Baltiškos Ženios atostogos. Palanga: ir jie tai vadina triukšmu, jie tai vadina pinigais?

Palanga

Laisvės stotis

Baltijos jūros kurortai iki skausmo pažįstami visiems rusams: nuo vaikystės žinojau, kad Lietuvoje yra tokia Jūrmala. Atvykęs į Lietuvą, sužinojau, kad ta Jūrmala visgi Latvijoje. Tada man rekomendavo aplankyti tikrą šalies brangakmenį – Palangą. Tokio įdomaus vietovardžio gyvenime nebuvau girdėjęs. Dabar važiuoju tą brangakmenį apžiūrėti ir gal netgi pačiupinėti.

Rusijoje pastaruosius devynerius metus praktiškai gyvenau Sočyje. Dabar pro autobuso langą apžiūrinėju Baltiją. Už Klaipėdos regiu laukuose tarsi pabertų namukų čerpių stogais, išpuoselėtais kiemais ir mielais įvairiaspalviais gėlynais. Ir Sočyje norėta padaryti kažką panašaus: pastatė Nekrasovkos gyvenvietę, kur visi namai buvo panašūs. Tik žmonės ten gyventi nepanoro, bent pusė namų taip ir liko stovėti apleisti, darželius okupavo piktžolės. Taip nutinka praktiškai visada, kai pabandoma iš Rusijos padaryti Europą.

Tolimajame Sočyje vos išlipus iš autobuso pradeda atakuoti taksistai, kone prievarta tempiantys į savo automobilius. O čia tu niekam nereikalingas, todėl laisvas kaip paukštis. Laukimo salės grindys tiesiog blizga – tarsi operacinėje. Geltoni minkštasuoliai tokie skaniai geltoni, jog norisi juos suvalgyti. Panašūs jausmai buvo apėmę 2007 metais, kai pirmą kartą atsidūriau užsienyje – Vienos oro uoste. Po pilko Krasnodaro viskas aplinkui tiesiog sproginėjo spalvomis – geltona, žalia, raudona. Lotynų Amerikos kultūra, kur pilka kasdienybė spalvinama ryškiomis spalvomis, jei dar nežinojote, iš tikrųjų prasideda ne kur kitur, o Palangoje.

Dėl objektyvumo – šaukštas deguto lietuviško medaus statinėje. Kelionė į Palangos stoties tualetą – mįslinga kaip rusiška siela (galbūt ir lietuviška, kas ten žino). Rašo, kad reikia įmesti 40 euro centų, bet tik monetomis po 20. O monetų kišenėje nėra, nėra tų monetų. Vėliau išsikeičiau kasoje, bet į tualetą vis tiek taip paprastai nepateksi: kelią prie besisukančių vartelių pastojęs stambus vyras su sūnumi. Stovi ir negali išeiti: parašyta, kad reikia paspausti mygtuką, bet to mygtuko niekur nėra! Pastovėję kelias minutes, vyras ir sūnus plūsdamiesi vargais negalais pralenda pro vartelių apačią.

Ir visgi – o kur tas mygtukas? Pasirodo, kad pačiame tualete. Yra ir užrašas „paush here“. Žodžio „pausch“ taip ir nesugebėjau išsiversti (greičiausiai, jis lietuviškas). Tualete paspaudi mygtuką, tada išeini į koridorių ir laisviausiai praeini pro tą nelemtą turniketą. Ne tualetas, o kažkoks nuovokos ir greičio testas.

Išėjus iš stoties, širdį iš karto ima virpinti atsiminimai: aplinkui statybos, karštis ir dulkės. Visai kaip Sočyje, kai, besiruošdami olimpinėms žaidynėms, išrausė visą miestą. Tik Palangoje statybininkai dar užsiiminėja ir grupine meditacija: stovi grupelėmis po 2-3 žmones, tyli ir nieko nedaro. Eiti siaubingai nepatogu, nes nėra šaligatvių. Greičiausiai statyboms vadovauja tas pats meistras, kaip ir Palangos stoties tualetų turniketui.

