Lenkė Maja Trochimczyk, muzikologijos specialistė, su kuria susitikome Los Andžele, į Jungtines Valstijas atvyko 1981 metais. Nors šiandien gyvenimas JAV brangsta, moteris mano, kad amerikietišką svajonę, kuri į Naująjį pasaulį tebevilioja emigrantus, vis dar galima atrasti – tiesiog reikia gerai pasistengti.

Sučiupti amerikietišką svajonę nėra paprasta

Jei norite pagauti amerikietiškos svajonės paukštę, reikia daug, labai daug dirbti. „Daugelyje JAV įmonių nėra pageidaujamos ilgesnės kaip vienos savaitės atostogos, daugiausia dvi, nes ilgos atostogos sudaro įspūdį, kad darbuotojui nepatinka jo darbas“, – pasakojo Maja. Beje, netgi atostogų metu reikia būti pasirengusiam vadovybės skambučiui. Dažnai tenka dirbti ir per išeigines.

„JAV darbovietėse nepriimta liežuvauti. Reikia užsiimti savais reikalais, o ne elgtis taip, kaip kartais daroma Senajame žemyne: prie puodelio arbatos kalbėtis apie savo kolegas“, – darbo Amerikoje ypatumais dalijosi Maja.

Viena iš didžiausių gyvenimo Kalifornijoje problemų Maja įvardija kelius ir transporto grūstis. Prieš kelerius metus Majai į darbą reikėdavo važiuoti maždaug 40 km perpildytu greitkeliu. Tačiau vieną gražią dieną į darbą ji vėlavo tiek, kad jame pasirodė tik per pietų pertrauką. Tam, kad laiku atvyktų į darbą, jai kartais tenka paaukoti tris valandas.

„Po šio nutikimo nusprendžiau, kad laikas keisti darbą, ir tai padariau. Šiandien, kad pasiekčiau biurą, man tereikia 10 minučių“, – apie savo problemas pasakojo Maja.

Kainų augimas? „Nuo to karto, kai atsidūriau JAV, kainos sistemiškai auga, tačiau atitinkamai didėja ir atlyginimai. Be to, geri darbuotojai gauna premijas. Man asmeniškai pakanka pinigų, kad toliau mokėčiau paskolos už namą įmokas ir dukart per metus savaitei ar dviem išvykčiau atostogų į Europą“, – toliau pasakojo Maja.

<span style="color: #ff0000;">Amerikietiška svajonė.</span> Čia atvykusiems teks susitaikyti: JAV darbovietėse laukia visai kitokios taisyklės
© DELFI / Artūras Morozovas

Kalifornijoje gyventi gera, bet brangu

Tačiau ne visiems taip pasiseka, ypač šiais laikais. Pačioje Kalifornijoje, Majos teigimu, stipriai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Kaip pavyzdį ji pateikia savo namuko kainas. 1997 metais, kai Maja jį įsigijo, jo kaina siekė 165 tūkst. dolerių, 2002 metais – 285 tūkst. dolerių, 2007 metais – 575 tūkst. dolerių, o 2009 metais, po finansinės krizės, jo kaina nukrito iki 325 tūkst. dolerių. Šiandien šio „rojaus kampelio“, kaip jį vadina Maja, vertė pasiekė ikikrizinį lygį – 570 tūkst. dolerių.

„Arčiau vandenyno kainos dar didesnės. Pusės milijono kaina už nedidelį namuką šoktelėjo iki 1,5 mln. dolerių. Trokštantiems gyventi Kalifornijoje tenka brangiai nuomotis būstą arba imti milžiniškas paskolas, kad jį įsigytų“, – tvirtino Maja.

Donaldą Trumpą prezidentu išrinko vidurinioji klasė

Politinėmis temomis Maja iš pradžių kalba nedrąsiai, bet vėliau pati to nepastebėdama pradeda pasakoti vis daugiau ir daugiau.

„Itin didelių skirtumų tarp demokratų ir respublikonų nėra: Bushas, Obama ar Clinton – vis tiek didžioji dalis šalies biudžeto skiriama karui. Iš esmės šalį valdo didžiosios korporacijos, firmos ir bankai. Jos dėl didelio pelno yra pasiryžusios padaryti bet ką“, – teigė Maja.

Kalbėdama apie D. Trumpo šalininkų ginčus, respublikonų ir demokratų atstovus, Maja sako, kad D. Trumpo rinkėjai iš tikrųjų priklauso viduriniajai klasei: tai inteligentai, verslininkai ir mažų bei vidutinio dydžio įmonių savininkai, pavargę nuo trijų ankstesnių prezidentų įpročio daug ką nutylėti.

