Didžiuojuosi vadovavęs Europos Vadovų Tarybai tuo metu, kai ėjome į derybų dėl ES plėtros pabaigą. Nuo tada turėjau galimybę pažinti Lietuvą kaip didingą ir tvirtą tautą, kurioje užmezgiau daug puikių draugysčių. Jei visos Vakarų tautos turėtų daugiau tokių savybių kaip Lietuva tai pasaulis būtų gerokai saugesnis.
Šiandien susiduriame su daug naujų iššūkių, kylančių ir ES viduje, ir išorėje. Visgi, neturėtume pamiršti, kiek daug Europa pasiekė per pastaruosius dvidešimt metų bei kaip turėtumėme toliau kasdien dirbti ir kovoti, idant apsaugotume laisvę.
Pastaruosius 70 metų NATO buvo šios laisvės pagrindas. ES negali pakeisti NATO ir transatlantinės galios, kuriai ji atstovauja, ir tai yra faktas. Tačiau reikia pripažinti, kad nūdienos sudėtingame pasaulyje su besikeičiančia saugumo situacija, autokratiniais iššūkiais ir hibridinėmis grėsmėmis, mes nebegalime atmesti glaudesnio Europos saugumo bendradarbiavimo, lyg tai būtų vien federalistų svajonė.
Nors formalus NATO bendradarbiavimas su ES siekia tik du dešimtmečius, tačiau pastaruosius 70 metų abi organizacijos siekė panašių tikslų – taikos išlaikymo bendradarbiaujant valstybėms ir ginant taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką.
Iki 2014 metų NATO ir ES bendradarbiavimu daugiausia buvo siekiama stabilumo už Europos sienų, rengiant krizių prevencijos, stabilizavimo po konfliktų ir kovos su piratavimu misijas. Nors „Europos kariuomenės“ idėja vis iškildavo diskusijose, tačiau ES gynybos bendradarbiavimui nebuvo skiriama daug dėmesio.
2014 ši dinamika pasikeitė. Europos sienų gynimas nuo Rytų agresoriaus buvo lyg iššūkis, kurį jau buvome priskyrę „istorijos pabaigai“. Tačiau 2014 metais Rusija patvirtino daugelio Centrinės ir Rytų Europos lyderių ilgalaikius nuogąstavimus, kad Putinas atsisakė strateginio aljanso idant savo kleptokratiją apgintų tapdamas mūsų strateginiu priešininku.
Visgi, Putinas nėra vienintelis šios dinamikos variklis. Europos gynybos autonomijos poreikį taip pat nulėmė JAV atsitraukimas (tikėtina - laikinas) nuo „pasaulio policininko“ vaidmens. Per daug ankstyvas pasitraukimas iš Afganistano ir Libijos bei nesugebėjimas užtikrinti, kad „raudonosios linijos“ nebūtų peržengtos Sirijoje lėmė, kad netgi B.Obamos administracija Europai sukėlė tam tikras abejones. Ir prezidento D.Trumpo pakartotiniai pareiškimai, keliantys abejones dėl NATO politinės vienybės, sukėlė kai kurioms Europos tautoms dvejones: jei joms kada nors prireiktų kreiptis į „pasaulio policininką“, ar pastarasis ateitų?
Suvokimas, jog Europai vieną dieną gali tekti ginti savo teritorinį vientisumą naujai sutelkė visų dėmesį. Europos gynybos išlaidos pajudėjo teisinga kryptimi, nors ir lėtesniu tempu nei to tikėjausi. Daugelis ES valstybių kelia klausimą, ar šios išlaidos turėtų pasitarnauti JAV gynybos pramonei, ypač dabar, kai Vašingtono prekybinė retorika yra labai agresyvi kitų valstybių atžvilgiu. ES vaidmuo viešųjų pirkimų srityje tampa vis labiau pastebimas. Nors 2017 metais ES pradėjo sąlyginai kuklų Europos gynybos fondą (EDF), tačiau tikimasi, kad iki 2021 metų jis sieks 5,5 mlrd. eurų, skirtų mokslinių tyrimų ir naujos įrangos įsigijimams.
