Piloto profesija yra apipinta ne vienu mitu, tačiau abu mano pašnekovai, Tomas Šukys ir Tadas Klimavičius, gali iš karto patvirtinti, kad sklandantys gandai apie piloto studijų kainas – tiesa. Tačiau vaikinų, kurie nuo mažų dienų norėjo tapti pilotais, sumos su daug nulių esą neišgąsdino.

Abu vaikinai dėl savo svajonių profesijos yra paragavę emigranto duonos. Tadas jau sugrįžęs į Lietuvą, tačiau pokalbis su Tomu vyko telefonu, mat jis iki šiol gyvena Vokietijoje. „Aš išvažiavau, nes norėjau kažkokio naujo iššūkio“, – kodėl nusprendė studijuoti svetur, argumentuoja 25-rių Tomas.

Dirbo per tris darbus ir vis tiek prireikė paskolos

Tomas mokslus jau baigė ir gali pasigirti visai neseniai į orą pakėlęs pirmąjį vokiškų oro linijų „Eurowings“ lėktuvą su 130 žmonių. Tiesa, kol kas jis dirba antruoju arba kitaip vadinamu pagalbiniu pilotu, nes tam, kad galėtų tapti kapitonu jam reikia išskraidyti atitinkamą kiekį valandų ir įgyti ne mažesnę kaip 5 metų patirti.

Žinoma, jis turėjo galimybę piloto licenciją įgyti Lietuvoje, tačiau, tikina, išvyko nenorėdamas pamiršti mokykloje įgytų vokiečių kalbos žinių ir svajodamas dirbti vokiškose oro linijose.

Skrydis vienmotoriu lėktuvėliu
Iš tėvų pinigų neprašiau, nes esu ne iš pačios turtingiausios šeimos. Man jie pradžiai buvo surinkę pinigų, bet viso to man užteko vienam pusmečiui, paskui pradėjau dirbti pats ir nuo tada iš tėvų pinigų neėmiau išvis.
T. Šukys

„Aš galėjau likti ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur piloto licencija yra suteikiama nemokamai, bet aš nenorėjau paleisti vokiečių kalbos, kurią siejau su „Lufthansa“. Jeigu būčiau likęs Lietuvoje, tai mano kalba nebūtų taip patobulėjusi ir man būtų sunkiau praeiti atrankas į šias oro linijas“, – tikina vokišką aukštąjį mokslą pasirinkęs Tomas.

Vaikinas sako, kad pačios studijos Vokietijoje jam nieko nekainavo, didžiausias galvos skausmas buvo sugalvoti, iš kur gauti nemažą sumą pinigų piloto licencijai – reikėjo 68 tūkst. eurų. Tokios sumos reikėjo privalomo skraidymo išlaidoms, nes tik išskraidęs atitinkamą kiekį valandų, kaip sako pašnekovas, galima gauti popierėlį, įrodantį, kad esi pilotas.

„Kai man reikėjo paskolos, bankas, kuris skolindavo pinigus besimokantiems pilotams, nusprendė kad jiems nebeapsimoka taip daryti ir pinigų nebeskolino. Kurį laiką aš irgi nežinojau, ką daryti, nes mano vienintelis pinigų šaltinis dingo, bet po trijų mėnesių kitas bankas perėmė skraidymo kursų finansavimą“, – apie atsiradusią galimybę susimokėti už licenciją pasakoja Tomas. Vaikinas neslepia, kad jam pasisekė. Pinigus bankui Tomas galėjo pradėti grąžinti po 2,5 metų nuo kredito išdavimo dienos, tad baigus mokslus jam dar liko laiko susirasti darbą.

Vis dėlto, kaip pats sako, tam, kad galėtų susitaupyti pinigų pragyvenimui užsienyje, jam teko kurį laiką padirbėti net per tris darbus. Studijų metu jis išgyvendavo už 800 Eur per mėnesį.

