2012 – 2017 metais ambasadorės pareigas prie Šventojo Sosto vykdžiusi profesorė Irena Vaišvilaitė teigia, kad ambasadoriams „nėra kada į lubas žiūrėti“, nes darbo diena įprastai trunka 12 valandų, o didžiosios šventės – pats darbymetis visam diplomatiniam sektoriui.
Artėjantis popiežiaus vizitas – didelis išbandymas ne tik Lietuvos pareigūnams, tačiau ir visam diplomatiniam korpusui. Kokią reikšmę šiandienos skandalų fone išlaiko bažnyčia ir kokie sunkumai lydi diplomatinio sektoriaus darbuotojus prie Šventojo Sosto pasakoja buvusi ambasadorė Vatikane, šiandien ambasadorės pareigas prie UNESCO užimanti prof. Irena Vaišvilaitė.
– Kokią reikšmę turi popiežiaus kelionės?
– Tokių kelionių atsiradimas buvo istorinis perversmas, nes popiežiai, nuo 1870 metų, kai Italijos susivienijimas atėmė iš Popiežių jų valstybę, beveik neiškeldavo kojos iš Vatikano. Pasaulio katalikams jie buvo tolima ir simbolinė figūra.
Kelionės, sutapusios su televizijos išplitimu, labai priartino Popiežių pačioms įvairiausioms visuomenėms.
Reikėtų pastebėti, jog keliauti Paulius VI pradėjo po II Vatikano susirinkimo, kuris buvo labai plačiai nušviečiamas pasaulio žiniasklaidoje – net sovietinė spauda apie šį susirinkimą rašė, tad Katalikų Bažnyčios gyvenimas ir jos požiūris į pasaulinius reikalus tuo metu kėlė didelį susidomėjimą. Pauliui VI labai svarbus buvo Bažnyčios matomumas ir balsas tarptautinėje arenoje. Jis buvo pirmasis popiežius, kalbėjęs Jungtinėse tautose, pirmasis popiežius nuvykęs į Aziją ir į Afriką.
Kelionių formatą išplėtė ir labai išpopuliarino Jonas Paulius II. Jo pontifikato metu atsirado Popiežiaus dalyvavimas naujuose masiniuose tarptautiniuose katalikų renginiuose, tokiuose kaip Pasaulinė jaunimo diena ar Pasaulinis šeimų susitikimas. Tuo pačiu ganytojiniame kelionių formate būtinu elementu tapo masinės Popiežiaus aukojamos mišios, skirtos didžiuliam vietos tikinčiųjų skaičiui. Valstybinė vizito dalis pradėjo įtraukti ne tik susitikimą su šalies vadovybe, bet ir su įvairiomis socialinėmis grupėmis, atsirado susitikimai su kitomis religinėmis bendruomenėmis.
Kaip matėme per 1993 metų Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, didelis dėmesys buvo skiriamas valstybės istorijai ir kultūrai, jos vidinėms problemoms. Pakanka prisiminti Popiežiaus kalbas Vilniaus Universitete ir Lietuvos lenkų bendruomenei.
Benediktas XVI laikėsi šitos Jono Pauliaus II linijos, bet dėl amžiaus ir sveikatos keliavo mažiau. Pranciškus iš pradžių nebuvo nusiteikęs tapti keliaujančiu Popiežiumi ir norėjo lankyti tik problemines vietas, savo susitikimais kreipti dėmesį į spręstinus ar žmogiško dėmesio reikalaujančius sunkumus ir mažiau laiko bei jėgų skirti protokoliniams susitikimams. Tačiau per antrą XX a. pusę popiežius tapo milžiniška medijos figūra, todėl jo dėmesio ir jo atvykimo siekia ne tik vietos Bažnyčia, bet ir valstybės bei įvairios grupės jų viduje. Tai negali neveikti Popiežiaus kelionių.
– Ką reiškia šalių pasirinkimas? Mano žiniomis Pranciškus dar nesilankė Prancūzijoje, tačiau lankėsi Mianmare, Afrikos valstybėse. Kodėl Pranciškus keliauja į paribius, tačiau rečiau lankosi didelėse šalyse?
– Pačioje Pranciškaus pontifikato pradžioje vyravo nuomonė, kad jis apskritai nekeliaus po Europą, kuriai labai daug dėmesio skyrė Benediktas XVI. Popiežius veržėsi į užmirštų konfliktų vietas, į didelius, bet dažnai dėmesio nesulaukiančius sunkumus išgyvenančias valstybes. Ko vertas vien jo vizitas Centrinėje Afrikos Respublikoje.
