrinktų politikų nugaros, manipuliuodami savo įtaka ir ryšiais, priiminėjo sprendimus“, – rašo knygos autorius.

A.Valionis savo veikale samprotauja, esą „konservatorių kampaniją prieš vadinamuosius valstybininkus“ galėjo paskatinti 2000-2006 metais vykusios verslo grupių kovos, ypač energetikos sektoriuje, taip pat VSD siekis ištirti tilto per Bražuolę susprogdinimo aplinkybes ir su tuo esą susijusią VSD karininko Juro Abromavičiaus žūtį.

„Į vieną grandinę ėmė sietis J. Abromavičiaus nužudymas bei tilto per Bražuolės upę ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimai. Konservatoriai, matyt, čia įžvelgė didžiulį pavojų savo partijai ir perėjo į puolimą“, – rašo knygos autorius.

Konservatorė R. Juknevičienė, tuo metu dirbusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) ir viena pirmųjų po V. Pociūno žūties pasisakiusi apie tai, kad būtų atliktas parlamentinis VSD veiklos tyrimas, DELFI piktinosi: viskas buvo atvirkščiai nei rašo A. Valionis. Pasak jos, VSD veiklos tyrimas, kurio metu prabilta apie vadinamuosius „valstybininkus“ ir jų įtaką, buvo pradėtas siekiant išsiaiškinti situaciją, po V. Pociūno žūties randantis vis daugiau liudijimų apie tą tragediją ir su ja susijusias aplinkybes.

„Aš dar nelabai supratau, kas vyksta, bet „Lietuvos ryto“ leistame savaitiniame žurnale „Ekstra“ netrukus po V. Pociūno žūties pasirodė toks įdomus leidinio redaktoriaus Valdo Vasiliausko straipsnis apie rezidentą Nr. 1 (taip buvo pavadintas tuometinis Užsienio reikalų ministerijos (URM) valstybės sekretorius Albinas Januška – DELFI). Jis prilygo bombos sprogimui.

Atsimenu, paklausiau kažko iš „Lietuvos ryto“, kuris tuo metu atrodė kaip jų („valstybininkų“ – DELFI) oficiozas, kas čia vyksta, kas čia šaudosi. Sako, sugrįš iš komandiruotės, atrodo, Japonijoje, „Lietuvos ryto“ redaktorius, viskas stos į savo vietas, nes čia kažkas ne taip“, – prisiminė R. Juknevičienė.

Po to, jos teigimu, ją pakvietė į didelę įtaką turėjusią LRT žurnalisto Audriaus Siaurusevičiaus laidą „Spaudos klubas“.

„Dar prieš laidą ir jos metu mane pradėjo pulti, kad tai mes, konservatoriai, užsakėme V. Vasiliausko straipsnį. Žiūriu ir nesuprantu, ko jie tokie išsigandę ir kas čia vyksta. Kitą dieną kalbėjomės Seime su partijos pirmininku Andriumi Kubiliumi, kitais – tada viskas ir pradėjo vyniotis. Viskas nuėjo į Seimo NSGK, ir viskas natūraliai išsivystė į pirmą kartą Lietuvos istorijoje tokį tyrimą. Ir būtent atsakas į mūsų norą išsiaiškinti, kas čia vyksta, buvo atsakymas „nesiknaisiokite po kaulus“. Prasidėjus VSD veiklos ir „valstybininkų“ tyrimui, prasidėjo grasinimai mums dėl Bražuolės ir J. Abromavičiaus, nors mes tai nieko nebijome. Visa tai galima pagal datas pažiūrėti“, – sakė R. Juknevičienė.

Sukėlė didžiulį atgarsį

2006 metų rugsėjį, praėjus mėnesiui po V. Pociūno žūties Baltarusijoje ir vis aštrėjant diskusijoms dėl keistų šios tragedijos aplinkybių, tuo metu VSD direktoriaus pavaduotoju dirbęs Darius Jurgelevičius ištarė frazę: „Nesiknaisiokite po kaulus...“

„Yra daugiau visokių niuansų, detalių. Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, ten išlįs tokių momentų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės. Galvoju, kad kažkas nori padaryti didžiulį šou, bet rezultatas, manau, bus nuviliantis. Deja“, – tuo metu žurnalui „Ekstra“ kalbėjo aukštas VSD pareigūnas.