„Iš tėvų pinigų neprašiau, nes esu ne iš pačios turtingiausios šeimos. Man jie pradžiai buvo surinkę pinigų, bet viso to man užteko vienam pusmečiui, paskui pradėjau dirbti pats ir nuo tada iš tėvų pinigų neėmiau išvis“, – kalba Tomas.

Iš pradžių, pasakoja Tomas, dažniausiai po paskaitų arba per pertraukas, jis sėsdavo į automobilį ir į tolimesnius miesto kampus vežiodavo skrajutes. Vėliau jis nusprendė, kad nuo paskaitų ir neįpareigojančio laisvo darbo grafiko likusios kelios laisvos dienos ir savaitgaliai taip pat galėtų tapti puikia proga papildomai užsidirbti, todėl įsidarbino pasiuntinuku (angl. Bellboy) penkių žvaigždučių viešbutyje.

Tačiau, juokiasi Tomas, ir tai dar ne pabaiga. „Kadangi aš vis tiek norėjau sutaupyti kiek įmanoma daugiau pinigų, sugalvojau, kad pradėsiu mokyti vaikus, nes aš pats matematikoje ir fizikoje gaudausi neblogai. Pasiieškojau per internetą korepetitorių svetainių ir suradau porą tokių vietų, kur tu nueini ir pirmą pamoką dėstai nemokamai ir, jeigu tinki, tave pasisamdo“, – apie savo darbus kalba pilotas.

Kai man reikėjo paskolos, bankas, kuris skolindavo pinigus besimokantiems pilotams, nusprendė kad jiems nebeapsimoka taip daryti ir pinigų nebeskolino. Kurį laiką aš irgi nežinojau, ką daryti, nes mano vienintelis pinigų šaltinis dingo, bet po trijų mėnesių kitas bankas perėmė skraidymo kursų finansavimą.
T. Šukys

Vaikinas sako, kad tuo metu, kai nusprendė studijuoti pilotavimą, rinka buvo neaiški, todėl visi šviežiai iškepti pilotai negalėjo būti tikri, kad ras darbą pagal specialybę. Pašnekovas pripažįsta, kad net ir tada nedvejoti paskatino įgimtas optimizmas.

„Buvo tas jausmas, kad išvažiuoju į nežinią. Tuo metu rinka išvis buvo neaiški, žmonės pasibaigdavo mokslus, bet niekas nežinojo, ar juos priims, bet kadangi aš toks superoptimistas, man vis tiek kirbėjo mintis, kad blogiau ir būti nebegali, todėl rinka vėl turėtų pradėti keistis į gerąją pusę. Tai buvo tik laiko klausimas“, – kalba Tomas. Anksčiau DELFI jau rašė, kad didžiausi pasaulio lėktuvų gamintojai „Airbus“ ir „Boeing“ prognozuoja, kad iki 2035 metų vien komercinių lėktuvų pilotavimui reikės 637 tūkst. pilotų.

Vaikino svajonė kazino klientų nestebino

Kitas mano pašnekovas T. Klimavičius tikina, kad jam baimių dėl ateities nebuvo. „Tikėjau savo jėgomis, viltis dedu į save ir žinau, kad pasieksiu savo tikslą“, – drąsiai teigia alytiškis.

Šnekučiuotis ir fotografuotis su Tadu pradėjome „Airbus“ tipo lėktuvo simuliatoriuje, kuriame būsimieji pilotai mokosi skrydžių valdymo.

Simuliatorius yra dvimotoris, o Tadas kol kas yra skridęs tik mažu vienmotoriu lėktuvu. Kaip pats Tadas sako, principas yra panašus, tačiau dideliame, dvimotoriame keleiviniame lėktuve viskas vyksta daug greičiau. Tai buvo pirmasis Tado kartas laikant būtent tokio lėktuvo vairalazdę, mat pažintis su didžiąja aviacija jam prasidėjo dar visai neseniai. Komercinės aviacijos piloto licenciją (dokumentą, įrodantį, kad žmogus gali pilotuoti vienmotorius ar dvimotorius lėktuvus) Tadas planuoja įgyti jau šią vasarą. Tiesa, ši licencija dar ne pabaiga – ją gavęs pilotas dar turi mokytis valdyti konkretaus tipo lėktuvus.

