Negaliai ištikus bus metas, kai pasigesi žmogaus, kuris pabūtų su tavimi, kai negalėsi nusišypsoti ir tarti: ačiū, gyvenime, už viską.
Kai sunku, labai reikia paramos; kai nebelieka sveikatos, labai reikia tikro supratimo, tikro veiksmo. Kasdien reikia daugybės veiksmų padedant sergančiajam. Daug pagalbos, nors ir kitokios, reikia artimajam, kuris rūpinasi ligoniu.
Tokią pagalbą patiriame Vilkijos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Drauge su savo darbą puikiai atliekančiais gydytojais, slaugytojais, kitais medikais ir ne medikais, labai darbščiais ir nuoširdžiais, Vilkijos ligoninėje dirba gydytojas Klaudijus Vozgirdas.
Tai gydytojas, labai labai daug padedantis, kad sunkiai sergančių žmonių gyvenimas būtų paprastesnis, lengvesnis, be skausmo. Mums šioje Kauno rajono ligoninėje žodžių „mano artimas“, „mano žmogus“ prasmė tapo „tarp žmonių“. Esame tarp žmonių.
„Labai reikalinga žmogui apykaita, svarbiausia – dvasinė“, – sako šiuolaikiniai medikai.
Slaugos ligoninės palatose nedaug džiaugsmų. Kai kuriuos žmones reikia įtikinti, jog jiems būtinai reikia gydymo, daliai tenka pasakyti (arba nepasakyti), kad ligoninė nėra vieta, kur tik pasveikstama. Kartais ligoniukus reikia guosti dėl to, kad jų niekas nelanko, kitus – po to, kai aplankė skubantys ar priekaištaujantys namiškiai... Ir tai yra gydytojo rūpestis, atsakingas darbas.
Ilgame ligos kelyje daug įvairių stabtelėjimų, daug sutikome gerų žmonių. Išskirtinis labai patyrusio gydytojo požiūris, supratimas, pagalba. Tai daugiau nei medikamentai, daugiau nei „Hipokrato priesaika“. Tai dovana ir talentas, kurį patiriame.
Kasdienybė įvairiaspalvė, ji – nebūtinai šviesi. Bet tai gyvenimas, gražus gyvenimas, skiriantis tau, žmogau, savo šypseną.
Ir aš galiu džiaugtis privilegija šypsotis gyvenimui. Už tai ačiū Vilkijos ligoninės gydytojui Klaudijui Vozgirdui ir visiems darbuotojams.