Imperijos šukės. Rusijos spąstuose: čia galima išvysti protu nesuvokiamų sprendimų

Mokesčiai vadinamojoje „Donecko liaudies respublikoje“, galima sakyti, dalykas toli gražu ne pats pastoviausias, o štai minėtosios respublikos mokesčių ir jų surinkimo reikalus kuruojantis ministras Aleksandras Timofejevas, pravarde Taškentas, čia ne itin mėgstamas personažas. Iš esmės tokią jo reputaciją lemia nuolat keičiami mokesčius reglamentuojantys įstatymai. Šiuo metu esą „šviesusis laikotarpis“: po gausių protesto akcijų, kurias organizavo smulkieji verslininkai, buvo sugrąžinta dar Ukrainos taikyta mokesčių schema.

„Dabar nereikia sukti galvos dėl jokių dokumentacijų. Už patentą vienam žmogui kas mėnesį moku 500 rublių (8 Eur) ir po 600 rublių į pensijų fondą (9,5 Eur). Taigi už vieną žmogų bendrovėje, kur dirba mažiau nei 10 žmonių, reikia mokėti 1100 rublių (17,5 Eur) mokesčių per mėnesį“, – sako mano kirpėja Tatjana.

Naujienų portalas DELFI kartu su „Spektr“ tęsia tarptautinį projektą „Imperijos šukės. Istorijos iš nepripažintų teritorijų“, kurį sudaro išskirtiniai reportažai apie tai, kaip dabar žmonės gyvena Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje ir Donbaso teritorijoje. Šioje dalyje – išskirtinio reportažo iš Donbaso tęsinys.

Seniau tokiems smulkiems verslams kaip Tatjanos buvo reikalauta mokėti 2,5 proc. nuo apyvartos, o juk tą apyvartą reikėjo kažkaip skaičiuoti, parodyti dokumentuose, pildyti apskaitos žurnalą, o tikrintojai „Donecko liaudies respublikoje“ itin griežti. Vietos mokesčių inspekcija, policija ir panašios institucijos formavosi siekdamos išlipti iš ikikarinių ribų ir galvodamas apie konkretų tikslą – „išlaisvinti“ visą Donecko sritį. Apie tą „išlaisvinimą“ visi kalba ir toliau, tik štai tikrintojų ir teisėsaugos pareigūnų šiuo metu čia net kelis kartus daugiau nei iš viso reikia tokiai sąlyginai nedidelei teritorijai ir vos kvėpuojančiam verslui.

Nepaisant to, atsiranda ir gaudančiųjų, ir sugaunamųjų. Visus iki vieno vietinius po padidinamuoju stiklu stebi įvairiausio plauko pareigūnai. Papasakosiu gana graudžią istoriją apie gydytoją, dantų ir veido chirurgą, kuris, besibaigiant mėnesiui, paprašė paciento pačiam nusipirkti tvarsliavos ir operacijai būtinų medikamentų – ligoninėje paprasčiausiai to pritrūko. Giliai pasipiktinę tokiu gydytojo elgesiu, paciento artimieji paskambino į vietos Saugumo ministeriją. Juokas pro ašaras: nors vadinamoji „Donecko liaudies respublika“ nelegalus ir net nefunkcionuojantis darinys, minėtasis chirurgas už savo prašymą buvo nuteistas 2,5 metų laisvės atėmimo bausme tikrų tikriausiuose pataisos namuose, kur maitina, net ir lyginant su Ukraina, švelniai tariant, labai jau nekaip.

Gydytojo istorija – tik ledkalnio viršūnė. Štai per pastaruosius mėnesius buvo sulaikyti net du Donecko administratoriaus Igorio Martynovo (miesto merus čia skiria vadinamosios respublikos vadovas Aleksandras Zacharčenka) pavaduotojai. Vienas už tai, kad iš vietos verslininkų reikalavo kyšių, o antrasis už tai, kad jam priklausančiame vaistinių tinkle prekiavo rusiškais vaistais, kurie buvo gauti kaip humanitarinė pagalba. Pasirodo, vaistai, prieš atsidurdami ant prekystalio, vietos ligoninėse buvo nurašyti kaip netinkami.