Kadangi aš vis tiek norėjau sutaupyti kiek įmanoma daugiau pinigų, tai aš sugalvojau, kad pradėsiu mokyti vaikus, nes aš pats matematikoje ir fizikoje gaudausi neblogai. Pasiieškojau per internetą korepetitorių svetainių ir suradau pora tokių vietų, kur tu nueini ir pirmą pamoką dėstai nemokamai ir, jeigu tinki, tave pasisamdo.
T. Šukys

Šiuo metu pilotų akademijoje „BAA Training“ studijuojantis Tadas sako pilotavimo kursai jam nėra naujiena. Nors čia jis paskaitas lanko kiek daugiau nei metus, tačiau su aviacija pirmą kartą susipažino kiek anksčiau, Anglijoje, kur įgijo aukštąjį išsilavinimą kartu su piloto mėgėjo licencija, kurią vadina pirmu žingsneliu link didžiosios aviacijos. Pats Tadas tikina, kad piloto specialybei nėra reikalingas aukštasis. Tačiau vaikinas mano, kad jo išsilavinimas jam bus naudingas ateityje.

Norėdamas išsilaikyti vaikinas dirbti pradėjo dar būdamas Anglijoje – dienomis keliaudavo į paskaitas, o naktimis ne tik miegodavo, bet ir dalindavo kortas kazino salone. „Nepasiilgau šito darbo“, – prisimena Tadas.

Vakinas pamena, kad kazino susidurdavo su dviejų tipų klientais. „Vieni sėdėdavo su savo „pokerface“, o kiti, kurie ateidavo gerai praleisti laiko, pakalbindavo. Sužinoję, kad noriu tapti pilotu, nustebdavo tik vienetai. Dažniausiai jiems tiesiog patikdavo, kad aš siekiu tapti pilotu ir jiems dalinu kortas. Jiems tai būdavo įdomu“, – pasakoja vaikinas.


Vaikinas neslepia, kad atvykti iš Alytaus į svetimą šalį, kurioje nieko nepažįsta ir nieko nežino, buvo sunku. Kaip pamena, nebuvo vienos priežasties, kodėl jis išsilaikęs paskutinį egzaminą nusprendė grįžti į Lietuvą. Grįžęs alytiškis galutinai apsisprendė tapti keleivinių arba krovininių lėktuvų pilotu ir įstojo į pilotų akademiją. Tačiau Anglijoje, pastebi vaikinas, susitaupyti tokiems mokslams nebūtų pavykę. Pilotų kursai gali kainuoti apie 100 tūkst. eurų. Pats Tadas mokslams reikalingą sumą prilygina butui Vilniaus senamiestyje. Tad grįžęs į Lietuvą vaikinas neleidžia sau tik mokytis, jis tuo pačiu metu ir dirba skrydžių planuotoju.

Tačiau Tadas teigia emigracijos nebijantis, mat dirbdamas aviacijoje gali sunkiai prognozuoti, kur teks gyventi. „Baigęs studijas gauni nedidelį sąrašiuką, iš kurio gali pasirinkti, kur gyvensi. Nedaug šansų, kad papulsi gyventi ten, kur nori. Bet gali užpildyti prašymą dėl būstinės ir avialinijos laikui bėgant pasirūpins, kad gyventum ten, kur nori gyventi“ – teigia Tadas.

Paklausus, ar išvykus gyventi į užsienį staiga nekils noras vėl grįžti į Lietuvą, Tadas susimąsto. „Ne, nebijau to“, – po pauzės tvirtai sako vaikinas.

