Į Švediją Monika išvyko šaukiama meilės ir pomėgio mokslui – šiuo metu ji studijuoja doktorantūroje, įkūrė verslą ir tikina į Lietuvą grįžti bent jau kol kas visiškai nenorinti.

„Kol kas mes savo ateitį kuriame Švedijoje, aš neplanuoju grįžti į Lietuvą. Galvojau apie tai, bet grįžus kone visuomet nusvyra rankos dėl netvarkos, to, kas vyksta. Sako: „Atvykite ir keiskite“, tačiau nesunku suprasti, kad vienas lauke – ne karys“, – tikino lietuvė.

Jei grįžtų, tai ne į Vilnių

Švedijoje ji – jau šeštus metus, tačiau ryšio su Lietuva nenutraukia ir atskirties nuo gimtinės nejaučia.

„Aš esu labai sėslus žmogus. Iš pradžių man buvo labai sunku, ilgėjausi namų, norėjau grįžti, tačiau dabar prie šios minties pripratau. Ta Lietuva dabar atrodo taip arti – praėjusį pusmetį skraidžiau kas mėnesį. Gyvenu Švedijoje, bet nebejaučiu ribos ar ilgesio, nes, jei reikia, skrydis – tik valanda, tad kelionė trunka tiek pat, kiek iš vienos Stokholmo pusės į kitą“, – pripažino ji.

Anot Monikos, į Lietuvą ji grįžtų tik jei susiklostytų tam itin palankios aplinkybės. Tuo labiau, aiškino pašnekovė, kad nevilioja jos gyvenimas Vilniuje, o Lietuvos periferijoje – dar liūdniau.

Nustebino santykis universitetuose

„Kai išvykau, buvau ką tik pabaigusi studijas Lietuvoje, jas nusprendžiau tęsti Švedijoje. Pirmasis potyris akademinėje aplinkoje – kultūrinis šokas. Lietuvoje labai juntama, kad yra Dėstytojas ir studentėlis, turime daug problemų su pagarba žmogui. Švedijoje paskaitose nėra atskirties tarp dėstytojo ir studento, nėra kreipiamasi Jūs, bendraujama labai neformaliai, draugiškai“, – paprašyta prisiminti pirmąsias savaites svetur, kalbėjo pašnekovė.

Vilniaus universitete ji baigė biochemijos studijas, Stokholmo universitete studijavo molekulinius gamtos mokslus, šiuo metu mokosi doktorantūroje.

„Įprastos Lietuvoje stipendijos čia nėra mokamos, tačiau studijuodama aš gavau vardinę stipendiją, kuri skiriama magistrinio darbo praktinei daliai, tyrimui. Tai buvo 6 tūkst. eurų. Man to užteko maždaug 10 mėnesių dengti minimalias gyvenimo išlaidas“, – kalbėjo lietuvė.

Doktorantams moka daugiau nei statybininkams

Paklausta, gal studijų metu dirbo, Monika šyptelėjo, kad tam tiesiog nebuvo poreikio. Darbo ji neieškojo nei studijuodama bakalaurą, nei magistrą, o šiuo metu gauna išmokas doktorantams, kurios kartais viršija ir dirbančiųjų atlyginimą.

„Tačiau studijas ir darbą Švedijoje daug lengviau derinti, kadangi pati studijų programa sudaryta kitaip. Lietuvoje per pusmetį mes turime 5-6 mokomuosius dalykus, o čia vienas dalykas trunka vieną arba du mėnesius, vėliau vyksta egzaminas, vėl imamasi kito dalyko. Po lietuviškos sistemos man čia buvo gana lengva“, – pripažino emigrantė.

Su pirmuoju vaikinu, pas kurį atvyko, ji galiausiai išsiskyrė, tačiau ir naujoji jos simpatija – lietuvis, dirbantis statybų srityje.

„Vidutinis atlyginimas „popieriuje“, kurį gaudamas tu gali normaliai gyventi, keliauti, Švedijoje yra nuo 25 iki 30 tūkst. kronų, taigi apie 2,5-3 tūkst. eurų per mėnesį. Mokesčiai čia – progresiniai.

Galiu pasidalinti savo patirtimi – jei gauni apie 3 tūkst. eurų prieš mokesčius, tai „į rankas“ – apie 2,2 tūkst. eurų (doktorantų stipendijos Lietuvoje pirmais studijų metais yra apie 390 eurai, paskutiniais – 450 eurai – DELFI)

Statybininkų atlyginimas yra skaičiuojamas kiek kitaip, mokama už išdirbtas valandas, taigi uždirbti tiek, kiek dirbi. Vieni dirba mažai, kiti – daugiau nei numatoma valandų. Galiu pasakyti, kad būna mėnesių, kai uždirbu daugiau už savo draugą“, – pripažino ji.

Didžioji dalis švedų, aiškino lietuvė, uždirba ne daugiau kaip 4 tūkst. eurų prieš mokesčius.

Ląstelių laboratorija
© Organizatorių archyvas
Ląstelių laboratorija

Nuoma už namą Švedijoje – panašiai kaip už butą Vilniuje?