Jei sužymėti vietas, kur šis Popiežius buvo, atrodys, kad jis aplankė daug valstybių, bet tik dalis šitų vizitų buvo ir valstybiniai. Ką tik jis lankėsi Airijoje, bet ir ten dalyvavo Šeimų susitikime ir daug dėmesio skyrė katalikų klero seksualinių nusikaltimų bei piktnaudžiavimo piktžaizdei.
– Ar šiandienos geopolitiniame kontekste galime sakyti, kad skirtingų kultūrų riba, Lietuvos ir kitų paribio krikščioniškų valstybių siena su Rusija, popiežiui, Šventajam Sostui turi įtakos?
– Be abejonės Šventasis Sostas suvokia, kokiame įvairiausių arealų persiklojime yra Baltijos valstybės, žino, kad čia egzistuoja daugybė ir labai įvairaus pobūdžio įtampų bei grėsmių ir kad pačios Baltijos valstybės smarkiai tarpusavyje skiriasi. Norėčiau priminti, kad per Pranciškaus pontifikatą Baltijos valstybėse lankėsi Šventojo Sosto Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, o Lietuvoje dar ir Sekretorius santykiams su valstybėmis arkivyskupas Paulas Gallagheris bei kardinolas, dabartinis Šventojo Sosto „socialinių reikalų ministras“ Peteris Turksonas.
Abu pastarieji dignitoriai dalyvavo valstybiniuose renginiuose, skirtuose Lietuvos nepriklausomybei, Europos sąjungos ateičiai, regiono saugumui. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė penkis kartus susitiko su Pranciškumi. Vatikane su oficialiais vizitais lankėsi premjerai Algirdas Butkevičius ir Saulius Skvernelis.
Koks apskritai šio vizito kontekstas? Jei klausiate, kodėl Pranciškus vyksta į Baltijos valstybes, tai svarbu priminti, kad tai tik antras istorijoje popiežiaus vizitas regione. Būtent dėl istorinių priežasčių iki 1990 metų Baltijos valstybės popiežiams nebuvo pasiekiamos. Nuo Jono Pauliaus II vizito praėjo 25 metai. Per tą laiką pokomunistinėse Vidurio Europos valstybėse popiežiai lankėsi po kelis kartus. Tad be kitų priežasčių yra ir santykių palaikymo dėmuo.
Nėra atsitiktinis dalykas ir tai, kad vizitas sutampa su modernaus trijų Baltijos šalių valstybingumo šimtmečiu, nei tai, kad vyksta didžiulė politinė diskusija dėl Europos sąjungos ateities, dėl vidaus politikos prioritetų.
– Daug viešojoje erdvėje kalbama apie dvasinę įtaką. O kokia yra politinė vizitų įtaka?
– Pakanka paminėti tarptautinės žiniasklaidos dėmesį Popiežiaus žodžiams ir gestams. Popiežiai kreipiasi į katalikus, bet ir į vietos visuomenę, įvardina klausimus, kurie svarbūs bendrajam gėriui. popiežius sudalyvauja kai kuriuose atskiroje valstybėje vykstančio viešojo pokalbio aspektuose ir gali pateikti universalią žinią.
Ir viena, ir kita gali turėti politinį rezonansą. Galbūt, kaip buvo Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje atveju, ne iš karto suvoktą, bet nuo to ne menkesnį.
– Jums teko dirbti tiek popiežiaus Benedikto, tiek Pranciškaus pontifikato metu. Kuo skiriasi šie popiežiai? Ar tiesa, kad Benediktas iš tiesų labiau atsivėrė klasikinei bažnyčios sampratai, jos pompastikai, o Pranciškus akcentuoja neturtą?
– Abu popiežiai yra labai kuklūs ir asketiški asmenys. Nuomonė apie Benediktą XVI, kurią Jūs cituojate, pagrįsta dviem dalykais – jo estetiniu jautrumu, pasireiškusiu viešų Popiežiaus vadovaujamų pamaldų stiliuje ir noru įtraukti popiežių į kultūros karus, kuriuos nuo Jono Pauliaus II pontifikato pabaigos pamėgo kai kurios katalikų grupės.
Nors tų grupių atstovai ne kartą yra Benediktą XVI kritikavę už jo pozicijas įvairiais klausimais, išrinkus Pranciškų atsistatydinęs popiežius imtas naudoti kaip priešprieša naujam popiežiui.
Tai tebevyksta, nežiūrint popiežiaus emerito, jo aplinkos atkaklaus pasipriešinimo ir gana dažnų visokių Benediktą XVI cituojančių ir prieš Pranciškų nukreiptų pareiškimų paneigimo.
– Galbūt teko bendrauti su Benediktu XVI ar Pranciškumi asmeniškai? Kokios temos buvo nagrinėtos?