Į JAV atvedė muzika

Majos kelionės į JAV istorija prasidėjo 1981 metais, kai komunistinės Lenkijos valdžia įvedė karinę padėtį. Tąkart vienas jos giminaitis, ėjęs partijoje aukštas pareigas, pasiūlė jai žurnalistės darbą vienoje radijo stotyje. Maja atsisakė. Atsisakė, nes į darbą priimami šios radijo stoties darbuotojai turėdavo pasirašyti dokumentus, jog bus lojalūs komunistinei valdžiai. Šis sprendimas tapo jos likimo lūžiu.

<span style="color: #ff0000;">Amerikietiška svajonė.</span> Čia atvykusiems teks susitaikyti: JAV darbovietėse laukia visai kitokios taisyklės
© DELFI / Artūras Morozovas

Moteris troško užsidirbti gyvenimui versdama iš anglų į lenkų kalbą. Be to, ji akyviai dalyvaudavo šiuolaikinės muzikos visuomenėje, kur ir sutiko savo antrąjį vyrą (su pirmuoju vyru ji išsiskyrė iš karto po santuokos – nesutapo charakteriai) – kompozitorių Jamesą Harley iš Kanados.

„Mes pradėjome susirašinėti. Jamesas tada studijavo universitete Prancūzijoje, o laisvu laiku traukiniu atvykdavo pas mane į Lenkiją. Užsimezgė romanas, kuris baigėsi vedybomis. Susirašėme Varšuvoje. Čia taip pat manęs laukė pirmasis netikėtumas: maniau, kad vyras norės pasilikti Europoje ar, blogiausiu atveju, Lenkijoje, bet jis užsidegė grįžti namo – į Kanadą“, – prisiminimais dalijosi Maja.

Emigracijos perspektyva, pasak jos, ypatingo džiaugsmo jai neteikė, tačiau ji sutiko ir 1988 metais kartu su vyru ir sūnumi iš pirmosios santuokos persikėlė gyventi į Kanadą.

Iš Kanados į Kaliforniją

„Kanadoje nuolat būna šalta. Beje, kalbu ne tik apie orą. Žmonių santykiuose taip pat tvyro šaltis. Kanadiečiai yra užsidarę ir nedraugiški. Kita vertus, gali būti, kad tik man nepasisekė su kanadiečiais: kiti emigrantai, galbūt, turėjo geresnės patirties“, – svarstė Maja.

Kvebekas, kuriame prabėgo dalis pašnekovės gyvenimo Kanadoje, pasirodė jai daugiau negu keistas. Tai miestas, kuriame prancūzakalbiai gyventojai nemėgsta bendraujančių angliškai.

„Mes kaip tik gyvenome rajone, kur vyravo prancūzakalbiai gyventojai. Mums atvažiavus, vietos vaikai parke užpuolė vyriausiąjį sūnų Martiną ir sulaužė jo dviratį – tik dėl to, kad pirmaisiais mėnesiais jis nekalbėjo prancūziškai ir mėgino bendrauti su jais angliškai. Tačiau gyvenimas Kanadoje turėjo ir teigiamų pusių. Visų pirma, tai sveikatos apsaugos sistema, kuri yra itin aukšto lygio. Dėmesio nusipelno ir puikūs keliai, miestų švara bei saugumas“, – pasakojo ji.

Kanadoje Maja praleido 8 metus. 1994 metais ji apgynė disertaciją iš šiuolaikinės muzikos, o po gynimo, kai nutrūko stipendijos, pašnekovės gyvenime prasidėjo sudėtingas periodas – reikėjo aktyviai ieškotis darbo. Laimė, Maja jį rado: 1996 metais darbą jai pasiūlė Pietų Kalifornijos universitetas.

„Monrealyje, kaip dabar pamenu, buvo šalta, spalio vidurys, vėjas košė kiaurai. O štai Los Andžele viskas žydi, aplinkui rožės, čiulba paukščiai. Argi galima tokio grožio akivaizdoje likti abejingam? Aš ir nelikau“, – savo istoriją pasakojo Maja.

Minėtas universitetas jai pasiūlė vadovauti Lenkų muzikos centrui, ir netrukus Maja su vyru bei vaikais persikėlė į Kaliforniją. Tačiau jos vyrui kanadiečiui nepatiko gyvenimas Los Andžele. Po trejų metų Kalifornijoje jis grįžo atgal į Kanadą, o Maja paprašė skyrybų. Iki to laiko jiems buvo gimę du bendri vaikai – sūnus Janas ir dukrelė Anna.