Laimė, kad tik atvykusi į Švediją Monika turėjo, kur apsistoti – su draugu jie nuomojosi namą. Neišgąsdino ir kaina.

„Gyvendama Vilniuje mokėjau panašiai, kiek moku čia. Tais laikais aš mokėjau 1,2 tūkst. litų arba 334 eurų už dviejų kambarių butą, gyvenau kartu su pusbroliu. Švedijoje už namą mes mokėjome 500 eurų. Mums pasisekė, nes draugai tiesiog turėjo namuką, kurį išnuomojo“, – pripažino emigrantė.

Stokholme itin sunku išsinuomoti butą – eilėje paprastai tenka laukti nuo 6 iki 7 mėnesių.

„Yra įmonės, kurios pastato daugiabučius, yra vadinamieji nuomos ir įsigijimo butai. Nuomos butus perka valstybė, sudaroma eilė ir tu į ją stoji“, – pasakojo Monika.

Anot jos, dėl to daug kas nuomojasi tik kambarį arba būsto ieško per draugus, pažįstamus. Tiesa, ir jie piktnaudžiauti įtaka negali – dauguma daugiabučių gyventojų neturi savo buto nuosavybės teisės, ji priklauso bendrijai. Tad ir, pavyzdžiui, pastebėję, kad bute gyvena ne savininkai, o nuomininkai, jie ima spausti nekilnojamą turtą parduoti. Dėl šios priežasties dažnas besinuomojantis butą Švedijoje jį keičia kas metus.

Pažiūrėjus į kainas ištikdavo šokas

Tiesa, matant produktų kainas Švedijos parduotuvėse, pripažino Monika, iš pradžių ištikdavo šokas.

„Kai perversdavai, kainos buvo smarkiai aukštesnės. Ko gero, dar gana ilgai mintyse skaičiuodavau, kiek konkreti prekė kainuos litais, tačiau šiuo metu ta nuoskauda: „Oi, brangu“, jau išgaravusi“, – kalbėjo emigrantė.

Tačiau pastaruoju metu, pripažino, ją ėmė stebinti kainos Lietuvoje.

„Paslaugų kainos vis dar yra mažesnės, bet maisto prekių, drabužių kainos beveik susilygino. Pavyzdžiui, litras pieno Švedijoje kainuoja maždaug eurą, pusė kilogramo sviesto – apie 2,5 euro, 400 gramų grietinės indelis – apie 2 eurus“, – vardijo lietuvė.

Pasak Monikos, pinigai tikrai nėra svarbiausia, tačiau tokia nelygybė piktina.

<strong style="color: #ff0000;">Išvarytieji?</strong> Pasirinko gyvenimą Švedijoje: iš pradžių pažiūrėjus į kainas ištikdavo šokas
© Bendrovės archyvas

Net apie nepažįstamą gali sužinoti viską

„Švedijoje mane žavi žmonės ir jų gyvenimo būdas – jie yra laisvi, atsipalaidavę, tačiau suprantu, taip jaustis Lietuvoje negali, nes tiesiog nėra pinigų“, – įžvalgomis dalijosi Monika.

Tiesa, kai kurie šios šalies aspektai, sutiko ji, ima aiškėti tik tuomet, kai Švedijoje pagyveni ilgesnį laiką.

„Tarkime, eilių sistema – net atėję į parduotuvę visi gražiai susirikiuoja į eilę arba gali pasiimti eilės numeriuką ten, kur parduodami sveriami produktai. Niekas nesigrūda ir nelipa ant galvos“, – kalbėjo lietuvė.

Tačiau jai itin nepatinka Švedijoje egzistuojanti kone neribota skaidrumo sistema – net apie nepažįstamą asmenį tu gali sužinoti kone viską. Tiesa, jis sužinos, kad informacijos apie jį ieškojai.

„Yra sistemos, kuriose užtenka įvesti vardą ir pavardę, pasirodo adresas, telefono numeriai, šeimyninė padėtis, informacija apie turimą nekilnojamą turtą, automobilius, atlyginimą, verslą. Norima, kad viskas būtų skaidru, tačiau man atrodo, kad tai sukelia daugiau problemų nei užtikrina skaidrumą“, – pozicija dalijosi Monika.

<strong style="color: #ff0000;">Išvarytieji?</strong> Pasirinko gyvenimą Švedijoje: iš pradžių pažiūrėjus į kainas ištikdavo šokas
© DELFI / Adomas Pivoriūnas

Keista jai ir tai, kad Švedijoje žiniasklaidos veikla neva yra kontroliuojama ir cenzūruojama. Esą ne viskas, kas įvyksta, žiniasklaidoje paskelbiama.

„Pavyzdžiui, jei įvyksta kažkas, susiję su pabėgėlių klausimais, apie tai kone iš viso niekas nėra skelbiama“, – tikino lietuvė.

Pasak pašnekovės, ir patys švedai retai kada su menkai pažįstamais asmenimis atvirai kalbama apie matomas problemas, drįsta kritikuoti valdžios sprendimus, tačiau suartėję jie ima pasakoti apie visai kitokį svajonių šalies veidą.


www.DELFI.lt
100