Iš esmės „Donecko liaudies respublikoje“ verslininkai skirstomi į dvi grupes. Pirmoji – iki 10 darbuotojų turintys verslai, o kiti – kur darbuotojų skaičius šį skaičių viršija. Apie nuo birželio pirmosios pirmajai grupei įsigaliojusią tvarką mes jau kalbėjome, o apie antrąją galime pasakyti tik tiek, kad ji moka 6 proc. mokestį nuo apyvartos. Čia jau savotiškas sportas ar net menas – kaip oficialiai tą apyvartą sumažinti ir oficialiai parodyti mažiau darbuotojų, nei jų iš tikrųjų yra. Be šių skirtumų mokesčių kodeksas iki menkiausių smulkmenų atkartoja Ukrainoje galiojantį variantą – net ir visoms be išimties kavinėms ir restoranams Ukrainoje taikomą mėnesinę rinkliavą „apynių auginimui ir vyndarystei“, nors tokių „Donecko liaudies respublikoje“ net nėra.

Remiantis neseniai priimtu A. Zacharčenkos įsaku, „Donecko liaudies respublikos“ mokesčių inspektoriai verčia verslininkus „mokėti“ fiksuotą 8000 rublių (130 Eur) algą ir visus mokesčius respublikos biudžetui bei pensijų fondams skaičiuoti ir mokėti būtent nuo tokio darbuotojams tariamai mokamo atlyginimo. Ir visai nesvarbu, kad darbo biržoje daugumą pasiūlymų sudaro darbai, kur per mėnesį mokama vidutiniškai 2-3 tūkst. rublių (32-46 Eur) alga, o „Luhansko liaudies respublikoje“ kilo tikrų tikriausias skandalas, kai imta ieškoti pradinių klasių mokytojo Alčevske, galinčio dirbti už 1200 rublių per mėnesį (20 Eur).

Atskira istorija – vidaus muitinės sistema.

„Žinai, gyvenam nuo trečiadienio iki trečiadienio. Tvarkomės kaip rimti žmonės, tikri verslininkai: registruojame visas tarptautines verslo sutartis, pora dienų pralaukiame ir keliaujame – tai per Debalcevę, tai per Snižnę. Skirtumo kaip ir nėra – jeigu automobilyje prekių mažiau nei už tūkstantį eurų, tenka sumokėti po 20 eurų nuo vienos transporto priemonės. Tie, kurių mašina didesnė, atitinkamai moka daugiau. Bent jau taip „Donecko liaudies respublikoje“. „Luhansko liaudies respublikoje“, laimei, mums dar jokios kiaulystės nesugalvojo, bent jau kol kas užtenka įprastų prekių pristatymo dokumentais“, – pasakoja Marina, smulkioji verslininkė, kartą per savaitę savo prekes vežanti į Luhanską.

„Muitų mokesčių“ sąlygos keičiamos gana dažnai, o daugiau apie savo verslą papasakoti Marina nenori. „Juk man čia reikės ir toliau gyventi“, – konstatuoja.

Štai stambusis verslas „Donecko liaudies respublikai“ oficialiai nemoka nieko! Visos didžiausios metalurgijos bendrovės, kasyklos ir fabrikai, pastatyti pagal garsiąją technologinę Donbaso formulę „anglis-karbonitas-metalas“, pavaldūs Ukrainos įstatymams ir visi jų mokami mokesčiai keliauja ne kur kitur, o būtent į Ukrainos biudžetą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, kad pasienio teritorijoje esantys miestai gyvena su proficitiniais biudžetais, kai štai, pavyzdžiui, didžiausia Luhansko srityje dirbanti gamykla – Alčevskio metalurgijos fabrikas – buvo perregistruota Ukrainos Starobilsko mieste, o tai reiškia, kad visi mokesčiai nuo 15 tūkst. darbuotojų atlyginimų keliauja ne kur kitur, o į Starobilsko miesto biudžetą. Achmetovo metalurgijos gamyklos taip pat registruotos Mariupolyje. Iki karo antrasis didžiausias mokesčių mokėtojas į miesto biudžetą po Donecko metalurgijos gamyklos buvo Donecko futbolo klubas „Šachtior“, kuris dabar perkeltas į Kijevą, žaidžia Lvove. Ten kažkur ir tuos mokesčius moka – esmė, kad ne Donecke.

