Tą girdėdamas pro šalį praeinantį tautietį net apsikabina vienas klausytojų – plačiai išmeta rankas į šonus, išsižergia ir ima ritmingai tūpčioti. Euforijos apimtos merginos susikimba parankėmis ir pradeda nedarniai linguoti – viena į kairę, kita tuo pat metu į dešinę.
Štai toks vaizdas pasitiko šeštadienio vakarą užsukus į „Bernelių užeigos“ restoraną Piterbore, Anglijoje, imigrantų mieste.
Dieną – ančių išpjaustytojas, vakare ir savaitgaliais – muzikantas
Tą vakarą susirinkusius linksmino muzikantu Alvydu pristatytas vyriškis. Kaip paaiškėjo vėliau, dienomis jis dirba išpjaustytoju antyne, 80 mylių nuo Piterboro, o vakarais ir savaitgaliais tampa emigrantų linksmintoju.
„Čia yra mano daugiau hobis, vaikystės svajonė, kurią galėjau įgyvendinti Anglijoje. Pajėgus buvau įsigyti tai, ką šiandien aš turiu“, – DELFI sakė Alvydas.
Jo suplanuota programa – muzika, šokiai, karaokė ir žaidimai. Tiesa, pašnekovas guodėsi, kad tą vakarą išjudinti publiką buvo nelengva.
Jei sekasi, turi slėpti, nes pavydės, suės ir perkas gerklę
Štai ir mums besišnekučiuojant viena greta cigaretę traukusi mergina ėmė aiškinti, kad girdima muzika jai atsibodo ir reikėtų ko šiuolaikiškesnio.
„Stasiukas, Stasys. Va, Stasys buvo geriausias. Povilaitis“, – papildydamas jos prašymą šaukti ėmė šalia stovėjęs draugas.
„Turiu tokį žaidimuką, klausimyną leidžiu grodamas, visada paprašau: „Būkim broliai lietuviai, nepadėkim vienas kitam“. Taip ir įprasta lietuviui – jei tau sekasi, tu tiesiog turi tai slėpti, nes pavydės, suės tave, perkas gerklę“, – atvirai dėstė Alvydas.
Leidžia sau daugiau, paišlaidauja
Tiesa, pati „Bernelių užeigos“ savininkė Jolita Makarevičienė DELFI sakė, kad linksmindamiesi emigrantai atsipalaiduoja ir leidžia sau daugiau.
„Piterbore klientai yra daugiau sau galintys leisti paišlaidauti“, – atviravo ji.
Pašnekovė kartu vadovauja ir vienai kavinei Northamptone, tad gali situaciją tinkamai įvertinti.
„Daug banketų turime – kartais ir po 3 per dieną. Kadangi patalpos didelės, pajėgiame. Gimtadieniai, jubiliejai, pirmadienį buvo vestuvės, turėjome ir laidotuves – vyko gedulingi pietūs“, – apie emigrantų šventimo įpročius pasakojo verslininkė.
Švenčia mažiau žmonių
Tiesa, svečiai būriais į tokias linksmybes nesirenka. Emigravę lietuviai, tikino ji, mėgsta progas paminėti mažesnėse kompanijose. Be to, ir artimųjų šalia paprastai daug neturi.
„Kadangi Anglijoje žmonės dažniausiai dalinasi namą su draugais, negali suorganizuoti šventės – kitam gal į darbą. Todėl ir stengiasi kažkur kitur išeiti, ypač žiemos metu. Ateis pavasaris, atšils oras, daug kas eis į savo kiemelius šašlykų kepti, jau gal restoranus mažiau sakysis“, – svarstė J. Makarevičienė.
Šventinės vakarienės kaina žmogui šiame restorane – 25-30 svarų. Už tokią pinigų sumą ant stalo patiekiami šalti patiekalai, vienas karštas valgis. Už gėrimus reikia mokėti atskirai.
„Lietuviai dažniausiai šaltam stalui renkasi mišraines, vyniotinius, vieno kąsnio sumuštinukus, kad stalas būtų įvairesnis ir gražiau atrodytų, įdarytą vištieną ar žuvį“, – pasakojo J. Makareivičienė.
Ant stalo – viskis
Dažniausiais klausimas prieš panašias šventes, neslėpė verslininkė: „Ar galima atsinešti savo alkoholio?“. Tačiau atsako į jį ji visada taip pat – ne.
„Bandėme įvesti kamščio mokestį, kadangi Anglijos restoranuose, aludėse tai gana populiaru – jei atsineši savo alkoholio, moki. Pavyzdžiui, ir kažkas atnešė tau dovanų gėrimą, nori jį pastatyti ant stalo, tai už viskio butelį turi susimokėti 25, už vyną – 8-10 svarų. Lietuviams nepatinka taip, jau geriau tada bare“, – pasakojo J. Makarevičienė.
Jos teigimu, gerti tautiečiai pamėgę viskį, alų, nevengia ir lietuviškos degtinės. Tiesa, restoranas dirba tik iki 1 valandos nakties, tad nesklandumų dėl neblaivių klientų elgesio paprastai pavyksta išvengti.
„Išgeria per šventes, tačiau nėra, kad prisigertų. Restorane gal daugiau prisilaiko. Savaitgaliais turime apsaugą, bet dar nebuvo, kad reikėtų kažką tramdyti. Muštynių nebūna, bet tualetuose kartais atsitinka visokių bėdų“, – pripažino pašnekovė.
