Jau pusmetį 23-ejų Justina – Švedijoje. Darbą elektroninėje prekyboje ji iškeitė į apželdinimo sritį, o kitąmet čia planuoja pradėti magistro studijas.

„Lietuva tikrai juda gera linkme, bet būti paprastu žmogumi čia šią dieną yra neįmanoma“, – įsitikinusi emigrantė.

Dirbo 1,5 etato, bet neuždirbo nė 700 eurų

Sunku jai kalbėti ir apie laikotarpį, kai iš mažo miestelio atvyko mokytis į Vilnių ir du mėnesius turėjo gyventi praktiškai be pajamų.

Sostinėje ji pradėjo studijuoti tarptautinį verslą ir rinkodarą, tačiau dienines studijas greitai pakeitė ištęstinės – mergina privalėjo pati save išlaikyti.

„Lietuvoje aš dirbau specialiste, pagal profesiją, su elektronine prekyba ir elektroninės prekybos sistemomis. Dvejus metus dirbau pusantro etato, legaliai, tačiau mano pajamos nesiekė 700 eurų“, – DELFI pasakojo mergina.

Šių pinigų, pripažįsta Justina, užteko būsto nuomai, maistui, tačiau darėsi neramu svarstant apie ateitį.

Lietuvoje fiksuojama rekordinė imigracija, o didžioji emigracijos banga kiek prislopo. Pirmąjį šių metų mėnesį į Lietuvą atvyko 3307 žmonės – tai didžiausias skaičius per pastaruosius kelerius metus. Tarp jų 69 proc. sudaro grįžtantys lietuviai, 31 proc. – užsieniečiai.

„Kai pagalvoji apie ateitį – buto ar namo įsigijimą, daugmaž supranti viską. Tačiau lygiai taip pat gali suprasti ir darbdavius, kai matai skaičius, kad tiesiog neuždirbi įmonei tiek, kad tau mokėtų daugiau. Tai buvo pakankamai smulkus, konkurencingas verslas, kuris negali uždirbti žvėriškai. Atlyginimai ir taip buvo mokami tokie, kad viskas tiesiog „ėjo ant nulio“, – kad nekaltina ir darbdavių, pabrėžė pašnekovė.

Stokholmas, Švedija

Turi klausimą politikams

Tiesa, aukščiausių valstybės pareigūnų, Seimo narių ji tikina dažnai norinti akis į akį paklausti, ar šie bent suvokia, ką daro.

„Esu iš trijų vaikų šeimos, mus augino viena mama. Dirbti pradėjau nuo 16-os, mokiausi. Valstybę kaltinti? Ne. Situacijos, kai jauteisi visiškai nereikalingas šaliai? Tikrai taip. Apmaudu, kai tu matai, kaip išmokas dalija kitiems, o tavo mamai durys uždaromos paprašius vaiką padėti išleisti į būrelį. Turėdavai rinktis, ar eiti į būrelį, ar į draugės gimtadienį“, – nuoskaudomis dalijosi pašnekovė.

Justinos teigimu, politikai dažnai neįsiklauso į žmonių poreikius.

Oficialūs duomenys rodo, kad pernai ir užpernai dėl emigracijos į Vakarų Europą Lietuva neteko maždaug po 30 tūkst. gyventojų.

„Kitas gal galėtų pasakyti: „Tu nesistengei, tu nedarei“. Ne, aš dariau. Rezultate – nuoma vieno kambario su dar trimis žmonėmis Vilniuje. Kvalifikuotą darbą tu dirbi pusantro etato, lyg ir turėtum uždirbti pinigus, bet... Turiu savyje pozityvo ir noro, kad būtų geriau, tačiau yra tokių, kurie nebeturi vilties“, – pabrėžė pašnekovė.

Dar sprendžia, ką daryti

Paklausta, kodėl išvykti nusprendė būtent į Švediją, Justina užsiminė, kad maždaug 7-8 metus čia gyvena jos draugas.

