Tiesa, perpratus šalies kultūrą ir specifiką, svajos išsisklaidė. Trejus metus Švedijoje gyvenanti lietuvė dabar tikina norinti perspėti ir kitus, galbūt gyvenimą emigracijoje pernelyg idealizuojančius.
Įvardijo, kas Švedijoje gali greitai įsitvirtinti ir gerai uždirbti
„Daugelis mano, kad Švedija – tai saugumo, socialinių garantijų ir gero uždarbio rojus, kur gali išsipildyti visos tavo svajonės. Dar praėjusią savaitę po mano paskaitos „Rise Vilnius“ priėjęs jaunuolis, degantis noru išvykti į šią šalį, teiravosi, kaip reikėtų joje įsitvirtinti. Ir tokių žinau ne vieną.
Neneigsiu – taip, tai gera šalis gyventi. Tačiau ne iš karto ir, ko gero, ne visiems. Kaip ir visur, pirmiausiai reikia pereiti kultūrinio prisitaikymo ir „prisirašymo“ laikotarpius. Nors Lietuva ir Švedija yra šalia Baltijos jūros, panašaus klimato, religijos, švedų gyvenimo tempas, socialinės normos ir mentalitetas gan skiriasi“, – DELFI aiškino N. Nordin.
Anot jos, greitai įsitvirtinti Švedijoje lengva tik kelių specializacijų profesionalams – IT specialistams, statybininkams, seselėms, gydytojams, ir gal dar veterinarams, mokantiems švedų kalbą. Šių specialybių atstovų esą labai trūksta, jiems siūlomi geri atlyginimai.
„Visiems kitiems kelias nebus klotas rožėmis, pareikalaus didelio atkaklumo ir sumanumo. Ypač – norintiems gyventi santykinai geriau nei Lietuvoje. Ir ypač – siekiantiems greitų rezultatų, na, išskyrus tuos, kurie planuoja sukurti startuolį“, – dėstė pašnekovė.
Lietuvė gyvena Švedijoje, jos vyras švedas – Lietuvoje
Nordinų šeima nėra įprasta – kol lietuvė gyvena Švedijoje, jos vyras švedas – Lietuvoje, Utenoje.
„Susipažinome mes Lietuvoje – vyras nuo 2001 metų gyvena Utenoje, kur vadovauja švedų kapitalo miško priekabų gamybos įmonei. Mūsų šeima nėra tipinė, nes mes iki šiol, galima sakyti, „datiname“ (susitikinėjame)“, – pripažino ji.
Per septynerius bendros santuokos metus N. Nordin spėjo pagyventi ir Vilniuje, ir Kosove, ir Švedijoje. Ji taip pat dažnai vykdavo į komandiruotes kitose šalyse, kur dirbo Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų projektų darnumo eksperte ir vertintoja.
„Galbūt todėl, kad buvome pratę prie atstumo ir pasitikėjimo, mums nebuvo sunku apsispręsti dėl Švedijos“, – kaip atsidūrė vyro gimtinėje, pasakojo lietuvė.
Tikėjo papulsianti į rojų
N. Nordin sakė tuomet, kaip ir greičiausiai kone visi, tikėjusi, kad Švedija – svajonių šalis ir būtų tiesiog nedovanotina neišnaudoti galimybės joje pagyventi.
Maža to, laimėjusi atranką, ji buvo pakviesta studijuoti Inovacijų valdymo ir veslumo magistro programą prestižiniame Karališkame technologijų institute (KTH) Stokholme.
„Todėl sprendimas atrodė logiškas ir priimtas laiku tiek profesine prasme – norėjau apjungti darnumą su inovacijomis, tiek šeimos gerbūvio prasme – norėjau švediško rojaus.
Planas buvo toks – aš išvykstu sukurti pagrindą naujai karjerai, o vyras po kelerių metų prisijungia. Kaip tas arabas, kuris džentelmeniškai žmoną užleidžia į priekį... žengiant į minų lauką“, – juokavo pašnekovė.