Visų tokių kasyklų, gamyklų, fabrikų, geležinkelio, Zujivkos šiluminės elektrinės darbuotojai algas gauna grivinomis į Ukrainos banke esančias sąskaitas. Kalbame apie šimtus tūkstančių žmonių. Vien „Donecko geležinkeliuose“ Ukrainos nebekontroliuojamoje teritorijoje 2016 metų sausį dirbo per 27 tūkst. žmonių. Prie jų galima priskirti ir kone milijoną pensininkų, kurie savo pensijas taip pat gaudavo į sąskaitas Ukrainos bankuose.

Pačių bankų, kaip ir jų bankomatų, šiose teritorijose nėra. Kas gali, važiuoja pinigų išsigryninti į Kijevo kontroliuojamas teritorijas arba, retesniais atvejais, už pirkinius kortele atsiskaito kaimyninės Rusijos Rostovo srities parduotuvėse. Likusieji naudojasi naujo „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ teritorijoje neseniai ėmusio klestėti verslo – pinigų gryninimo funkciją atliekančių kontorų – paslaugomis. Čia galima atlikti pavedimus, padėti pinigų ir jų išsigryninti iš visų Ukrainos ar Rusijos bankų kortelių. Paslaugų kainos nepastovios. Buvo laikai, kai už paslaugas tekdavo susimokėti iki 25 proc. nuo sumos. Šiuo metu (specialiai pasidomėjau artimiausioje tokioje kontoroje) visos paslaugos kainuoja 5 proc. pageidaujamos operacijos sumos.

Kodėl? Tokios stambios bendrovės kaip Jenakijevės metalurgijos gamykla, Charcyzko vamzdžių ir Alčevskio metalurgijos fabrikai gamina eksportui, o eksportas į Europą įmanomas tik legaliai, o tai reiškia tik ukrainietiškai. Uždarys fabrikus – grius ištisi monomiestai; atims iš teisėtų savininkų – sustos prekyba, o ir žaliavas bei įrangą per kelias dienas sėkmingai išvogs. Šią problemą bando spręsti protingiausi kuratoriai iš Rusijos. Šiokio tokio progreso jiems pasiekti visgi pavyko.

Žmonės kalba, kad du didžiausi saldainių fabrikai Donecke dirba „nuomos formatu“, tokiu būdu nuomininkai, o ne savininkai, moka mokesčius – ir moka juos ne kam kitam, o „Donecko liaudies respublikai“.

Štai, pavyzdžiui, elektros energiją čia tiekdavo Rinato Achmetovo holdingas DTEK, tad imti rublių į savo sąskaitas ir mokėti mokesčių „Donecko liaudie respublikai“ jis negalėjo, nes priešingu atveju būtų buvęs apkaltintas „terorizmo finansavimu“. Metus už elektrą iš viso niekas nemokėjo. Sąskaitos plaukė, skolos augo, vadovybė ieškojo problemos sprendimo arba „tiesiog laukė, kada situacija išsispręs savaime“. Nuo 2015 rudens pinigus už elektros energiją ėmė rinkti tokia „ant popieriaus“ egzistuojanti bendrovė, dirbanti „Donecko liaudies respublikos“ įstatymų lauke – tai buvo daroma per „Donecko respublikos“ respublikinį banką rubliais. Kaip pavyko išsiaiškinti svetainės „4 vlast“ žurnalistams iš Ukrainos, minėtoji bendrovė ir DTEK buvo sukirtusi rankomis.

Iš esmės galėjo ir neišsiaiškinti, nes visos transakcijos „antiteroristinės operacijos zonoje“ yra „palaimintos“ specialiu Ukrainos valdžios sprendimu. Pramoninis Donbasas – vienalytis organizmas, kurio išskaidyto paprasčiausiai neįmanoma. Pavyzdžiui, pramonė šiose stepėse tapo įmanoma tik atidarius dirbtinį kanalą Šiaurinis Doneckas-Donbasas, kuris iš srities šiaurės driekiasi į pietus. Iki Donecko jo vanduo įveikia tris pakopas su specialiomis siurbimo stotimis, pakeliui išsidalindamas po vandentiekius.