ES nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO) sutelkė didesnį dėmesį pajėgumų stiprinimui - nuo puolamųjų sraigtasparnių iki karinėms reikmėms skirtos skaitmeninės technikos. PESCO dėka įgyvendinami praktiniai veiksmai, leisiantys Europos pajėgoms reaguoti į teritorinius iššūkius, pvz. karinio mobilumo priemonės, užtikrinančios, kad pajėgos galėtų greitai judėti per Europos sienas. Tai yra vienas iš esminių gynybinių trūkumų lyginant su Rusija.
Tiesa, nors šie pajėgumai yra būtini, tačiau saugumo iššūkiai, su kuriais susiduriame kasdien, tikėtina vis labiau bus hibridiniai ar nevalstybės grėsmės.
Nuo „Novichok“ panaudojimo Jungtinėje Karalystėje iki kibernetinių išpuolių Danijoje, karo Donbase, Ukrainoje ar įsilaužimo į demokratų partijos serverį 2016 metais- Vakarai jaučia nuolatinį Rusijos puolimą. Pastarųjų tikslas yra aiškus: sėti nesutarimus, atskirti sąjungininkus ir pakirsti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.
Mūsų atsakas į šiuos nuolatinius išpuolius turi būti vieningas ir koordinuotas visose demokratinėse organizacijose nuo G7 iki ES ir NATO. Pavyzdžiui, viena iš Vakarų pasirinktų priemonių tapo ekonominės sankcijos. Šis ginklas yra stipriausias, kuomet yra pritaikomas koordinuojant ES ir JAV veiksmus.
Sudėtingas hibridinio karo pobūdis ir grėsmės, kylančios iš nevalstybinių veikėjų, kaip pavyzdžiui pasaulinis terorizmas, skatina plėsti atsakomąsias priemones. NATO turi karinę galią ir gali sutelkti darbą tokiose srityse kaip kibernetinė gynyba, tačiau jai trūksta teisės aktų leidybos iniciatyvos. Čia gali įsitraukti ES.
ES vidaus saugumo strategija vis dažniau papildo NATO pajėgumus. Vienas iš tokių pavyzdžių - kova su islamo valstybe (ISIS). NATO suteikė stebėjimo lėktuvą padėti 79 narių koalicijai nugalėti ISIS Artimuosiuose Rytuose, tuo tarpu ES priėmė duomenų apsikeitimo teisės aktus, kaip pavyzdžiui Keleivių duomenų įrašai, kurių dėka galima nustatyti užsienio kovotojus grįžtančius į Europą. Be to, ES – kartu su G7 – yra labiau tinkama siekiant koordinuoto atsako kovai prieš dezinformaciją.
Kadangi nebelieka aiškios ribos tarp vidaus ir išorės saugumo iššūkių - neišvengiamai ES ir NATO veiklos persidengs. „Drambliu kambaryje“ tampa klausimas, kaip šioje naujoje tvarkoje įsiterps Jungtinė Karalystė – antra stipriausia NATO galia. Privalome išspręsti šį klausimą tinkamai, kuo plačiau bendradarbiaujant išorės ir vidaus srityje, viešuosiuose pirkimuose ir sprendimuose dėl operacijų, dalijantis duomenis ir sutariant dėl bendrų standartų kaip strateginės investicijos į jautrius sektorius ir dirbtinio intelekto plėtra. Atsižvelgiant į tai - Prezidento E.Makrono siūlymai įtraukti Jungtinę Karalystę į jau kuris laikas aptarinėjamą galimą ateities organą - Europos gynybos tarybą, yra verti dėmesio. Tai galėtų tapti dalimi būsimos visapusiškos saugumo sutarties.
Ar mes judame link Europos kariuomenės? Nemanau. Toks sutarimas tebūtų „popieriniu tigru“ ir atsitraukimu nuo NATO. Europos ir Šiaurės Amerikos saugumas vis dar priklauso nuo mūsų tarpusavio bendradarbiavimo. Kita vertus, esant nuolatinei grėsmei Europos kaimynystėje, „pasaulio policininkui“ šiuo metu ilsintis bei nykstant riboms tarp saugumo grėsmių, ES ir NATO privalo dirbti išvien - kaip partneriai, o ne konkurentai.