Dažnas gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo: nuomai – daugiau nei trečdalis uždarbio
Tiesa, vos išvykusi ji iš karto susidūrė su iššūkiais. Pirmąja ir skaudžiausia problema ji įvardijo būsto nuomai paiešką – rinka tik auga, o paklausa – jau milžiniška.
„Dėl didžiulių nuomos kainų čia daug kas gyvena „komunomis“ arba „ant kambario“. Jeigu Lietuvoje butą įprasta dalintis tik studentams, tai Stokholme taip daro net solidžias pajamas gaunantys žmonės.
Pavyzdžiui, kambario nuoma Stokholme kainuoja iki 700 Eur/mėn, o vieno kambario butuko centre – apie 1,5 tūkst. Eur/mėn. Kai vidutinis mėnesio atlyginimas iki mokesčių yra 3,2 tūkst. Eur., nenuostabu, kad daugelis gyvena nuo atlygio iki atlygio. Baugina ne tik didelė nuomos kaina, bet ir nežmoniškas būstų trūkumas, „antrų rankų“ kontraktų nepastovumas.
Per trejus metus gyvenamąją vietą pakeičiau šešis kartus, o norint susirasti būstą reikėjo skirti ne mažiau pastangų nei ieškant darbo“, – pripažino lietuvė.
Antruoju iššūkiu ji įvardijo gyventojų registraciją ir asmens kodo suteikimo procesą.
„Tai nėra taip paprasta, jei neturi Švedijoje gyvenančio partnerio ar sutuoktinio, nesi ten įregistravęs savo verslo įmonės ar sukaupęs atitinkamos pinigų sumos. Procesas, mano atveju, užtruko beveik metus. Na, bet kai jau esi „sistemoje“, tuomet viskas stoja į vėžes: gali kreiptis į valstybines sveikatos įstaigas, registruoti gyvenamą vietą, gauti nuolaidų korteles, turėti vietinį telefoną ir daug kitų buitinių dalykų, kurie labai priklauso nuo asmens ID turėjimo“, – pasakojo N. Nordin.
Įvardijo keistas visuotines normas: kodėl švedai garsiai nekritikuoja imigrantų ir myli „Ikea“
Anot jos, švedų kultūriniai įpročiai vieniems labai patinka, o kitiems gali sukelti net depresiją. Lietuvė tikina pažinojusi kelis jaunuolius, kurie, neištvėrę socialinės atskirties, grįžo atgal į Lietuvą.
„Man, dar spėjusiai patirti sovietų sistemos lygiavą, švedų kapitalistinis socializmas buvo ta sritis, prie kurios pratinausi sunkiausiai. „Lagom“ principas, kuris netoleruoja išskirtinumo, vis dar giliai įsišaknijęs Švedijos visuomenėje, nors jauniausia karta po truputį ima jį išstumti.
„Lagom“ gali būti ir gėris, ir blogis, priklauso nuo to, kas esi ir kokioje situacijoje atsidūrei. Pavyzdžiui, darbe tai reiškia, kad neturėtum dirbti nei per daug gerai, nei per daug greitai, kad nesukeltum diskomforto kolegoms. Už tai pagirtas nebūsi.
Jei nori imtis svarbios iniciatyvos, toli nepasistūmėsi, kol ilgų diskusijų metu neįtikinsi kolegų ir negausi visuotinio pritarimo. Todėl dažnai spendimai priimamai itin ilgai. Mokyklose dažnai orientuojamasi į lėčiau besimokančius, o spartuoliai lieka be dėmesio.
Privačiame ar socialiniame gyvenime tai reiškia, kad neturėtum išsiskirti nei apranga, nei kitokia nuomone, nei buities atributika. Tai viena priežasčių, kodėl apie imigracijos keliamus iššūkius kalbama tik uždarame artimų draugų ratelyje, arba kodėl visi švedai myli „Ikea“ ir „Volvo“, – tikino N. Nordin.