Po kelerių metų jis bandė teistis su žiniasklaida, gindamas neva pažemintą savo garbę bei orumą, tačiau ieškinys buvo atmestas. Bylos stebėtojai gūžčiojo pečiais: kodėl D. Jurgelevičius į teismą padavė publikacijų autorius, bet neginčijo 2006 metų pabaigoje Seimo oficialiai patvirtintų parlamentinio NSGK, atlikusio tyrimo komisijos funkcijas, išvadų, nugulusių į šimtus panašių straipsnių?

Šis tyrimas, sukėlęs didžiulį rezonansą visuomenėje, buvo pradėtas po 2006 metų rugpjūtį įvykusios tragedijos. Tarnybinės komandiruotės Breste (Baltarusija) metu iškritęs pro viešbučio „Inturist“ devintojo aukšto langą, žuvo Lietuvos generalinio konsulato Gardine ministro patarėjas, VSD pulkininkas V. Pociūnas.

Nors pirmoji įvykio versija buvo nelaimingas atsitikimas, netrukus pasigirdo kalbų, kad į Baltarusiją VSD karininkas buvo išsiųstas lyg į tremtį, o atsikratyti juo esą siekė įtakingi tiek su VSD, tiek su kitomis svarbiausiomis šalies institucijomis susiję asmenys, netrukus pradėti vadinti bendru „valstybininkų“ vardu. Kalbėta, kad V. Pociūnas darbo VSD metu vykdė ypač rimtus tyrimus, atskleidusius „valstybininkų“ veiksmus, galėjusius grėsti valstybės užvaldymu.

Grupė, turėjusi didelę įtaką valstybei

„Tuometinio prezidento Valdo Adamkaus aplinkoje buvo susiformavusi glaudi grupė, kurią teisingai galima vadinti klanu, ir neteisingai – „valstybininkais“. Manau, ta klaida, pavadinant klaną „valstybininkais“, įvyko todėl, kad pati grupė save taip įvardijo. Jie – nežinau, kiek nuoširdžiai, – bet, manau, galvojo, kad tai jie geriausiai atstovauja valstybės interesams“, – DELFI sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius.

Jo manymu, „valstybininkai“ turėjo didelę neformalią įtaką valstybei – tuo labiau, kad į grupę buvo įsitraukę ir VSD vadovai.

A. Valionis savo knygoje dabar aiškina kitaip. „Aišku, jokia valstybininkų grupė niekada nebuvo susidariusi, tik vieni kitus pažįstantys mažos Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavę asmenys kartais susibėgdavo išgerti alaus bokalo, pakalbėdavo, pasitardavo. Jie ėjo įvairias pareigas, dirbo ambasadoriais, ministerijų sekretoriais, prezidento patarėjais, Seimo nariais. Pavyzdžiui, diplomatas D. Jurgelevičius tapo VSD direktoriaus pavaduotoju tarptautiniams ryšiams, aš buvau užsienio reikalų ministras.

Šie žmonės daugeliu klausimų mąstė viena kryptimi, jautė esantys bendraminčiai, o neformalus jų bendravimas padėjo institucijoms veikti efektyviau, geriau apgalvoti sprendimus“, – teigiama knygoje.

2007 metų spalį, skandalui jau kiek rimstant, buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, tuo metu ėjęs Lietuvos ambasadoriaus Ispanijoje pareigas, paskelbė komentarą, vėl pakursčiusį aistras.

Mečys Laurinkus

„Daugelyje demokratinių valstybių egzistuoja užduočių žvalgybos tarnybai formavimo ir net kasmetinio jų persvarstymo mechanizmas. Tai – specialios politikų grupės Vyriausybėje arba Prezidentūroje. Lietuvoje tokio mechanizmo nėra, VSD dirba pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kaip radaras signalizuodamas apie artėjančią grėsmę. Tai efektyvu, bet labai brangu, be to, dubliuoja ir kitų tarnybų darbą.

Keletas įtakingų Lietuvos politikų, kurie visiškai pagrįstai vadinami garbingu „valstybininkų“ vardu, ėmėsi užduočių formavimo iniciatyvos. Neįprastas, naujas, tačiau labai reikalingas darbas sulaukė iškreiptų vertinimų tiek iš institucijos vidaus, tiek iš išorės“, – rašė M. Laurinkus, vadintas vienu iš „valstybininkų“.

Šie ambasadoriaus, vėliau aiškinusio, kad omenyje turėjo aukščiausius valstybės vadovus ir Valstybės gynimo tarybą, teiginiai kai kurių politikų buvo įvertinti kaip viešas pripažinimas, kad to meto Lietuvoje veikė neformali grupė, formulavusi uždavinius VSD.

