Dar prieš septynerius metus paspirtukais susidomėjusi Ieva Karčiauskienė pasakojo, jog idėja važiuoti elektriniu paspirtuku kilo tuomet, kai jachta pasiekus kitą miestą reikdavo ieškoti kuo keliauti norit tą miestą apžiūrėti. Tuomet, I. Karčiauskienė prisiminė, paspirtukas buvo būtent tai, kas išsprendė šią problemą.
„Pradžioje visi sakė, kad tai vaikiška transporto priemonė, tačiau ilgainiui tie patys žmonės įsitikino, kad keliauti paspirtuku yra labai patogu“, – sakė pašnekovė.
I. Karčiauskienė pasakojo, jog paspirtuku keliauja beveik visada, kai tai leidžia oro sąlygos. Pašnekovė teigė, jog dažniausiai per dieną nuvažiuoja bent 10-12 kilometrų. Ji akcentavo, kad tai su paspirtuku padaryti itin patogu, ypač piko metu, kai nereikia laukti transporto spūstyse. Tiesa, pašnekovė pripažino, kad į kalną važiuoti gali būti šiek tiek sudėtingiau, tačiau moteris pabrėžė, kad ne veltui ši transporto priemonė vadinama paspirtuku, tad juo važiuojant galima ir pasispirti.
Patogu, bet ne visada saugu
Visgi paspirtukų entuziastė teigė, jog visiems prieinamų paspirtukų galingumas turėtų būti ribojamas. Anot jos, tokie paspirtukai turėtų būti silpnesni, mat galingesnių paspirtukų vairuotojai ne tik išvysto didesnį greitį, bet ir vengia sustoti prie perėjų, o dažnai į važiuojamąją dalį išvažiuoja net patys neįvertinę eismo sąlygų.
„Siūlyčiau paspirtukininkams būti atsargiems, nes pėstieji gali neišgirsti, kad prie jų artėja paspirtukas, o tai ypač būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Pėsčiasis gali staiga sustoti ar pakeisti kryptį, todėl atsargumo priemonių turėtų imtis būtent tas, kuris važiuoja paspirtuku. Žinoma, norint saugiai judėti atsargiems reikia būti visiems eismo dalyviams“, – pabrėžė pašnekovė.
Dar viena problema, kurią įvardijo I. Karčiauskienė – paspirtuku besinaudojančių žmonių amžiaus neribojimas. Pašnekovė teigė, jog paspirtukais važinėjasi net ir vaikai, kurie nežino Kelių eismo taisyklių (KET), o dėl to pavojus kyla ne tik patiems vaikams, bet ir kitiems eismo dalyviams.
„Turėtų būti nustatytos kažkokios taisyklės, anksčiau mes turėjome netgi dviračio teises, tad dabar galėtų būti kažkas panašaus, kad vaikai būtų supažindinti su pagrindinėmis taisyklėmis eisme“, – sakė I. Karčiauskienė.
Visgi pašnekovė pasakojo, kad kiekvienam rekomenduotų bent jau laisvu laiku važiuoti paspirtuku, mat tai priverčia ne tik pajudėti, tačiau taip pat padeda išvengti spūsčių, prisideda prie eismo darnumo bei oro taršos mažinimo.
Vietoj elektros – raumenų jėga
Dar vienas paspirtukų entuziastas – Tomas Augūnas, tiesa, šis vyras važinėja ne elektriniu, o pačio žmogaus raumenų jėga varomu paspirtuku, kuris ir atrodo labiau kaip dviratis, o ne paspirtukas.
Pašnekovas teigė, kad tokiu spirtuku taip pat važinėja jau septynerius metus, o ši transporto priemonė jau tapo neatsiejama laisvalaikio dalimi. Vyras pripažino, kad tokiu paspirtuku į darbą nevažiuoja, mat tai yra ir savotiškas sportas.
T. Augūnas aiškino, jog didžiausia problema keliaujant paspirtuku – infrastruktūros stoka. Mat dar ne visur šalia kelio galima rasti ir dviračių taką, kuriuo keliauti būtų ne tik patogu, bet ir saugu. Tiesa, dar viena kliūtis saugumui, anot pašnekovo, pėstieji einantys dviračių takais. Pašnekovas teigė, jog dažnas lietuvis net ir matydamas, kad po jo kojomis driekiasi dviračių takas, nevengia juo eiti.
Visgi T. Augūnas pritarė kolegei ir sakė, kad paspirtukas itin patogi transporto priemonė, todėl nereikėtų bijoti šiuo transportu naudotis kasdien. Tiesa, pašnekovas pripažino, kad važiuojant į darbą tikriausiai patogiau būtų keliauti elektriniu paspirtuku, mat tuomet reikia mažiau pastangų, o tai padeda išvengti diskomforto dėl prakaito.
Problemos aiškios
Paspirtukininkų įvardytas eismo problemas pastebi ir specialistai, Susisiekimo ministerijos Kelių ir oro transporto politikos grupės vyresnysis patarėjas Vidmantas Pumputis teigė, jog problemų kyla ne tik su infrastruktūra, tačiau ir su pačių paspirtukų vairuotojų elgesiu. Mat dažnas nevengia didesnio greičio ir staigesnių manevrų tarp pėsčiųjų, o tai pastaruosius gali išgąsdinti, o dėl to greičiau judėti.
„Dažnas paspirtuko vairuotojas pamiršta, kad pro pėsčiąjį paspirtukininkas turi pravažiuoti pėsčiojo greičiu, tai yra 3-7 km/val greičiu. Jau yra ne vienas atvejis, kai paspirtuku važiavęs žmogus atsitrenkė į pėsčiąjį, nes šiam kažkas iškrito ir jis staigia pakeitė ėjimo kryptį ar sustojo, o paspirtukininkas nespėjo sureaguoti“, – sakė Susisiekimo ministerijos atstovas.
V. Pumputis teigė, kad tokių problemų būtų galima išvengti, jei mieste atsirastų daugiau dviračių takų, kuriais paspirtukininkai netrukdomi galėtų judėti, mat dabar iš kai kurių miegamųjų sostinės rajonų centrą sunku pasiekti net ir dviračių, o ką jau kalbėti apie paspirtuką.
„Kad judėjimas būtų darnus reikia dviračių takų iš miegamųjų rajonų iki centro. Jei jie būtų nutiesti, išaugtų ne tik dviratininkų, bet ir paspirtukininkų skaičius išaugtų. Ne vienas žmogus sako, kad iš Šeškinės ar Fabijoniškių važiuotų alternatyviu transportu, tačiau to nedaro, nes dabar tai daryti dar nėra saugu“, – aiškino V. Pumputis.
Visgi Susisiekimo ministerijos atstovai taip pat priminė, kad 20 šalies miestų yra numatę darnaus judumo planus, kuriais bus siekiama šias problemas išspręsti.
2014-2020 m. finansiniu laikotarpiu šalies transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1.47 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 88 mln. eurų skirta darnaus judumo projektams investuoti. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
