Černobylis – negyjanti žaizda. Radioaktyvios dulkės ėjo kiaurai

Davė po švininį trikampėlį lyties organams užsidengti ir keturkampį – prostatai. Abu juos jungė špagato virvelė.

Tokią apsaugą ypač pavojingus Černobylio AE likvidavimo dirbusiems „stoginiams“ Algirdas Peištaras vadino pornografija. Klaipėdietis buvo vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų, kuriems teko užduotis lipti ant avariją patyrusio 4-ojo atominės elektrinės bloko stogo šalinti grafito gabalų.

„Instruktorius, parodęs stogo vaizdą televizoriuje, pranešė: šiandien ten nuo 600 iki 1000 rentgenų per valandą, vadinasi, galima būti 2 minutes. Ugniagesio įrankiais grafito gabalą liepė griebti ir sviesti žemyn į burbuliuojantį, iki galo dar neuždengtą reaktorių“, – A. Peištaro pasakojimas užfiksuotas knygoje „13-asis zodiako ženklas – Černobylis“.

Pasak radiacinės saugos specialistų, jei žmogus kas valandą gautų po 500 rentgenų, išgyventų ne ilgiau kaip 5 valandas. Įprastas radiacinis fonas gyvenamuose miestuose svyruoja nuo 0.00003 iki 0.00005 rentgenų per valandą. Nekeista, kad likvidatoriams tokiame fone buvo leista būti vos dvi miutes. Daug sunkiau suvokti, kodėl tokiomis sąlygomis.

A. Peištaro žodžiais, jų apranga buvo auliniai batai, medvilninė uniforma, „budionovka“ – kepurė su ausinėmis, guminės pirštinės ir „prijuostės“, panašios į uždedamas rentgeno kabinete. „Jaunesni vyrai švininį trikampėlį ir keturkampį nušveitė į kampą. Aš, turintis daugiau gyvenimiškos patirties šiaip taip jį prisitvirtinau“, – pasakojo klaipėdietis.

Štai, kaip tuometinėmis sąlygomis turėjo būti apsaugoti vadinamieji stoginiai ar kitaip - biorobotai:

Radioaktyvios dulkės ėjo kiaurai: atlygis 100 rublių

Burnai prisidengti jis gavo marlinę kaukę, suvilgytą kažkokiu skysčiu. O vietoj akinių – apsauginį skydelį, kiaurą iš kraštų.

„Radioaktyvios dulkės ėjo kiaurai. Tiesiog pornografija“, – knygoje cituojamas A. Peištaras. Jis suprato, kad kažkam turėjo tekti ir pavojingi darbai. Bet kodėl juos atliekantys žmonės buvo šitaip nevertinami, jam nesuvokiama. Juk, kaip vėliau paaiškėjo, tinkamų apsaugos priemonių buvo pilni sandėliai.

Vakariečiai „stoginius“ praminė „biorobotais“, mat itin svarbų darbą jie dirbo tokiomis sąlygomis, kurių „nepakeldavo“ net pavojingiems darbams sukurti robotai.

Kaip pasakojo černobylietis, nulipus nuo stogo jo ketveriukė, buvo išrikiuota, kiekvienam įteiktas generolo pasirašytas garbės raštas ir dokumentas apie skiriamą šimto rublių premiją.

„Laukiu, ves į dušą. Nieko. Kol visi 180 vyrų nepabuvo ant stogo, neleido. Laukėm iki pietų“, – pasakojo lietuvis.

Pasak A. Peištaro, atėjus vakarienės metui jaunuoliai, ignoravę švinines pasaugos priemones jį jau buvo išvėmę: „Aš – ne, tik labai skaudėjo galvą“.

13 metų kentė beprotiškus galvos skausmus

Kitą dieną vyrams medicinos punkte išdavė po keturias priešradiacines tabletes. Klaipėdiečiui įstrigo, jog felčeris net neslėpė, kad jas reikėjo gerti prieš lipant ant stogo, bet blogiau nebus.

Po to „stoginių“ į rimtus darbus nebevarė, „buržuikas“ pačių suręstuose namuose liepė kūrenti. „Aš pasiprašiau bent su radiometru teritorijoje pasivaikščioti. Vis nelieki vienas su savo mintimis. Savijauta buvo nepavydėtina: galvą skauda, kamuoja nežinia dėl ateities“, – pasakojo pavojingiausią darbą po avarijos Černobylio AE 1986m. dirbęs A. Pleištaras.

Po pusantro mėnesio grįžęs namo jis 13 metų kentė beprotiškus galvos skausmus, kentėjo nuo ligų, kurių priežastis gydytojai siejo su radiacijos poveikiu. Viename visuomeninio judėjimo „Černobylis“ susiėmime Algirdas išgirdo: „Bene paskutinis likai iš tų, „stoginių“.