Tai reiškia, kad vanduo iš Ukrainos pirmiausia teka per Slovjanską ir Kramatorską, tada keliauja per vadinamųjų liaudies respublikų kontroliuojamas teritorijas, o vėliau aprūpina pietinius Volnovachos ir Mariupolio miestus. Bendrovės „Vody Donbassa“ (liet. „Donbaso vandenys“) centras pasiliko Donecke, o štai, pavyzdžiui, Ukrainos Slovjanske vandens labai stinga, nes vadovybė iš Donecko neišduoda reikiamos kvotos – tokią situaciją lėmė karo veiksmų zonoje tekančio kanalo pažeidimai. Donecke dirba net fontanai, o štai Mariupolį nuo troškulio gelbėja vanduo iš Starokrymo rezervuaro ir ruošiasi pasirašyti sutartį su amerikiečiais dėl gamyklos, jūros vandenį perdirbančios į geriamą, statybas.

Tą patį galima pasakyti apie elektros tinklus, unikalaus antracito tiekimą vietos šiluminėms jėgainėms ir geležinkelių darbą. Anglims gabenti, pavyzdžiui, pasitelkiama geležinkelio šaka Jasinovataja-Skotovataja, per fronto liniją krovininius vagonus velka dyzeliniai-elektriniai lokomotyvai (elektros tiekimo laidai nutraukti). Be to, mašinistams tenka sutartu signalu perspėti kariaujančius, kad jiems važiuojant liautųsi šaudę ir krovinį būtų galima šiaip ne taip pristatyti, kur reikia.

Į Luhanską elektros energija tiekiama iš netoliese miesto esančio Sčastjės miestelio, turinčio galingą vietinę šiluminę jėgainę. Minėtą miestelį kontroliuoja Ukrainos pajėgos, čia nuolat vykę mūšiai, o anglys ten keliavo išgautos „Krasnodonuglia“ kasyklose, esančiose „Luhansko liaudes respublikos“ teritorijoje. Buvo laikas, kai, norint išvengti intensyviai vykusių karinių veiksmų, antracitas vežtas tiesiai per aplinkui – Rusijos teritorija.

Jeigu pažvelgtumėte į žemėlapį, suprastumėte, kad savavališkai susikūrusios respublikos – itin negyvybiški dariniai, atsiradę karo sąlygomis, o Ukrainos karinės pajėgos 2014 metais elgėsi gana protingai ir kone nuspėjo ateitį. Pavyzdžiui, ukrainiečiams liko didžiausias dujų tiekimo tinklas, skirstantis rusiškas dujas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų artilerija – didžiausių pramonės centrų (Donecko, Luhansko, Horlivkos, Dokučajevsko) prieigose. Ukrainos pajėgos supa didžiausias paskirstymo stotis – Jasynuvatos ir Debalcevės – ir gali vienu vieninteliu mygtuko paspaudimu nutraukti elektros tiekimą tiek „Donecko liaudies respublikai“, tiek „Luhansko liaudies respublikai“ arba atkirsti Horlivką nuo Donecko palei Jasyvuvatą.

Nuo vasario Ukrainos karinės pajėgos kontroliuoja ir didžiausią Jasynuvatos transporto mazgą, o tokie pokyčiai kaip reikiant apsunkino aprūpinimą reikiamais ištekliais Horlivkos pajėgas ir Donecko susisiekimą su Jenakijeve ir Luhansku. Štai apie didžiausio chemijos koncerno „Stirol“ atidarymą Horlivkoje (net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu jis būtų susprogdintas ar sprogtų pats) net kalbėti neverta: juk Ukrainos kariai vos už kelių kilometrų, Zaiceve, kuris prieš karą buvo pavaldus Horlivkos miesto tarybai.

Dviejų „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ karinių korpusų daliniai dislokuoti pavojingai arti trijų svarbiausių Ukrainos šiluminių elektrinių – Kurachove, Svetlodarske ir Sčastje. Esant poreikiui, šios jėgainės lengvai pasiekiamos ne tik 122 milimetrų kalibro haubicų, bet kai kur ir 120 milimetrų minosvaidžiais. Kalbant apie stambiąją pramonę, dirbančią Ukrainoje (atviri šaltiniai pateiki duomenų, jog „Donecko liaudies respublikos“ pramonės objektai 55 proc. moka Donecko sričiai, o „Luhansko liaudies respublika“ – 86 proc. įplaukų atiduoda Luhansko sričiai), nei „Donecko liaudies respublikoje“, nei „Luhansko liaudies respublikoje“ praktiškai nėra teisinės bazės, galinčios užtikrinti mokesčių surinkimą.