– Su Benediktu XVI bendravau teikdama savo skiriamuosius raštus. Tada pradedantis darbą ambasadorius turi galimybę pasikalbėti su popiežiumi, su juo susipažinti asmeniškai. Mūsų pokalbis, žinoma, buvo apie Lietuvą, apie jos religinę ir socialinę situaciją. Kadangi buvo rengiamasi minėti Žemaitijos kristianizacijos sukaktį, palietėme ir šį klausimą bei istorines įvykio aplinkybes. Su Pranciškumi teko susitikti daug kartų, bet tai nebuvo asmeniniai susitikimai, o vieši, oficialūs renginiai.
Tomis progomis turėjau galimybę apsikeisti keliais sakiniais. Visada primindavau Lietuvos kvietimą atvykti ir jis visada atsakydavo, jog to nori, kol pernai pareiškė, kad tikrai atvyks.
– Ar galime lyginti Jono Pauliaus II vizitą su Pranciškaus kelione. Kokios aplinkybės panašios, ir kuo jos skiriasi?
– Jonas Paulius II veržėsi į Lietuvą nuo pat savo išrinkimo, jo santykis su Lietuva buvo asmeniškas, o jo vizitas buvo rekordiškai ilgas tokiai mažai šaliai. Pranciškų Lietuva kvietė, siekė jo vizito.
Jis su lietuviais yra susidūręs Argentinoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse, tapęs popiežiumi bendravo su Lietuvos vyskupais, politikais ir tikinčiųjų grupėmis, bet šita kelionė jam yra pažintis su Lietuva. Tai nėra neigiamas dalykas. Popiežius yra labai atviras ir labai atidus, tad susitikimas bus irgi asmeniškas.
Be abejonės skiriasi kontekstas. Jonas Paulius II buvo pirmasis iškilus pasaulio lyderis, atvykęs į ką tik nepriklausoma tapusią šalį, patiriančią labai sudėtingą pereinamąjį laikotarpį.
Dabar tarptautinė Lietuvos padėtis yra kaip niekad tvirta, bet visuomenė labai skirtingai vertina įvykusius ir tebevykstančius pokyčius, jų reikšmę. Pakanka ir pesimizmo bei ateities baimės ir net gąsdinimo.
– Kaip nuosekliai planuojami popiežiaus vizitai? Ar pats popiežius turi įtakos tam tikriems veiksmams, scenarijaus pakeitimams vizitų metu?
– Vizitai planuojami labai kruopščiai ir iš anksto, tame dalyvauja Vatikano atstovybė, vietos Bažnyčia ir Valstybė, į kurią vykstama. Popiežius visada turi paskutinį žodį tiek programoje, tiek ir vizito eigoje. Be abejonės, yra saugumo reikalavimai, yra protokolas, bet ankstesnių Pranciškaus kelionių metu būta spontaniškumo.
– Dabar bažnyčią drebina nemažai seksualinio priekabiavimo skandalų. Kokią įtaką jie turi institucijos prestižui ir politinei įtakai?
– Klero seksualinių nusižengimų ir nusikaltimų skandalas netyla jau daugiau nei dešimtmetis ir pati Katalikų Bažnyčia tik dabar suvokia šitos problemos mastą.
Pradžioje galvota, kad tai tik JAV problema, dabar jau akivaizdu, kad imuniteto neturi nė viena šalis ir kad kalbama apie Bažnyčios esmę, jos patikimumą. Pranciškus kaip pagrindinę priežastį įvardino klerikalizmą – t.y. išskirtinę klero padėtį Bažnyčioje.
Ta padėtis klostėsi šimtmečiais, jos koregavimas reikalauja rimtų pakeitimų vidinėje Bažnyčios tvarkoje. Teorinį pagrindą egzistuojančios atskirties tarp klero ir tikinčiųjų mažinimui padėjo II Vatikano susirinkimas, bet po jo labai toli nenueita.
Bažnyčios prestižas ir jos politinė įtaka pirmiausia priklauso nuo jos narių požiūrio į Bažnyčią, jos vadovybę ir nuo to, kaip Bažnyčia veikia pasauliniu ir vietiniu mastu.
Šiuo metu didžiausią atgarsį skandalas turi pačioje Katalikų Bažnyčioje. Daug yra pasimetusių, įpykusių, nusivylusių tikinčiųjų, bet labiausiai skandalas veikia klerą, nes dėl santykinai mažos dalies šešėlis krenta visiems ir su tuo reikia tvarkytis. Be abejonės, atskleistų nusikaltimų faktas išjudino teisines procedūras pačioje Bažnyčioje, daug daroma prevencijai, bet kyla ir labai rimtų sisteminių klausimų. Bandymo problemas sušluoti po kilimu laikas jau praėjo, bet, be abejonės, Bažnyčia išgyvena bene didžiausią krizę nuo Prancūzijos revoliucijos laikų.