Patiko švieslentė su autobusų grafiku. Prieš olimpines žaidynes Sočio stotelėse taip pat tokios kabėjo. Jos, jei gerai pamenu, tarnavo kelias savaites, o tada užgeso. Vėliau tiesiog kabėjo be naudos, skaudžiai primindamos išleistus pinigus. Gera technika reikalinga ir naudinga tik tada, kai jai pasirengusi sąmonė.

Palangoje ji tikrai pasiteisina, nes visos švieslentės veikia, o stotyje, skirtingai nei Rusijoje, atidaryti abu išėjimai. Pradžiugino ir tai, kad nesimatė apsaugos darbuotojų: viską, ką norėjau, fotografavau, ir niekas nė žodžio nepasakė. Europa yra Europa.

Mobilieji ir Putinas

Tokių pastatų kaip Palangoje Sočyje tikrai neįsivaizduoju. Juk architektūra – tautos žmonių vidinio pasaulio atspindys. Kretingos gatvėje vienas pastatas – tarsi juodų ir raudonų kvadratų dėžutė, kitas – vien įmantrūs bokšteliai ir stogeliai, trečias – tarsi vien iš stiklo, primena kažkokią kosminę stotį, o ketvirto – langai tarsi gotikinėje bažnyčioje. Didžiausią įspūdį palieka rožinės spalvos pastatas su iškaba „Lombardas“. Kubanėje jį iš karto dėl bedvasės spalvos būtų uždarę kazokai (tiesą sakant, ir Palangos stotį).

Bendravimas Palangoje malonus, tik bendrauja kol kas ne su manimi. Vytauto gatvėje suvenyrų parduotuvės pardavėja be perstojo pliurpia telefonu, o aš stoviu ir laukiu. Užsuka ir kitų potencialių pirkėjų. Pardavėja įgudusi parduoti suvenyrą ir išmušti čekį neatitraukdama mobiliojo nuo ausies. Sprendžiant pagal aptarnavimo kokybę, ši nuostabi moteris, net neabejoju, turi giminių Sočyje.

Štai gatvėje dirbanti jos kolegė — miela ir mandagi. Rodo man kepurę už 2,5 euro, siūlo gintaro karolių. „Rusai? O jie čia praktiškai nevažiuoja, gal tik vienas kitas. Atvažiuoja iš Norvegijos, Estijos, daug vietinių“, – pasakoja pardavėja. Jei Palangoje prabilsi rusiškai, bet kuris pardavėjas tau rusiškai ir atsakys. Pradžiugina lentelė su užrašu rusų kalba, skelbianti, jog tai „Nekilnojamojo turto agentūra“, bet nepradžiugina gramatinė klaida joje: greičiausiai čia toks nekaltas vietinių mums skirtas trolinimas.

Atsiduriu Petergofe. Pasitempusios antytės, švarutėliai kanalai, iki negalėjimo mieli tilteliai per juos, išpuoselėti gėlynai prieš prabangius rūmus. Iš tikrųjų tai joks čia ne Petergofas, o vietinis Birutės parkas. Renata Miliauskienė kartu su dukrele Gabe antytėms trupina batoną. Jos iš Klaipėdos – ji visai šalia. Ilsėjosi ir Graikijoje, ir Bulgarijoje, o štai į rusišką kurortą nė už ką nevažiuotų. „Man nepatinka jūsų valdžia. Putinas man nepatinka“, – sako Renata. Žodžiu, jei nebūtų Putino, turistų mūsų kurortuose būtų daugiau. Tai aš ir pats anksčiau žinojau.

Palangos tiltas ir saulėlydžio dainos

Basanavičiaus gatvė Palangoje tarsi Lenino gatvė Sočio Adlerio rajone: lauko staliukai, kavinės, porelės. Esminis skirtumas– tvarkingi šaligatviai ir muzikos, kuri rėkte rėktų iš kiekvienos kavinės ir kurtų tikrą triukšmo pragarą, stygius. Sunku patikėti, bet ir šašlykinių dūmų gatvėje nejusti. Tikra palaima!