„Taip, aš galėjau Lietuvoje ieškoti geriau apmokamo darbo. Manau, mano atveju tai dar buvo įmanoma – baigiu studijas, turiu patirties. Tačiau nusprendžiau išvykti ir šiuo metu svarstau, ar liksiu, ar vis dėlto bandysiu įsitvirtinti Lietuvoje.

Esame du jauni žmonės, galvojantys apie šeimą, ateitį, visą kitą, tad yra argumentai, kurie lemia, kad vis dėlto tai, greičiausiai, yra Švedija. Nusprendėme, kad kitais metais tikrai būsime čia, žadu Švedijoje tęsti magistro studijas. Žinoma, į Lietuvą būtų galima važinėti, dabar yra kitimo metas – nekalbėkime apie mediciną ar inžinerijos mokslus, bet, mano atveju, rinkodara, marketingas, universitetai suteikia laipsnį, galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, bet ne daugiau. Viskas per daug greitai keičiasi, universitetai negali taip greitai atnaujinti informacijos. Tačiau norėčiau įsitraukti į Švedijos visuomenę“, – įžvalgomis dalijosi ji.

Stokholmas, Švedija

Uždirba dvigubai daugiau: per pusmetį susitaupė tiek, kiek Lietuvoje nepajėgtų per metus

Po įtempto darbo grafiko Lietuvoje dirbti sezoninį darbą Švedijos apželdinimo įmonėje, pripažino Justina, tikra atgaiva.

„Norėjau atsikvėpti. Kai dirbau Lietuvoje, darbuotojai jautė įtampą. Dirbau ir su pardavimais, mačiau žmones, jų reakcijas į kainas, išgąstį, tai atsiliepia ir pačiam. Norėtųsi, kad žmonės gebėtų įžvelgti teigiamą pusę, tačiau tai yra beprotiškai sunku, kai tu turi sėdėti ir skaičiuoti kiekvieną centą, negali net savo vaikams kažko leisti. Tačiau Švedijoje, dirbdama apželdinimo įmonėje, galiu 120 proc.“, – pasakojo emigrantė.

Nors dirba mažiau, jos atlyginimas – daugiau nei dvigubai didesnis už gautą Lietuvoje.

„Aš per pusę metų sutaupiau tiek pinigų, kiek Lietuvoje niekaip nesusitaupyčiau per metus. Visur važiavau, keliavau, vėl laukia dviejų savaičių atostogos. Gyvendama Lietuvoje gal po 10-ies metų būčiau apie tai pagalvojusi.

Lietuvoje aš turėdavau tik 4 laisvas dienas per mėnesį. Ar tu nori dar ko nors? Ar tu gali planuoti šeimą, asmeninį gyvenimą? Ne. Tu turi galvoti apie tai, kaip susimokėsi už nuomą, padarysi tą, turėsi kitą“, – dėstė mergina.

Nori perspėti mėgstančius aklai rizikuoti

Paprašyta prisiminti pirmąsias savo savaites Švedijoje, Justina, visų pirma, pabrėžė, kad švedai mėgsta lietuvius.

„Mano dideliam džiugesiui, nėra taip, kad pamatęs lietuvį švedas ima galvoti, kad šis – vagis ar dar kažkas. Aš pati rodau didelį norą bendrauti, pradėjau mokytis švedų kalbos“, – pasakojo emigrantė.

Nesudėtinga jai buvo ir įsikurti, tačiau mėgstančius aklai rizikuoti ji tikino norinti perspėti.

„Aš manau, kad Švedija – ne ta šalis, kur tu gali atsisėsti, susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Švedai tikrai teikia pirmenybę savo šalies darbuotojams, atvažiavus netikėtai sudėtinga įsitvirtinti“, – pripažino Justina.

Piterboras, Didžioji Britanija

Palygino gyvenimą Anglijoje ir Švedijoje

Tiesa, Švedija – ne pirmoji šalis, kur ji ieškojo laimės. Kurį laiką Justina yra gyvenusi ir dirbusi ir Anglijoje.