Vakarui – apie 20 svarų
Paklausta, kokį maistą dažniausiai renkasi į restoraną užsukę lietuviai, ji pasakojo, kad įprasta užsisakyti nacionalinius patiekalus.
„Šiaip tai valgo viską – ir balandėliai, ir cepelinai, ir kepsniai – kiaulienos, vištienos, ir šašlykai“, – vardijo J. Makarevičienė.
Planuojama, pasakojo ji, klientams pasiūlyti daugiau salotų, žuvies, gausinti sriubų asortimentą.
„Iš Lietuvos siunčiame jautieną, kadangi čia ji labai brangi, grybus. Tačiau kiaulieną perkame vietoje“, – apie naudojamus produktus kalbėjo pašnekovė.
Pasiūla – didelė
Porcija naminių salotų čia kainuoja 3,50 svaro, kaimiškai paruošta silkė su karšta bulve arba silkė pataluose – 5 svarus, liežuvis su krienais – 5,50 svaro.
Firminė baravykienė restorane atsieis 6 svarus, lietuviški barščiai su šilbaravykiais – 4, šaltibarščiai – 3,80 svarų.
Lietuvių pamėgtas grilio rinkinys – šašlykai su daržovėmis – kainuoja 12,50, kiaulienos sprandinės šašlykas – 10, tikras lietuviškas karbonadas su šilbaravykių padažu – 9,50 mamos kotletas su šilbaravykių padažu, marinuotais burokėliais ir bulvių koše – 7,50 svaro.
Jei norėsite porcijos cepelinų, sumokėti turėsite 7 svarus, jei vėdarų – 7,50.
Sultys kainuoja po 1,80 svaro, šviežiai spaustos – 3, gira arba spanguolių kisielius – 1,20 svaro. Alus kainuos – nuo 1,70 už 200 ml „Bernelių gyvo“, iki 6 svarų už pusės litro tamsaus „Grinbergen“ alaus bokalą.
Kone kartą per mėnesį restorane vyksta ir įvairūs muzikantų iš Lietuvos koncertai. Jų kaina – maždaug nuo 10 iki 30 svarų. Bene populiariausias linksmintojų, pasakojo J. Makarevičienė, humoristas Artūras Orlauskas, kuris lankėsi dukart ir abu kartus surinko pilną salę norinčių jo pokštų pasiklausyti.
„Tas, kas dirba, čia tikrai uždirba, todėl sau leidžia. Nėra taip, kad sėdėtų prie vandens atėję“, – pasakojo ji.
Skundžiasi tik tuo, kad per riebu
Tiesa, pati „Bernelių užeiga“ nauju sąstatu Piterbore kol kas veikia tik vos kelis mėnesius. Praėjusių metų liepą ji buvo uždaryta kaip nepateisinusi vilčių, tačiau rugpjūčio pabaigoje durys vėl atvertos.
„Galvojome, kad bus blogiau, bet kai atidarėme, žmonės pradėjo rinktis. Praktiškai du mėnesius buvo uždaryta, kadangi reikėjo supirkti ir maisto produktus, ir surinkti naują kolektyvą, apmokyti, kaip sakoma, susidirbti. Sakyčiau, dabar sekasi gana gerai“, – įvertino pirmuosius 5 mėnesius darbo J. Makarevičienė.
Džiaugėsi ji ir tuo, kad pavyko restorane kiek sumažinti kainas, tad dabar papietauti ar pavakarieniauti šioje vietoje neretai kainuoja pigiau nei kitur aplinkui.
„Vienintelis nusiskundimas, kurio sulaukiame, kad per riebu. Lietuviai daugumoje tuo skundžiasi, nors lietuviškas tas maistas toks bendrai riebokas“, – apie klientų įnorius pasakojo verslininkė.
Su apranga nepersistengia
Anksčiau būta kalbų, kad į „Bernelių užeigą“ renkasi ir vietinė mafija, esą jiems būdavo išskiriamas 11 restorane esantis staliukas, tačiau J. Makarevičienė tikino, kad dabar taip nėra, nors tokių gandų, pripažino, teko girdėti ir jai.
„Nė vieno mafijozo nematau. Bet būna, kartais ateina verslininkai tokie, gal jie užsiiminėjo kažkuo, galbūt nedirba fabrike, tačiau nereikalauja savo 11 staliuko tikrai“, – šyptelėjo pašnekovė.
Paklausta, ar nekyla kokių bėdų dėl galbūt kartais geresniais už kitus save laikančių lietuvių, gal buvo ir bandymų reketuoti ar šantažuoti, verslininkė tikino, kad dabar laikai jau nebe tie.
„Tik būna tokių galbūt, net nemoku pasakyti, žemo mentaliteto lietuvių, kurie ateina, visų pirma, valgo su striukėmis atsisėdę. Neprieisi, nepasakysi, atrodo, patys susiprasti galėtų, juk nėra pas mus šalta. Būna, ir to alaus kartais padaugina, grubiai kažką pasako. Tačiau ką – pasižiūri į tokį ir negi ginčysiesi. Jei yra toks žmogus, neperauklėsi. Norėtųsi, kad lietuviai kiek labiau gerbtų šią vietą. Šiokią dieną – suprantu, gal bėgo pro šalį, užbėgo, gerai, kad atėjo, bet penktadienį, šeštadienį, kai ateina į vakarą damos pasipuošusios, o vyrai sėdi su treningais, kažkaip nelabai“, – nutęsė J. Makarevičienė.