Vieni sėdėdavo su savo „pokerface“, o kiti, kurie ateidavo gerai praleisti laiko, pakalbindavo. Sužinoję, kad noriu tapti pilotu, nustebdavo tik vienetai. Dažniausiai jiems tiesiog patikdavo, kad aš siekiu tapti pilotu ir jiems dalinu kortas. Jiems tai būdavo įdomu.
T. Klimavičius

Kultūra skiriasi, bet priprasti įmanoma

Nuo 2012 metų Vokietijoje gyvenantis vilnietis Tomas sako, kad gyvenimas užsienyje turi ir privalumų, ir trūkumų. Anot jo, Vokietijoje integruotis į bendruomenę yra kiek sunkiau, nes vokiečiai yra gana uždari žmonės. Kliūtimi susirasti bendraminčių kurį laiką esą buvo ir kalbos barjeras. Be to, sako jis, šalyje jaučiamas pasidalinimas į dvi stovyklas, žmonės turi labai skirtingas nuomones dėl šalies imigrantų politikos.

„Visokių yra. Vieni buvo uždaresni, o su kitais sutariu labai gerai – skirtingi žmonės. Lygiai taip pat ir jų požiūris – vieni nepatenkinti užsieniečiais, kitiems nesvarbu, o tretiems su užsieniečiais pabendrauti įdomu“, – sako Tomas.

Prisimindamas kelias smagias situacijas vilnietis pasakoja, kad prie vokiškos kultūros ir prie lietuviško mentaliteto žmonėms nesuprantamų taisyklių priprasti prireikė laiko, bet sunku nebuvo.

„Pirmomis dienomis Vokietijoje dažnai patekdavau į smagias situacijas. Pavyzdžiui, labai siauroje gatvelėje, kurioje vos prasispraudžia lengvoji mašina, pėstiesiems dega raudona šviesa. Mes, lietuviai, tokiose situacijose turbūt per daug negalvodami pereiname gatvę ir skubame toliau savo reikalais. Vokiečiai aplinkui susigrūdę prie to šviesoforo stovi kaip įbesti ir aš toks vienas kertu gatvę, nes man Lietuvoje tai normalu būdavo. Vokiečių žvilgsniai tokie žudantys tada buvo, tarsi į ateivį iš kosmoso žiūrėtų“, – apie patirtį užsienyje prisimena Tomas.

Labai norėčiau, aš netgi bandžiau įsidarbinti, bet oro linijos dažniausiai įdarbina pilotus su patirtimi, todėl aš nuėjau ten, kur mane paėmė be patirties. Noriu Lietuvoje dirbti, bet nežinau, kaip pasisuks gyvenimas.
T. Šukys

Lietuviai dar bijo skraidyti

Abu vaikinai sako, kad daugelis piloto kelią pasirinkusių jaunuolių nedvejoja ir siekia to nuo mažų dienų. Tiesa, Lietuvoje ši profesija nėra tokia populiari. Studentas Tadas svarsto, kad daug kas nesiryžta pasirinkti lakūno kelio būtent dėl finansinės priežasties – investicija labai didelė, sako jis.

Panašiai svarsto ir Tomas, be to, sako jis, šiai specialybei išpopuliarėti trukdo ir sukurti stereotipai bei nepagrįstos žmonių baimės: „Turbūt mažai kas pasidomi šia specialybe, nes daugiau apie tai susižinoję pamato, kad galimybių ir šansų pilna“.

Abu vaikinai karjerą planuoja daryti užsienyje, tačiau, sako jie, jeigu pasitaikytų galimybė dirbti Lietuvoje, jie neabejotinai sugrįžtų.

„Labai norėčiau, aš netgi bandžiau įsidarbinti, bet oro linijos dažniausiai įdarbina pilotus su patirtimi, todėl aš nuėjau ten, kur mane paėmė be patirties. Noriu Lietuvoje dirbti, bet nežinau, kaip pasisuks gyvenimas. Vėlgi oro linijose, kuriose dirbu, aš turiu galimybę greitai pakilti iki kapitono. Kai susirinksiu reikiamas valandas, pasikelsiu kvalifikaciją ir turėsiu kapitono licenciją, turbūt galėsiu grįžti į Lietuvą. Noriu grįžti, nes Lietuva traukia“, – kalba Tomas.