– Dvasininkai išskiria du kelionių tikslus: problemiškas vietas ir tikinčiųjų stiprinimas. Kokia gali būti šios kelionės žinia?
– Žinia tikrai bus padrąsinanti, o kokia konkrečiai – netruksime sužinoti.
– Kaip keičiasi katalikybės padėtis moderniame pasaulyje? Bažnyčia įgauna didesnę svarbą ar jos įtaka menksta?
– Padėtis tikrai keičiasi. Pasaulyje katalikų vis daugėja, bet keičiasi svorio centras. Katalikų Bažnyčia Vakaruose tebėra labiausiai išsilavinusi, turinti solidžiausias institucijas, nusistovėjusius santykius su valstybe, bet čia mažėja bendras klero skaičius, mažėja vienuolijų narių skaičius ir mažėja tikinčiųjų. Kai kur bet kokiais būdais bandoma išlaikyti ankstesnę padėtį, kitur imamasi pertvarkų, tad negalėčiau teigti, kad Vakaruose Bažnyčia paprasčiausiai nyksta.
Bet ji nebėra tokia, kokia buvo XX a. viduryje. Įdomus ir pavojingas reiškinys yra politinės katalikybės atgimimas Vakaruose – t.y. bandymas katalikybę panaudoti tapatybiniuose, antiimigraciniuose sąjūdžiuose.
Sekuliariose visuomenėse tai gresia katalikybės esmės iškreipimu. Tuo metu Azijoje katalikybė tebėra mažumos, bet veržliai augančios mažumos, kuri skaičiais gerokai lenkia ištisų nacionalinių bažnyčių Europoje dydį, religija.
Azijinė katalikybė atneša labai glaudų ir organizuotą bendruomeniškumą, labai stiprų prisirišimą prie Bažnyčios.
Tam pajusti pakanka sudalyvauti kad ir vietnamiečių ar indų mišiose. Azijoje ir Afrikoje katalikai patiria aršius persekiojimus ir jie dažniausiai yra religiniai, nes bendras religingumas Azijoje auga. Lotynų Amerikoje Katalikų Bažnyčia yra socialinių ir politinių konfliktų dalyvė, dažnai labai aktyvi, todėl susidurianti su politiniais persekiojimais.
Taigi globali katalikybė yra dinamiška ir įvairi. Jos vaidmenį rodo tai, kad net Jonas Paulius II nėra sulaukęs tokio valstybių vadovų vizito srauto, koks užgriuvo Pranciškų. Ir tai toli gražu nėra o tik katalikiškų ar krikščioniškų valstybių galvos.
Pažymėtina, kad ir Europos sąjungos valstybių vadovai, minėdami Romos sutarties sukaktį, pasiprašė Popiežiaus priimami. Tai rodo Bažnyčios vaidmenį, kaip jis suvokiamas moderniame pasaulyje.
– Kaip atrodo ambasadoriaus prie Šventojo Sosto kasdienybė? Kokios yra kasdienės užduotys, darbai? Ar dažnai tekdavo susitikti su pačiu popiežiumi?
– Ta kasdienybė iš esmės nesiskiria nuo bet kurio ambasadoriaus darbo. Yra renkama ir perduodama į sostinę informacija, mezgami ryšiai ir dalinamasi informacija apie Lietuvą, stengiamasi, kad Lietuva ir jos ambasada būtų matoma, komunikuojami mūsų politiniai tikslai ir stengiamasi juos įgyvendinti.
Organizuojami Lietuvos atstovų vizitai Vatikane ir Vatikano atstovų vizitai Lietuvoje. Turint omenyje, kad Lietuvos ambasadoje prie Šventojo Sosto dirba ambasadorius ir sekretorė, žiūrėti į lubas laiko nėra.
Vidutinė darbo diena trunka po 12 valandų, kartais ir ilgiau, kadangi daug renginių vakarais, o popiežiaus pamaldos, kurios traktuojamos kaip valstybės renginiai ir ambasadoriai į jas oficialiai kviečiami, vyksta sekmadieniais arba šeštadieniais.
Kai kuriais atvejais, kaip, pavyzdžiui, per Velykas, arba skiriant naujus kardinolus - ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Todėl didžiosios šventės ambasadoriams prie Vatikano yra ne tik šventės, bet ir tikras darbymetis. Popiežių ambasadoriai mato dažnai, bet individualūs susitikimai būna tik pradedant ir baigiant misiją, na, ir jei popiežius su vizitu vyksta į ambasadoriaus atstovaujamą šalį.
– Kokie įvykiai įsiminė labiausiai?
– Didžiausias, netikėčiausias, įdomiausias, emocionaliausias mano penkerių darbo metų prie Šventojo Sosto įvykis be abejonės buvo Benedikto XVI atsistatydinimas, konklava bei Pranciškaus išrinkimas.