„Tai yra antikonstitucinis veiksmas. Išskyrus oficialias institucijas, kurioms VSD pavaldus, niekas kitas, kokie bebūtų įtakingi, formuluoti užduočių negali. M. Laurinkus patvirtino mūsų tyrimo medžiagos išvadas apie darytas neteisėtas įtakas VSD“, – žiniasklaidai tvirtino Seimo narys Algimantas Matulevičius, vadovavęs įtakų VSD parlamentiniam tyrimui.

Dabar M. Laurinkus tvirtina to meto skandalo neprisimenantis. „Kokį VSD skandalą? Aš nuo 2004 metų buvau Ispanijoje. Nieko negaliu pasakyti“, – aiškino jis DELFI.

Būrėsi po Užsienio reikalų ministerijos sparnu

V. Valentinavičius vadinamuosius „valstybininkus“ siejo su tuo metu Valdo Adamkaus vadovauta Prezidentūra.

„Susidarė grupė draugų, kurie veikė koordinuotai, padėjo vieni kitiems ir grupiniai interesai dažnai eidavo sau, o valstybės interesai – sau. Kartais pasirodydavo, kad jų interesai labai siauri, kartais – jog jie nulemti karjeros sumetimų, kartais – kad tai tiesiog mėgavimasis galia. Buvo tie patys dangstymaisi valstybės paslaptimi ir konfidencialumu. Grupė draugų, kurie neturėjo jokio rinkiminio mandato, labai akivaizdžiai jautėsi esą aukščiau už parlamentą, Vyriausybę ir net už prezidentą, kurio aplinkoje daugiausia veikė“, – dėstė V. Valentinavičius.

Istoriškai „valstybininkų“ branduolį galima sieti su Nepriklausomybės pradžioje burtu Lietuvos centro judėjimu, kurio krikštatėviais vadinti A. Januška, vėliau pramintas valstybės „pilkuoju kardinolu“, M. Laurinkus, Petras Vaitiekūnas, dar keletas asmenų.

LDDP valdymo metais beveik visi „centristų“ lyderiai atsidūrė URM. 1992 metais A. Januška buvo paskirtas URM Politikos departamento direktoriumi ir Vakarų Europos skyriaus vedėju, vėliau – ministro pavaduotoju. M. Laurinkus tapo Rusijos ir NVS skyriaus vedėju, P. Vaitiekūnas – prezidento Algirdo Brazausko užsienio politikos referentu.

A. Januškos įtaka sustiprėjo po 1998 metų prezidento rinkimų, kai URM jį delegavo į naujojo valstybės vadovo V. Adamkaus patarėjo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais postą. URM tuo metu suformavo didelę dalį prezidento patarėjų korpuso, be to, pradėjo deleguoti savo atstovus į VSD vadovybę.

Albinas Januška

Vos po kelių mėnesių, kai A. Januška perėjo į Prezidentūrą, M. Laurinkus buvo paskirtas VSD vadovu. 2001-aisiais VSD pradėjo dirbti į šią instituciją URM deleguotas vėliau skandale dažnai minėti Dainius Dabašinskas, o 2004 metais – D. Jurgelevičius.

M. Laurinkaus vadovavimo VSD metu šiai institucijai buvo priskirta funkcija suteikti pareigūnams leidimus dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptimis, kurie yra būtini, norint eiti atsakingas pareigas. URM sistemai tokius leidimus išduodavo Pirmoji (žvalgybos) valdyba, kuriai vadovavo D. Dabašinskas.

2008-aisiais „Lietuvos žinios“ rašė, kad lojalius diplomatus laikinai perkeliant į kitas institucijas, vadinamieji „valstybininkai“ įsigalėjo Prezidentūroje, Seime, Vyriausybės kanceliarijoje, ministerijose, teisėsaugos sistemoje. Lojalumas URM lemdavo tai, kad darbą kitoje institucijoje baigęs pareigūnas visada turėjo galimybę grįžti į „motininę“ ministeriją.

Tyrimai, galėję atskleisti korupcinius ryšius

2006-aisiais, prasidėjus V. Pociūno žūties tyrimui, į viešumą iškilo nemažai keistų aplinkybių. Savaitraštis „Ekstra“ rašė, kad V. Pociūnas į Baltarusiją buvo išsiųstas po to, kai pateko į įtakingų pareigūnų, pirmiausia A. Januškos, tuo metu ėjusio URM sekretoriaus pareigas, bei D. Jurgelevičiaus nemalonę.