Egzistuoja ir taisyklės, kurios kelia juoką
Lietuvė pasakojo, kad Švedijoje egzistuoja ir aibė kitų keistų, netgi juokingų, nerašytų taisyklių.
„Pavyzdžiui, nekabinti užuolaidų, neiti į laiptinę, pro akutę pamačius kaimyną, valyti langus, kai valosi kaimynai, leisti vaikams sėdėti ant atskirų sėdynių sausakimšame autobuse, skalbti namo rūsyje įrengtose bendrose skalbyklose, kantriai laukti ilgose telefoninėse eilėse, norint paskambinti į kokią instituciją. Beje, eilės kiekvienam švedui yra į kraują įaugęs dalykas, ir, mano nuostabai, tai gan patogiai padeda organizuoti viešojo transporto eismą ir kitas sferas. Vis dėlto, aišku, labai pikta, kai eilėje pas gydytoją turi laukti tris mėnesius“, – sakė pašnekovė.
Ji pripažino, kad pirmaisiais gyvenimo Švedijoje metais jos požiūris į šią šalį vis keitėsi.
„Turbūt todėl, kad laukto rojaus neradau. Tai tiesiog normali šalis, kur jautiesi normaliai – normaliai saugus, normaliai uždirbantis, normaliai patenkintas, kur viskas normaliai sureguliuota. Taip, tai yra daug, bet – ne stebuklas. Man, liberalizmo idėjų šalininkei, labai svarbi saviraiška, individualumas ir iššūkiai, todėl „lagom“ kartais varo į neviltį. Taip pat jaučiama vis stiprėjanti įtampa ir susiskaidymas dėl imigrantų politikos.
Tiesa, turiu sutikti, kad tai – gera šalis turintiems nuolatinį darbą, nes profsąjungos čia turi „svorį“. Tai – nuostabi šalis auginti vaikus, nes valstybė pasirūpina, todėl ir mokesčių nevengiama. Senti taip pat čia nebaisu. Dar – tai šalis, kur visi procesai yra itin smulkmeniškai aprašyti ir sustyguoti, kas kelia pasitikėjimą. Ir, žinoma, tai šalis, kur žmogus yra gerbiamas, kas jis bebūtų – ar benamis, ar karalius. Ir tai, ko gero, yra visų svarbiausia“, – pripažino lietuvė.
Grįžtų, jei strategiškai būtų sprendžiami 3 dalykai
N. Nordin šiuo metu gyvena tarp Švedijos ir Lietuvos – į gimtinę ji grįžta kas mėnesį, apsistoja savaitei ar ilgiau.
„Gyvenu ir dirbu abiejose Baltijos jūros pusėse. Išėjusi iš didelės korporacijos, kur dirbau inovacijų valdymo profesionale, neseniai įsteigiau savo konsultacijų įmonę Švedijoje „NORD INNO“ – padedu abiejų šalių verslui ir organizacijoms planuoti ir įgyvendinti inovacinę kultūrą, eksponentines technologijas ir darnius verslo modelius. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau vis dažniau kalbama apie inovacijas.
Aš padedu pasukti nuo kalbų prie darbų, perteikdama Švedijos gerąją praktiką ir pamokas. Taip pat skiriu daug laiko startuolių ekosistemų vystymui Stokholme ir Vilniuje, stengdamasi sustiprinti jų ryšius ir mokymąsi“, – kalbėjo ji.
Nors savęs emigrante ji nelaiko, klausiama, ar grįžtų į Lietuvą visam laikui, sudvejoja. Anot jos, strategiškai mūsų srityje turėtų būti sprendžiami bent trys dalykai: pagarba žmogui, ori senatvė ir verslumo sąlygos. Taip pat esą – ir Vilniaus transporto spūstys.
