Veiksmo vieta – Long Bičo miestas, priklausantis Los Andželo apygardai, jaukus namas vienoje ramioje gatvėje, miesto pakrašty. Šiluma, prie namo augančios palmės šnabžda kalifornietiškas melodijas, bet atrodo, kad aplink karaliauja šaltis. Istorija, kurią pasakoja Ričardas Vederinskis, arba, kaip jis mieliau save vadina amerikietiškai – Ričas, lenkų emigrantas, yra apie tai, ką teko patirti jo tėvams, kad įgyvendintų amerikietiškąją svajonę, ir ji primena įtempto siužeto filmą.

Joje – ir karas su Vermachtu, ir sovietinė okupacija, ir lageriai, kuriuose žmonės mirdavo vienas po kito, kelias per Kazachstaną į pabėgėlių stovyklas Rodezijoje (britų kolonijinis pavadinimas, skirtas įvardinti teritoriją Afrikoje, apimančią dabartinę Zambiją ir Zimbabvę), išvykimas iš pokarinės Britanijos į JAV ir darbas šachtoje.

„Mano tėvai apsistojo Volynėje (istorinis regionas Ukrainos šiaurės vakaruose, tarp Pripetės ir Bugo), pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, būtent ten jie ir susipažino. Tėtis buvo kariškis, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios tarnavo 19-ame Volynės ulonų pulke, buvo vyresnysis vachmistras. Kai Vokietija užpuolė Lenkiją, su pulku dalyvavo mūšyje kaimo Mokraja, ten lenkams pavyko sulaikyti vermachto karius“, – pasakoja Ričardas. Pats Ričardas, Ričas – dailios figūros, neturintis nė gramo nereikalingo svorio vyriškis, mūsų pokalbio metu jis nervingai glosto savo vokiečių aviganį.

Vokiečių nelaisvė ir katorga sovietų Šiaurėje

Kai pulko nebeliko, Ričo tėvas nusprendė keliauti namo į Volynę, bet pateko į nelaisvę vokiečiams. Jį, kaip ir daugelį lenkų, vokiečiai norėjo išsiųsti į prievartinius darbus Vokietijoje, bet jam pavyko pabėgti. Greitai Ričo tėvas pateko į kitą bėdą – toje Lenkijos dalyje, kurią jam reikėjo kirsti, šeimininkavo Sovietinė armija – kariuomenė, kuri rugsėjo 17 d. kirto Lenkijos sieną ir okupavo šalies dalį. Vyrą sulaikė sovietų kareiviai, laimė, apklausę paleido. Daugeliui kitų nepasisekė – juos išvežė, o paskui sušaudė Katynėje.

Ištrūko iš Sibiro ir emigravo į JAV: amerikiečiai juos vadindavo lenkų mafija, nes beveik visada gyvendavo naujame name
© DELFI / Artūras Morozovas

„Grįžęs į gimtuosius kraštus tėvas greitai vedė mano motiną – vasario 6 d. visi kaimynai draugiškai atėjo į vestuves, o 1940 m. vasario 10 d. tie patys kaimynai vėl atėjo į svečius, tik šį kartą su bolševikais, ir liepė nešdintis iš savo namo ir ruoštis kelionei į Sibirą. Daiktams susikrauti jiems davė pusvalandį. Laimė, mama suprato, kad juos išveš į šiaurę, ir paėmė vilnonių skarų, jomis paskui užkamšė plyšius prekiniame vagone“, – tęsia pasakojimą Ričardas. Jo teigimu, kelionė iki Archangelsko truko šešias savaites, bolševikai išmetė ištremtuosius vidury lauko – nei namų, net kirvių ir pjūklų nedavė. Norite gyventi – statykite, tokius žodžius išgirdo išvežtieji iš sargybinių lūpų. Archangelske dėl maisto trūkumo mirė pusantro mėnesio amžiaus vyresnioji Ričardo sesuo.

Ieškant Lenkijos kariuomenės

„1941 m. Trečiajam reichui užpuolus SSRS, rusai pranešė, kad lenkams suteikta amnestija ir jie gali eiti, kur nori. Kur eiti, su kuo, kur ieškoti savųjų? Jiems atsakė – tai ne mūsų reikalas, norite laisvės – nešdinkitės“, – prisimena tėvų istoriją Ričas. Visa šeima ėmė ieškoti vietos, kur formuojasi Lenkijos kariuomenės ginkluotosios pajėgos, generolo (Vladislavo) Anderso kariuomenė (karinis dalinys buvo pavaldus Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone, formaliai priklausė Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms Vakaruose. Į armiją daugiausia stojo nuo 1939 m. SSRS internuoti ir kalinti Lenkijos kariškiai ir civiliai, kuriems 1941 m. rugpjūtį paskelbta amnestija. Formuojant Anderso armiją iš kalėjimų ir lagerių paleisti apie 115 000 SSRS represuotų lenkų, iš jų apie 41 000 kariškių ir apie 74 000 civilių atgavo laisvę tikėdamiesi išvykti iš SSRS – red.). Taip visi atsidūrė Kazachstane.

„Senelis už pinigus, gautus pardavus skurdžią mantą, pasiskolino iš vietinių kupranugarį – ieškoti lenkų kariuomenės Kazachstane, o juk ši šalis tris kartus didesnė už Teksasą, kuris ir taip didžiulis! Galiausiai senelis pasigavo dizenteriją... Vaistų nebuvo, ir jis... mirė – eilinė sovietų auka“, – sako Ričas.