Kalbėta, kad aukštas VSD karininkas buvo parengęs ne vieną pažymą apie galimus Rusijos įmonių ar grupuočių bandymus įsitvirtinti Lietuvos energetikos ūkyje ir kai kuriems jų sutrukdęs tai padaryti, taip pat – surinkęs nemažai informacijos apie aukščiausių šalies pareigūnų korupciją.

„Ekstra“ rašė apie V. Pociūno žadėtą paviešinti pažymą, kurioje buvo neigiamai įvertintas vadinamasis projektas 2K dėl Rusijos krovinių srautų nukreipimo geležinkeliu į Klaipėdos ir Kaliningrado uostus. Tame kontekste iškilo įmonės „Dujotekana“, buvusios Rusijos dujų gigantės „Gazprom“ tarpininkės Lietuvoje, pavadinimas – pažymoje teigta, kad su šios įmonės tuometiniu savininku Rimandu Stoniu tiek A. Januška, tiek D. Jurgelevičius palaikė glaudžius ryšius ir užtikrino jam „stogą“.

Kaip skelbta, V. Pociūnas esą nerimavo, kad R. Stonys per 2005 metais paties įkurtą bendrovę „Medial Trans“ ne tik sukurs konkurenciją „Lietuvos geležinkeliams“, bet ir perims visus tranzitinius gabenimus Lietuvos geležinkeliais į Kaliningradą.

Parlamentinio tyrimo metu skelbta, kad koncernui „Gazprom“ tarpininkavusi „Dujotekana“ buvo siejama su Kremliui artimais asmenimis. Dalį jos akcijų valdė Piotras Vojeika, Lietuvos teisėsaugos struktūrų duomenimis, sietas su Rusijos SVR – „Služba vnešnej razvedki“ (Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba – red.), tiesiogiai Rusijos prezidentui pavaldžia struktūra, turinčia pareigą rinkti politinę, ekonominę, karinę, techninę bei ekologinę informaciją užsienio šalyse.

Kaip 2006 metais Seimo NSGK liudijo vienas VSD darbuotojas, iš departamento surinktos medžiagos aiškėjo, kad „Dujotekaną“ įsteigę asmenys vykdė tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygio, buvusio tos šalies transporto ministro KGB generolo majoro Vladimiro Jakunino valią.

Vladimiras Jakuninas, Vladimiras Putinas

Ne be A. Januškos įtakos 2002 metais V. Jakuninas ir prezidentas V. Adamkus apsikeitė aukštais valstybiniais apdovanojimais. Anot Prezidentūros, V. Jakuniną apdovanoti rekomendavo užsienio politikos grupė, kuriai A. Januška tuo metu vadovavo.

Liudydamas Seimo komisijai, A. Januška tvirtino, kad V. Adamkus apie tai buvo informuotas. „Kada ponas Jakuninas buvo pas prezidentą, jis pasakė: „Prezidente, mes turime kalbėti atvirai, nes abu iš tų pačių specialiųjų tarnybų, tik iš skirtingų valstybių“. Ir jis neslėpė, kad yra FSB generolas“, – Seimo NSGK 2006-aisiais kalbėjo A. Januška.

Vėliau jis išsigynė parlamentarams tiesiog pasakoję anekdotus. A. Januška aiškino, kad prieš liudydamas Seime, nepasirašė dėl atsakomybės už melagingus parodymus, todėl paviešintų savo žodžių bet kada gali išsižadėti.

Kišosi į Vyriausybės formavimą

Minimu laikotarpiu Seimo opozicijos lyderio pareigas ėjęs Andrius Kubilius, vadovavęs Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), sakė, kad tuo metu šalies valdyme „jautėsi specifinės įtakos, kurios demokratinėje valstybėje gal ne visiškai yra toleruotinos“.

A. Kubilius priminė, kad „valstybininkų klanas“ tuo metu buvo įsitvirtinęs įvairiose pozicijose – tiek kalbant apie verslo santykius, kur ryškiausias akcentas buvo tarpininkavimas „Dujotekanai“, tiek ir sprendžiant svarbiausius valstybei klausimus, pavyzdžiui, formuojant Vyriausybę 2006 metais, kada iš premjero posto, kaip teigta, ne be „valstybininkų“ intrigų, pasitraukė socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas.