Anglija man visiškai nepatiko. Dirbau fabrike 3 mėnesius – pabandžiau, pažiūrėjau. Socialinė verslo atsakomybė – tiesiog puiku, niekas neišnaudoja ir panašiai, bet pati šalis – ne. Švedija, šiuo atveju, priešingas variantas“, – tikino pašnekovė.

Paklausta, kokie skirtumai tarp Švedijos ir Anglijos jai labiausiai išryškėjo, Justina sakė, kad finansiškai patrauklios abi šalys, tačiau švedai jai tiesiog priimtinesni savo bendravimo kultūra.

„Aplinka man reiškia labai daug, Lietuva – taip pat tvarkinga šalis, tačiau kai kurios Anglijos vietos, nesakau, kad visos, bet, kur man teko būti, pakankamai netvarkingos. Dabar tokie laikai, kai mes galime tiesiog kliautis savo jausmais ir emocijomis, būti ten, kur mums yra geriau, rinktis. Švedijoje kol kas jaučiuosi daug komfortiškiau“, – dėstė emigrantė.

Įvardijo sumą, kiek uždirbdama negalvotų apie emigraciją

Tačiau jai darosi apmaudu, kai tenka išgirsti, kaip šiuo metu gyvenama Lietuvoje.

„Kai paskambinu namiškiams pasiteirauti, tiesiog net nereikia kartais klausti, viskas – aišku. Dar kai gyvenau Lietuvoje, jau tuomet kainos kilo, jos vis ir kyla.

Mano nuomone, problema – verslininkai. Jie nenori atriekti savo pelno dalies. Šiuo metu Lietuvoje diskutuojama apie atlyginimų kėlimą, tačiau didžiosios įmonės atlyginimus didina ne iš pelno, o didindamos kainas. Bet tu nenusineši to į kapus. Manau, kalta mąstysena“, – kalbėjo Justina.

Tam, kad Lietuvoje gyventų taip kaip Švedijoje, skaičiavo emigrantė, tėvynėje ji turėtų uždirbti bent 1,4 tūkst. eurų per mėnesį „į rankas“.

„Tai būtų ta suma, kuri man atsakytų į klausimą, ar likti Lietuvoje. Tačiau aš esu kvalifikuotas darbuotojas, man daug liūdniau žiūrėti į tuos, kurie – paprasti darbuotojai. Na, nebus visi specialistai, verslininkai, vadovai. Lietuvoje labiausiai skriaudžiami būtent paprasti žmonės, kurie, tarkime, darbdaviui daug atiduotų, bet grįžę namo turi skaičiuoti centus. Tas žmogus, atėjęs į darbą, norės dirbti? Baikite“, – ranka numojo ji.

Ateitį svarsto kurti toliau nuo Lietuvos

Anot Justinos, yra daugybė žmonių, kurie Lietuvoje gyvena tik dėl to, kad stokoja ryžto žengti žingsnį pirmyn ir išvykti.

„Reikėtų žmonėms kartais tiesiog pažiūrėti į save. Pabandyti neieškoti kaltų. Aišku, gali skaitytojai komentuoti, kad lengva čia kalbėti, bet, patikėkite manimi, koks buvo mano gyvenimas, kiek turėjau nueiti iki to, ką pasiekiau dabar... Tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad viskas yra įmanoma. Viskas“, – užtikrino mergina.

Tiesa, yra ir kita medalio pusė – jauni žmonės esą neretai pamiršta, kad užsienyje jiems niekas nesukurs gero gyvenimo.

„Nereikia būti naiviems. Tu pats turi stengtis. Nebus taip, kad nuvažiuosi ir kažkas kažką už tave padarys. Aš norėčiau grįžti į Lietuvą, bet žmonės yra labai pikti, suirzę, liūdni. Sudėtinga. Šią dieną mano sprendimas linksta link savo ateities kūrimo toliau nuo Lietuvos“, – pripažino Justina.