Mieste, iš kurio visi svajoja kuo greičiau pabėgti, lieka tenkintis populiariausiu deriniu – koldūnų lėkšte ir 50 g degtinės.
Apie tai – naujoje DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje.
Prie „Stalino viešbučio“, ant prekystalio, merdėdama žiopčioja lydeka. Šalia jos stovintis vyrų būrys tenkinasi praeivių dėmesiu. Su puslitriu stipriojo gėrimo švenčia sėkmingą žvejybą. Tik pastebėję kieno nors nuostabą žvelgiant į didžiulę žuvį, iškart suskuba pasigirti: „Sveria daugiau nei 8 kilogramus“.
Nesunku nuspėti, kuris iš jų šią žuvį pagavo ir atnešė į nedidelį improvizuotą turgelį. Saulės kamuojama lydeka, dabar jau išdžiuvusiais žvynais, neužmušta – kankinantis žiopčiojimas klientams įrodo, kad ji – „itin šviežia“.
Tai trumpas kasdienybės etiudas iš centrinės Karelijos miestelio Medvežjegorsko aikštės. Čia esantis didžiulis pastatas vadinamas „Stalino viešbučiu“. Mat statant netoliese esantį Belamoro kanalą, čia turėjo apsilankyti „didysis lyderis“.
Stalinas čia taip ir neapsilankė, o erozija jau baigia nurengti pompastiško statinio fasadą. Krentantis tinkas dūžta į grindinį.
Šiandien čia įsikūręs turgus bei miesto muziejus, apie kurį jau rašė mano kelionės partneris Vladas.
Medvežjagorsko vardas sufleruoja, kad čia turėtų būti kalnas ir bent jau viena kita meška. Paklausti apie meškas, vietiniai juokiasi ir siūlo jų paieškoti taigoje, kiek šiauriau nuo čia.
O kalnas iš tikrųjų yra. Ir ne vienas – aplink miestelį esančiose kalvose Antrojo pasaulinio karo metu suomių kariuomenė įrengė karinius įtvirtinimus. Tai sumani fortifikacijų sistema, turinti požeminius sujungimus su gerai apgalvotomis pabūklų pozicijomis bei neišsiskirianti iš kraštovaizdžio.
Gyvenimas parengtyje
Karhumagi – taip šio Lokių kalno miestelio pavadinimas skamba karelų kalba. Jis įkurtas Onegos ežero pakrantėje, prie Murmansko geležinkelio linijos. Kadaise aptarnavęs Belamoro kanalą, taip pat turėjęs medienos apdirbimo fabriką, šiandien gyvena prisiminimais, gyventojų skaičius sparčiai mažėja.
Dzeržinskio gatvėje, keturių aukštų name, įsikūręs bene vienintelis Medvežjegorsko viešbutis – „Onega“. Nuo gatvės matomoje reklamoje nufotografuoti du odiniai foteliai ir vazoninė gėlė.
Du odiniai foteliai iš tiesų yra kuklaus viešbučio vestibiulyje.
Viešbutis – valstybinis, todėl jo administratorė pirmus tris sakinius pasako nepakėlusi akių į du galimus klientus.
Ant pagrindinės fojė sienos bei kiekviename aukšte kabo informaciniai plakatai, įspėjantys dėl galimų terorizmo grėsmių. Praleidžiu geras dešimt minučių analizuodamas, kaip atpažinti galimus teroristus, jų padėtus tiksinčius paketus ir veiksmų eigą ištikus grėsmei.
Viešbučio kambarys kainuoja 53 EUR.
Populiariausias derinys – koldūnai ir degtinė
Kaip bebūtų, keletą vietinių lokių mums pavyko rasti bare, pavadinimu „Baras“.
Koldūnų lėkštė ir 50 g degtinės. Tai vieno iš dviejų 12 tūkst. gyventojų turinčio Medvežjegorsko užeigų klasika. Tai populiariausias derinys tiek per „biznis lančą“ (lietuviškai - verslo pietūs), tiek po darbo.
Įėjus į centrinėje aikštėje esantį barą, pasitinka Karelijos kavinių leitmotyvas – fototapetas su gamtos vaizdu. Prie vieno staliuko – trijulė uniformuotų vyrų su bokalais alaus, it lokiai palinkę prie medaus, vis garsiai išriaumoja ir vieną kitą keiksmažodį. Šalia pieno kokteilius geria dvi mažos mergaitės.
Mums bepietaujant, klientai keičiasi: vieni jų aptaria reikalus prie kavos, kiti pietums paprašo populiariosios kombinacijos.
Ant merginos rankų – dvi meniškos tatuiruotės. Viena jų subtiliai vaizduoja gėlę našlaitę. Ant kitos rankos – užrašas anglų kalba. Merginos krūtinę puošia dar viena matoma tatuiruotė – laumžirgis.
Čia augusi ir mokyklą baigusi Marina svajoja išvažiuoti į Sankt Peterburgą. Ten ir pasidarė šias tatuiruotes.
Paklausta, kaip jaunimas gyvena Medvežjegorske, ką čia veikia, apie ką svajoja, Marina susimąsto ir sutrikusi gūžteli pečiais. „Čia nieko nevyksta. Slankiojame kiemais, einame prie ežero. Visi svajoja iš čia išvažiuoti, nes čia nėra darbo“, – pasakoja barmenė.
Ką reiškia šiame gūdžiame miestelyje išsiskirti savo išvaizda? Paklausta, kaip klientai reaguoja į jos meniškas tatuiruotes, barmenė pripažįsta, jog tatuiruočių kaina yra ne užmokestis, sumokėtas tatuiruočių meistrui Sankt Peterburge, o gyvenimas su jomis Medvežjegorske.
„Varyk ****** atgal į kalėjimą“, – kitą dieną, nepatenkina nepakankamai pašildytu patiekalu, Marinai rikteli viena klientė. Tatuiruotės čia asocijuojasi su kalėjimu. O išvaizda, išskirianti tave iš pilkosios masės, dažniausiai sulaukia pašaipų.
Visą projektą „Gilyn į Rusiją“ skaitykite čia.