Jis savo pamaina siūlė dabartinį europarlamentarą Zigmantą Balčytį, bet įtakos veikėjai nusprendė kitaip. Kaip paaiškėjo, 2006-ųjų birželį, likus vos kelioms dienoms iki lemiamo Seimo balsavimo dėl premjero kandidatūros, Darbo partijos atstovo Jono Pinskaus namuose įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo socialdemokratas Gediminas Kirkilas, atlydėtas tuometinio „Dujotekanos“ šeimininko R. Stonio ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui vadovavusio Raimundo Lopatos.

Darius Jurgelevičius

Juos pristatydamas G. Kirkilas esą pranešė, kad R. Stonys yra socialdemokratų rėmėjas, o R. Lopata yra „savas žmogus prezidentūroje“, tad jo dalyvavimas susitikime turi dar kartą užtikrinti prezidento paramą G. Kirkilo kandidatūrai ir tapti garantija „darbiečiams“ toliau dalyvauti valstybės valdyme, nes Z. Balčytis viešai žadėjo jų į Vyriausybę „neįsileisti“.

Po kelių dienų Darbo partijos nariai Seime vieningai parėmė G. Kirkilo kandidatūrą į premjero postą, tačiau „darbiečiai“ į Vyriausybę taip ir nebuvo pakviesti. 2008-aisiais Seime buvo kilę iniciatyvų tirti tokias G. Kirkilo Vyriausybės sudarymo aplinkybes, bet tuometinė dauguma tam nepritarė.

Tyrimą lydėjo manipuliacijos

Tirti VSD, o kartu ir „valstybininkų“ veiklą bei V. Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybes Seimo NSGK įgaliojimus gavo 2006 metų rugsėjo 4 dieną.

Vos po kelių savaičių, žiniasklaidai skelbiant vis daugiau detalių apie V. Pociūno likimą ir „valstybininkų“ įtaką, iš URM šalių susitarimu pasitraukė A. Januška. Vėliau jis žiniasklaidai kalbėjo, kad dirbant ministerijos vadovybėje reikalingas visiškas pasitikėjimas, o neatskleidžiant valstybės paslapčių ar nepakenkiant valstybės interesams ne visada galima viešai atsakyti į kritiką.

„O jei tai – nebe kritika, bet atviras melas ir faktų klastojimas, geriau pasitraukti“, – pareiškė jis.

Vos po dviejų mėnesių pasitvirtino gandai, kad be pareigų „pilkasis kardinolas“ neliks. A. Januška buvo paskirtas premjero G. Kirkilo patarėju.

Tyrimą vykdantys NSGK nariai nesėkmingai bandė iš VSD išsireikalauti pažymas, susijusias su galimais aukštų pareigūnų korupciniais ryšiais. Neapsikęsdami politikai kreipėsi į prezidentą V. Adamkų, vildamiesi įtikinti jį laikinai nušalinti nuo pareigų tuometinį VSD vadovą Arvydą Pocių, kurio sprendimai neteikti informacijos buvo įvertinti kaip tyčiojimasis iš Seimo. Tačiau šalies vadovas susitikti su Seimo nariais atsisakė.

Artėjant NSGK tyrimo išvadų paskelbimo laikui, 2006-ųjų lapkričio pabaigoje, žiniasklaidą pasiekė informacija, esą bylojanti apie komiteto pirmininko A. Matulevičiaus buvusius ryšius su sovietų KGB – neva jis buvęs KGB „patikimu asmeniu“.

VSD vadovas A. Pocius, kelias dienas tvirtinęs, kad šios informacijos paskleidimas – visai ne jo vadovaujamos institucijos darbas, netrukus pareiškė: VSD turi duomenų apie V. Matulevičiaus bendradarbiavimą. Šie duomenys buvo nuneigti tik po pusės metų, kai Liustracijos komisija, išnagrinėjusi VSD pateiktą medžiagą ir išklausiusi liudytojų bei paties parlamentaro parodymus, konstatavo, jog A. Matulevičius su KGB slapta nebendradarbiavo.

Savo išvadas Seimo NSGK paskelbė 2006 metų gruodžio 1-ąją. 22-iejų puslapių apimties dokumente buvo nurodyta daugybė VSD darbo trūkumų, o atsakingais už juos įvardinta visa VSD vadovybė bei asmeniškai generalinis direktorius A. Pocius.

Tą pačią diena buvo paskelbta ir kita informacija: Generalinė prokuratūra pranešė nutraukianti ikiteisminį tyrimą dėl V. Pociūno žūties. Tyrėjai, kaip anksčiau Baltarusijos teisėsaugininkai, konstatavo, kad V. Pociūnas žuvo per nelaimingą atsitikimą. Šis tyrimas buvo atnaujintas tik po atkaklių žuvusiojo artimųjų pastangų, bet 2013 metais Generalinė prokuratūra jį vėl sustabdė.