Vyras atsilošia kėdėje ir toliau beaistriu balsu tęsia pasakojimą. Besiformuojančius Lenkijos kariuomenės padalinius pavyko rasti ne Kazachstane, o Buzuluke, Orenburgo srityje. Ričo tėtis Lenkijos kariuomenės gretose atsidūrė Irake, paskui – Sirijoje ir Palestinoje, vėliau dalyvavo mūšiuose Italijoje – buvo vienas iš tų, kurie 1944 m. gegužę šturmavo Monte Cassino vienuolyną.

Ilgas kelias į JAV

Mama su naujagime dukterimi ir senele po ilgų klajonių ir vargų atsidūrė Rodezijoje, Pietų Amerikoje, perkeltųjų asmenų stovykloje. Galiausiai jos išvyko į Angliją, o ten 1948 m. susitiko su tėvu. 1951 m. šeima emigravo į JAV, kelionei pinigų davė Pensilvanijoje gyvenę giminaičiai. Ričardas buvo pirmas šeimoje, gimęs visiškai laisvoje žemėje, JAV, Naujojo Džersio valstijoje 1952 m.

„Tėtis įsidarbino šachtoje, bet užteko tik kartą nusileisti po žeme, kad paskui pasižadėtų daugiau niekada negrįžti į šachtą. Taip ir pasakė – geriau tegu į mane šaudo kaip kare, kad ir kiekvieną dieną, bet į tą skylę daugiau nesileisiu.

Paskui jie išvyko į Manvilį Naujajame Džersyje, ten pasistatė namą, tėvas rado darbą fabrike, kur gamino plastiko dirbinius. Mama buvo namų šeimininkė, bet parsinešdavo darbo į namus“, – grįžta mintimis į šeimos praeitį Ričas. Šeimos verslu tapo namų statyba – užbaigus statyti namą, šeima jame pagyvendavo, paskui nekilnojamąjį turtą parduodavo ir viskas prasidėdavo iš naujo.

Ištrūko iš Sibiro ir emigravo į JAV: amerikiečiai juos vadindavo lenkų mafija, nes beveik visada gyvendavo naujame name
© DELFI / Artūras Morozovas

Šypsodamasis Ričas prisimena, kad draugai amerikiečiai juokais juos vadindavo lenkų mafija, nes jie beveik visada gyvendavo naujame name. Bet iš tiesų, tikina Ričas, tai buvo sunkus, varginantis rankų darbas.

Ir jis, ir jo broliai, ir seserys mokėsi koledže, trys iš keturių gavo doktorantūros stipendijas.

Ričardas baigė koledžą Naujajame Džersyje, studijavo sociologiją, mokslus tęsė Rytų Virdžinijos universitete, 1980 m. išvyko į Kaliforniją, ten susipažino su mergina, kuri vėliau tapo jo žmona. Iš pradžių pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kiek vėliau pakeitė profesiją ir tapo nedidelės ligoninės direktoriumi, kurioje buvo atliekama reabilitacija vyresnio amžiaus žmonėms, prieš 10 metų tapo psichiatrijos ligoninės direktoriumi. Darbas buvo nelengvas, bet labai įdomus.

Nepaisant Amerikos visuomenės atvirumo emigrantams, ne viskas klostėsi sklandžiai. „Displaced persons“ (perkeltieji asmenys) – taip vadino tuos, kurie karą praleido perkeltųjų asmenų, pabėgėlių lageriuose. Santrumpą DP kartais, ypač norėdami įžeisti tokius emigrantus kaip Ričardas ar jo tėvai, keisdavo į „Damn Pole“ (žargonu – „prakeiktas lenkas“).

Išsaugoti tradicijas

Ričardo teigimu, tėvai stengėsi išsaugoti šeimoje lenkų kalbą ir tradicijas.

„Šeimoje mes iš pradžių mokėmės kalbėti lenkiškai, pirmus penkerius metus apskritai nemokėjau kalbėti angliškai. Tai buvo lenkiški namai, mes bendravome lenkiškai, valgėme lenkišką maistą, lankėmės lenkiškoje katalikiškoje bažnyčioje, draugavome su lenkais, gyvenome labai kukliai. Švęsdavome visas tradicines, lenkiškas katalikiškas šventes“, – pasakoja Ričardas. Tiesa, ne visi norėjo išsaugoti tradicijas, daugelis emigrantų skubėjo pamiršti praeitį. Ričo dėdės šeimoje, kuri gyveno Kolorado valstijoje, kalbėjo tik angliškai, vienas dėdė nusprendė pasikeisti pavardę į skambančią labiau amerikietiškai. Visas šaknis, visą šeimos praeitį Europoje jie norėjo kuo greičiau pamiršti.

„Kiti mūsų giminaičiai gyvena Kolorado valstijoje, jiems teko patirti Holodomorą Ukrainoje (1932–1933 m. badą). Jie nenori nė prisiminti, kas tada dėjosi. Daugybės žmonių iš Europos praeityje – šeimos tragedijos, todėl emigrantai norėjo kuo greičiau tokias tragedijas pamiršti“, – sako Ričardas, ieškodamas priežasčių, kodėl kai kurie emigrantai, atsidūrę JAV, nori bet kokia kaina nukirsti ryšius su praeitimi. Pats Ričardas jaučiasi lenkų kilmės amerikiečiu, o savo lenkiškų šaknų neketina atsižadėti. Kiek prastesni reikalai su jo dukterimi, kuri dirba mokslininke ligų kontrolės ir profilaktikos centre – lenkų kalbą ji moka prastai. Tiesa, tėvas nepraranda vilties, kad anksčiau ar vėliau mergina išmoks savo protėvių kabą.

Ričardo nuomone, daugelis žmonių nori būti amerikiečiais, nes čia yra tik Ramusis vandenynas, Kanada ir Meksika, nei Rusijos didelis, plėšrus žvėris, nei Vokietija čia nieko negali pasiekti.


www.DELFI.lt
10