Avarija Černobylio atominėje elektrinėje įvyko balandžio 26 dieną 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių. Vandens garų sukeltas sprogimas išgriovė reaktoriaus ir energijos bloko konstrukcijas, išsviedė dalį radioaktyvių reaktoriaus šerdį sudarančių medžiagų – branduolinio kuro fragmentų, apšvitinto grafito, kitų elementų – į aplinką, ir sukėlė didžiulius gaisrus atominės elektrinės teritorijoje.

Sprogimas buvo toks galingas, kad nuvožė viršutinę reaktoriaus įrenginio plokštę, svėrusią 2000 tonų, o apatinė konstrukcija nusileido 4 metrus. Radionuklidų išmetimas į aplinką tęsėsi ir po sprogimo. Išmetimai žymiai sumažėjo tik gegužės 6 dieną, kai pavyko užgesinti įsiliepsnojusį grafitą. Ši medžiaga RBMK tipo reaktoriuose naudojama kaip neutronų lėtiklis. Grafito reaktoriuje buvo apie 1700 tonų. Iš viso didelis radionuklidų išmetimas po avarijos vyko apie 20 dienų.

Šachtininkai – dirbo pragariškame karštyje, taip pat be apsaugų

Prieš pradedant statyti sarkofagą virš avariją patyrusio 4-ojo reaktoriaus bloko, buvo būtina pastatyti aušinimo sistemą po reaktoriaus pamatais, kad įkaitęs branduolinis kuras neišsiveržtų į gruntą.

Aušinimo kamerą-tunelį kasė ir įrenginėjo 400 šachtininkų. 168 metrų ilgio tunelis buvo baigtas jau birželio 24 dieną.

Dokumentinių filmų apie Černobylį kūrėjai pasibaisėtinomis sąlygomis dirbusiems šachtininkams skyrė ypatingą dėmesį. Kaip teigiama, jei ne kruvinas šachtininkų darbas nepakeliamame karštyje, be specialių apsaugų, po reaktoriumi susikaupęs vandens ir radiacijos slėgis galėjo sukelti antrą sprogimą – daug didesnį ir neprognozuojamais padariniais.

240 tūkst. likvidatorių. Suluošinti likimai

Likvidatoriais vadinami žmonėms, vadovavę avarijos Černobylio atominėje elektrinėje likvidavimo darbams avariniame bloke ir aplink jį, o taip pat kariuomenė – reguliari ir sudaryta iš skubiai iškviestų rezervistų.

Pavojingoje zonoje jie dirbo pamainomis. Gavusius maksimalią leidžiamą radiacijos dozę keisdavo kiti.

240 tūkst. žmonių. Tiek dirbusiųjų pagrindinius avarijos likvidavimo darbus buvo vien 1986-1987 m. Skirtinguose šaltiniuose nurodomas bendras likvidatorių skaičius nuo 600 tūkst. iki 800 tūkst., iš jų per 7 tūkst. - iš Lietuvos.

Dar ir šiandien mokamos kompensacijos apie 7 mln. žmonių, kuriuos tiesiogiai paveikė Černobylio katastrofa. Teigiama, kad išmokos Černobylio aukoms sudaro 5-7 proc. kasmetinių Ukrainos biudžeto išlaidų.

A. Turčinas: Lietuvoje černobyliečių problemos – jų pačių reikalas

Lietuvos černobyliečiai lengvatomis pasidžiaugti negali. Kaip DELFI sakė Lietuvos judėjimo „Černobylis“ atsakingasis sekretorius Antanas Turčinas, išgyvenę iki pensijos likvidatoriai gauna vadinamąją valstybinę pensiją, kuri 50 eurų didesnė, nei įprasta.

Jei patvirtinama, kad Černobylio AE avarijos likvidavimo darbuose dalyvavęs žmogus susirgo būtent dėl to ir jam nustatomas neįgalumas, Vyriausybės nutarimu žmogui išmokama vienkartinė piniginė išmoka. Litais ji siekė 1200. Černobyliečiai prašė vienkartines išmokas indeksuoti, tačiau, A. Turčino žodžiais, niekam neįdomu.

Likvidatoriams vaistai kompensuojami, jei kompensuojami ir kitiems. Už nekompensuojamus likvidatoriai moka patys. Specialių lengvatų gydymui taip pat nėra. Anksčiau Vilniaus Sapiegos ligoninėje buvo Černobyliečių medicinos centras, tačiau kai ligoninę panaikino, neliko ir jo.