Pokyčiai, kurių pasigendama

Seimui pritarus NSGK išvadoms, o vėliau pradėjus viešinti išslaptintą tyrimo medžiagą, A. Pocius įteikė prezidentui V. Adamkui atsistatydinimo pareiškimą. Tačiau 2007-ųjų kovo 15 dieną, Seimui susirinkus balsuoti dėl jo atleidimo, VSD generalinis direktorius metė savo kozirį.

Iš Seimo tribūnos jis pareiškė, kad iš posto yra šalinamas dėl to, jog ką tik atskleidė kai kurių aukštų VSD pareigūnų neleistinus veiksmus – šie esą perdavinėjo ar net pardavė svarbią informaciją, susijusią su „Mažeikių naftos“ pardavimu, kitai valstybei, o tokių sandorių vertė esą siekė net apie 100 tūkst. eurų.

Šios žinios pakako, kad dalis politikų pakeistų nuomonę ir nepritartų A. Pociaus atleidimui. Posto jis neteko tik tų metų gegužę, o jo išsakyti kaltinimai niekada viešai nebuvo patvirtinti.

Naujuoju VSD vadovu prezidento teikimu buvo patvirtintas Povilas Malakauskas. Jo pavaduotojais toliau dirbo D. Dabašinskas ir D. Jurgelevičius, A. Januška tebepatarinėjo premjerui G. Kirkilui.

Virgis Valentinavičius

Iš viešosios erdvės A. Januška pasitraukė tik 2008 metų pabaigoje, Seimo rinkimus laimėjus dešiniesiems. Kiti pokyčiai sietini su Dalios Grybauskaitės išrinkimu valstybės vadove.

Užėmusi prezidento postą, ji 2009-ųjų rugpjūtį pasirašė dekretą, kuriuo atleido prieštaringai vertintą VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją D. Jurgelevičių. Šis bandė grįžti į diplomatinę tarnybą, tačiau tuometinis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas jo prašymo nepatenkino.

Netrukus iš VSD pasitraukė ir D. Dabašinskas, o 2009 metų pabaigoje iš Lietuvos ambasadoriaus Gruzijoje posto buvo atšauktas M. Laurinkus, kuriam buvo prikištas politikavimas diplomatinėje tarnyboje. Palaipsniui be aukštų valstybinių postų liko ir kiti asmenys, vadinti „valstybininkų“ vardu.

„Po VSD veiklos tyrimo aš jau nemačiau tokių specifinių grupių žmonių su jų įtakomis, nebejautėme noro užvaldyti valstybę“, – DELFI sakė A. Kubilius.

Vis dėlto, jo teigimu, to meto įvykiai atskleidė, kad Lietuva yra paveiki įvairioms hibridinėms įtakoms.

„Kalbu ne tiek apie „valstybininkus“, kiek apie tai, kad tuo metu atsiskleidė, jog valstybės institucijoms tokių neformalių grupuočių gali būti gana stipriai daroma įtaka. Tos grupuotės, kaip „valstybininkai“, kartais būna neva lietuviškos, bet kartais, kaip aiškėja iš įvairių kitų epizodų, gali būti ir visai nelietuviškos“, – pabrėžė konservatorius.

Tuo metu V. Valentinavičius aiškino negalintis pasakyti, kad parlamentinis VSD veiklos tyrimas leido pasiekti konkrečių rezultatų.

„Daugelis tų žmonių taip ir liko galios pozicijose, tik tiek, kad atsidūrę visuomenės akiratyje, jie vis vien buvo priversti susimąstyti ir labiau atsižvelgti į tai, kad yra ir legitimios valdžios struktūros, kurioms yra pirmenybė“, – teigė jis.

Pasak eksperto, tokia „nei laimėjimo, nei pralaimėjimo“ situacija susidarė todėl, kad VSD skandalas nelėmė deramos VSD veiklos kontrolės.

„Pilkoji zona, kurioje visiškai neaišku, kaip parlamentas turėtų kontroliuoti VSD, taip ir liko. Veiksmingos slaptųjų tarnybų, žvalgybos tarnybų kontrolės mechanizmas nebuvo sukurtas. Bandymų buvo, kažkiek jis pagerėjo, bet pasikeitimus įžvelgčiau jau grynai susijusius su vadovų asmenybėmis“, – nurodė V. Valentinavičius.