Ką daryti, kad Lietuvoje būtų gera?
„Tokių profesionalų, kurie yra sukaupę specifinę patirtį, stengiasi ją perduoti Lietuvai, aktyviai prisideda prie Lietuvos politinio gyvenimo ir augimo, žinau ne vieną. Jų indėlio nereikėtų nuvertinti, nes nebūtina turėti nuolatinio gyventojo statuso, kad padėtume Lietuvai klestėti.
Manau, globalėjančiame pasaulyje emigranto nuostata yra jau atgyvenusi, ir, įvedus dvigubą pilietybę bei e-valstybės įrankius, kurių labai reikėtų (Estija – puikus pavyzdys, kaip pritraukti e-mokesčius ir užtikrinti e-valdymą), riba tarp „vietinių“ ir „emigrantų“ beveik išnyks“, – mintimis dalijosi N. Nordin.
Anot jos, kiekvienoje šalyje galima atrasti ir gerų, ir blogų dalykų – taip pat ir Lietuvoje.
„Neverta idealizuoti ar teisti emigracijos. Emigranto duona nėra lengva ir žmonės ją renkasi dėl įvairiausių priežasčių. Vis dėlto, jei norime, kad Lietuvoje būtų gera ir pasaulio matę tautiečiai norėtų joje likti, įsiklausykime į visų argumentus, suformuokime toliaregišką viziją, susitarkime tarp partijų – kaip kad susitarėme dėl Konstitucijos pastovumo ir NATO, ir darykime. Kiekvienas. Ir kiekvieną darantį pastebėkime ir pagerbkime. Ne blogį ir skandalus afišuokime, bet darančius ir kuriančius“, – skatino N. Nordin.
Ji įvardijo ir Švedijos pavyzdį: „Čia gausu renginių ir straipsnių, pagerbiančių žmones už įvairiausius nuopelnus. Tai žmones apjungia, o ne kiršina“.
Pasidalino idėja Lietuvai
Paklausta, kokia būtų jos idėja Lietuvai, N. Nordin sakė jų turinti ne vieną, nes problemų mūsų šalyje yra aibė – nuo didėjančios atskirties tarp trijų didmiesčių ir likusios Lietuvos, menkų investicijų į žmogišką kapitalą ir verslumą, o ne betoną, valstybės aparato darbo efektyvumo, iki garbingos senatvės ir senolių priežiūros užtikrinimo.
„Tačiau pradėčiau nuo labai paprasto ir reikalingo dalyko – sukurti ir įvesti valstybinių institucijų paslaugų empatijos ir kokybės vertinimo sistemą, kuri būtų susieta su institucijos finansų iš biudžeto gavimu. Paprasta. Tam reikėtų, pirmiausiai, apmokyti viešo sektoriaus darbuotojus, kaip pagarbiai, efektyviai ir žmogiškai dirbti su mumis (klientais) ir spręsti mūsų problemas. Tuomet prie įėjimo durų, mobilioje programėlėje leisti mums išreikšti pasitenkinimą už gautą paslaugą, pavyzdžiui, keturiais „veidukais“. Galiausiai, pakoreguoti valstybinių institucijų finansavimo reguliavimą, dalinai susiejant jį su žmonių išreikštu vertinimu tam tikrai institucijai.
Galima būtų paeksperimentuoti keliose organizacijose, o pasiteisinus – išplėsti. Netgi galėčiau apmokyti viešas institucijas „Design Thinking“ principu. Neabejoju, kad tuomet mūsų tarnautojai pagaliau imtų mus laikyti tikrais klientais, o ne nepageidautinais trikdžiais ar prašytojais, būtų pažabota korupcija. Tuomet ir „emigrantų“, tikėtina, mažėtų. Juk, dažniausiai, ne vien tik dėl geresnio pragyvenimo lygio žmonės išvažiuoja svetur“, – idėja pasidalino pašnekovė.