Adlere armėnai sudaro 20 proc. visų gyventojų, tačiau, jei vertintume tik pagal kavinių savininkus ir taksistus, atrodytų, kad ir visą šimtą. Taigi, užsukęs Palangoje į kavinę „Armėniška virtuvė“, pajuntu Tėvynės šauksmą. Tiesa, valgiaraštis lietuvių kalba, o bendrauja su manim šypsodamiesi tarsi amerikiečiai. Prisipažįstu, kad žurnalistas, ir štai gaunu atsakymą: „Nenorime, kad apie mus rašytų“. Net ir pačiame europietiškiausiame kurorte Tėvynė visada šalia.

Bandau rasti turistų iš užsienio. Yra pora žmonių iš Latvijos Liepojos, tačiau visi kiti – lietuviai. Vaidas atvyko iš Tryškių. „Čia, Palangoje, visi tik ir gviešiasi iš žmonių išmelžti kuo daugiau pinigų. Tai pramoginis kurortas. Kai norisi pailsėti nuo triukšmo, važiuojam į Latviją“, – teigia vyras. Ir jis visa tai vadina triukšmu! Ir jis tai vadina pinigais! Graikiškų salotų čia galima suvalgyti vos už 3 eurus, o už 4 vietos valgykloje galima ir karališkai sočiai pavalgyti. Sočyje tai kainuotų du ar tris kartus brangiau.

Grupelė gimnazistų iš Telšių plėšia lietuvišką dainą. Jaunos panelės eina basos. Garsūs balsai, ryškiai mėlynas dangus, nematomo lėktuvo gausmas, saulės spinduliai, besibraunantys pro pušų šakas – visa tai susilieja į sunkiai žodžiais nusakomos laisvės ir vaikiškos laimės sąvoką.

Patraukiu prie garsiojo Palangos tilto. Rusijoje tokie tiltai ne „pasivaikščiojimams“, o „šuoliams į vandenį“. Rusai visada pasirenka pačias pavojingiausias vietas, įprastai šalia ženklo „Šokinėti draudžiama“, ir raketa sminga į vandenį.

Augau prie Juodosios jūros, Džubgos gyvenvietėje. Pavyzdžiai akimis lydėdavau vyresnius vaikinus, neįtikėtinomis pozomis šokinėjančius nuo tilto, stebint nuo jų drąsos apakusioms merginoms.

Tiltas arba prieplauka – vieta, kur galima pademonstruoti drąsą, tarsi žingsnis į naują gyvenimo etapą. Tik ant Palangos tilto draudžiančių ženklų nėra: nuo jo šokti į jūrą niekam nė į galvą neateitų. Einu tolyn, randu šuoliui visai tinkamą vietelę. Tik iš vėžių išmuša redaktoriaus skambutis: prašo to nedaryti. Ech, tilte, jaunyste mana.

Baltijos jūros paplūdimys, kitaip nei Juodosios jūros, platus, tvarkingas ir erdvus. Po kojomis girgžda baltas smėlis, tarsi kokią dainą norėdamas priminti. Per tuos dvejus metus, kiek gyvenu Lietuvoje, nė karto taip ir neišbandžiau maudynių Baltijoje. Įsibėgėjęs pirmą kartą neriu į jūros bangas. Vanduo toks neįprastai beskonis, bet smaragdo žalumo. Visai ne toks kaip Juodojoje jūroje. Šis skirtumas – vėlgi europietiška estetika, kur visai šalia sugyvena tiek ryškios spalvos bei skoniai, tiek ramesni.

Saulę palydžiu ant balto smėlio kranto. Liepsnojanti saulė leidžiasi už horizonto į tamsų vandenį, o debesys danguje primena gigantiškas balandžių plunksnas. Toli toli jūroje mirksi švieselė. Ką ji nori pasakyti? Sparnu bangos keterą kerta žuvėdra. O manęs grįžtančio laukia Basanavičiaus gatvė, kur įkaitęs asfaltas, nuosaiki muzika ir mandagūs padavėjai ir padavėjos, kalbantys su švelniu baltišku akcentu.

Palanga – mano nauja meilė.

Palanga – mano svajonių Adleris.