Dėl šios priežasties subsidijos iš Rusijos vietos biudžetams, anot ekspertų, sudaro 82 proc. Būtina suvokti dar vieną svarbų dalyką – pastaruoju metu rusai finansavimą savavališkai atsiskyrusioms ir tariamą nepriklausomybę paskelbusioms respublikoms sumažino net 30 proc. ir pareikalavo lėšų savo reikmėms ieškoti vietoje. Vietos biudžetų skaičiai – geriausiai slepiama ir saugoma karinė paslaptis, o šiems biudžetams užpildyti imamasi pačių įvairiausių ir keisčiausių priemonių.

Pavyzdžiui, šią vasarą tiek „Donecko liaudies respublikoje“, tiek „Luhansko liaudies respublikoje“ buvo priimtas įstatymas nacionalizuoti visas rinkas. Jau rugpjūtį iš savininkų buvo atimtas paskutinis turtas. Konfiskacijos neišvengė ir objektai, priklausantys „Regionų partijos“ nariams, šiuo metu besislepiantiems Kryme, ir verslininkams, aršiai palaikiusiems vadinamąjį „rusų pavasarį“ ir likusiems gyventi ten pat, kur gyveno iki prasidedant neramumams. Donecke birželio 24 dieną priimtas, tačiau oficialiai dar neįsiteisėjęs nacionalizacijos įstatymas. Nieko panašaus Donecke lyg ir nėra. Įstatymą dėl Minsko susitarimų tiek rusai, tiek minėtųjų respublikų atstovai aršiai neigia.

Štai liepą, remiantis minėtuoju įstatymu, iš Rusijos bendrovės „Mečel“ buvo atimtas Donecko elektrometalurgijos fabrikas. Fabrikas be darbo stovėjo nuo 2013 metų, o štai dabar ruošiamasi jį trims mėnesiams prikelti iš numirusių ir, „remiantis su senaisiais savininkais pasiektu susitarimu“, pardavinėti jo produkciją. Dabar už lango jau 2017 metų vasaris, ir informacijos apie šio fabriko likimą vis daugėja, tačiau kada tiksliai jis padės ką nors gaminti ir ar iš viso pradės tai daryti, taip ir lieka neaišku.

Valdymą iš savininkų vietos valdžia atėmė ir iš Horlivkoje bei Donecke esančių didžiausių mašinų gamyklų. Tai buvo padaryta prisidengus pretekstu, esą tai „niekam nepriklausantis ir nedirbantis turtas“. Naujausias tokio pobūdžio incidentas – iš ukrainiečių savininkų buvo atimtas „Silur“ fabrikas Charcyzke. Fabrikas iki pat rugsėjo vidurio gamino vielą ir kitus metalo gaminius iš jos, o štai lapkritį sužinojo, kad laikinai bendrovės valdymą perima valstybinė administracija. Generalinis direktorius iš Odesos darbininkams parengė ne vieną vaizdo pranešimą. Iš pradžių ragino neiti dirbti į užimtą fabriką, o vėliau beviltiškai meldė, netgi grasindamas baudžiamuoju kodeksu, nevogti metalo laužo.

Kaltinimai metalo laužo vagystėmis skaudžiai žeidžia „Donecko liaudies respublikos“ pramonės ir prekybos ministeriją.

Mobiliojo ryšio operatorių Ukrainoje yra trys, du iš jų ir toliau dirba „Donecko liaudies respublikoje“. Trečiajam priklausiusi įranga sėkmingai „perimta“ – būtent jos pagrindu pradėjo veikti vietos mobiliojo ryšio operatorius „Feniks“. Kol kas su šio mobiliojo ryšio operatoriaus telefonais galima tik skambinti, tačiau vietos ryšių ministerija žada, jog jau artimiausiu metu bus pristatyta ir mobiliojo interneto paslauga.

R. Achmetovas ir kiti Donbaso verslo savininkai gyvena nuolatinėje įtampoje ir spaudime. Vasarą praktiškai visiems be išimties „buvusiems“ buvo uždrausta įvažiuoti į „Donecko liaudies respubliką“. Šiuo metu šios oficialiai nepripažintos teritorijos Liaudies taryboje jau per pirmąjį svarstymą buvo pritarta įstatymo projektui, numatančiam bendrovių, mokančių mokesčius „valstybėms, agresyviai kariaujančioms su „Donecko liaudies respublika“, konfiskavimą.