Baltiškos Ženios atostogos. Einu ir galvoju, kas toje Šventojoje ne taip

Šventoji labai primena Kubanės Anapą. Tokios pačios nuo sovietinių laikų užsilikusios poilsio bazės, toks pat kabantis tiltas per upę, tokios pat nendrės krante.

Tikram Anapos peizažui trūksta tik nuorūkų ir butelių duženų. Vandenyje supasi baltutėliai tvarkingi katamaranai.

Kurorto simbolį išvysi tik išplaukęs į jūrą. Tai iš senų rąstų suimprovizuotas bangolaužis. Frazę rašyčiau su šauktuku: „Ei, iš senų rąstų suimprovizuotas bangolaužis!!!!“ Tikrai unikalus dalykas.

Rusijos pakrantėse bangolaužiai tik nepajudinami, masyvūs, betoniniai, tokie amžiams amžiniesiems. Lietuvos kurorte – absoliučiai nepretenzingas: juk Šventoji – paprastas pajūrio kurortas paprastiems žmonėms.

Krantas platus ir lygus. Prie pat vandens vaikštinėja dama (tik be šunelio). Sovietų laikais lankėsi ir Sočyje, ir Jaltoje, bet dabar iš Lietuvos nė kojos nekelia. Žiūri nepatikliai: „Jūs čia tikrai iš Rusijos? O iš kur lietuvių kalbą mokat?“ Tada prasideda spėlionės ir išvedžiojimai: „Jei jau iš Rusijos, tai mūsų į savo kurortus vilioti atsibeldėt, tiesa?“. Galiausiai paprašo dokumentų – na žinoma, būtent tų, kuriuos palikau automobilyje. Vadinamąjį aksominį sezoną seno raugo žmogeliai – pagrindiniai Šventosios klientai.

Kiek tolėliau prisėdęs prieš išvargusią rugsėjo saulę markstosi Jevgenijus Jurgis. Jis iš Šiaulių, čia atvažiavo į sanatoriją, po šiai dienai išsaugojusią sovietinių laikų pavadinimą. Išgirdęs mano rusišką akcentą, iš karto persijungia į rusų kalbą: „Dviviečiame kambaryje gyvename keturiese, maitina puikiai, dėl nieko nereikia sukti galvos“.

Širdyje tokie dviprasmiški jausmai. Ir kas toje Šventojoje ne taip? Ir štai prisimenu Sočį. Ten kiekviena sanatorija turi savo atskirą paplūdimį, į kurį nepateks joks prašalaitis. Įėjimas tik su kortelėmis arba sanatorijos knygelėmis, be to, apsauga, stebėjimo kameros. Centrinės Sočio dalies pakrantė nuo paprastų mirtingųjų slepiama, kalinama už grotų ir tvorų. Lietuvoje sanatorijos paplūdimys prieinamas visiems, jūra visų. Ne, jau nebemanau, kad Šventoji – sovietinis kurortas.

Vyną įvertinti galima pagal nurijus gurkšnelį burnoje likusį ataskonį, jo paliktą prisiminimą. Šventoje, pasibaigus sezonui, liko minkštutėlis giedras dangus, po kurį ridinėjasi žvalus saulės trynys. Seni mediniai nameliai stovi be gyvybės, ištuštėjusios gatvės. Tik keliu į tolį eina dviese – Jis ir Ji.

Lietuviškos vasaros ataskonis visai nekartus. Lietuviškos vasaros ataskonis – šviesesnio rytojaus viltis.

Liepoja

Liepojos kavinėje eilė kantriai laukia, kol padavėja mobiliuoju aptars visus įmanomus reikalus. Gal ji dalijasi karščiausiomis naujienomis su kolege iš Palangos, apie kurią jums rašiau pirmame tekste? Savo kailiu patyręs tokį aptarnavimą, nori nenori pradedi galvoti, kad visas pardavėjas ir padavėjas vienija kažkoks slaptas pasaulinio masto sąmokslas.

Pagaliau sulaukęs padavėjos malonės ir išgėręs kavos, pajudu į vietos paplūdimį. Kelias veda betoninėmis plytelėmis, užsilikusiomis dar nuo sovietinės jūrų bazės laikų, pro senutėlius penkiaaukščius. O paplūdimys tikrai vertas būti aplankytas! Palei krantą taisyklingos formos žaismingos betoninės būdelės. Dryžuotos baltomis ir žydromis juostomis. Atrodo tarsi mažyčiai švyturiai, bet iš tiesų – puikiausi lauko tualetai. Kiekvienas turi masyvias metalines duris, kaip kokiam povandeniniam laive: čia pagal sovietų flotilės tradicijas ar kaip?

Baltijos jūros bangų smaragdas, smėlėto dugno auksas ir beveik nė gyvos dvasios. Sutinku merginą, braidžiojančią pajūriu. Pateikia savą versiją, kas čia galėjo nutikti. Netrukus paaiškėja, kad čia amerikiečiai Vašingtone naktimis nemiega, laužydami galvas, kaip čia iš Liepojos paplūdimio išprašius žmones. Įdomu. Paprašyta prisistatyti, šios versijos autorė iš išgąsčio išsprogdina akis ir ima purtyti galvą.

Štai su Klera Tackoen iš Belgijos – jokių problemų. Liepojoje ilsisi jau tris mėnesius. „Čia nusipirkome medinį namuką. Čia taip ramu! Atvažiuojam vasaroti kiekvienais metais“, – drąsiai šypsodamasi tiesiai į objektyvą sako Klera.

Dar kalbėjau su latviu Mariumi, tik kažkodėl lietuviškai. Pasirodo, sovietų laikais jis kartu su lietuviais tarnavo Kaliningrade. Skundėsi Liepojos meru: „Taip ir pasakė, kad kurorto vystyti nereikia, nes balaganas čia niekam nereikalingas. Todėl važiuoju ilsėtis į Palangą“. Tiesa, Liepojoje galima pagauti vienos lietuviškos radijo stoties dažnį, taigi baltų vienybė – kaip ant delno.

Liepoja žavi senais mediniais namukais. Bokšteliai, drožinėtos langinės, skardiniai stogai. Uligos gatvėje pamatysi tikrų tikriausių rūmų – tereiktų renovuoti. Didžiausią įspūdį palieka koncertų salė „Didysis gintaras“. Tai modernus gintaro lašelio formos aštuonių aukštų pastatas. Pataikė tiesiai į dešimtuką!

Kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas, „Esminė nacionalinė ypatybė – noras pasirodyti; purvas, netvarka ir nesibaigiantis remontas“. Nei purvo, nei šiukšlių miestelyje nemačiau, o štai su remontu – reikalai rimti: Lielos gatvėje ir aplinkui viskas perkasta skersai išilgai. Lyg po karo. Labai tinkamas metas šį tą paaiškinti Liepojos merui: tikras balaganas– visai ne tai, ką jūs turėjome omenyje, gerbiamasis.

Apžvelgus vietos kanalą, galima padaryti nuotrauką ir paskelbti konkursą: atspėkite – čia Latvijos Liepoja ar Rusijos Novorosijskas? Tiek Liepojoje, tiek Novorosijske jūros vaizdą gadina seni pramoniniai pastatai, bokštiniai kranai ir traukinių vagonai. Tiek ten, tiek ten vaizdelis visai nekurortiškas.

Liepoją su Novorosijsku vienija ir tai, jog turistinio kempingo paieškos čia – kaip koks nuotykių žaidimas. Galima visą dieną maltis po miestą ir nieko nerasti. Galima ir nesimalti, o važiuoti tiesiai į Jūrmalą.

Ką ir padariau.