Savas rojaus kampelis

„Nepaisant trijų vaikų ir skyrybų, bankas man išdavė paskolą ir 1997 metais aš nusipirkau sau šį namuką“, – Maja ranka parodo į namą ir sodą – savo mažąjį rojaus kampelį Kalifornijoje. „Čia mano namai, man čia gera“, – tęsia toliau Maja, palydėdama žvilgsniu kolibrį, kuris buvo nutūpęs gėlyne.

<span style="color: #ff0000;">Amerikietiška svajonė.</span> Čia atvykusiems teks susitaikyti: JAV darbovietėse laukia visai kitokios taisyklės
© DELFI / Artūras Morozovas

Mes sėdime namo verandoje, kuri išeina į sodą, pilną aromatingų gėlių ir apelsinmedžių. Sode čiulba paukščiai ir kurkia varlės. Maja juokauja, kad tai jos asmeninės varlytės: viena slepiasi sode, o antroji tūno tvoros šešėlyje, priešais įėjimą į namą. Dirbdama Lenkų muzikos centre, moteris susipažino su daugybe tokių lenkų kaip ji – emigrantų į JAV.

„Tarp mano pažįstamų lenkų yra tokių, kurie čia gyvena ir dirba beveik visą savo gyvenimą. Jie svajoja užsidirbti pensijai ir grįžti į Lenkiją. Kai kurie iš jų taip ir daro. Kiti keičia vardus ir pavardes, kad greičiau asimiliuotųsi“, – mąsliai kalbėjo Maja. Ji pati taip elgtis neketina. Moteris gurkšteli arbatos iš puodelio ir užmerkia iš malonumo akis.

„Iš pradžių gavau Kanados pilietybę ir daviau priesaiką Didžiosios Britanijos karalienei, o čia, JAV, prisiekiau ištikimybę vėliavai. Kai tik atvykau į Kaliforniją ir įsigijau šį namuką su sodu, kuriame mes dabar sėdime, nusprendžiau, kad būsiu Amerikos lenkė“, – toliau pasakojo Maja. Vyriausiasis sūnus, jos teigimu, sugebėjo labai greitai adaptuotis prie gyvenimo Kalifornijoje ir jau yra gavęs JAV pilietybę.

„Ten, už kelio, – Maja mosteli į kalnus – pernai siautėjo siaubingi gaisrai. Viskas degė. Mes kartu su kaimynais padėjome vieni kitiems, kaip tik galėjome, nuolat laistėme vandeniu savo namų stogus. Vieno kaimyno nebuvo – jis buvo išvykęs atostogų į Europą. Taigi mes visi kartu rūpinomės, kad jo namas taip pat nenukentėtų.“ Žmonės, pasak moters, čia pasitiki vieni kitais. Pati Maja, pavyzdžiui, jau 15 metų nerakina savo namų įėjimo durų.

Lenkas ar amerikietis – rinktis emigrantui

„Kuo žmonės jaučiasi Amerikoje ir kuo trokšta būti?“ – klausiu Majos. „Manau, kad tai turi būti savarankiškas ir sąmoningas paties žmogaus sprendimas“, – kalbėjo moteris apie tai, kodėl ir kaip Jungtinėse Valstijose emigrantai nusprendžia, kuriai tautai nori priklausyti. Beje, jei žmogus nusprendžia gauti pilietybę ir pasilikti toje ar kitoje šalyje, tam, kad jis komfortiškai jaustųsi, jis privalo mokėti pagrindinę valstybinę kalbą, pabrėžė ji.

„Vyriausiasis sūnus Martinas buvo trejiems metams išvykęs į Lenkiją. Ten jis sutiko merginą, kuri tapo jo žmona. Janas ir Anna, kurie gimė Kanadoje, laikė save kanadiečiais, o kai atvykome gyventi į Kaliforniją, pradėjo identifikuotis su amerikiečiais, Kalifornijos valstijos gyventojais. Janas apskritai yra grynas anglakalbis, lenkiškai jis praktiškai nekalba, o Lenkija jam yra tolimų protėvių šalis. Anna Lenkiją laiko šalimi, kurioje gimė jos mama. Ji, nors ir su akcentu, bet kalba lenkiškai“, – apie savo vaikų pasirinkimą tarp Lenkijos ir JAV kalbėjo Maja, sudėdama taškus mūsų pokalbiui.


www.DELFI.lt
49